TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kovojęs už tiesą ir žmogiškumą

2009 04 10 0:00
Ketvirtasis Lietuvos Respublikos ministr÷ kabinetas (1919 04 12 - 1919 10 07).
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Prieš 90 metų balandžio 12 dieną pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona patvirtino ketvirtąjį ministrų kabinetą, kurio daliai teko vienas iš sunkiausių uždavinių: apginti ir įtvirtinti jaunos valstybės nepriklausomybę, organizuoti šalies kariuomenę, valstybės aparatą, finansus, savivaldybes, teismus.

Suformuoti šią Vyriausybę po maždaug mėnesio pertraukos vėl buvo pavesta buvusiam antrojo kabineto vadovui liaudininkui Mykolui Sleževičiui. Ta proga prisiminkime kai kuriuos šio žymaus nepriklausomos Lietuvos demokratinio judėjimo veikėjo gyvenimo ir politinės karjeros momentus.

M.Sleževičius Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką paliko ne vien kaip politikas. Gausiuose amžininkų atsiminimuose ši asmenybė atsiskleidžia pačiais įvairiausiais aspektais. Lietuvių tautinio judėjimo veikėjas, žymus advokatas, kultūrininkas, mėgėjiško teatro aktorius ir režisierius, publicistas, galiausiai - kovotojas už demokratijos idealus, tiesą ir žmogiškumą. Tokį įspūdį galima susidaryti tiek iš jo bendražygių, tiek iš kai kurių oponentų pastebėjimų, tiek iš jo paties straipsnių, laiškų, kalbų, ir, žinoma, darbų.

Kultūros ir visuomenės veikėjas.

M.Sleževičius gimė 1882 metų vasario 21 dieną Raseinių apskrities Viduklės valsčiaus Dremblių viensėdyje. Anksti mirus tėvui, vos aštuonerių sulaukęs Mykolas lieka su motina Petronėle Sleževičiene ir dviem mažamečiais broliais. Pasirūpinti savo vaikų lavinimu P.Sleževičienė nedaug tegalėjo - nors ir bajoriškos kilmės, ji buvo beveik neraštinga. Laimei, globoti mažąjį Mykolą pasišovė nevedęs tėvo brolis ir netekėjusi motinos sesuo.

Dėdė Tadas prenumeruodavo lenkišką laikraštį, negailėdavo pinigų lenkiškoms ir lietuviškoms knygoms. Teta Barbora Vizgirdaitė, būdama labiau išsilavinusi už savo seserį, ėmėsi mokyti sūnėną skaityti ir rašyti. Dėdė Tadas, mėgęs bendrauti su šviesesniais apylinkės žmonėmis, svajojo išleisti gabų berniuką į kunigus. Taigi būsimasis politikas su teta išvyksta į Mintaują, kurios gimnazijoje mokslus pradėjo ne vienas Lietuvos inteligentas.

Ten jis susibičiuliauja su vyresniais tautiškai nusiteikusiais moksleiviais. Kaip tik tuo metu įvyksta pirmasis Mykolo konfliktas su caro valdžia, vos nesužlugdęs visos jo tolimesnės karjeros. Už dalyvavimą katalikų moksleivių streike, per kurį mokiniai atsisakė dalyvauti pamaldose cerkvėje ir melstis rusiškai, jis pašalinamas iš gimnazijos. Laimei, kaip jaunesnis už kitus ir kaip neprisidėjęs prie streiko organizavimo, M.Sleževičius į mokslus netrukus grąžinamas. 1901 metais baigęs gimnaziją, jis, dideliam dėdės nusivylimui, nepasuka dvasininko keliu, o apsisprendžia tapti inžinieriumi ir stoja į Rygos politechnikumą. Deja, šiems planams koją pakiša į gimnazijos baigimo atestatą įrašytas trejetas iš matematikos. Praleidęs metus namuose Mykolas išvyksta į Odesos universitetą studijuoti teisės. Vėliau paaiškės, kad toks pasirinkimas nebuvo klaida.

Odesos universitete, be M.Sleževičiaus, tuo metu mokosi tik du studentai iš Lietuvos, tačiau pačiame mieste gyvena apie porą tūkstančių lietuvių, kurie verčiasi amatais ar dirba gamyklose. Tad Mykolas entuziastingai imasi organizuoti čia lietuvišką bendruomenę. Jam pavyksta pasiekti, kad į vietos katalikų parapiją būtų paskirtas lietuvis kunigas. Veikdamas lietuvių savišalpos draugijos vardu jis 1904 metais surengia ir pirmą lietuvišką vakarą su koncertu, o netrukus pastato mėgėjišką spektaklį "Amerika pirtyje", kuriame pats ir vaidina.

Odesoje įvyksta ir pirmoji M.Sleževičiaus pažintis su politika, veikla, kuri iš karto pasirodė daug žadanti. 1905 metais jis išrenkamas miesto lietuvių atstovu į Didįjį Vilniaus Seimą ir pirmą kartą pasirodo visos tautos atstovų akivaizdoje.

"Odesos lietuvių kolonijos vardu prabyla jaunas studentas ir glaustai formuluoja odesiečių pageidavimus ir pažiūras į Lietuvos politinę buitį bėgamajam momentui ir ateičiai. Pranešimo turinys, kalbos būdas ir visa išvaizda rodo, kad tas jaunas studentas yra gabus žmogus ir stovįs aukščiau savo aplinkos", - 1939 metų lapkritį "Lietuvos žiniose" rašys visuomenės veikėja Felicija Bortkevičenė, prisimindama 34 bendro su M.Sleževičiumi darbo metus.

Po Didžiojo Vilniaus Seimo sutariama, kad baigęs studijas M.Sleževičius grįš į Vilnių. O kol kas jis palaiko glaudžius ryšius su Vilniaus demokratais, vėliau persivardysiančiais į valstiečius liaudininkus, rašo į jų leidinį "Lietuvos ūkininkas", dirba kultūros draugijoje "Rūta" - nuo administracinio darbo iki spektaklių, koncertų ir paskaitų kūrėjo.

1907 metais birželio 9 dieną M.Sleževičiui įteikiamas Teisės fakulteto pirmojo laipsnio diplomas. Grįžęs į Lietuvą jaunasis teisininkas iš karto pasineria į politinę veiklą, tiesa, kol kas ne Lietuvoje, o Sankt Peterburge. Pasamdytas Rusijos Valstybės Dūmos frakcijos sekretoriumi jis palaiko ryšį su rinkėjais, rengia medžiagas deputatų kalboms, pataria įstatymų rengimo klausimais. Vėliau, 1912 metais M.Sleževičius bandys pats kandidatuoti į IV Dūmą, tačiau jo rinkiminė kampanija Raseiniuose nutruks baigtis taip dorai ir neprasidėjusi: valdžia dėl formalių priežasčių atsisakys registruoti kandidatą.

Tačiau M.Sleževičius vien politika neapsiriboja. Odesoje veikusios "Rūtos" pavyzdžiu jis Vilniuje steigia naują kultūros draugiją, redaguoja ką tik įsteigtas "Lietuvos žinias", aktyviai dalyvauja lietuvių kalbos dėstymu Vilniaus mokyklose besirūpinančio komiteto veikloje, ieško mokytojų ir lėšų jų darbui apmokėti, padeda organizuoti moksleivių šalpą. 1912 metų birželį jis išrenkamas Demokratų partijos pirmininku.

Drauge M.Sleževičius daro ir sėkmingą teisininko karjerą. Metus išdirbęs teismo tarnautoju jis tampa garsių advokatų Jono Vileišio, o vėliau - Tado Vrublevskio padėjėju. 1913 metais gabus teisininkas priimamas į prisiekusiųjų advokatų korporaciją ir gali imtis savarankiškos veiklos.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui teisininkas paskiriamas Lietuvių draugijos nukentėjusiesiems nuo karo šelpti ypatinguoju įgaliotiniu. Jam tenka ne tik rūpintis dvidešimtyje Rusijos ir Ukrainos miestų prisiglaudusiais pabėgėliais iš Lietuvos, bet ir užsiimti kur kas pavojingesniais darbais. Po bolševikų perversmo jis drauge su įsikūrusios Vyriausiosios lietuvių tarybos Rusijoje nariais rūpinasi pabėgėlių sugrįžimu, išduoda jiems lietuviškus dokumentus, supirkinėja iš rusų kareivių ginklus būsimai Lietuvos kariuomenei, propaguoja nepriklausomą Lietuvos valstybę. Už tai 1918 metais bolševikai M.Sleževičių bei kitus tarybos narius suima ir apie mėnesį išlaiko kalėjime.

Trys premjero kadencijos

Išėjusiam iš kalėjimo M.Sleževičiui vis dėlto pavyksta ištrūkti į Lietuvą. 1918 gruodžio 19 naktį atvykęs į Vilnių jis randa visišką chaosą: vokiečių kariuomenė ruošiasi trauktis iš miesto, prie jo artėja bolševikų pajėgos: visi kalba, kad po poros dienų bolševikų pajėgos jau bus sostinėje. Tokios pat nuotaikos ir Vyriausybėje - kabineto nariai nori suspėti į Kauno link išvyksiantį neva paskutinį vokiečių traukinį. Iš Vilniaus pasirengęs sprukti ir Valstybės tarybos pirmininkas A.Smetona. M.Sleževičių tokie sprendimai nustebina ir nuliūdina. Jo manymu, viską pametus bėgti iš Vilniaus būtų didelė klaida, nes grįždamas iš Rusijos bolševikus jis vakar matęs dar ties Molodečnu. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad Raudonoji armija artėja greičiau, nei galima tikėtis, mat besitraukantys vokiečiai teritorijas sovietams užleidžia be mūšių. M.Sleževičius mėgina įtikinti A.Smetoną ir tarybos narį Stasį Šilingą, kad, užuot bėgus, reikia skubiai pasirūpinti gynyba, mat bolševikai esą labai neorganizuoti ir pasipriešinus, kad ir nedidelėmis pajėgomis, būtų galima juos sustabdyti. Tačiau A.Smetona neperkalbamas, jis įsitikinęs, kad bolševikai po kelių dienų užims ne tik Vilnių, bet ir Kauną, tad Vyriausybę planuojama perkelti į Gardiną.

Nepatenkinti tokia tarybos pozicija liaudininkai nutaria pamėginti sudaryti naują koalicinę Vyriausybę ir kviesti į ją visus, kas remia nepriklausomybės idėją. Gruodžio 26 dieną Valstybės Tarybos prezidiumas patvirtina M.Sleževičiaus sudarytą kabinetą, drauge suteikdamas jam įgaliojimus ne tik valdyti šalį, bet ir leisti įstatymus. Taryba negalėjo kištis į kabineto veiklą iki bus sušaukta viso krašto konferencija. Taip naujoji Vyriausybė norėjo atsiriboti nuo populiarumą prarandančios tarybos ir joje sklandančių monarchijos idėjų. Vėliau pamatysime, kad būtent įtampa tarp tarybos ir Vyriausybės labai trukdys M.Sleževičiui ir jo kabinetui siekti užsibrėžtų tikslų.

Svarbiausias iš jų - organizuoti kariuomenę ir ginti Lietuvos nepriklausomybę. Gruodžio 29 dieną Vyriausybė skelbia pareiškimą, kuriame be kita ko sakoma: "Nelaukdami toliau ne valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą."

Tačiau jėgų gintis nuo artėjančių iš sostinės bolševikų kol kas nepakanka. Sausio 1 dieną virš Gedimino pilies jau plevėsuoja raudona vėliava, tad sausio 2-ąją paskutiniuoju vokiečių traukiniu kabinetas skubiai evakuojasi į Kauną. Dabar svarbiausias jos uždavinys - kuo skubiau organizuoti savo kariuomenę ir tartis su vokiečiais dėl bendrų veiksmų prieš bolševikus.

Sausio 16-22 dienomis sušaukiama antroji Lietuvos valstybės konferencija, kurioje M.Sleževičius praneša, kad į Lietuvos kariuomenę jau įstojo 3 tūkst. savanorių ir kad kokios nors paramos iš užsienio bei valstybės pripažinimo galima tikėtis tik sukūrus savo pajėgas. "Konferencijai reikia nurodyti, kad kas nemoka savęs ginti, tam niekas neateis į pagalbą. Jeigu mūsų kariuomenė ir bus internuota, tai visgi visas pasaulis pamatys, kad mes kovojame ir verti esame to, ko reikalaujame" - sakė jis.

Galima sakyti, kad diplomatinės M.Sleževičiaus pastangos duoda vaisių: kovo mėnesį tarp Lietuvos ir Vokietijos pasirašoma pirmoji prekybos sutartis bei savitarpio pagalbos susitarimas su Latvija, numatantis koordinuoti kovos su Raudonąja armija veiksmus. Ieškoma ir Amerikos bei Britanijos paramos, nors tuomet šios pastangos neduoda rezultatų.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, koją M.Sleževičiaus Vyriausybei pakiša didėjanti įtampa tarp Vyriausybės ir Lietuvos Tarybos prezidiumo. M.Sleževičius nuolat reikalauja, kad taryba laikytųsi susitarimo ir nesikištų į Vyriausybės veiklą. Tačiau taryba kovo 5 dieną priima įstatymą, kuriuo perima savo žinion karo komendantūras. Tokį žingsnį Vyriausybė palaiko nepasitikėjimo pareiškimu ir atsistatydina.

Tačiau M.Sleževičius iš aktyvios politinės veiklos pasitraukia neilgam. Jau kovo 12 dieną, pasitraukus vos mėnesį veikusiai - pramintai "gyvojo rožančiaus kabinetu" - krikdemo Prano Dovydaičio Vyriausybei, ką tik išrinktas pirmasis Lietuvos prezidentas A.Smetona vėl paveda jam formuoti naują koalicinį kabinetą. Svarbiausi jo uždaviniai buvo išvaryti iš Lietuvos bolševikų ir vokiečių kariuomenes, sureguliuoti santykius su Lenkija, įvykdyti būtinas socialines reformas ir sušaukti Steigiamąjį Seimą.

Užbėgant įvykiams už akių reikia pažymėti, kad, sėkmingai įveikusi išorės priešų keliamą grėsmę, ketvirtoji Vyriausybė vėl suklups būtent vidaus politikoje. Vadovaujant M.Sleževičiui iš Lietuvos pasitraukė vokiečiai, vasaros pabaigoje į Latvijos teritoriją išstumti bolševikai. Kur kas sunkiau sekėsi su lenkais: derybos su Varšuva buvo nesėkmingos, nes Lenkija jau buvo nutarusi spręsti visus ginčytinus klausimus jėga, organizuojant Lietuvoje ginkluotą sukilimą. Tam buvo mėginama panaudoti ne tik Vilniaus krašte, bet ir visoje Lietuvos teritorijoje veikusią slaptą lenkų karinę organizaciją POW. Apie šį nepasisekusį perversmą "Lietuvos žinios" išsamiai rašė praėjusį rudenį, todėl dabar tik priminsime, jog, nepaisydamas prezidento A.Smetonos svyravimo, M.Sleževičius savo iniciatyva ėmėsi ryžtingų veiksmų prieš perversmininkus ir tuo neabejotinai išgelbėjo jauną Lietuvos nepriklausomybę.

Tačiau nugalėti vidaus politikos kovose M.Sleževičiui pasirodė per sunki užduotis. Vidaus politikoje Vyriausybė rūpinosi ne vien žemės reformos įstatymo rengimu, bet ir fabrikų bei žemės ūkio darbininkų reikalais. Kabineto vadovas buvo įsitikinęs, kad socialinės reformos užkirs kelią bolševikų agitacijai. Kita vertus, reformos varžė privačią iniciatyvą tiek pramonėje, tiek prekyboje, tad jos susilaukė griežtos dešiniųjų kritikos. Galiausiai, pasitraukus iš koalicinio kabineto trims tautininkų ministrams, M.Sleževičiui nebeliko nieko kita, kaip tik rugsėjo 25 dieną pareikšti apie kabineto atsistatydinimą.

Trečią kartą į premjero postą M.Sleževičius sugrįžo lemtingų Lietuvai 1926 metų pavasarį, po trečiojo Seimo rinkimų, kuriuose jo vadovaujami valstiečiai liaudininkai gavo daugiausia balsų - 22 iš 85. Dar 15 mandatų iškovojo socialdemokratai, tačiau Vyriausybei sudaryti to nepakako. Kairiųjų koalicija su kitomis į Seimą patekusiomis partijomis buvo sunkiai įmanoma: po aršios ir labai nekorektiškos rinkimų kampanijos liaudininkai ir krikdemai ilgam tapo pikčiausiais priešais, tuo tarpu vos kelis mandatus gavę tautininkai kėlė neproporcingus savo politinei įtakai reikalavimus.

Galiausiai birželio 7-ąją prezidentu išrinktas liaudininkas Kazys Grinius pavedė M.Sleževičiui sudaryti mažumos Vyriausybę. Po nelengvų derybų socialdemokratai sutiko sudaryti koalicinį kabinetą tik pusmečiui ir tik su sąlyga, kad jie gaus vidaus reikalų ir švietimo ministrų portfelius.

Vienu iš svarbiausių naujosios Vyriausybės uždavinių M.Sleževičius laikė kovą dėl lenkų užgrobto Vilniaus. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad šioje kovoje labai svarbu užsitikrinti ne tik Berlyno, bet ir Maskvos paramą. Po ilgų derybų rugsėjo 29 dieną dvi šalys Maskvoje pasirašė nepuolimo sutartį.

Tačiau krikdemai, kaltindami Vyriausybę bolševizmu, priešinosi sutarties ratifikavimui. Įdomu, kad ginti sutarties ir savo oponentų kairiųjų stojo tautininkai. Dienraštyje "Lietuvis" Augustinas Voldemaras rašė: "Mūsų kairėje (Seime) sėdi žmonės, kuriems dažnai primetama, kad jiems nerūpi savo valstybės ar savo tautos reikalai. Bet jie rodo daugiau susirūpinimo tautos reikalais, nei tie, kas dedasi jų gynėjais. Kodėl nepasekti jų geru pavyzdžiu."

Klaidos ir nesėkmės

Tačiau tokia tautininkų parama truks neilgai - tol, kol M.Sleževičiaus klaidos vidaus politikoje atves prie kritiškos padėties. Vienas rizikingų Vyriausybės žingsnių buvo staigus politinio gyvenimo liberalizavimas. Paskelbus amnestiją ir panaikinus karo padėtį, iš kalėjimų paleisti komunistai kaip mat ėmėsi destabilizuoti padėtį, organizuodami darbininkų streikus, mitingus, kuriuose buvo atvirai pasisakoma prieš Lietuvos nepriklausomybę, šlovinama Sovietų Sąjunga ir jos diktatorius Josifas Stalinas.

Nors priešiškos Lietuvos nepriklausomybei jėgos siautėja visiškai nevaržomos, valdžia šiurkščiai išvaiko tokia padėtimi nepatenkintų dešiniųjų studentų mitingą. Neprisidėjo prie stabilumo ir Vyriausybės paskelbta diržų veržimosi politika - mėginimas smarkiai apkarpyti biudžeto išlaidas ir sumažinti kariuomenę. Nenuostabu, kad atramos Seime neturintis mažumos kabinetas per pusmetį susilaukė 12 interpeliacijų. Nuolatiniai jų svarstymai visiškai paralyžiavo tiek Seimo, tiek Vyriausybės darbą, o tai savo ruožtu kėlė įtampą ir nepasitenkinimą visuomenėje. Tad nieko keisto, kad gruodžio 17 dienos perversmą dauguma Lietuvos gyventojų sutiko gana abejingai.

Įdomu, kad perversmininkams netiesiogiai padėjo ir pats Vyriausybės vadovas - jis be didelių svyravimų sutiko nusileisti pučistų reikalavimams ir atsistatydinti, taip legalizuodamas perversmą. Kokie motyvai paskatino principingą parlamentinės demokratijos šalininką žengti tokį žingsnį?

Atrodo, jog taip M.Sleževičius mėgino iš dviejų blogybių pasirinkti mažesnę, tikėdamasis išvengti 1917-aisiais Rusijoje matyto scenarijaus ir galimo išorės jėgų įsikišimo. Jau gerokai vėliau viename iš savo laiškų nušalintasis premjeras rašys: "Ar mes gerai padarėme, taip pasielgdami, tegu sprendžia istorija. Ir čia mes, mūsų partija, vadovavomės išimtinai valstybiniais ir patriotiniais motyvais ir sumetimais, paaukodami savo asmenines ir net partines ambicijas. Rezultatas - visgi buvo išvengta vidujinės kovos, kraujo praliejimo, anarchijos ir gal dar blogesnių dalykų."

Po perversmo M.Sleževičius nebegalėjo aktyviai reikštis nei politikoje, nei apskritai viešoje veikloje, ypač po 1936-ųjų, kai valdžia atsisakė perregistruoti jo vadovaujamą Valstiečių liaudininkų partiją. Jo straipsniai retai kada praeidavo karo cenzūrą, arba būdavo neatpažįstamai iškarpomi, retai jam buvo leidžiama kalbėti ir viešuose susirinkimuose. Tad buvęs Vyriausybės vadovas atsidėjo advokato darbui, dalyvavo daugelyje tuo metu pagarsėjusių bylų: kariuomenės teisme gynė kairiųjų sąmokslo dalyvius, Tauragėje ir Alytuje perversmą rengusius plečkaitininkus, Suvalkijos valstiečių streiko organizatorius, ėjo Lietuvos advokatų tarybos vicepirmininko, o nuo 1938-ųjų - pirmininko pareigas.

Aktyviau įsijungti į politiką M.Sleževičius dar kartą pamėgins 1938-aisiais, jau artėjant Lietuvos nepriklausomybės sutemoms. Šalį vienvaldiškai kontroliuojant tautininkams jis ėmėsi žygių ne tik taikytis su opozicijoje atsidūrusiais krikdemais, bet ir priimti į šį bloką nuo valdžios nustumtus voldemarininkus. Tai sukelia nemažą liaudininkų ir krikdemų nepasitenkinimą, tačiau M.Sleževičius tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvos nepriklausomybei iškilusio pavojaus akimirką reikia veikti išvien su visomis opozicinėmis jėgomis. Hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, jis su krikdemu Leonu Bistru vyksta pas premjerą Vladą Mironą, reikalaudami skubiai sudaryti koalicinę Vyriausybę. Tačiau šios pastangos nieko gero neduoda: nors į kabinetą netrukus pateks du liaudininkai ir du krikdemai, tautininkai Vyriausybės nelaikys koalicine ir tęs ankstesnę politiką. Viena iš tokios politikos apraiškų buvo Kremliaus primestos sutarties dėl savitarpio pagalbos pasirašymas. Prityręs politikas puikiai suprato, kad Maskvos paspęsti pelėkautai netrukus užsitrenks.

Beveik tuo pačiu metu, kai prezidentūros kieme susirinkę mitinguotojai klausėsi optimistinės A.Smetonos kalbos ir džiūgavo dėl sugrąžintos sostinės, delegacijos nariai aplankė jau sunkiai sergantį M.Šleževičių ir mėgino įtikinti jį, kad viskas ne taip blogai, kaip atrodo. "Ponai, ar jūs manote, kad aš esu proto netekęs? Ką jūs čia man kalbate? Kokia gali būti kalba apie Lietuvos nepriklausomybę, kada galingas ir agresyvus kaimynas įvedė į mūsų žemę 25 tūkst. savo kariuomenės... Nebėra nepriklausomos Lietuvos", - atsiduso buvęs premjeras ir, nusisukęs į sieną, nutilo. Tai buvo paskutinis jo pareiškimas.

Lapkričio 11 dieną M.Sleževičius mirė. Pats likimas neleido jam išgyventi dar vieno smūgio regint, kaip dūžta paskutinės viltys dėl nepriklausomos Lietuvos, kurios ateitimi jis taip tvirtai tikėjo. Artėjant sunkiausiems laikams, viename susitikime su jaunimu jis ištarė geriausiai šį įsitikinimą nusakančius žodžius: "Tiesa ir žmoniškumas laimės, ir jei to nesulauksime mes, senoji karta, tai tikrai prigyvensite jūs, jaunosios kartos atstovai."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"