TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Krauju aplaistytos Joninės

2010 07 02 0:00
Rainių miškelyje 1941 m. birželio 24-osios naktį bolševikų žiauriai nukankintų Telšių kalėjimo kalinių karstai apipinti vainikais bendroje kapo duobėje Telšių katalikų kapinėse. 1941 m. liepos 1 d.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1941 metais Joninės sutapo su paskutiniąja sovietinės okupacijos savaite. Kelios dienos, per kurias raudonuosius atėjūnus pakeitė rudieji, Lietuvos žmonėms virto nenusakoma tragedija - besitraukiantys enkavėdistai ir raudonarmiečiai tomis dienomis žvėriškai nužudė per tūkstantį civilių, daugiausia - politinių kalinių. Šiandien prisiminkime šiurpiausią sovietų karo nusikaltimą - Rainių tragediją.

1941 metų liepos 1-oji, Telšiai. Miesto gatvėse iškabintos juodais kaspinais perrištos trispalvės. Nesuskaičiuojama daugybė gėlių ir vainikų. Aplink miesto katedrą būriuojasi minia žmonių. Ne visiems pavyko sutilpti į šventorių, kur prie specialiai įrengto altoriaus rengiamasi gedulingoms mišioms. Tuo pačiu metu nuo Rainių prie miesto artėja virtinė žalumynais išpuoštų vežimų. Kiekviename jų - po karstą. Miestiečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai parlydi 76 Rainių kankinius - mokytojus ir gimnazistus, ūkininkus ir amatininkus, valstybės tarnautojus ir darbininkus, sovietinių okupantų žvėriškai nužudytus už "kontrrevoliucinę veiklą".

Vežimai vienas paskui kitą sustoja prie Katedros vartų, karstai nunešami į šventorių. Po pamaldų procesija pajuda Telšių kapinių link. Tokios minios miestas, ko gera, dar nematė - laidotuvių eisena gal dviejų kilometrų ilgio, o ir kiekvienos gatvės pakraščiuose būriuojasi daugybė miesto gyventojų.

Kapinėse jau paruošta didelė duobė. Viena visiems, nes dauguma žudynių aukų amžiams liko bevardžiai. Po apeigų, skambant atsisveikinimo žodžiams, ant į duobę nuleistų karstų be pertrūkio krenta gėlės. Nuskambėjus Tautiškai giesmei, ką tik supiltas broliškas kapas paskęsta gėlių ir vainikų jūroje. Taip telšiškiai atsisveikino su šiurpaus sovietų karo nusikaltimo aukomis.

Paskutinę sovietinės okupacijos savaitę ir pirmosiomis karo dienomis, komunistai, padedami Raudonosios armijos, įvykdė ir daugiau masinių žudynių. Tačiau savo žiaurumu nė vienos jų neprilygo tam, kas po 1941-ųjų Joninių dėjosi Rainiuose.

Beveik visais atvejais pirmiausia buvo žudomi politiniai kaliniai. Pirmąją karo dieną sovietinei vadovybei paskelbus karo padėtį pafrontės rajonuose, visos valstybės saugumo ir gynybos funkcijos buvo perduotos karinių apygardų, frontų ir armijų karo taryboms. Taigi politinių kalinių bylos turėjo patekti karo tribunolų žinion. Tačiau iš tiesų nutiko kiek kitaip - suprasdama, kad karo tribunolai, sparčiai artėjant frontui neturės nei laiko, nei galimybių užsiimti net ir formaliais "teismais", valdžia suteikė neribotą laisvę vietos enkavėdistams bei konvojaus kariuomenės karininkams. Šie turėjo nurodymą nepalikti kalinių vokiečių okupuotoje teritorijoje ir pasirūpinti jų evakuacija. Kadangi evakuacijos būdai nebuvo nurodyti, NKVD ir NKGB darbuotojai bent jau Lietuvoje rinkosi paprasčiausią planą - vadinamąją "evakuaciją pagal I kategoriją". Šis eufemizmas reiškė tik viena - evakuojamųjų kelią į mirtį.

Toks planas laukė ir Telšių kalėjime laikytų suimtųjų. Šie vyrai buvo sugaudyti nuo 1940-ųjų liepos 12 iki 1941-ųjų birželio 8 dienos. Iš 162 šiame kalėjime kalintų žmonių 76 kaltinti kontrrevoliucine veikla, bet nė vienas iš jų kol kas nebuvo nuteistas. Kitomis sąlygomis nemažos dalies šių vyrų greičiausiai būtų laukę 25 metai lagerių ir tremties. Tačiau prasidėjęs karas nepaliko jiems jokios vilties.

Išsigelbėjimo nesulaukė

Suprantama, Telšių kaliniai to nežinojo. Į Lietuvą įsiveržus vokiečiams, jiems atrodė, kad išsigelbėjimas jau čia pat. Pirmieji vilties spinduliai nušvito jau pirmąją karo valandą, kai apie 4 ryto savo kamerose kaliniai išgirdo lėktuvų motorų gausmą. Tie, kurie pro grotuotus ir uždangstytus langus galėjo įžvelgti bent lopinėlį dangaus, suprato, jog tai žvalgybiniai vokiečių lėktuvai. Po šešių nerimastingo laukimo valandų virš miesto pasirodė ir sunkieji bombonešiai. Netrukus pasigirdo sprogimai - bombos krito į Telšių priemiestyje buvusius sovietų geležinkelio cisternas su naftos produktais. Dar vienas bombonešis, pralėkdamas skutamuoju (žemuoju) skridimu ties Žarėnais sunaikino iš miesto besitraukiančią sunkvežimių koloną.

Tuo pačiu metu iš miesto ėmė bėgti ir sovietinių valdžios įstaigų darbuotojai. Ištuštėjo kariuomenės štabas, NKVD būstinė, milicijos skyrius. Galiausiai, kiek po vidurnakčio, autobusais išsinešdino ir partiniai aktyvistai. Sovietų valdžios Telšiuose nebeliko. Ir tik miesto kalėjimas tebestūksojo, kaip paskutinis raudonųjų okupantų bastionas.

Išaušus kalėjimo viršininko pareigas einantis prižiūrėtojas Vaitkus vis dar laukė septyniolikos sunkvežimių, kuriais tiek kaliniai, tiek personalas neva turėjo būti evakuoti į Vilnių. Tačiau transporto nėra. Nei NKVD, nei milicijos skyriuje telefonai neatsako. Viršininkas pasiuntė ten vieną savo pavaldinių, kuris niekur neaptiko nė gyvos dvasios - tik baisią netvarką. Kalėjimo vadovai suprato, kad jokios valdžios mieste nebėra, o po kelių valandų čia bus vokiečiai. Būtent tos kelios valandos galėjo išgelbėti nelaiminguosius nuo kankinių mirties - prižiūrėtojams tereikėjo atrakinti kameras ir atkelti kalėjimo vartus, o patiems pasitraukti. Tačiau to padaryti niekas nesiryžo. Įkalintųjų laukė dar viena nežinios naktis.

Nei naktį, nei kitą rytą vokiečiai mieste nepasirodė. Įkalintieji nežinojo, kad Vermachtas kaip tik dabar pralaužė Raudonosios armijos gynybą ties Plunge. Nenumanė jie ir to, kad visi iš miesto pasitraukę sovietinės valdžios pareigūnai tebėra už 25 kilometrų esančiame Tryškių miške ir kad būtent jie dabar nulems pasmerktųjų likimą. Būtent jie, NKVD Telšių skyriaus viršininkas Petras Raslanas, vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius ir kiti sovietų kolaborantai, o ne Raudonosios armijos karininkai tuomet sprendė, kam lemta gyventi, o kam mirti. Tai liudija vėliau paties P.Raslano paaiškinime parašyti žodžiai: "Prie Tryškių, miške, man vėl teko kalbėtis su karo prokuroru ir karo tribunolo pirmininku, ir buvo prieita išvada, kad Telšių kalėjime palikti virš 70 kontrrevoliucionierių jau savaime sudaro organizuotą gaują prieš Raudonąją armiją ir juos ten palikti yra nusikaltimas. Komisija peržiūrėjo virš 70 bylų asmenų, kaltinamų už šnipavimą ir kontrrevoliucinę agitaciją ir veiklą."

Paskutinės valandos

Ir štai birželio 24-osios rytą prie kalėjimo privažiuoja du sunkvežimiai su 20-30 raudonarmiečių. Jiems prisistato keli prižiūrėtojai, aiškina likę vieni su kaliniais, jokios valdžios nebelikę, tad nežinia, ką su belaisviais daryti. Raudonarmiečiai atsako viską sutvarkysiantys patys. Netrukus aplink kalėjimą išstatomi automatais ir šautuvais ginkluoti sargybiniai - jiems įsakyta nepraleisti prie pastato einančia gatvę nė vieno žmogaus: ruošiamam kraupiam nusikaltimui nereikėjo liudininkų.

Likusieji kareiviai sugarma į kalėjimo vidų. Įgulos viršininku prisistatęs majoras su prižiūrėtojais užsidaro kalėjimo viršininko kabinete - peržiūri bylas ir skubiai sudarinėja politinių kalinių sąrašus. Iš pradžių į juos patenka 43 įkalintieji, vėliau sąrašas papildomas dar trisdešimčia žmonių. Tarp pasmerktųjų patenka ir du raudonarmiečiai, matyt, nusižengę karinei drausmei. Visiems jiems nebelemta sulaukti rytojaus ryto - sovietų kariškiams duotas įsakymas likviduoti vadinamuosius sovietų valdžios priešus per 3-4 valandas. Karininkai paskubomis apžiūri kalėjimo rūsius ir nusprendžia, kad šie egzekucijai netinka - per maža vietos. Tuomet žudynėms pasirenkamas netoliese esantis Rainių miškelis. Šioje vietoje dar visiškai neseniai stovėjo Raudonosios armijos dalinys, buvo iškasti apkasai, kuriuos galima panaudoti kaip duobes - tereikia tik pagilinti. Organizuoti šį darbą pavedama vienam iš kalėjimo prižiūrėtojų. Nuvykęs į netoliese esantį dvarą šis parūpina kastuvų ir drauge su rusų kareiviais vyksta į Rainius. Vakarop nusikaltimui pasirengta - telieka čia atgabenti pasmerktuosius.

Šie pavakare suvaromi į atskiras kameras. Vėliau politiniai kaliniai po vieną kviečiami "apklausai". Nujausdami savo likimą, daugelis užsibarikaduoja. Kareiviai ir prižiūrėtojai ragina nesipriešinti -nieko bloga jums nenutiks, tiesiog būsite išvežti už fronto linijos. Šiais žodžiais nelabai kas tiki, tad kareiviai ima darbuotis dalbomis: iš pradžių daužo duris, o patekę vidun - ir pačius suimtuosius. Apie tai, kas po vidurnakčio vyksta už kalėjimo sienų, niekas nė nenujaučia. Prie pastato niekas neprieis, be to, čia riaumoja kelių sunkvežimių užvesti varikliai, kad niekas negirdėtų nei budelių keiksmažodžių, nei aukų riksmų. Dabar eismui uždaryta ne tik prie kalėjimo esanti gatvė, bet ir visas miestas.

Kaliniai varomi po vieną į sargybos būstinę, kurioje įsitaisę keli raudonarmiečiai ir enkavėdistai. Suimtieji išeina su daiktais, kurie čia pat atimami ir sumetami į krūvą. Būstinėje kiekvienam surengiamas improvizuotas "teismo posėdis", trunkantis keliolika sekundžių. Nesvarbu, ką į klausimą, ar prisipažįsta kaltas dėl kontrrevoliucinės veiklos, atsako pasmerktasis, jis čia pat "nuteisiamas".

Reikia pažymėti, kad tokia teismo parodija buvo surengta visiems politiniams kaliniams, mat Telšių kalėjime nebuvo nė vieno nuteistojo, vien teismo laukiantys įtariamieji.

Tuomet pasmerktajam surišdavo už nugaros rankas, o ant burnos užmestą raištį užverždavo ties pakaušiu. Tada auka buvo vedama į kieme stovintį sunkvežimį ir už rankų bei kojų metama į kėbulą, tarsi koks bulvių maišas. Per porą valandų taip buvo prikrauti penki sunkvežimiai - vienam nuvažiavus, į jo vietą stodavo kitas. Apie pusę antros paskui aukas pajudėjo ir kalėjimo prižiūrėtojai bei enkavėdistai.

Ryte iš kalėjimo išvyks ir jį saugoję raudonarmiečiai, palikdami čia likusius kalinius likimo valiai. Po kurio laiko juos išlaisvins pro šalį traukiantis pasieniečių dalinys. Būtent šie kaliniai po kelių dešimtmečių paliudys, kaip vyko pasiruošimas niekuo dėtų žmonių egzekucijai. Tačiau kas vyko toliau - nepasakys niekas.

Lietuvoje tai buvo vienintelės masinės žudynės, po kurių nebeliko nė vieno gyvo liudytojo. Šykščiai, keliomis eilutėmis apie tai užsimins tik nusikaltimo vykdytojai: 1942 metų spalio 7 dieną Domas Rocius paaiškinime Antanui Sniečkui parašys: "Šaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo NKGB skyriaus viršininkas Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas (Galkin) ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius." O apie budelių žvėriškumą bylos tik po kelių dienų atliktos nužudytųjų kūnų apžiūros protokolai, kurie yra tokie kraupūs, jog silpnesnių nervų žmonės jų geriau neskaityti. Tačiau apie tai - kiek vėliau. O kol kas prisiminkime, kaip buvo aptikti nukankintųjų kūnai.

Šiurpus radinys

Paskutiniai sovietų funkcionieriai iš Telšių paspruko birželio 25-ąją, apie 10 valandą ryto, drauge su bėgančiais Raudonosios armijos likučiais. Užtikrinti tvarką mieste ėmėsi vietos gyventojai. Jie užėmė valdžios įstaigas ir organizavo svarbesnių objektų apsaugą. Vienas tokių objektų buvo miesto gaisrinė. Ilgametis jos darbuotojas, pavarde Peckus, atvykęs į gaisrinės patalpas įsitikino, kad visus ten buvusius lengvuosius automobilius pasigrobė besitraukiantys sovietai, o kitos mašinos netvarkingos. Norint organizuoti priešgaisrinę apsaugą, skubiai reikėjo atsarginių dalių. Tačiau kur jų gauti?

Pasiklausinėjęs tai vienų, tai kitų, senasis gaisrininkas sužino, kad dalių mašinoms galima pasirankioti už keturių kilometrų esančiame Rainių dvare, kuriame sovietinė valdžia buvo įrengusi mašinų-traktorių stotį. Pakeliui į dvarą, Rainių miške Peckus pastebi prie kelio riogsančią automobilio priekabą ir aplinkui išmėtytas automobilių padangas bei keletą metalinių benzino talpų. Susidomėjęs radiniu, senasis gaisrininkas patraukia gilyn į mišką - gal besitraukiantys sovietų kareiviai bus palikę ir vertingesnių trofėjų? Nuojauta neapvilia - giliau miške Peckus aptinka tris dyzelinius generatorius. Šalia jų - didelis vandens bakas, kelios statinės su kopūstais, aplink didelę laužavietę mėtosi krūvos popierių. Regis, čia galėjo būti besitraukiančių raudonarmiečių stovykla, tačiau ką galėtų reikšti sukasta miško velėna, uždengta neseniai išrautomis samanomis ir apmėtyta spygliuotos vielos likučiais? Gal besitraukiantys sovietų kareiviai čia bus paslėpę ginklų ar šaudmenų?

Peckus skuba į netoliese esantį kaimą pasiskolinti kastuvo. Grįžta ne tik su kastuvu, bet ir su pagalbininku - padėti atkasti duobes pasišauna ir vienas kaimo gyventojų. Ilgai kasti netenka - maždaug trisdešimties centimetrų gylyje kastuvas užkabina drobinio audinio kraštą. Pamanęs, jog čia būsiąs kažkoks drobinis ryšulys, gaisrininkas pamėgina jį ištraukti ranka, bet to padaryti nepavyksta. Tuomet Peckaus pagalbininkas perpjauna ryšulį peiliu. Tą pačią akimirką abu vyrai atšoka - tai ne maišas. Tai drobiniai marškiniai, o juose - nežmoniškai sudarkytas žmogaus kūnas. Kas jis? Mūšyje žuvęs raudonarmietis? Bet kodėl jis palaidotas be uniformos? Ir kodėl jo kapas ne tik niekaip nepažymėtas, bet ir kruopščiai paslėptas? Nėra abejonių - tai bus besitraukiančių sovietų nužudytas vietos gyventojas.

Šiaip taip ištraukę lavoną iš duobės vyrai nustėro - duobėje gulėjo daugybė siaubingai sudarkytų žmonių kūnų. Peckus, palikęs kelis vietos gyventojus saugoti masinę kapavietės, skuba į Telšius, kuriuose tuo metu jau šeimininkauja vokiečiai. Apie savo radinį jis praneša vietos policijos viršininkui, kuris nurodo nedelsiant sudaryti komisiją įvykio aplinkybėms tirti. Komisijos nariams nuvykus į žudynių vietą paaiškėjo, jog tokių duobių yra ne viena, o keturios. Atkasus ir jas, atsivėrė lygiai toks pat kraupus vaizdas. Iš viso duobėse buvo 73 žmonių kūnai. Dar trys buvo rasti miške, tolėliau nuo kapavietės - matyt, jie buvo nušauti, kai bandė pabėgti.

Istorija be pabaigos

Jau iš pat pradžių komisijai kilo įtarimas, kad nužudytieji gali būti iš Telšių kalėjimo išgabenti politiniai kaliniai. Kad ši versija būtų patvirtinta, reikėjo identifikuoti palaikus. Tačiau kaip nustatyti mirusiųjų asmenybes, jei jų kūnai buvo neatpažįstamai sudarkyti? Tuomet buvo nutarta leisti apžiūrėti lavonus nužudytųjų giminėms ir pažįstamiems. Šių specialiai kviesti nereikėjo - žinia apie atrastą kapavietę jau buvo žaibu pasklidusi po Telšius ir prie miškelio jau būriavosi daugybė žmonių, kurių artimieji buvo patekę į NKVD rankas ar tiesiog dingę be žinios. Iš viso buvo atpažinti tik 27 kūnai, daugiausia - iš drabužių. Likusieji taip ir liko bevardžiai. Tačiau ir to pakako, kad neliktų jokių abejonių - duobėse gulėjo žiauriai nukankinti Telšių kalėjimo politiniai kaliniai.

Apie tai, kokias neįsivaizduojamas kančias prieš mirtį teko patirti nelaimingiesiems, liudija tomis dienomis surašytas kūnų apžiūros medicininis protokolas, bylojantis, kad tą naktį Rainių miškelyje siautėjo sužvėrėjusių sadistų gauja. Iš 76 nužudytųjų tik dešimt buvo nušauti. Likusios aukos mirė nuo žiaurių kankinimų - kai kuriems jų buvo nupjautos ausys, išbadytos akys, beveik pusei sužaloti lyties organai. Paskui nelaimingieji buvo pribaigiami suknežinant galvą arba subadant durtuvais. Tuomet paaiškėjo, kam žudynių vietoje buvo reikalingi dyzeliniai varikliai - jų keliamas triukšmas turėjo nustelbti kankinių riksmus.

Po poros dienų telšiškiai ims ruoštis iki šiol dar neregėto masto laidotuvėms. Tenykštis stalius Aleksandras Maniukas vėliau prisimins, kad surinkęs 30 medžio darbus išmanančių vyrų amatų mokykloje per dieną padarė 90 karstų. Palaidojus Rainių kankinius, vokiečių okupacinė valdžia Birutės gatvėje leido įrengti apie Rainių žudynes pasakojančią ekspoziciją, sutraukusią daugybę žmonių. Vėliau prie masinio kapo buvo pastatytas ir paminklas, tačiau jį sunaikino vėl sugrįžę sovietiniai okupantai. Vėlesniais dešimtmečiais buvo padaryta viskas, kad šis kraupus nusikaltimas būtų pamirštas.

Apie šią tragediją vėl garsiai prabilta tik Atgimimo metais. Beliko tik įvardyti, o jei pavyks - surasti ir nuteisti Rainių budelius ir žudynių organizatorius. Dviejų jų - P.Raslano ir NKVD Telšių skyriaus operatyvinio įgaliotinio Nachmano Dušanskio toli ir ieškoti nereikėjo - visą sovietmetį jie ramiai gyveno Lietuvoje, Vilniuje. Pirmasis tapo KGB pulkininku, antrasis buvo pamalonintas daugybe ordinų bei medalių ir pagerbtas LTSR nusipelniusio teisininko vardu. Abu šie veikėjai išvengė atpildo.

Vėliau, kai 1988 metais dar sovietinės Lietuvos Aukščiausioji taryba sudarė specialią komisiją 1941 metų bei kitų įvykių aplinkybėms ištirti, N.Dušanskis, tarpininkaujant tuomečiam Lietuvos KGB vadovui E.Eismuntui, buvo išleistas į Izraelį, iš kur, suprantama, nebegrįžo. Ten enkavėdistas ramiai sulaukė savo paskutinės dienos.

P.Raslano atvejis kelia dar didesnę nuostabą. Jis liko Lietuvoje ir po to, kai Generalinė prokuratūra 1988 metų spalio 26 dieną dėl Rainių žudynių iškėlė baudžiamąją bylą. Vėliau, supratęs kad atsakomybės išvengti nepavyks, Rainių žudynių organizatorius tyliai išvyko į Rusiją. Ne pabėgo, o būtent išvyko, oficialiai išsiregistravęs iš buto ir išsiskyręs su žmona. Kai tuometis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas 1992 metų balandžio 21 dieną pasirašė nutarimą suimti įtariamąjį, šio pėdos jau seniai buvo ataušusios. Ir nors Lietuvos teismas 2001 metų balandžio 5 dieną nuteis P.Raslaną kalėti iki gyvos galvos, Rusijos pilietybę priėmęs ir ten gyvenantis nusikaltėlis gali jaustis visiškai saugus. O tai reiškia, kad Rainių istorija dar nebaigta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"