TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Krislų ieškojimas partizanų akyse

2016 03 14 6:00
Kazimieraičio rinktinės partizanai pratybose. Stovi pirmas iš kairės -Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, antras - Julius Makorevičius-Varpas, trečias - Vaclovas Voveris-Žaibas. Už krūmo - Jonas Radžiūnas-Burokas. 1947 m. vasara. Genocido aukų muziejaus/partizanai.org nuotraukos

Dergti partizanus surandama įvairiausių pretekstų. Štai žinomas kraštotyrininkas Laimonas Abarius* išdrožė graudenantį pamokslą neįvardytiems istorikams už tai, kad jie prie žuvusiųjų ties Reškutėnais stribų priskyrė ir juos vežusį valstietį.

Įsikarščiavęs peršovė sau koją. Mat 1996 metų „Laisvės kovų archyve“ (p. 56) jis rašė: 1945 m. balandžio 13 d. <...> ties Rieškutėnų kaimu Karijoto kuopa sumušė į operaciją vykstančią (paryškinta – V. T.) istrebitelių grupę. Žuvo 11 stribų ir 2 NKVD darbuotojai <...>“. Žuvusį vežėją L. Abarius minėjo tik 2008 metų leidinyje.

Tyrinėtojas G. Gečiauskas pateikė šiek tiek kitokią informaciją: 12 nukautų stribų, NKVD poskyrio viršininkas ir komsorgas (1). Tik juos mini ir tyrinėtojas Valentas Šiaudinis (2). Taigi vienas kovų epizodas turi skirtingus variantus, kuriuos mums paliko čekistų raštininkai.

Spėtina, kad stribus vežė ne valstietis, bet stribyne vežėju dirbęs žmogus. Archyvinėse bylose aptinkama užuominų apie stribynuose laikytus arklius ir jų prižiūrėtojus.

Kurstomas priešiškumas

Kodėl L. Abariui taip svarbi galima vežėjo žūtis, tiek daug dėl jo išlieja emocijų? Jo, nekaltojo, kraują vadina dvigubai šventu. Partizanus apkaltina net už pasalų rengimą. Antraip apsimestinai neklaustų „Apie kokią kovinę aplinką galima kalbėti, kai miškiniai padarė pasalą ir iššaudė iš krūmų?“ Cituotame sakinyje jis rašė priešingai, t.y. kad stribai vyko į kovinę operaciją – žudyti. Sukeitus akcentus, kurpiamas partizanų, nekaltų žmonių žudikų, paveikslas, kurstomas priešiškumas jiems.

Kad ir kraštotyrininkas negalėtų nežinoti, jog pasalų rengimas priešams buvo vienas svarbiausių visų šalių partizanų kovos efektyvus būdas. Jo esmė – netikėtai smogti ir staiga atsitraukti. Be to, NKVD kareiviai šimtus, jei ne tūkstančius kartų dažniau rengė pasalas mūsų kovotojams. O pagal L. Abariaus ir kitų išvedžiojimus, partizanų pasalos buvo pasalūniškas žudymas – „iššaudymas iš krūmų“, nehumaniškas poelgis. Tai primena sovietinių žurnalistų leksiką, kurie buvo pamėgę štampą „krūmuose lindėję, šeriais apaugę banditai“.

Kadangi šią operaciją partizanai įvykdė balandžio mėnesį, kai medžiai dar nebuvo sulapoję, didelis kovotojų būrys negalėjo slėptis krūmuose. Matyt, L. Abariui prireikė krūmų, kad kuo atgrasiau pavaizdavus partizanus. Jokių krūmų nemini V. Šiaudinis, jis rašo: „Tarp Reškutėnų vienkiemių jie (stribai – V. T.) pateko į partizanų kryžminę ugnį.“(3). Pagal jį, ir partizanai turėjo nuostolių: žuvo Leonas Petraška, buvo sužeistas Paukštė. Tai L. Abariui neįdomu. Ką jis norėjo pasakyti? Tik ne gerai žinomą tiesą, kad partizaniniai karai neapsieina be nekaltų civilių žūties, atsitiktinių aukų. Matyt, būtų daug geriau, kad partizanai būtų leidę stribams įvykdyti operaciją, arba išėję ant kelio susikauti.

Beje, tėviškėnai kalbėjo, kad prie Reškutėnų patvarkė ypatingai žiaurius iš kaimo Obelų ragas kilusius stribus. Džiaugėsi, kad jie daugiau neterorizuos žmonių. L. Abarius baugina skaitytojus deklaruodamas, kad galįs pateikti dešimt atvejų, kai vien Šiaurės Rytų Lietuvoje žuvo vežėjai. Bet nė vieno jų neįvardijo, apsimestiniu klausimu – kiek jų žuvo visoje Lietuvoje, – galimai peršama mintis apie šimtus nušautų nekaltų vežėjų. Tokie L. Abariaus „įrodymai“. Pasipriešinimo dalyvių prisiminimuose įvardyti mažiau nei 10 žuvusių vežėjų. Tai galimai ne visos aukos.

Dainovos ir Tauro apygardų partizanų susitikimas. Iš kairės: Feliksas Žindžius-Tigras, Antanas Pužas-Gintaras, Viktoras Vitkauskas-Saidokas, neatpažintas, Juozas Gegužis-Diemedis, neatpažintos, Konstantinas Baliukevičius-Rainys ir Sergijus Staniškis-Litas. 1951 m. vasara.

Civilius naudojo kaip skydus

Jo nuostatas išduoda ir tai, kad net neužsimena apie partizanų pastangas per susidūrimus su priešu išsaugoti važnyčiotojus, apie represinių struktūrų nužudytus vežėjus. Juk skelbtuose prisiminimuose gausu pasakojimų, kad pasalaujantys partizanai, pamatę, jog stribus veža kaimietis, prieš pradėdami šaudyti, sušukdavo vežėjams šokti iš vežimų, rogių ar trauktis į pakelės griovius. Kartais partizanai net atsisakydavo sumanytos operacijos prieš stribus.

Tuo tarpu stribai, kareiviai naudojo kaimiečius, aktyvistus kaip gyvuosius skydus. Vykdami į kaimus stribai susėsdavo į vežimo vidurį, o iš kraštų pasodindavo gyvuosius skydus. Stribai ir kareiviai slėpdavosi už civilių, kai reikėdavo lįsti į bunkerius, kabarotis ant namo aukšto, ginklu versdavo padegti pastatus, kuriuose gynėsi partizanai. Pastatus padegti versdavo net vaikus. Paprastai partizanai nešaudydavo į priverstinius pastatų padegėjus ir besipriešindami žūdavo liepsnose.

Gi kareiviai, stribai nušovė ne vieną kaimietį, nepaklususį jų reikalavimui savimi pridengti. L. Abarius neužsimena ir apie represinių struktūrų nušautus vežėjus. Antai 1945 metų birželio 10 dieną dešimt važiavusių nesisaugojusių partizanų Aukštosios kaime (Sasnavos vlsč.) pateko į enkavėdistų pasalą. Krito šeši partizanai ir trys vežėjai – Dūdonis, Domaševičius ir Jankevičius (4).

Kęstutis Balčiūnas pasakoja apie tokį atsitikimą Zanavykijoje. 1945 metais Gelgaudiškio puolimo metu sužeistą partizaną Viktorą Ulinską ir kitą kovotoją kovos draugai nuvežė gydytis prie Plokščių. Grįžtantį vežėją čekistai sustabdė, smarkiai kankino ir privertė nurodyti sužeistųjų slėpimosi vietą. Sužeistuosius nušovė, gyvo nepaliko ir vežėjo.

Priešinosi girių naikinimui

L. Abarius „šviečia“, kad gyventojų dalyvavimas miško paruošose „Nusikaltimas – labai abejotinas, švelniai tariant, nes buvo nustatytos išvežimo normos, už kurių nevykdymą buvo baudžiama, net „sodinama“. Ties tuo jis suklumpa: „Prieš 20 metų man buvo viskas aišku, dabar nebeaišku viskas“. Jei taip, nereiktų rašinėti ir pretenduoti į partizanų kaltintoją pramanytais dalykais.

Partizanų vadovybė nekaltino miško prievolės vykdytojų nusikaltimu, gerai skyrė režimo daromą žalą miškams nuo privalomos medkirtystės. L. Abarius „įmetė“ į portalą Tauro apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo rašto tokią ištrauką: „Būtų labai gerai, jei pavyktų už miško išvežimą viešai pakarti nors vieną bolševiką“. L. Abarius nepateikė nė vieno fakto apie šio grasinimo įvykdymą. Užuolankomis partizanams metamas įtarimas dėl miško prievolių vykdytojų šaudymo.

Senokai ne vienas Lietuvos istorikas miško prievolę (kirtimą ir išvežimą) priskyrė prie sunkiausių prievolių. Tokio požiūrio laikosi ir latvių istorikai. Ypač prievolė vargino nemiškingų vietovių kaimiečius: jie neturėjo reikalingos patirties, pritaikytų rogių, buvo priversti kelioms savaitėms išvykti į tolimus miškus ar samdyti vietinius kirtėjus.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas /wikipedia.org nuotrauka

Miško prievolę partizanai pagrįstai traktavo, kaip vieno pagrindinio Lietuvos turto naikinimą, todėl gan aktyviai įvairiais būdais bandė trukdyti girių kirtimą. Paprastai partizanai apsiribodavo miško kirtėjų ir vežėjų išvaikymu, rečiau – pjūklų ir kirvių atėmimu, griežtais įspėjimais. Tauro apygardos štabo įsakymu (1946 m. lapkričio 24 d.) kovotojams liepta neleisti medienos pakrauti į vagonus, sunkvežimius, baržas, o pakrautą išversti ir atiduoti vežėjams. Medienos išvežimą iš Marcinkonių miškų į Baltarusiją partizanai trukdė medžiais užversdami geležinkelio bėgius ar juos išardydami.

A. Ramanauskas-Vanagas rašė apie sielių paleidimą Nemunu (5). Sieliams paruošti reikalingą vielą ir vinis partizanai išdalino darbininkams, jiems išdavė raštelius, kad neribotam laikui paleidžiami atostogų. Patenkinti išsiskirstė namo. Dėl minėtų partizanų veiksmų 1944–1945 metų žiemą Alytaus, Kėdainių, Švenčionių, Tauragės ir kitose apskrityse buvo nutrūkęs medienos išvežimas. Kėdainių aps. partijos sekretorius rašte LKP(b) CK teisinosi, jog miško paruošų negali įvykdyti, nes „ten pilna banditų“. 1947 metų sausio 16 d. Tauro apygardos vadas džiaugėsi: „Šis įsakymas (dėl miško prievolės stabdymo – V. T.) tiksliai vykdomas ir duoda gerus rezultatus, žmonės patenkinti, nes nereikia kirsti ir išvežti miško. Aiškinasi, kad į mišką dirbti jie bijo eiti.“ Tokio turinio partizanų vadų įsakymai suteikdavo valstiečiams pretekstą pasiteisinti.

Kas šaudė medkirčius?

Ar partizanai baudė mirties bausme medkirčius? Tokių partizanų aukų nėra sovietiniame vardyne „Kruvinos žudikų pėdos“, čekistų sudarytoje Švenčionių apsk. partizanų operacijų suvestinėje (LYA, f. 3377, ap. 55, b. 79, l. 65–78), Lokio rinktinės Erškėčio kuopos operatyvinėse žiniose. P.Masilionis į savo vardyną (A-B dalis) įrašė 1948 metų vasario 12 dieną Varėnos apsk. partizanų nušautą miško paruošėją Vytautą Andriulionį kartu su 7 medkirčiais. Tačiau KGB archyvinėje byloje rašoma visai kitaip: prie miško kirtėjų atėję partizanai paklausė, kuris jų – V. Andriulionis, jam atsiliepus pasakė: „Tavo brolis mokosi saugumo mokykloje“ ir jį vienintelį nušovė. Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimų knygoje rašoma, kad „Partizanai išklojo miško paruošų agitatorius“. Agitatorius, bet ne medkirčius.

Objektyvus rašantysis primintų represinių struktūrų nužudytus niekuo nekaltus medkirčius. Štai pora istorijų. Nežinomais metais Klebiškio miške prie laužo besišildžiusius kirtėjus NKVD kareiviai palaikė „banditais“ ir pradėjo šaudyti į bėgančius, nušovė Juozą Ulecką, kitus suėmė ir išsivarė į Veiverius. 1948 metų žiemą stribai suėmė ir varėsi į A. Panemunę miško paruošų „sabotažninkus“. Jos pasiekti nespėjo, nes sutemo. Suimtuosius uždarė Tursonių k. tvarte ir nuėjo girtauti. Kažkieno pabaidyti stribai, parbėgę į Tursonis, medkirčiams liepė bėgti, į bėgančius šaudydami nušovė Joną Karpavičių ir Kazį Striganavičių.

Dėl masiškų plynų kirtimų smarkiai sumažėjo Lietuvos miškingumas, suprastėjo miškų kokybė. Kiauneliškio, Labanoro, Palabažio miškuose atsirado didžiulės plynės, kurias didino dažni gaisrai. Miškai tapo neatpažįstamais. Pablogėjo partizanų slapstymosi sąlygos. Neatsitiktinai prof. Ona Voverienė padarė išvadą, kad daugiausia buvo kertama ten, kur laikėsi daug partizanų.

Šarūno rinktinės partizanai žemiau Merkinės keliasi per Nemuną. Iš dešinės: Juozas Gegužis-Diemedis ir Julius Mokarevičius-Varpas.

Čekistai bijojo tremtinių išlaisvinimo

Leidinyje apie Zarasus L. Abarius kaltino: „Kolektyvizacija buvo smūgis partizanų autoritetui“, nes „Žadėję gyventojus apginti nuo trėmimų ir kolchozų, partizanai realiai negalėjo įvykdyti nė vieno šių pažadų.“(6). Kiek toliau patikslinama: „Ne tiek partizanai trukdė steigti kolchozus, kiek gyventojai naudojosi jų buvimu“. Esą apylinkėse pasirodžius partizanams, kolchozninkai atsisakydavo savo įsipareigojimų. Kvailiojimai! Kolektyvizacija buvo smūgis ne partizanų autoritetui, o jų ir valstiečių skrandžiams. Prieš tai okupantas smarkiai sumažino partizanų maitintojų gretas plėšikiškais mokesčiais, prievolėmis, trėmimais.

Iš kur ištrauktas partizanų pažadas apginti gyventojus nuo trėmimų ir kolchozų?! Negi L. Abarius, dvigubai švento kraujo išpažinėjas, pasisako už tai, kad partizanai turėjo šaudyti į sunkvežimius, vežimus, kuriais gabenti tremtiniai; sprogdinti traukinius? Pagal jo logiką, taip pat kovotojai turėjo daugiau šaudyti stojimo į kolchozus „pirmūnų“ ir į juos įsirašančiųjų. Partizanai nebuvo tokie bepročiai. Tiesa, partizaninio karo pradžioje bent kai kurių apygardų vadovybė buvo užėmusi radikalią poziciją dėl trėmimų trukdymo.

Antai 1945 metų rugpjūčio 24 dieną Žemaičių legiono operacinio skyriaus viršininkas įsakė sprogdinti geležinkelius, naikinti tremtinius lydinčiuosius. Tų pačių metų vasaros direktyva DKA vadui buvo nurodyta išlaisvinti tremtinius Šiaulių-Vilniaus geležinkelio linijoje. Tačiau literatūroje teminimos vos dvi ginkluotos operacijos tremtiniams išlaisvinti. Jos įvykdytos Suvalkijoje, buvo užpultas tremtinius vežęs traukinys ir netoli Kauno susprogdinus ar išardžius geležinkelio tiltą, sutrikdyta trėmimo operacija.

Ir šių vietinių partizanų išpuolių užteko represinėms struktūroms išgąsdinti. Eugenijus Grunskis teigia: „1945 m. ir 1946 m. čekistai labai bijojo partizanų puolimų ir galimo tremtinių išlaisvinimo“. To patvirtinimas – didžiulės karinės jėgos sutelkimas trėmimams vykdyti. Pvz., 1948 metų gegužę trėmimams buvo panaudota 15,5 tūkst. kareivių, 6,9 tūkst. stribų, 2,3 tūkst. čekistų. Tremtinių surinkimo stotis saugodavo ne mažiau kaip po 100 sunkiaisiais ir rankiniais kulkosvaidžiais ginkluotų enkavėdistų, vežant per Lietuvos teritoriją iki Molodečno, ešalonams saugoti papildomai buvo skiriama 150 kareivių.

Tokiomis sąlygomis partizanai neturėjo jėgų, galimybių išlaisvinti tremiamųjų. Be to, partizanų vadai kėlė uždavinį nestatyti valstiečių į pavojų. Tad jau 1946 metų pradžioje keičiama trėmimų trukdymo taktika. 1946 m. vasario 20 d. J. Semaškos įsakyme buvo nurodyta, kad „Daugelyje vietovių gerų rezultatų davė taktika – individualūs reikalavimai seniūnams, milicininkams, stribams, neišdrįso jų vykdyti“ (dalyvauti trėmimuose). Mažėjant partizanų gretoms, apsiribojama pagalbos tremtiniams organizavimu.

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Trėmimai – „ekonominė būtinybė“

Ta pačia proga būtina atkreipti dėmesį į kai kurių istorikų (Eugenijaus Grunskio, Ryto Narvydo, Rimanto Zizo) pastangas iškraipyti trėmimų tikruosius tikslus, į pirmąją vietą iškeliant ekonominius tikslus – apsirūpinti darbo jėga, kolonizuoti Sibirą. E. Grunskio monografijoje aptinkame tokį „perliuką“: esą 1945 metais partizanų šeimos buvo vežamos iš Lietuvos todėl, kad karo nualintai imperijai, administraciniais metodais tvarkomam ūkiui nuolatos trūko darbo rankų. R. Narvydas atitaria: „Kadangi Lietuvos kaimuose darbo jėgos buvo daug, sovietų valdžia suplanavo dalį gyventojų išvežti į Sibirą. Mat ten gamtinių turtų – daugybė, o jiems išgauti trūko rankų (7).

Ir vaikui turėtų būti aišku, kad partizanų šeimos buvo tremiamos už tai, kad jos buvo tokios. Nutarimų dėl jų išvežimo preambulėse buvo nedviprasmiškai nusakytas tikslas – sutriuškinti „buržuazinių nacionalistų“ pasipriešinimą. Demagogijos „klasikas“ J. Paleckis trėmimus, kaip ir kitus represinių struktūrų veiksmus vadino priemonėmis „apginti lietuvių tautą nuo jos priešų“. Minėtų istorikų „pamokslininkų“ moralas toks: trėmimai buvo ekonominė būtinybė ir dėl jų sovietinis režimas nieko dėtas. Negana to. R. Zizas sukurpė tokią insinuaciją: „Pokario metais sovietų karo belaisvių darbo jėgos išnaudojimas buvo viena svarbiausių priežasčių, dėl ko Lietuvos ūkininkai buvo tremiami į Sibirą ir norint pritaikyti kitas <...> represijas.“(8)

Taigi mūsų ūkininkai buvo nusikaltę ir pagrįstai tremiami. Tik kodėl reokupavus Lietuvą ir pradėjus belaisvių ir vokiečių atkeltų žmonių repatriaciją, maždaug pusė jų vengė grįžti į Rusiją ir leidosi būti mūsų ūkininkų „išnaudojami“?! Peržengtos bet kokios neobjektyvumo, padorumo ribos. Visiems trėmimų vykdytojams išduoti reabilitacijos pažymėjimai.

L. Abariui neturėtų būti sunku suvokti, kad partizanai būtų galėję sustabdyti trėmimus, suvarymą į kolchozus tik išviję okupantą. Kaip galima žemės, pastatų, gyvulių, padargų atėmimą iš kolchozninkų vadinti jų įsipareigojimu! Plėšikui apiplėštieji neįsipareigoja. Teiginys, kad, apylinkėse pasirodžius partizanams, kolchoznininkai atsisakydavo savo įsipareigojimų geriausiu atveju rodo, jog jam nepažini kolchozų pradžios istorija. 1950–1952 m. daugiausia Rytų Lietuvoje be jokio partizanų pasirodymo (lenkiškose vietovėse jų ir nebuvo) prasidėjo masiškas kolchozų paimto turto atsiiminėjimo, pareiškimų išstoti iš jų teikimo vajus. Tai buvo spontaniška kaimiečių reakcija į kolchozų sukeltą badmetį, kolchozų viršininkų savivalę ir beteisystę. Plataus pasipriešinimo kolchozams masto išgąsdintas režimas griebėsi įprastos priemonės – represijų.

Kišenėse – tik duonos gabaliukai

L. Abarius bando pateisinti stribus dėl vagysčių. Jis dėsto: „Kai lašinius išnešė miško broliai, tai va, jiems nabagams valgyt miške reikia, o kai stribai pavagia ir savo vaikus šeria vogtais – tai jie svolačiai – žudikai“. Jam gaivinti MGB kurtą partizano-plėšiko įvaizdį padeda R. Kaunietis, paminėdamas partizanų iš žmogaus atimtus batus, laikrodėlį. Iš šių pavyzdėlių pateikiamas apibendrinimas. Nuo 1945 m. rudens stribai gaudavo algas, todėl turėjo iš ko „šerti“ vaikus.

Ne partizanai kalti, kad stribai algas, pavogtus daiktus pragerdavo. Maitinimuisi nereikėjo pavogtų vystyklų, pianinų, moteriškų drabužių ar avalynės, žiedų, laikrodžių, dviračių, skustuvų... Kiek apie stribų vagiliavimą buvo sukurta pašiepiančių dainų, pravardžių! Pumpėnų apylinkėse jie vadinti taukuočiais, kitur – lašininiais. Nieko panašaus tautosakoje nėra apie partizanus.

Partizanai buvo saviškiai kovotojai, juos maitino artimieji, kaimynai (dažnai vargingesnieji). Paramą laikė pareiga ir garbe. Čekistų duomenimis, 1944–1953 m. už paramą pogrindžiui buvo suimta 12,3 tūkst. žmonių. O kiek rėmėjų neišaiškinta?! Apygardos vado J. Semaškos įsakymu reikalauta, kad partizanai atsiskaitytų už paimtą maistą. Būrio vadas Juozas Vidauskas sakydavęs maisto reikalaujantiems: „Atėjome, vyrai, būti svečiais.“ Partizanų vadai nurodinėjo rečiau lankyti gyventojus, mažiau juos varginti maisto rinkliavomis. Už paimtus daiktus jų savininkams buvo išduodami spausdinti kvitai ar rašteliai, pagal kuriuos laisvos Lietuvos valdžia būtų turėjusi atsiskaityti. Regis, po masiškų trėmimų partizanai buvo priversti griebtis maisto produktų rekvizicijų, taikytų tiems, kurie gera valia nepadėjo. Buvo nustatytos rekvizicijų normos, periodiškumas.

Dėl okupanto represijų, nuolatinių karinių operacijų, ekonominio karo prieš valstiečius, net dramatiškai mažėjant partizanų skaičiui, vis dažniau jiems teko badauti, neretai maitintis vandenyje išmaišytais miltais, pušų ūgliais... Ir vandens pristigdavo. Marijona Apaciankaitė prisimena tokį „plėšiko“ A. Kraujelio kreipimąsi: „Jeigu galit, mums lašinių gabaliuką atneškit ir svogūnų. Tai mūsų valgymas.“ Žuvusių partizanų kišenėse buvo randama tik sudžiūvusios duonos gabaliukai.

Kazimieraičio rinktinės partizanai. Iš kairės: Adomas Daugirdas-Gailius, Placidas Jaruševičius-Dainius ir Bronius Paleckas-Šturmas. 1948-1949 m.

„Jautrios sielos“ stribai

Antipartizaninio šyšo pagauti internautai nesivaržo net kilnių partizanų siekių pateikti, kaip smurtavimą. Antai, L. Abarius aiškina: 1948 m. gegužės 25 d. Vytauto apygardos vado įsakymu dėl paramos pabėgusiems nuo tremties buvo numatyta bausmė (turto sunaikinimas) atsisakiusiems tai padaryti. Esą „Tai niekaip nesiderina su deklaruojamu laisvu apsisprendimu – tapti Sąjūdžio bendradarbiu“. Iš tikrųjų šiuo įsakymu visi piliečiai buvo įpareigoti priglausti, paremti ir saugoti nuo trėmimo pabėgusius. Jame nieko nekalbama apie įpareigojimą tapti Sąjūdžio bendradarbiu. Nebent citatos autorius laikosi čekistinės bendradarbiavimo traktuotės, pagal kurią bet kokia pagalba „liaudies priešams“ buvo laikoma nusikaltimu.

Parama nukentėjusiems nuo represijų buvo organizuota ne vien Vytauto, bet ir kitose apygardose (Tauro, Jungtinėje Kęstučio). 1946 m. pavasarį prie Tauro apygardos štabo buvo sudarytas Vyriausiasis tremtinių, kalinių, nukentėjusių kovotojų ir jų šeimų globos komitetas. Rinktinėse tuo užsiimti turėjo įgaliotiniai (9). Buvo sudarinėjami nukentėjusių sąrašai, renkami pinigai ir daiktai. 1949 m. Jurbarko apsk. partizanai per vieną mėnesį (rugpjūčio) pasiuntė kaliniams ir tremtiniams 17 siuntinių ir 345 rublius, 1953 m. Žemaitijos partizanai – 455 rublius. L. Abarius „padėkojo“ partizanams už pastangas padėti į nelaimę patekusiems, skiepyti žmonėse atjautą, stiprinti bendruomeniškumą. Piktavališka!

Kraštotyrininkas atvirai simpatizuoja stribams ir specialiems agentams. Pasakoja Antazavės vlsč. aktyvistės laidojimo istoriją. Esą, kaip buvo įprasta, ją įdėjo į raudoną karstą, eiseną lydėjo orkestras ir stribų palyda. Vienam stribukui kilusi mintis, kad kažko trūksta. Tad jis „Numušė bažnyčios varpinės spyną ir davai skambinti“. Palaidojus stribai kalbėję: „Nu va, palaidojom kaip žmogų“. Kokie jautrasieliai stribai! L. Abarius turbūt nesuvokia, kad varpinės spyną numušęs ir varpu skambinęs stribas išniekino bažnyčią ir jos tvarką. Neparašė, kaip į tokį elgesį reagavo stribo viršininkai. Užrašyta nemažai liudijimų, kad kaimiečiai ignoruodavo stribų ir aktyvistų laidotuves: neidavo jų palydėti, giedoti, varu atvarydavo giesmininkus. Į Saldutiškio stribo Karnacko, nužudžiusio malkas kapojusį jaunuolį laidotuves, stribai grasinimais privertė giesmininkus susirinkti, žudiką giesmėmis palydėti.

Kruvinos agento rankos

Turbūt pirmąkart po Kovo 11 d. bandoma nuplauti agento Juozo Bulkos kruvinas rankas. L. Abarius „šviečia“: „<...> jis nebuvo eilinis išdavikas ir eilinis svolačius. <...> jo asmenybė – mįslė <...>. <...> vertas ištisos knygos, nes tai labai daugiakampė asmenybė <...>.“

Tikrai buvo neeilinis išdavikas, nes, pagal žurnalisto Gintaro Visocko KGB archyve surastus ir skelbtus (2003 m.) duomenis, Bulka buvo „produktyviausias“ agentas-smogikas. Jis padėjo nužudyti ir suimti 65 partizanus (kitur – 44), sunaikinti daugiausia bunkerių, slėptuvių, archyvų. Jis buvo tėviškėnų ir gretimų kaimų žmonių nemėgstamiausias, atgrasiausias, pašiepiamas „kovotojas“. Niekas jo nematė ginkluoto, vaizdavo žmonių gynėją ir šventuolį, rengėsi moteriškais drabužiais. Pasitikėjimo nepelnė medalikėlių, šventųjų paveikslėlių dalijimu. Jam buvo prilipusios Medalikėlio, Kristaus, Atrastojo (dėl inscenizuoto nusiskandinimo) pravardės. Kirdeikių tikintieji išvijo jį iš vietinės bažnyčios, kad savo nešvariomis rankomis jos neišniekintų. Daugelio kraštiečių buvo įtariamas tarnavimu šėtonui.

Atsivėrus KGB archyvams, įtarimai su kaupu pasitvirtino. Abejones kelia tik istoriografijoje įtvirtinta nuomonė, kad pakartotinai Bulka buvo užverbuotas tik 1951 m. kovo 19 d. per Kiauneliškio miške vykdytą karinę čekistinę operaciją. Esą jos metu buvo suimti ir užverbuoti smogikais Bulka ir Stasys Petravičius. Gi apylinkių žmonės Bulką laikė Judu daug anksčiau. Antra, toje operacijoje sužeistas partizanas Ignas Vasiulis liudijo (1959 m.), kad minėtiems išdavikams apsupimo žiede buvo palikti koridoriai, kuriais jie pasitraukė. Ši versija buvo plačiai pasklidusi. Trečia, G. Visockas KGB archyve rado 1949 m. Bulkos rašytą čekistui, ltn. Griciui raportą, kuriuo pranešė apie partizanų rėmėjus, ginkluotus asmenis.

Šarūno rinktinės partizanai. Pirmas iš kairės - Juozas Gegužis-Diemedis, trečias (priekyje) - Bernardas Navickas-Girinis, penktas - Julius Makorevičius-Varpas. 1949 m. vasara.

Patriotai – „bepročiai“

L. Abarius susirūpinęs paminklų stribams su ideologizuotais įrašais išsaugojimu, nori nuslėpti Dervinių k. jiems pastatytą akmenį. Baiminasi, kad „bepročiai (taip vadina patriotus) nepradėtų griauti šio akmens absoliučiai nuošalioje vietoje...“ Jame iškalti tokie žodžiai: „Šioje vietoje 1945 m. gegužės mėn. 29 d. kovoje su buržuaziniais nacionalistais krito liaudies gynėjai“, išvardytos 5 stribų pavardės, tarp jų vieno lietuvio. Štai tokias nuostatas išpažįsta Visagino merijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriuje dirbantis L. Abarius.

Anot jo, Dervinių mūšis – dėmesio verta istorija, kurią žada papasakoti. Laužiamasi pro atviras duris, nes 1996 m. apie tai jis jau rašė. Dar anksčiau – 1995 m. išspausdintame kraštotyrininko Vytauto Indrašiaus rašinyje kelios eilutės buvo skirtos šiai temai. Pagal jį, partizanai, neapsikentę Gaidžių šeimos nužudymu ir ryšininkės nukankinimu, nutarė užkurti pirtį šių nusikaltimų vykdytojams – Antazavės stribams. Tad 1945 m. gegužės 29 d. Kudrių miške, netoli Dervinių k. plytinės einančius ieškoti naujų aukų apgirtusius stribus pasitiko partizanai. Buvę nukauti 5 ir sužeisti 4 stribai (10).

L. Abarius pateikė kitokią versiją: partizanams susidūrus su stribais, šie buvę priversti bėgti, patekęs į apsupimą F. Kudriašovas susisprogdino, o keturi buvę suimti ir čia pat sušaudyti. Jei ši L. Abariaus informacija tiksli, įrašas minėtame paminkle – melagingas, slepiantis stribų patekimą į nelaisvę ir jų sušaudymą. O pagal sovietinę propagandą, „narsuoliai liaudies gynėjai“ į partizanų nelaisvę nepasiduodavo. Kitaip šių stribų žūties istorija išdėstyta Zarasų apsk. pirmojo partijos sekretoriaus Antano Mėlynio rašte LKP(b) CK organizacinio skyriaus viršininkui Šupikovui (11). Jis pranešė, „kad iš 1945 m. gegužės 28 d. į 29 d. Antanazavės vlsč. mūsų istrebiteliai susikovė su Kazano gauja, mūšio metu netekome žmonių <...>“, išvardijo nukautų stribų pavardes. Jos sutampa su L. Abariaus minėtomis. Kodėl L. Abarius nepasinaudojo šiuo šaltiniu, o sukūrė savo versiją? Nebent norima juodinti partizanus, apkaltinti juos belaisvių žudymu. Beje, tarp nukautų stribų du buvo nepilnamečiai, vienam ėjo 18 m. Kaip dar nevirkaujama, kad buvo nužudyti vaikai!

L. Abarius dalyvavo dviejų Kovo 11 Akto signatarų inspiruotoje partizano Antano Kraujelio juodinimo kampanijoje. Jis atviravo, kad jam A. Kraujelis neimponuoja, nes buvęs standartinis (! – V. T.) partizanas, išsiskyręs nebent tuo, kad ilgai išgyveno. Bet tai nesąs jo nuopelnas, kadangi gyvenęs ne miške, o pas žmones, „O tai jau visai kitas komfortas ir išgyvenimo galimybės“. Ai, kaip negražiai elgėsi Kraujelis, galėjo glūdėti miško bunkeryje ir ten mirti iš bado. Nebūtų čekistams sudaręs tiek rūpesčių. Nors L. Abarius ir pripažįsta A. Kraujelio įžvalgumą ir atsargumą, bet kviečia to nepervertinti. Iš kur tokia neapykanta šiam kovotojui?! Paradoksaliausia, kad jam simpatiją išreiškė net Utenos r. čekistas kpt. Petras Labuckas. Jis rašė: „Kraujelis buvo labai gudrus vyras <...>. Jautėme pagarbą jam, kad mums nepakliūva. Jis daug negerdavo. Išgeria 100 gramų dėl apetito <...>.“(12).

A. Kraujelio nužudymo bylą nagrinėjusieji teisėjai atėmė iš jo teisėtai priklausiusį partizano statusą, įvardijo jį kažkokiu nelegalu. Belieka džiaugtis, kad dar nepavadino banditu. Matyt, dar tam nesubrandinta atmosfera. Dalis atsakomybės už prielaidų sudarymą manipuliuoti partizanų statusu tenka istorikams, kurie įtvirtino nuostatą, kad partizaninis karas baigėsi 1953 m., kai buvo likviduota pasipriešinimo vadovybė. Bet ir po šių metų A. Kraujelis ir kiti nesulaužė duotos priesaikos, nepadėjo ginklų. Pagrįsčiau Latvijos istorikai partizaninio karo pabaigą savo tėvynėje datuoja 1956 m. ir šią datą sieja su paskutinių kovotojų žūtimi.

„Cepelinų balius“ sovietams

Istoriografijoje partizanams prikišama, kad jie naikino „smulkmę“ – valsčių, apylinkių pareigūnus, o ne aukštus nomenklatūrininkus. Pastarieji gyveno miestuose, buvo stipriai saugomi kareivių, stribų. Partizanai neturėjo pakankamai jėgų, galingesnių ginklų miestams puldinėti. Nepaisant to, partizanai sunaikino nemažai aukštų funkcionierių.

Plačiausiai nuskambėjo Vytauto rinktinės vadų parengtas planas Marijampolės aps. ir valsčiaus pareigūnams likviduoti. Operaciją, kuri žinoma „cepelinų baliaus“ vardu, 1947 m. vasario 18 d. vakare Marijampolėje įvykdė legendinis partizanas Kazimieras Pyplys, padedant ryšininkei Janinai Narkevičiūtei-Saulutei. Buvo nušautas LKP(b) Marijampolės apsk. ir miesto pirmasis sekretorius ir LSSR AT deputatas Steponas Bakevičius, Marijampolės vlsč. vykdomojo komiteto pirmininkas Bronius Jasiūnas, pasų stalo viršininkas Borisas Gurevičius. Greitai po to gimnazistas, pasyvus kovotojas grumtynių metu nušovė MGB vyr. tardytoją Greizą (Greisą). Matyt, šios sėkmės paskatinti Tauro apygardos ir Kauno pogrindininkų vadai tarėsi dėl pasikėsinimo į LSSR vadovus (13). Tačiau nespėta surengti, nes birželį dauguma pogrindininkų buvo suimti.

1944 m. spalio 30 d. buvo nušautas Švenčionių miesto VK pirmininkas Krasauskas, kuris su kareiviais ir ginkluotų aktyvistų būriu rinko iš ūkininkų pyliavas Adutiškio ir Tverečiaus valsčiuose (14). 1944 m. rugsėjo 8 d. prie Pagirių k. (Ukmergės aps.) patekęs į pasalą buvo nukautas vadinamojo Liaudies seimo atstovas, nuo reokupacijos pradžios vadovavęs Siesikų vlsč. vykdomajam komitetui Adomas Dambrauskas su keliais kitais pareigūnais. 1944 m. lapkričio 12 d. Kelmės valsčiuje buvo nušautas kitas „Liaudies“ seimo atstovas – Pranas Mickus (15).

Pagal Liudą Truską, 1944 m. rugsėjo 4 d. Žemaitkiemio valsčiuje partizanai sušaudė du aktyvistus ir sužeidė SSRS AT deputatą Ališauską (16). 1946 m. gegužės 18 d. Balbieriškio valsčiuje buvo nukauti du aukšti funkcionieriai – LKP(b) CK atstovas Bobrikovas ir Prienų aps. komjaunimo komiteto antrasis sekretorius Juozas Jusis. 1950 m. spalio 19 d. Žemaitijoje Žemės ūkio ministro pavaduotojas Povilas Tryčius su stribų palyda landžiojo po kaimiečių sodybas, tikrino prievolių atidavimą. Pataikė užeiti į klojimą, kur slėpėsi partizanai. Susišaudymo metu Tryčius buvo nukautas. Partizanų kritikai „pamiršta“ tai, kad aukščiausius sovietinius veikėjus saugodavo kareiviai. Kuo aukštesnis buvo veikėjas, tuo daugiau karių jį lydėdavo. Anot J. Starkausko, A. Sniečkus, J. Paleckis ir kiti dažnai važinėdavo šarvuočiais, arba juos lydėdavo tanketės (17).

Rimantas Varnauskas yra paskelbęs straipsnį apie partizanų suplanuotą, ilgai rengtą pasikėsinimą į LSSR vadovus, tarp jų į Justą Paleckį (18). 1947 m. gegužę iš Vilniaus į Kauną važiuojančio kortežo (autobuso su kareiviais, dviejų vyriausybinių „Zimų“ ir džipo), remontuojamo kelio atkarpoje laukė partizanų pasala. Kelio ruožas buvo užminuotas, pasaloje slėpėsi apie 40 partizanų. Tačiau operacijai vadovavęs ltn. Jonas Poškus-Rolandas nedavė komandos „ugnis“, nes pro žiūronus pamatė vienoje mašinoje sėdint vieną ar du vaikus. Senatvėje J. Poškus aiškino: „Kaip būčiau galėjęs toliau gyventi, davęs įsakymą šaudyti?! Juk mašinose buvo vaikų!“ Už tokį poelgį, vadovybės įsakymo neįvykdymą jis vos išvengė mirties bausmės.

Kita vertus, mūsų kovotojai nenaikino į jų rankas patekusių aukštus postus užėmusių pareigūnų. J. Starkauskas išaiškino, jog partizanai buvo suėmę M. Gedvilą, bet jį paleido. Taip jie pasielgė ir su sulaikytu senu „revoliucionieriumi“, Medžioklės ūkio valdybos viršininku, būsimu Gamtos apsaugos komiteto pirmininku Viktoru Bergu bei jo palyda. 1948 m. rugpjūčio 6 d. prie Vaišniūnų k. (Ignalinos r.) Erškėčio kuopos partizanai sulaikė iš Vilniaus 6 medžiotojus vežusį automobilį, tarp jų buvo V. Bergas. Partizanų vadas jiems paaiškino: „mes tokių medžiotojų, iš kurių dauguma priklauso komunistų partijai, savo miškuose matyti nenorime ir todėl griežtai draudžiame tokias medžiokles“ (19). Atėmė 6 medžioklinius šautuvus ir liepė riedėti atgal.

Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanai nešasi bandyti „pancerfausta". Apie 1946-1947 m.

Plepumas laikytas yda

Įvairiuose rašiniuose baisimasi, kad partizanai baudė gyventojus mirties bausmėmis už plepėjimą, ilgą liežuvį. Taip skleidžiama mintis apie partizanų žiaurumą, nekaltųjų žudymą. Geriausiu atveju toks vertinimas kyla dėl to meto tikrovės nepažinimo.

1946 m. gegužės mėn. Tauro apygardos štabo įsakymu buvo uždrausta skleisti gandus, kalbėti apie partizanus ir jų simpatikus, domėtis apie juos, girtis jų apsilankymu. 1946 m. vasarą Tigro rinktinė platino atsišaukimą „Šalin plepumą!“, kuriame buvo rašoma: „<...> gandonešių skleidžiamos <...> žinios, gandai bei šmeižtas <...> pasiekia NKVD agentų ausis ir padeda jiems išsiaiškinti atskirus asmenis, šeimas ir kartais net plačią apygardos partizanų organizaciją“. Reikalauta į represinių struktūrų klausimus atsakyti: nežinau, nemačiau, negirdėjau. Plepumas laikytas nereta kaimo yda. Ne vienas, o ypač išgėręs, mėgdavo pasigirti žiniomis apie partizanus, jų apsilankymą. Tuo be piktos valios užtraukdavo nelaimę sau, šeimai, pogrindžiui.

Viena tėviškėje nutikusi istorija daug ką pasako. 1945 m. vienoje sodyboje buvo susirinkę kaimynai švęsti Šv. Kalėdų. Atėjusi kaimynė pasakė, kad kaime pasirodė stribai, apie tai reikia pranešti partizanų vadui A. Krinickui-Romeliui, besisvečiavusiam gretimoje Vlado Mičėno sodyboje. Moteris norėjo gera, nežinojo, kad klauso bloga ausis. To pasekmė buvo tokia: A. Mičėną suėmė, gerai pridaužė, sudarė 4 asmenų grupę, kuri neva partizanams dirbo žvalgais. Visi keturi ilgam atsidūrė Sibire, iš kur vienas (Ignas Rastenis) negrįžo. Partizanai nebaudė moteriškės. Buvusią padėtį taikliai nusako anuomet sukurta patarlė: kūma kūmai ir nueina lig saugumo. Gyventojai, ir vieni būdami troboje, išmoko šnekėti pusbalsiu, mimika, gestais. Pagrįstai buvo mokoma: liežuvį reikia laikyti pririštą stipriau nei šunį. Ne partizanai dėl to kalti. Apie liežuviu „dirbusius“ informatorius, šnipus nėra reikalo kalbėti.

Įvairiuose paskviliuose kliedima, jog partizanai šaudė žmones už rusų kalbos mokėjimą. Būtų reikėję iššaudyti ne vieną kartą vyrų, tarnavusių rusų kariuomenėje, Rusijos-Japonijos, I pasaulinio karo dalyvių. Ką čia absurdus aptarinėti.

Keturi vietoje keturių šimtų

L. Abarius vadina naivuoliais tuos, kurie tiki, kad 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės mūšyje partizanai nukovė apie 400 kareivių. Tenka ne naivuolį nuliūdinti, kad tokį skaičių minėjo Juozas Lukša, jo neneigė Juozas Kuckailis, Vytautas Kaziulionis. Svarbiausia, kad duomenys apie 400 žuvusių enkavėdistų buvo užfiksuoti Tauro apygardos rinktinių vadų suvažiavimo protokole. Informaciją apie tai pateikė Gedimino rinktinės vadas kpt. V. Navickas-Auksutis, kuriam buvo pavaldus mūšyje dalyvavęs ltn. J. Neifalto-Lakūno būrys. Matyt, L. Abariui patikimesnis pasieniečių pulko vado raporte įrašas, kad žuvo 4 kareiviai. Gryna paikystė: apie 100 gerai ginkluotų partizanų, užėmusių geras pozicijas ant kalvos, per pusę dienos teužmušė 4 karius! Ir iš kur toks partizanų menkinimas, priešiškumas jiems?!

Juozas Vytautas Uzdila užrašė Krosnos pašto tarnautojo liudijimą, kad jis paslapčia suskaičiavo priešais paštą, aikštėje suguldytus 400–450 kareivių ir apie 50 civilių lavonų. Abejotina, kad žuvę kareiviai būtų „šarvojami“ aikštėje. Pagal K. Kasparą, tame mūšyje rusų nuostoliai galėjo siekti apie 40 nukautų ir keliasdešimt sužeistų kareivių (20). Ar L. Abarius nepadeda slėpti tikruosius kareivių nuostolius, sumenkinti partizanų kovingumą, drąsą? Blogiausia, kad taip norom ar nenorom nuteikiami žmonės prieš šioms kautynėms įamžinti statomą kino juostą.

„Ir partizanai, ir kolaborantai pasirinko savo veikimą SĄMONINGAI, imdami ginklą į rankas suvokė jo laikymo pasekmes, kad gali būti nušauti, sužeisti, kad ginklo turėjimas de facto juos pastato į „gaujos nario“ padėtį ir jis baudžiamas visu okupantų įstatymų griežtumu“ – tvirtino L. Abarius. Nepaisant panaudotos kazuistikos matyti, kad pateisinamas partizanų baudimas pagal sovietinius įstatymus. Nebent prisisapnavo, kad okupanto represinės struktūros lygiai vienodai už ginklo laikymą ir partizanus, ir kolaborantus priskirdavo prie „gaujų narių“ ir bausdavo visu griežtumu.

Tauro apygardos partizanai žvalgyboje.

Alkoholizmo spąstai

Netikėta ir nemalonu tarp antipartizaninės kampanijos dalyvių matyti Romą Kaunietį. Piktina jo tendencingos pastangos partizanus vaizduoti girtuokliais ir išteisinti agentą smogiką Juozą Bulką. R.Kaunietis tvirtina: „Šitai epidemijai (girtavimo – V. T.) ypač paskutiniaisiais partizaninio karo metais retas kuris partizanas atsispirdavo, o per tokį besaikį gėrimą ir galą gaudavo“ (21). Na ir tonas! Kaip nustatė retus negėrusius partizanus? Ar girtuokliai buvo Juozas Lukša, L. Baliukevičius, V. Montvydas ir jo štabo nariai, A. Kraujelis ir t. t.? 1950–1951 m. mūsų namus lankiusieji du Švenčionių krašto partizanai (regis, broliai Grigoniai), niekada neprašė „velnio lašų“. Derėtų žinoti rašytojo Albino Bernoto liudijimą: „Niekad nesu matęs partizanų kortuojant ar geriant...“(22).

R. Kaunietis negaili šiltų žodžių J. Bulkai. Esą jis „<...> ne vienerius metus atkakliai kovojo su partizanų girtuokliavimu, bet vėliau suprato, kad tai – kova su vėjo malūnais, todėl savo dūšią iš dalies ir vien dėl to pardavė velniui, nors vėliau tapo pavyzdingu kunigu“. Nieko sau pavyzdingas kunigas – judas, savo pabučiavimais aplinkui sėjęs mirtį, ilgalaikes Gulago kančias. Mat, pagal L. Abariaus ištarmę, Bulkai svarbiau buvo ne kova už laisvę, o blaivumas.

Iš tikrųjų buvo priešingai: žiauri Lietuvos nelaisvė skandino jos žmones alkoholio jūroje. Šie bendraminčiai nukreivalioja girtuoklystės istoriją. Jie tikina, kad nuo carų laikų mūsų seneliai, tėvai masiškai girtuokliavo. Kaip argumentas pasitelkiamas carmečiu Labanoro kunigo Jono Burbos sukurtas girtuoklystę, tiksliau – girdymą smerkiantis eilėraštis. Nėra reikalo įrodinėti, kad 1918–1940 m. girtuokliavimas buvo įveiktas. Ši liga atsinaujino nacmečiu, išplito reokupacijos laikais. Šitaip girtavimo atkratą datavo L. Baliukevičius, A. Ramanauskas, mano tėvai, kaimynai.

Naminės varymas pasiekė piką kolchozmečio pradžioje, kuomet retas kaimietis nesunkė „samanės“. Ją daugiausia varė ne sau, o pardavimui. „Samagoniniai“ pinigai padėjo išgyventi, nupirkti vaikams mokyklinių reikmenų, sumokėti mokesčius. „Samagono“ reikėjo ir kolchozų brigadininkams, sandėlininkams, agronomams, fermų vedėjams pamaloninti. Įklimpusieji į alkoholio liūną buvo sugalvoję tokį pasiteisinimą: „Ką supilsiu į vidurius, tas bus mano, to neatims valdžia.“ Išgėrę trumpam galėjo užmiršti klaikią tikrovę.

Ir kodėl taip akcentuojamas vien partizanų girtavimas? Tarsi negėrė darbininkai, elito atstovai, gyvenę nepalyginamai geresnėmis sąlygomis nei partizanai. Gėrė rašytojai Vladas Grybas, Paulius Širvys, Kostas Kubilinskas, Vladas Suchockis, Eduardas Mieželaitis ir kiti. 1953 m. gruodžio 15 d. LSSR rašytojų sąjungos komunistai svarstė V. Grybą dėl jo girtavimo. Vacys Reimeris priekaištingai klausė jo: „Kaip jis, kaip rašytojas, gali girtomis akimis žiūrėti į tarybinį gyvenimą ir jį vaizduoti?“ (23). Gal žmogus blaiviomis akimis ir nepajėgė žiūrėti į tą (ne)gyvenimą.

Grįžkime prie mito – J. Bulka – blaivybės skleidėjas.

J. Bulka nebuvo joks partizanų blaivinimo pradininkas, „apaštalas“. Jam tereikėjo vykdyti 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos sprendimą dėl blaivybės akcijos nevartoti alkoholio kol nesibaigs laisvės kovos. Pagal partizanų šaltinius, kovotojai noriai pasirašinėjo blaivybės pasižadėjimus. Be to, interneto diskutantai nutyli faktą, kad nuo ginkluoto pasipriešinimo pradžios partizanų vadai įvairiais būdais tramdė girtavimą.

Partizanų spauda apeliavo į kovotojų protą ir sąžinę, aiškino girtavimo žalą. Įsakymais drausta partizanams ir gyventojams vartoti alkoholį, gaminti naminukę, laikyti degtinę ant stalo, ją siūlyti partizanams. Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydyje buvo nutarta į kovotojų gretas priimti tik pasižadėjusius negerti. Stikliuko mėgėjai pavieniui nebuvo išleidžiami į kaimą, baudžiami fizinėmis bausmėmis ir net sušaudomi. Šios pastangos davė vaisius.

Apie 1950 m. vasario vidurį L. Baliukevičius-Dzūkas džiaugėsi, kad „šiandien girtuokliavimą baigiame išrauti iš partizanų tarpo“, kad Dainavos apygardoje visiškai negeriančių daugiau nei 80 proc. Pagal jį, beveik visi Gardino, Mindaugo, Vanago ir kitų tėvūnijų kovotojai pasižadėjo nevartoti alkoholio (24). Žinoma, dalis partizanų sulaužydavo pasižadėjimą, gerdavo slapčia. Žuvus vadams, pašlydavo drausmė. Griebtis stikliuko vertė partizanų ekstremalios gyvenimo sąlygos, dažnai patiriamas stresas. Neginčytina, kad girtavimas padarė nemažai žalos partizaniniam pasipriešinimui. Rašantys apie partizanų girtavimą turėjo į šią negandą pažvelgti kompleksiškai, t.y. pakalbėti apie masiškai gėrusius stribus, įvairius pareigūnus, aktyvistus.

„Kačergos“ ir „neparadinė“ išvaizda

Niekuo nepateisinama, kad R. Kaunietis prisiminimų 8-oje knygoje išspausdino marazmatikės (geriausiu atveju) kliedėjimą, jog Čibirų šeimą neva iššaudė ne smogikai, bet partizanai. Tokį savo elgesį R. Kaunietis motyvuoja siekiu atskleisti čekistų klastočių technologijas. Kas skaitys jo komentarą, išspausdintą vos įžiūrimu šriftu?

Kituose prisiminimuose (d. 7, kn. 2) patalpintas netoli mano tėviškės augusios S. N. kliedesys, kad 1951 m. kovo 19 d. Kiauneliškio miške jos dėdę Juozą nušovė ne kareiviai, o savi, esą partizanai išsišaudė. Apskritai jos „prisiminimai“ pertekę neapykanta partizanams, nors vaikystėje nesibodėjo dėvėti dėdės atimtais iš žmonių drabužiais. Juos atpažindavo bendraklasės. Be Bulkos, jos dėdė buvo vienas kaimiečių nemėgstamiausių partizanų. Ne veltui jaunuoliai jam rengė linčo teismą. S.N. su vyru dirbo ne viename pieno priėmimo punkte, po to išmovė į Sibirą, džiaugėsi gyvenimu ten. Neleistina spausdinti šmeižikiškų „liudijimų“, jų pakankamai prisiskaitėme sovietmečiu.

Delfi.lt (2016–03–05) paskelbtame rašinyje R. Kaunietis jau atvirai išdėstė savo pažiūras į partizaninį karą, kurių negalima negirdomis nuleisti. Jame šaipomasi iš prastos partizanų ginkluotės: „nešiojosi rusiškas pusantro metro „kačergas“ (šautuvus – V. T.). esą gerų ginklų jie prisirinko gerokai vėliau. Matyt, partizanai turėjo organizuoti geresnių ginklų pirkimo tarptautinius viešuosius konkursus ar aukcionus, o ne ginkluotis iš priešų, aktyvistų paimtomis „kačergomis“.

Juozo Starkausko duomenimis, 1946 m. pradžioje stribai su aktyvistais turėjo 10,2 tūkst. šautuvų, beveik 2,5 tūkst. automatų ir 630 kulkosvaidžių. Negana to. Dauguma šių ginklų buvo trofėjiniai ar atimti iš gyventojų, didele dalimi netinkami. Tik 1952 m. pabaigoje stribai buvo aprūpinti daugiausia automatiniais ginklais. Stribus perginkluojant surinkti ginklai buvo perduoti aktyvistams. Taigi kuo buvo apginkluoti pagrindiniai ginklų „tiekėjai“ partizanams, tuo pastarieji apsirūpindavo. Rimtas tyrinėtojas pasvarstytų, kodėl tokia buvo okupanto talkininkų apginklavimo politika. Galimos dvi prielaidos: bijotasi, kad geresni ginklai pateks į partizanų rankas; stribai su aktyvistais turės mažiau galimybių pasipriešinti, bus daugiau jų aukų.

Ciniškai skamba žodžiai: „Gerbkime juos ne pasitempusius fotografijai, bet pajuodusius bunkerių tvaiku, nesiskutusius ir murzinus, nesentimentalius ir griežtus, suklydusius, pralaimėjusius ir netekusius vilties. Teišlieka mūsų pokario istorija nebūtinai graži ir herojiška <...>“. Kitur išsiduodama: „Nuotraukose išliko uniformuotų, pasitempusių, gražių ir šaunių vyrų veidai... Bet ar šios dienos žmogus žavėtųsi neparadiniu partizano paveikslu?“

Užuominos tikslas daugiau nei aiškus. Likimas man lėmė 1950–1951 m. matyti ne iš nuotraukų, bet gyvus paskutinius partizanus. Jie nebuvo nei nesiskutę, nei murzini. Juos mačiau gražiai bendraujančius su mano tėvais, laisve švytinčiais veidais, nesikeikiančius. Jų apsilankymas praskaidrindavo nuotaiką. Ne mes vieni tokius matėme. Užrašyta daugybė panašių atsiliepimų. Pvz., Anelė Dručkutė rašė: „Niekada partizanų nematydavau paniurusių <...>. jie visada keldavo nuotaiką ir tikėjimą laisve <...>“.

Trumpai susipažinkime su Tauro apygardos vidaus tarnybos statuto reikalavimais. Juose buvo pasakyta, kad „Kovotojai turi turėti visur ir visada linksmą, gyvą, karišką išvaizdą <...> privalo būti švarūs <...> niekuomet neapsileidę. Rankos, kojos turi būti švarios, nagai ir plaukai trumpai nukirpti, barzda ar ūsai gražiai sušukuoti. Jokiu būdu nevartoti drėgnų, prakaituotų baltinių, kojinių ar autų“. Drabužiai negalėjo būti skylėti, sutepti, sulamdyti. Reikalavimai – maksimalistiniai.

Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būrio partizanai. Guli kairėje - Konstantinas Liuberskis-Žvainys, dešinėje -Stasys Ramanauskas-Linksmulis. Antroje eilėje (sėdi) iš kairės: Kazys Vaišnoras-Pocius, Antanas Verbickas-Bijūnas, Algirdas Irinka-Algis, Rokas Ramanauskas-Žvejys, Steponas Erstikis-Patašonas, Edmundas Irinka-Briedis. Trečioje eilėje (stovi) iš kairės: Vaclovas Rudnickas-Birštonas, Pranciškus Rudnickas-Skydas, Antanas Rudnickas-Žirnis, Mečislovas Rudnickos-Birutis, Antanas Satkus-Starkus, Steponas Lozdauskas-Žydas, Ernestas Putnevičius-Adomas. Kiti neatpažinti.

Puvo, bet nesupuvo

Anot R. Kauniečio, anuomet veikė tik žali ir raudoni. Šia lėkšta įmantrybe (regis, perimta iš istoriko M. Pociaus) galimai dangstomas sovietinis stereotipas apie vykusią klasių kovą, darbo žmonių kovą su saujele „buržuazinių nacionalistų“. „Išgarinamas“ pagrindinis veikėjas – daugiatūkstantinė okupanto kariuomenė.

Jei kovų veiksmuose dalyvavo tik šių spalvų žmonės, išeitų, jog bespalvė dauguma nepalaikė nei vienų, nei kitų. Mat, pagal R. Kaunietį, pamiškių ir kaimų gyventojai „tiesiog norėjo gyventi, auginti vaikus, bet <...> ne visiems tai pavyko“. Ar tuo nenorima pasakyti, kad ramybės nesudrumstė okupacija, teroras, kolektyvizacija, kaskart stipriau veržta mokesčių kilpa? Gal ir tremtiniai nenorėjo gyventi? Gyventi, auginti troško partizanai, jų rėmėjai, bet ne Tėvynės išdavystės kaina. Jis užmina mįslę, kaip be bespalvės daugumos paramos partizanai išsilaikė beveik 10 metų.

R. Kaunietis mėgsta ir pokštus. Pvz., teigia: „kiekvienas kvadratinis centimetras (! – V.T.) duobės (bunkerio – V. T.) buvo išmatuotas“, dėl to centimetro partizanai pykdavosi, susimušdavo. Esą kai partizanai likdavo be žiemojimo vietos, priimdavo sprendimus, praliejusius ir teisiųjų kraują. Gal ir mėnulio fazė lemdavo tokius sprendimus.

R. Kaunietis labai įžeidė lenkų okupuoto Vilniaus krašto žmones, apkaltindamas juos mažesniu išprusimu, apnaikintu tautiniu identitetu, nekultūringumu. Atseit, to krašto partizanai atsinešė į būrius nekultūringumą, dėl to elgėsi nederamai. Prieš sviedžiant tokias užgaules, reikėjo bent minimaliai susipažinti su šio krašto istorija, nors pavartyti enciklopedinį žinyną „Ignalinos kraštas“. Sužinotų apie čia vykusias partizanines kovas su lenkų administracija, stiprų priešinimąsi švietimo įstaigų lenkinimui. Nuo 1944 m. šio krašto „tautiniai nesubrendėliai“ masiškai išėjo partizanauti, narsiai kovėsi su okupanto struktūromis.

R Kaunietis parašė netiesą, kad partizanų bausta pusė nutildyta. Jos atstovai vis aktyviau, agresyviau skelbia partizaninį karą smerkiančius tekstus, reikalauja atimti iš kovotojų regalijas, panaikinti jų atminimo ženklus, suteikti kolaborantams nukentėjusių statusą, urzgia dėl partizanams statomų paminklų ir t.t. Jie iki šiol nesuprato, kad kolaboravimas visose šalyse yra smerkiamas, laikomas nusikaltimu. Visas straipsnio tekstas persunktas kapituliantiška dvasia, kovos už laisvę matavimu aukomis. Samprotaujama taip: „rinktis bekompromisinę mirtį už tautos laisvę – vis dėlto per didelė kaina“. Kas taip matuoja, pralaimi. Pasirinkimas buvo toks: prarasti garbę ar galvą. Rinkosi pastarąją alternatyvą. Dabartinį jaunimą, žadantį kovoti ir mirti už Lietuvą, gąsdina: „Žinau, kad tik vienetai sugebėtų išgyventi neišprotėję“. Įžeidu!

R. Kaunietis abstrakčiai kviečia, kad būsimi kovotojai už laisvę mokytųsi „iš praeities klaidų, labiau remtis gėrio bei atlaidumo dvasia, žmogiško supratimo kriterijais“. Ar kartais klaida nelaikomas priešinimasis stribams, kolaborantų baudimas? Iš viso teksto akivaizdu, kad atjauta skirta jiems, nes antraip nelieptų atleisti žuvusiems „kitoje pusėje“.

Daug pasako ir tai, kad į savo straipsnio antraštę R. Kaunietis įrašė L. Abariaus metaforą, jog partizanai gyvi puvo po žeme. Jie puvo, bet nesupuvo. Pasitaiko, kad dvasiškai supūna ir nebūdami po žeme. Labai svarbūs L. Abariaus atsivėrimai komentuojant R. Kauniečio rašinį. Pasirodo jis parūpina pastarajam medžiagos, konsultuoja. Antra, L. Abarius sutinka karo atveju atiduoti kariuomenei savo automobilį su dviem sąlygomis: rekvizicijos turėtų būti skaidrios ir „jei tai išgelbėtų Lietuvą...“.

Kritikuoti autoriai norom ar nenorom įsitraukė į stipriai suaktyvėjusią antipartizaninę kampaniją, dezinformacinę propagandą, padeda skleisti vatninkų bacilas.

Būrio vado Antano Žilio-Žaibo laidotuvės. /R. Kauniečio asmeninės fotografijų kolekcijos/partizanai.org nuotrauka

*****

*Jo mintys skelbtos 2014–2015 m. Facebook paskyroje „Lietuvos partizanų istorija“.

(1) Genocidas ir rezistencija, 2013, t. 1, p. 78.

(2) V. Šiaudinis. Nuo arklo – prie ginklo. Vilnius, 2008, p. 173.

(3) Ten pat.

(4) G. Ilgūnas. Sasnava. Marijampolė, 2005, p. 151.

(5) A. Ramanauskas (Vanagas). Daugel krito sūnų... Vilnius, 1991, p. 71, 391–392.

(6) Zarasai laiko vilnyse. Utena, 2006, p. 138.

(7) Lietuvos žinios, 2015 m. birželio 13 d.

(8) Epochas jungiantis nacionalizmas: tautos (de)konstravimo tarpukario, sovietmečio ir posovietmečio Lietuvoje. Vilnius, 2013, p. 77.

(9) Laisvės kovos 1944–1953 metais, Kaunas, 1996, p. 142

(10) Laisvės kovų archyvas, 1995, t. 14, p. 56.

(11) Laisvės kovotojų prisiminimai. Vilnius, 2014, d. 8, p. 466.

(12) Liaudies gynėjų žodis. Vilnius, 1989, p. 195, 198.

(13) M. Pocius. Kita mėnulio pusė. Vilnius, 2009, p. 180.

(14) Ten pat, p. 109.

(15) Ten pat, p. 108.

(16) Lietuvos rytas, 1993–06–26.

(17) J. Starkauskas. Čekistinė kariuomenė, 1944–1953 metais: NKVD-MVD-MGB kariuomenė partizaninio karo laikotarpiu. Vilnius, 1998, p. 57.

(18) LŽ, 2007–08–08.

(19) Vytauto apygardos Lokio rinktinės 1944 m. rugsėjo-1949–01–01 operacijų žinios.

(20) K. Kasparas. Lietuvos karas. Kaunas, 1999, p. 266.

(21) Laisvės kovotojų prisiminimai. Vilnius, 2014, d. 8, p. 86.

(22) A. Bernotas. Pro dūmus: deimantais nusėtas. Vilnius, 1998, p. 104.

(23) Rašytojas pokario metais. Vilnius, 1991, p. 372.

(24) Liongino Baliukevičiaus-partizano Dzūko dienoraštis. Vilnius, 2008, p. 180.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"