TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kruvinas užpuolimas Plauginių miške: kaip 350 nužudė 18

2015 08 21 6:00
Kęstučio apygardos partizanai 1947 metais. Pirmoje eilėje iš kairės antras - Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, trečias - Antanas Bakšys-Klajūnas. Antroje eilėje iš kairės antras - Alfonsas Augustinas Pakarklis-Puta, šeštas - Edmundas Kurtinaitis-Vainius. LGGRTC Genocido aukų muziejaus archyvo nuotrauka

Juodojo kaspino dieną, rugpjūčio 23-iąją, Raseinių rajone atidengiamas paminklas Plauginių miške 1948 metų gruodžio 3 dieną žuvusiems partizanams. Keletą jų pažinojęs tremtinys Algirdas Šapoka išsiaiškino jų žūties aplinkybes ir dėjo pastangas, kad partizanų atminimas būtų įamžintas.

A. Šapoka su tėvais, broliu ir seserimi į Sibirą buvo ištremtas 1941 metais. „1947 metais, kai tėvelis jau buvo miręs, su mama pabėgome į Lietuvą, – pasakojo tremtinys. – Tada apsistojome ir slapstėmės mamos tėviškėje Pagedočiuose, šalia Alėjų kaimo, pas mamos brolį Joną Ignatavičių. Dėdė buvo partizanų ryšininkas (slapyvardis – Lentvaris), pas jį dažnai užeidavo Kęstučio apygardos Gintaro rinktinės partizanai, aplinkinių kaimų vyrai. Kartais jie apsistodavo netoliese gojukuose, aš jiems valgyt nunešdavau. Gerai pažinojau Alfonsą Augustiną Pakarklį-Plutą, Antaną Antanavičių-Daivą, brolius Petrą ir Praną Šimkus.“

Paminklas Plauginių miške žuvusiems partizanams/Algirdo Šapokos nuotrauka

Pamena partizanus

A. Šapokai tada buvo penkiolika metų, partizanus jis gerai pamena. „Jie buvo atsidavę Lietuvai, žinojo savo likimą, suprato, kad kiekvienas žingsnis pavojingas. 1948 metų gruodžio mėnesį jie žuvo. Kažkas juos išdavė“, – pasakojo jis.

1950 metais A. Šapoka vėl atsidūrė Sibire. 1957 metais ant jo paso buvo uždėtas antspaudas „Be teisės gyventi Lietuvos TSR“. Jo dėdė (tėvo brolis) Adolfas Šapoka, 1936 metais išleidęs kultinę „Lietuvos istoriją“, tuo metu buvo emigravęs ir Toronte redagavo „Tėviškės žiburius“.

Į Lietuvą Algirdas grįžo tik 1985 metais. „Man vis rūpėjo sužinoti, kas partizanus išdavė, kur jie palaidoti. Kreipiausi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, sužinojau jų žūties aplinkybes, – pasakojo jis. – Pasirodo, jų atminimas iki šiol buvo neįamžintas. Norėjau, kad partizanų pavardės būtų iškaltos, kad nebūtų užmiršti. Kreipiausi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC). Jau pastatytas paminklas bus atidengtas rugpjūčio 23 dieną.“

Išdavikas – Raseiniai

Kaip rašoma Lietuvos ypatingojo archyvo (LYA) pažymoje, Raseinių KGB informatoriai Grinius, Semionov, Kapusta ir kiti nustatė, kad Kęstučio apygardos Gintaro rinktinės Broniaus Neverdausko-Rūko ir A. Antanavičiaus-Daivos (Broniaus) būriai nuolat slėpėsi Raseinių valsčiaus Šinlaukio, Plauginių, Gedlaukio kaimų apylinkėse. Kitas agentas, kurio slapyvardis buvo Raseiniai, pranešė žinantis vietą, kur yra trys ar keturi bunkeriai. Gavus šią informaciją buvo parengta čekistinė-karinė operacija, kurioje dalyvavo 350 kareivių. Kaip rašoma LYA pažymoje, operacijos metu nužudyta 18 partizanų (KGB dokumente jie įvardyti banditais), du sužeisti.

„Tie du – tai Eugenija Stulgaitytė-Brigita ir Pranciškus Linkus-Atlantas. Jie buvo suimti, tačiau greit mirė kalėjime (Brigita mirė gruodžio 5 dieną, Atlantas – gruodžio 10-ąją), – pasakojo A. Šapoka. – Jų pavardės taip pat įrašytos ant paminklo. Monumentas pastatytas ne bunkerio vietoje Plauginių miške, o ten, kur po sušaudymo buvo suvežti ir suguldyti.„

Kaip rašoma KGB dokumentuose, sužeistasis P. Linkus tardymo protokole nurodė, kad tarp nužudytųjų atpažino Dominiką Ščepavičių-Domeiką, Petrą Šimkų-Vidutį, Petrą Škadauską-Pušyną, Bronių Čečevičių-Arėją, Duduką ir Žemailą. Vėliau saugumiečių dokumentuose rašoma, kad Dudukas – vokiečių tautybės, buvęs vokiečių kariuomenės kapitonas Alfred Doknel. Apie Žemailą tikslesnių duomenų nėra. P. Linkus kitų nužudytųjų neatpažino (jie buvo iš kito būrio). Tarp nužudytųjų nebuvo A. A. Pakarklio-Plutos (Kilpos) ir A. Antanavičius-Daivos (Broniaus). Jie sugebėjo pasprukti. „Vėliau žuvo kitoje vietoje, įamžinti ant kito paminklo“, – sakė A. Šapoka.

1949 metų sausio 3 dienos kagėbistų pranešime Komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui raportuota, kad Gintaro rinktinė likviduota. Be jau P. Linkaus atpažintų partizanų, nužudytas Povilas Mačiulis-Granitas, Jonas Živatkauskis-Skylius, Pranas Šimkus-Vaišvila ir kiti. Vėlesnėse ataskaitose kagėbistų identifikuoti Petras Kuzas-Briedis (Fordas), Marijona Soročkienė-Ponia (Lelija), Antanas Armoška-Steponas, Jonas Tamošaitis-Valteris, Stanislovas Zdanavičius-Nerimas, Napoleonas Stulgys-Jazminas (Birutė), Boguslavas Baranauskas, Vladislovas Dubinskas-Klevas, Jonas Karpius-Tubelis.

Kagėbistų ataskaitose pažymėta, kad B. Neverdauskas-Rūkas liko gyvas, nors tarp gyventojų paskleistas gandas, kad jis žuvo. Agento Raseiniai duomenimis, A. A. Pakarklis-Pluta su keturiais partizanais veikė toliau.

"Daugelį tų žuvusių vyrų pažinojau. Man rūpėjo, kad jų atminimas būtų įamžintas", - sakė Algirdas Šapoka./Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

„Man iki šiol neaišku, ar saugumiečiai, jau iš vakaro apsupę vieną bunkerį, žinojo ir laukė ateinančio kito būrio, ar tai buvo atsitiktinumas, – svarstė A. Šapoka. – Iš to mūšio sugebėjęs gyvas pabėgti A. A. Pakarklis-Pluta vėliau daug ką aprašė savo dienoraštyje. Bėgo jie su A. Antanavičiumi-Daiva ir P.Šimkumi-Vaišvila, tačiau kareiviai budėjo prie visų miško kvartalinių linijų, prie keliukų. Bandydamas peršokti per vieną keliuką buvo nušautas Vaišvila. Išsigelbėję vyrai slapčia užsuko pas mano dėdę, gavo žieminių drabužių, nes spruko be jų. A. A. Pakarklis-Pluta žuvo 1949 metais, o A. Antanavičius-Daiva 1952-aisiais. Tikslios jų žuvimo aplinkybės nežinomos.„

Dienoraščio puslapiai

Grįžęs iš tremties, jau nepriklausomybės metais A. Šapoka susitiko su Šiauliuose gyvenančiu kito partizanų ryšininko sūnumi Juozu Ivanausku. Jų namuose prieš žūtį nakvojo dešimt vyrų. „Jis man papasakojo apie tą vakarą. Anksti ryte, apie 5 valandą, jo tėvas nuvedė partizanus į susitikimą su Varpo būrio partizanais. Buvo pasnigę, ryšininkas, išsikirtęs eglutę, paslėpė pėdsakus. Apie 10 valandą pasigirdo šūviai. Po pietų į kaimynų kiemą vežimais suvežė žuvusiuosius. J. Ivanauskas tada jų suskaičiavo 18. Vakarop visus išvežė į Raseinius, kur jų kapavietė, nežinoma“, – pasakojo A. Šapoka. Pasak J. Ivanausko, kaimynų Ugentų sodyboje buvo tardoma sužeista E. Stulgaitytė-Brigita. Jai buvo nukirsti vienos rankos pirštai ir palikti kambaryje ant palangės.

Partizanų ryšininkė Valerija Lazauskaitė-Tarasevičienė, gyvenusi šalia partizanų žūties vietos.

J. Ivanauskas A. Šapokai davė kelis išsaugoto ir perspausdinto A. A. Pakarklio-Plutos dienoraščio puslapius, iš jų paaiškėjo daug tų siaubingų įvykių detalių. „Dienoraštį J. Ivanauskui prieš dešimt metų buvo perdavęs vienas žmogus iš Raseinių, dabar jis miręs“, – sakė A. Šapoka.

Ištrūkęs gyvas iš kruvinų žudynių, gruodžio 4 dieną A. A. Pakarklis-Pluta dienoraštyje rašė: „ Ar lemta man kada nors pasidžiaugti laisve, vaikščioti nieko nebijant, nesidairyti, ar nesėlina priešai, ar už krūmo netyko mirtis... Sunku būtų įprasti vaikščioti dieną, be ginklo, juk mes – nakties paukščiai. Ne plėšrūnai, ne grobuonys, tik paslaptingos lakštingalos, giedančios žmonėms laisvę, gražų nepriklausomą nuo okupantų gyvenimą šventojoje mūsų Tėvynėje.“

J. Ivanauskas Plauginių pamiškėje žuvusių partizanų atminimui supylė kauburėlį, pastatė koplytsulpį. Tačiau jų pavardžių nebuvo iškalta ant jokio paminklo. „Prieš trejus metus užsiėmiau šia veikla. Gražu, kad paminklas jau stovi“, – sakė A. Šapoka. Pasak jo, partizanų ryšininkė Valerija Lazauskaitė-Tarasevičienė, gyvenusi šalia partizanų žūties vietos, turėjo užrašiusi daug partizanų dainų. Tačiau po tų įvykių išsigandusi kratų sąsiuvinį sudegino ir to iki šiol gailisi. Ištvėrusi lagerius ji ketina dalyvauti žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimo ir paminklo atidengimo renginyje.

****

Plauginių miško palaukėje, Alėjų kaime, paminklas žuvusiems Kęstučio apygardos Gintaro rinktinės partizanams bus atidengtas ir pašventintas rugpjūčio 23 dieną14 valandą. Prieš tai 12.30 valandą Raseinių bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios žuvusiesiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"