TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kruvinasis neūžauga nuo Veiverių: falsifikacijos istorija

2012 04 20 7:21

1895 gegužės 1 dieną gimė stalininio didžiojo teroro organizatorius Nikolajus Ježovas. Tokios sukakties tikrai nevertėtų prisiminti, jei šio monstro nebūtų pagimdžiusi lietuvė motina ir išauginusi Lietuvos žemė.

Iš pradžių pateikime dvi vieno žmogaus mirties versijas. Štai pirmoji citata:

"Jis ėjo kalėjimo koridoriumi ir dainavo. Mažo ūgio liesas žmogelis, vilkintis sudėvėtą raudonarmiečio mundurą, žingsniavo tvirtai, nepaisydamas ligos ir sumušimų. Jis žinojo, kad daugiau neišeis iš čia, bet vis dėlto dainavo: "Tai ir bus lemiamoji paskutinė kova..." Kaip dainuodavo visus dvidešimt penkerius savo partinio gyvenimo metus. Po minutės jis įžengs į Suchanovo kalėjimo sušaudymo kamerą, atsistos prie sienos ir ištars paskutinius žodžius: "Tegyvuoja Stalinas!" Ir mirs. 1940 metų vasario 4 dieną."

O štai antroji citata:

"Ir dabar lyg apsnūdęs, o tiksliau - lyg alpdamas Ježovas slinko to ypatingo kambario link, kur buvo vykdoma Stalino "pirmoji kategorija". Jam liepė viską nusivilkti. Iš pradžių jis nesuprato. Paskui išblyško. Sumurmėjo kažką panašaus į "o kaipgi..."

Jis paskubomis nusivilko palaidinę... Kad tai padarytų, jam reikėjo ištraukti iš kelnių kišenių rankas ir jo komisariški galifė - be diržo ir sagų - nuslydo žemyn.

Kai vienas iš tardytojų užsimojo smogti, jis gailiai suinkštė: "Nereikia..."

Tą akimirką daugelis prisiminė, kaip jis savo kabinete tyčiodavosi iš tardomųjų, ir kaip neregėtai įsiusdavo, matydamas tvirtus augalotus vyrus (N.Ježovas buvo 151 cm ūgio).

Čia neištvėrė konvojaus kareivis. Trinktelėjo jam automato buože. Ježovas parkrito. Girdėdami jo šauksmą visi lyg nuo grandinės nutrūko. Kai Ježovas, visas sudaužytas, pakilo, iš jo burnos tekėjo kraujo srovelė. Jis jau menkai tepriminė gyvą padarą."

Pirmuoju atveju taip "geležinio liaudies komisaro" mirtį aprašo šiuolaikinis Rusijos stalinistas. Antroji citata - kruvinojo neūžaugos bausmės liudininko prisiminimai.

Nuo Suvalkijos lygumų iki Peterburgo

Tačiau ne vien tik N.Ježovo mirtis, bet ir visas vieno kruviniausių žmonijos istorijoje budelių gyvenimas buvo falsifikacijų objektas. Lygiai kaip ir partijos, kurios juodiems darbams jis tarnavo, istorija. Lygiai kaip valstybės, kurios "vyriausiuoju čekistu" jis buvo ir kuriai šiandien vadovauja kiti čekistai, istorija.

O dėl paties N.Ježovo, jis pats labiau nei kiti pasistengė iškraipyti savo biografijos duomenis. 1921 metais parašytoje N.Ježovo biografinėje anketoje galima perskaityti: "1895 metais gimiau Peterburge, darbininko (plieno lydytojo) šeimoje. Rusas. Komunistų partijai priklausau nuo 1917 metų kovo mėnesio. Išsilavinimas: pradžios mokyklos 1 klasė. Peterburgas, marksizmo leninizmo kursai prie VKP(b) CK."

Taip, N.Ježovas iš tiesų gimė 1895 metais, bet visai ne Sankt Peterburge ir visai ne darbininko šeimoje. Jo tėvas - Ivanas Ježovas, gimęs Volchovišnino kaime, Tulos gubernijoje, tarnavo Kauno mieste dislokuotame 111-ajame pėstininkų pulke. Egzistuoja versija, kad I.Ježovas iš tikrųjų buvo Janas Ježovskis, ištremto 1863 metų sukilimo dalyvio sūnus. Iš tiesų Ježovskio pavardė Lenkijoje egzistuoja, ji kilusi iš Ježovo gyvenvietės pavadinimo. Šioje šalyje yra net keletas tokį pavadinimą turinčių kaimų.

Manoma, kad tremtinio sūnui nuo vaikystės nedavė ramybės mintis apie jo gimtąsias vietas. Tam jis priėmė stačiatikių tikybą, gavo muzikinį išsilavinimą ir įstojo į Rusijos kariuomenę. Atitarnavęs nustatytą laiką, I.Ježovas toliau tarnavo liktiniu, vėliau vedė kapelmeisterio dukrą lietuvę Antaniną. Išėjęs į atsargą, jis persikėlė į gretimą Suvalkų guberniją ir įsidarbino policijoje.

Iš keturių Ivano ir Antaninos šeimoje gimusių vaikų, be Nikolajaus, išgyveno tik du: jo vyresnioji sesuo Jevdokija ir jaunesnysis brolis Ivanas. Šeimoje buvo kalbama trimis kalbomis: lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai. 1922 ir 1924 metais anketose N.Ježovas rašė: "Kalbėjau lenkų ir lietuvių kalbomis."

Tuo metu, kai gimė N.Ježovas, šeima gyveno Marijampolės apskrities Veiverių miestelyje. Po trejų metų, tėvą paaukštinus, visi persikėlė į apskrities centrą. Nikolajus buvo silpnas ir liesas vaikas. Kita vertus, nieko keista: jo motina buvo ligota ir nervinga moteris, kenčianti nuo mažakraujystės, o tėvas nevengdavo taurelės. Taigi tokia genų kombinacija nieko gera nežadėjo.

Atėjus laikui tėvai atidavė sūnų į mokyklą. Marijampolėje buvo trys miesto pradžios mokyklos, bet tik viena iš jų buvo skirta stačiatikiams. Joje greičiausiai ir mokėsi Nikolajus. Mokslai ten truko trejus metus, bet N.Ježovas, jo paties žodžiais tariant, baigė tik vieną klasę. "Asmeniškai mane mokykla vargino, ir visomis jėgomis stengiausi nuo jos išsisukti", - rašė jis vienoje savo autobiografijų.

1923 metais, kai buvo rašomos šios eilutės, toks prisipažinimas ne tik nekompromitavo jų autoriaus, bet priešingai, buvo jam naudingos, nes kitaip nei koks nors "supuvęs inteligentas" tikras bolševikas turėjo pažinti tikrovę ne iš vadovėlių, kemšančių į galvą įvairiausią nenaudingą šlamštą, o iš tikro gyvenimo sūkurio. Tad vienos anketos išsilavinimo skiltyje N.Ježovas didžiuodamasis įrašė: "Nebaigtas pradinis."

Vis dėlto N.Ježovas, atrodo, prasimokė visus trejus metus. Apie tai, kad jis baigė mokyklą, vėliau minėjo jo brolis. Be to, raštingumo lygiu Nikolajus išsiskirdavo iš savo vienmečių. Sunku patikėti, kad tuo pasižymėtų vos vieną klasę baigęs vaikas. Juo labiau kad klasėje jį pravardžiuodavo "Kolia knygiumi".

Sūnui bebaigiant mokyklą, jo tėvui, veikiausiai dėl aistros stipriesiems gėrimams, teko palikti tarnybą. Kurį laiką jis dirbo pas skerdiką, kuris mėsa aprūpindavo kariuomenę. Vėliau atidarė arbatinę Degučių kaime. Netrukus iš Marijampolės į Kauną buvo perkeltas 111-asis pulkas, kurio kai kurie padaliniai kaip tik buvo dislokuoti Degučiuose. Taigi svarbiausiais arbatinės klientais tapo į atsargą išleisti kareiviai. Spėjama, kad prie arbatinės veikė ir nelegalūs viešieji namai. Kadangi didelių pajamų arbatinė nedavė, po kiek laiko vyresniajam Ježovui teko persikvalifikuoti į dažytojus.

Bet dar dirbdamas arbatinėje jis susipažino ir susidraugavo su 111-ojo pulko kareiviu Nikolajumi Babulinu, kuris netrukus pasipiršo N.Ježovo seseriai ir ją vedė. 1906 metais baigęs tarnybą, N.Babulinas grįžo į gimtąjį Peterburgą, su savimi pasiėmė ne tik žmoną, bet ir jos vienuolikametį brolį Kolią Ježovą. N.Babulino brolis turėjo Peterburge nedidelę siuvyklą, taigi buvo nutarta, kad N.Ježovas ten mokysis siuvėjo amato.

Apsišaukėlis proletaras

Apie gyvenimo Peterburge metus N.Ježovas 1923 metais parašytoje autobiografijoje pasakoja taip: "Nuo 11 metų buvau atiduotas mokytis amato pas siuvėją, mano giminaitį. Po dvejų metų (o gal net mažiau - nepamenu) man paprašius ir tėvui sutikus palikau siuvėją ir įsitaisiau mokiniu šaltkalvių dirbtuvėse. Iki 1914 metų dirbau daugelyje Petrogrado gamyklų, tarp jų ir Putilovo fabrike."

1938 metais parašytoje, bet taip niekada ir neišspausdintoje apybraižoje "Nikolajus Ježovas - skurdo ir kovos sūnus" žinomas sovietinis rašytojas Aleksandras Fadejevas pasakoja, kaip formavosi "būsimo žymaus bolševikų partijos veikėjo", o tuomet - keturiolikmečio vaikino charakteris:

"Tai buvo smulkutis juodbruvas paauglys atviru užsispyrėlio veidu, kuriame kartais nušvisdavo vaikiška šypsena, pasižymintis tiksliais rankų judesiais. (...) Kartą supykęs meistras lyg stumtelėjo N.Ježovą, lyg sudavė jam. Nikolajus čiupo reples ir iš persimainiusios jo veido išraiškos meistras suprato, kad reikia sprukti. Susigūžęs meistras, plevėsuodamas švarko skvernais lėkė per cechą, o paskui jį su replėmis rankose bėgo mažasis N.Ježovas. Jo nedidelės nosies šnervės virpėjo nuo įtūžio. Už tokius dalykus mokinys turėjo būti išmestas iš gamyklos. Tačiau meistras buvo plačių pažiūrų žmogus ir mušdavosi ne iš pykčio, o greičiau iš įpročio. Jam patiko mokinio charakteris, be to, vaikinas buvo gabus. Taigi Ježovui buvo dovanota."

Beje, N.Berijos tardytojams N.Ježovas apie savo "bolševikinio charakterio formavimąsi" pasakojo visai kitaip: "Manau būtina informuoti tardymo organus apie keletą naujų faktų, charakterizuojančių mano moralinę ir buitinę degradaciją. Kalbu apie mano seną ydą - pederastiją (taip parašyta protokole - aut.). Maždaug nuo 15 iki 16 metų turėjau keletą iškreiptų lytinių santykių atvejų su savo vienmečiais - tos pačios siuvyklos mokiniais..."

Ir jokios Putilovo gamyklos N.Ježovo gyvenime nebūta nė kvapo. Jau cituotoje jo autobiografijoje galima perskaityti: "Ieškodamas darbo gyvenau Lietuvoje ir Lenkijoje, 1909-1914 metais dirbau Tilmanso fabrike Kaune." Kaip matome, vaikinas stengėsi būti arčiau namų ir visai nesiveržė į "revoliucijos lopšį" - Petrogradą.

O ir toliau - mitas po mito. Istorikai pabrėžia: "Mitas apie N.Ježovą - kovotoją prieš imperialistinį karą - turėjo nuslėpti tikrąsias jo karinės biografijos aplinkybes, menkai atitinkančias tą revoliucinio darbininko įvaizdį, kurį jis kūrė savo anketose ir autobiografijose. Mat kitaip nei tuo pačiu metu tarnybą pradėję jo bendraamžiai, Nikolajus nebuvo mobilizuotas, o įstojo į kariuomenę savanoriu. Visų dalinių, kuriuose jis tarnavo, kareivių sąrašuose prie N.Ježovo pavardės visuomet buvo prirašoma - "savanoris".  

Tą patį galima pasakyti ir apie būsimo liaudies komisaro stažą partijoje. Visose jo anketose nurodoma, kad į bolševikų partiją N.Ježovas įstojo 1917 metais Vitebske. Juokingiausia, kad tuo metu šiame mieste nebuvo nė vienos partinės kuopelės. Reikia įsivaizduoti, kaip N.Ježovas turėjo nekęsti vadinamųjų senų bolševikų - žmonių, kurie mūsų dabartiniu supratimu gal ir buvo užkietėję niekšai, bet jų gyvenime bent jau būta ir kovos prieš carizmą, ir kalėjimų, ir tremčių, ir politinės emigracijos.

"Žvirblelis", tapęs žudiku

Vis dėlto kaip tik tokius personažus, kaip mūsų šiandienis "herojus" - karjeristus su aiškiomis ar nuslėptomis biografijos dėmėmis, į savo parankinius buvo linkęs rinktis Josifas Stalinas. (Geras pavyzdys - lenkų kilmės Andrejus Vyšinskis. Šis buvęs menševikas, po 1917 metų Vasario revoliucijos paskirtas milicijos komisaru, uoliai vykdė Laikinosios vyriausybės įsakymą "surasti, suimti ir perduoti teismui vokiečių šnipą Vladimirą Leniną". Šis faktas anaiptol nesutrukdė jam J.Stalino laikais būti paskirtam SSRS generaliniu prokuroru. Tokiais žmonėmis Šeimininkas galėjo lengvai manipuliuoti, o esant reikalui - be vargo atsikratyti.)

Būtent "senas bolševikas" Ivanas Moskvinas, įtakingas VKP(b) CK Organizacinio-paskirstymo skyriaus vedėjas ėmėsi globoti N.Ježovą. Ilgametis gulago kalinys rašytojas Levas Razgonas prisiminimuose rašo apie N.Ježovo apsilankymus I.Moskvino namuose: "Ježovas, mažas liesas žmogelis, visuomet vilkėdavo suglamžytą pigų kostiumą ir mėlynus satino marškinius. Prie stalo mažai kalbėdavo, mažai gerdavo, nesikišdavo į pokalbį, tik klausydavosi kitų, šiek tiek palenkęs galvą. (...) Sofija Andrejevna (Moskvino žmona) buvo labai susirūpinusi dėl jo sveikatos. Ji vis šokinėdavo aplink jį kalbėdama: "Žvirbleli, jums reikia daugiau valgyti, paragaukite štai to ar ano."

Vargšė geraširdė moteris nė nenujautė, ką ji taip rūpestingai maitina savo skaniais naminiais pietumis ir kuo jai už tai bus atsilyginta! Sofija Andrejevna tuomet nė už ką nebūtų patikėjusi, kad prasidėjus 1937 metų terorui to paties "žvirblelio" įsakymu ji ir jos vyras bus sušaudyti kaip pogrindinės masonų organizacijos nariai."

Kita vertus, I.Moskvinas gal ir galėjo suvokti, ko galima tikėtis iš mažojo žmogučio. Apibūdindamas "stalininio liaudies komisaro" charakterio savybes, jis kartą pasakė: "Nežinau idealesnio darbuotojo nei Ježovas. Tiksliau ne darbuotojo, o vykdytojo. Ką nors jam patikėjęs, gali būti visiškai tikras - jis padarys viską. Ježovas turi tik vieną, tiesa, esminį trūkumą: jis nemoka sustoti."  

Stalinas tikriausiai buvo girdėjęs šiuos I.Moskvino žodžius. Jam ir reikėjo tokio žmogaus be stabdžių, nes "visų laikų ir tautų genijus" jau planavo didįjį terorą - neregėto masto masines represijas, kurioms vėliau prigijo "ježovščinos" pavadinimas. Žudymai tais laikais priminė planinę gamybą: "liaudies priešai" buvo suimami, kankinami ir šaudomi pagal N.Ježovo patvirtintas, toms vietoms "nuleistas" kvotas. Mirties nuosprendžiai būdavo skelbiami be jokio teismo, jie būdavo neskundžiami ir vykdomi nedelsiant. Šiuolaikinių istorikų duomenimis, per dvejus "ježovščinos" metus buvo suimta 7-8 mln. žmonių, 1-1,5 milijono buvo sušaudyti remiantis vadinamųjų "trojkų" nuosprendžiais, dar du milijonai mirė arba buvo nužudyti lageriuose. Ten iki 1938 metų pabaigos buvo pasiųsta daugiau nei 8 mln. niekuo dėtų žmonių, o jiems paskelbtas nuosprendis "10 metų be susirašinėjimo teisės" dažniausiai reiškė mirtį.

Kam prireikė didžiojo teroro

Egzistuoja daugybė versijų, kodėl greta "įprastų" bolševikinių represijų Stalinui prireikė dar ir didžiojo teroro. Įdomiausia iš jų tokia. Kaip tik tuo metu sovietinė valdžia iš internacionalinės socialistinės baigė transformuotis į nacionalsocialistinę (kai kurie tyrinėtojai, nenorėdami visiškai sutapatinti to meto sovietinės santvarkos su Hitlerio režimu, jai apibūdinti vartoja terminą nacionalbolševizmas).

Etniniai valymai tapo neatskiriama didžiojo teroro dalimi. Jų metu nukentėjo lenkai, latviai, graikai, rumunai ir kitos etninės grupės, turinčios "buržuazinę" istorinę tėvynę. Kitaip sakant, tam tikros žmonių grupės buvo laikomos "kontrrevoliucinėmis" ne dėl socialinės kilmės ar praeities nuodėmių, bet vien dėl savo tautybės. Maža to - netinkamos socialinės kilmės asmenų likimą lemdavo vadinamosios "trojkos" (NKVD valdybos viršininkas, prokuroras ir partijos sekretorius), o žmonėms, turintiems "neteisingą" tautybę, pakakdavo ir pirmųjų dviejų. Vietos "dvojkai" pateikus rekomendacijas dėl kardomosios priemonės, galutinį sprendimą dėl bausmės priimdavo Maskvoje sėdinti vidaus reikalų liaudies komisaro ir SSRS prokuroro komisija, kitaip sakant - asmeniškai N.Ježovas ir A.Vyšinskis.  

Operacija prieš latvius prasidėjo 1937 lapkričio 23 dieną. Per kelias dienas buvo suimti tokie įžymūs latviai kaip SSRS gynybos liaudies komisaro pavaduotojas, Raudonosios armijos karinių oro pajėgų viršininkas Jakovas Alksnis, Raudonosios armijos Žvalgybos valdybos viršininkas Janas Berzinis, žinomi čekistai Jakovas Petersas ir Martinas Lacis, buvęs pilietinio karo laikų RSFSR ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Joakimas Vacetis ir daugelis kitų. 1937-ųjų lapkričio 30 dieną NKVD įsakymu operacija prasidėjo jau visoje šalyje. Visur pradėti išaiškinti latvių sąmokslininkų centrai, kurių sudėtis vis kita, tačiau vadovai tie patys - J.Alksnis ir buvęs SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Janas Rudzutakas, suimtas dar 1937 metų gegužę. Iš viso pagal "latvių liniją" buvo nuteista 21,3 tūkst. žmonių, 16 575 iš jų sušaudyti.

Bet tai dar ne viskas. 1937 ir 1938 metais NKVD "atskleidė" 102 tūkst. "Lenkijos šnipų". Tokie skaičiai daug kartų viršijo ne tik lenkų, bet ir kur kas galingesnių Vokietijos, pagaliau ir paties NKVD realias galimybes. Neseniai išslaptinti Lenkijos centrinio karinio archyvo duomenys liudija, kad 1938 metais visą Lenkijos užsienio žvalgybos rezidentūrą sudarė ne daugiau nei 200 žmonių.  

Be to, didžioji Lenkijos šnipų dalis buvo "aptikta" šiai valstybei visiškai neįdomiame Sibire, nors minėto archyvo duomenys rodo, kad  tikrieji Varšuvos rezidentai veikė Maskvoje, Leningrade, Minske, Kijeve, Charkove ir Tiflisyje. Archyvuose galima aptikti liudijimų, kad suimtieji rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai buvo verčiami prisipažinti, kad yra lenkai.

Nuo represijų nukentėjo ne tik praktiškai visi SSRS teritorijoje gyvenantys lenkai, bet ir daugelis kitų tautybių žmonių, kaip nors susijusių su Lenkija ir lenkais. Iš viso per "lenkų vajų" buvo nuteisti 139 835 žmonės, iš jų 111 091 asmuo sušaudytas. Tai buvo masiškiausia NKVD etninio valymo operacija didžiojo teroro metu.

Kodėl svarbiausias to meto etninio valymo smūgis teko būtent lenkams? Štai ką apie tai rašo šiuolaikinis lenkų publicistas Jeremis Sidorkiewiczius: "Kai kurie Vakarų istorikai pažymi, kad prieš lenkus nukreiptą mirties mašiną valdžiusio Ježovo motina buvo lietuvė, o pats jis augo Marijampolės apylinkėse, kur persiėmė ten vyravusiomis antilenkiškomis nuotaikomis. Kita vertus, daugelis istorikų primena, kad sovietų politinę policiją sukūrė Vilniaus lenkas Feliksas Dzeržinskis, o Ježovo dešinioji ranka buvo lenkų kilmės A.Vyšinskis. Tuo metu, kai prasidėjo masinis lenkų naikinimas, apie 40 proc. aukštesniųjų NKVD karininkų buvo žydai. Tačiau netrukus ir dauguma jų buvo pašalinti iš pareigų ir sušaudyti, o jų vietas užėmė grynakraujai rusai."

"Ježovščina" sudomino nacius

Beje, apie žydus. Represijos prieš juos buvo vykdomos ne pagal "nacionalinę liniją", nes tuo metu ši tauta neturėjo savo "buržuazinės" tėvynės. Tad žydai buvo žudomi kaip "trockininkai" ar kitokie nukrypėliai nuo Stalino ideologinės linijos. Tačiau Stalino draugai nacionalsocialistai lengvai įžvelgė, kas slypi už tokios širmos. Rusų istorikas Genadijus Kostryčenka rašo: "Nacistų vadeivos mėgino susieti "ježovščiną" su antisemitinių jėgų įsigalėjimu Kremliaus viršūnėse. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pagrindinis nacių ideologas Josefas Goebbelsas 1937 metų sausio 25 dieną savo dienoraštyje užrašė: "Maskvoje vėl parodomasis procesas. Šį kartą išimtinai prieš žydus. Kariuomenėje, atrodo, irgi stipriai įsigalėjęs antisemitizmas." Šiuolaikinis J.Goebbelso bendramintis rusų istorikas Olegas Platonovas, neslėpdamas pasitenkinimo, rašo: "1930-1940 metais valdant Stalinui buvo sunaikinta mažiausiai 800 tūkst. žydų bolševikų."

O koks likimas ištiko tais baisiais metais Sovietų Sąjungoje gyvenusius lietuvius? Nors jie turėjo savo "buržuazinę" valstybę, mūsų tautiečiai nebuvo priskiriami prie atskiro "nacionalinio kontingento" ir buvo naikinami pagal "latvių liniją". Būtent tuo metu buvo suimti, o vėliau sušaudyti aukštas pareigas ėję lietuviai komunistai Juozas Vareikis, Jeronimas Uborevičius, Vytautas Putna. Zigmui Angariečiui N.Ježovo tardytojai sulaužė stuburą.

Dėsningas budelio galas

Pats N.Ježovas buvo laikomas rusu, tad nemalonumai dėl tautybės jam negrėsė. Maža to, jis buvo karjeros ir šlovės viršūnėje. Jo portretai puošė Maskvos gatves ir aikštes, jo garbei kazachų liaudies dainius Džambulas kūrė odes, o Čerkeso miestas buvo pervadintas į Ježovo-Čerkeską. Jis nemiegodavo naktimis, asmeniškai tardydavo "liaudies priešus" ir išdidžiai demonstruodavo jų kraujo pėdsakus ant savo uniformos švarko. Tuo pačiu metu budelis siaubingai girtaudavo ir ištvirkaudavo su bet kuriomis po ranka pasipainiojusiomis moterimis, o kartais - ir su vyrais.  

Nepaisant to - jis buvo pasmerktas. Kodėl? Yra kelios atsakymo versijos, tačiau pati paprasčiausia ir labiausiai įtikima iš jų - tai vyriausiojo Kremliaus budelio pareigos. NKVD vadovo kėdė Stalino laikais buvo mirtininko vieta. N.Ježovo pirmtakas Genrichas Jagoda buvo sušaudytas. Neišsaugojo galvos N.Ježovo įpėdinis Lavrentijus Berija (tiesa, tai įvyko jau ne prie Stalino, bet jei diktatorius būtų pagyvenęs kiek ilgiau, su savo politinės policijos vadu jis būtų susidorojęs pats). O štai liaudies komisaro pavaduotojas Vasilijus Kurskis, gavęs Stalino pasiūlymą užimti suimto N.Ježovo vietą, ėmė ir nusišovė pats, kad vėliau nebūtų mušamas ir kankinamas.  

O N.Ježovą mušė ir kankino. Jis prisipažino tardytojams rengęs sąmokslą prieš Staliną, dirbęs Lenkijos, Vokietijos ir Anglijos žvalgyboms. Teisme buvęs budelis šiuos kaltinimus atmetė. Nepaneigė tik kaltinimų dėl homoseksualių ryšių, nes tokius parodymus davė niekieno neverčiamas. Gailėjosi, kad sušaudė per mažai čekistų. Prašė, kad Stalinas neliestų jo motinos. Keista, bet šį prašymą Kremliaus tironas įvykdė. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"