TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kruvini miestelių akmenys

2016 09 23 6:00
Paminklas masinių žudynių aukoms Pivonijos miške prie Ukmergės. Aro Lukšo nuotrauka

1943 metų rugsėjo 23 dieną naciai ir jų talkininkai galutinai likvidavo Vilniaus getą. Prieš 22 metus ši data oficialiai įteisinta kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Šį kartą prisiminkime provincijos miestelių žydus, kurių bendruomenės buvo sunaikintos per pirmuosius keturis karo mėnesius.

Keydan, Janeve, Vilkomir, Zager, Shadeve, Nayshtot-Tavrig... Ką reiškia šie keisti žodžiai? Turbūt ne kiekvienas pasakys, kad tai – Lietuvos miestelių vardai: Kėdainiai, Jonava, Ukmergė, Žagarė, Šeduva, Žemaičių Naumiestis. Būtent taip savo namus gimtąja jidiš kalba vadino šimtmečius čia gyvenę žydai. Daugelyje paminėtų vietovių jie sudarė pusę ar net didesnę dalį gyventojų. Tarkime, Ukmergėje prieš pat karą beveik pusė, o Jonavoje – net 80 proc. gyventojų buvo žydai: amatininkai ir prekybininkai, skardininkai ir pienininkai, advokatai ir gydytojai...

Dešimtys tokių mažesnių miestų ir miestelių, o jidiš kalba – štetlų sudarė unikalios litvakais save vadinusių Lietuvos žydų civilizacijos pagrindą. Sinagoga, chederas (religinė pradžios mokykla), susirinkimų namais (beis kneset) vadintas bendruomenės centras, gausybė krautuvėlių, arbatinių, dirbtuvių ir, žinoma, prie jų šurmuliuojantys žmonės – visa tai sudarė nepakartojamą štetlų atmosferą, kurią puikiai perteikė Ukmergės žydų gimnazijos mokytojas Judelis Markas: „Iki šiol negaliu pamiršti to stipraus įspūdžio, kurį man padarė (1920-ųjų rudenį) pirmas pasivaikščiojimas Ukmergės šaligatviu. Švelnų rudens vakarą publika vaikščiojo trumpa atkarpa, kur šaligatvis buvo platus (nuo Koltuno parduotuvės iki Perkulio). Ir kartu su publika tekėjo laisvai ir nevaržomai jidiš iš jaunų ir vyresnių, jidiš iš visų burnų. Ir aš prisiminiau moters žodžius iš Tanacho (judėjų šventraščio – aut.), kad ji nieko neprašo iš pranašo Elišos, nes jai nei iš jo, nei iš ko nors kito nieko nereikia, kadangi ji gyvena savo tautoje. <...> Ir aš pasijutau: gyvenu savo tautoje.“

Prisiminimų autorius tuomet nė baisiausiame sapne nesapnavo, kad po poros dešimtmečių beveik visa Lietuvoje nuo amžių gyvenusi tauta bus sunaikinta. Kad ją primins tik namų sienose blunkantys hebrajiški rašmenys, tik išdaužytų langų akiduobės, kur penktadienio vakarą niekas nebeuždegs žvakių, tik apgriuvusios sinagogos, kuriose nebebus kam melstis...

Per keturis mėnesius – nuo 1941-ųjų liepos iki lapkričio – Lietuvoje buvo išžudyti faktiškai visi provincijos žydai, kurie sudarė apie 80 proc. visos litvakų bendruomenės, o tai maždaug 150 tūkst. gyvenimų ir likimų. Tik į Vilniaus, Kauno ir Šiaulių bei Švenčionių getus suvarytiems litvakams buvo leista gyventi dar porą metų, bet ir jiems 1943-iųjų pavasarį jau buvo pradėtos ruošti duobės Paneriuose ir prie IX forto arba barakai nacių mirties stovyklose, iš kurių ištrūkti pavyko tik nedaugeliui. Tačiau didžiuosiuose getuose įkalinti pasmerktos tautos žmonės dar turėjo šiokių tokių galimybių pasislėpti ar net ir pasipriešinti žudikams, o mažuosiuose miesteliuose tam nebuvo nei sąlygų, nei laiko. Provincijos žydų persekiojimas prasidėjo jau pirmomis karo dienomis, o masinės žudynės – antrąjį jo mėnesį.

Tapatino su bolševikais

Pirmieji smūgio sulaukė žydai, kurie gyveno pasienyje su Vokietija. Čia veikė Tilžės gestapo būrys, jam padėjo lietuviai sukilėliai ir policija. Visi Palangos žydai gestapo nurodymu buvo suimti jau birželio 26-ąją. Arešto dieną per susirinkimą Palangos policijos vado pavaduotojas Juozas Adomaitis pareiškė, kad būtina suimti visus komunistus ir komjaunuolius, taip pat ragino čiupti ir visus žydus, kurie esą padegė Kretingą, o dabar ruošiasi padegti ir Palangą.

Toks pareiškimas labai simptomiškas ir gerai atspindi pirmąjį karo mėnesį vyravusį dalies lietuvių požiūrį: žydai ir bolševikai yra vienas ir tas pats. Ką kalbėti apie paprastus, nelabai mokytus miestelių veikėjus, jei net Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) leidinyje „Į laisvę“, kurį leido gana apsišvietę žmonės, rašyta: „Galvotrūkčiais bėga ir bolševikų sėbrai žydai, kuriems komunizmas buvo geriausioji priemonė išnaudoti kitus ir valdyti, nes bolševikai ir žydai yra vienas ir tas pats neperskiriamas dalykas.“ Tokios pat nuomonės laikėsi ir kai kurie aukšti katalikų dvasininkai, tarkime, arkivyskupas Juozapas Skvireckas, kuris dienoraštyje rašė, kad pirmosiomis karo dienomis vokiečiams priešinosi ne Raudonoji armija, o žydai.

Suprantama, kad tokia nuomonė sudarė palankią dirvą nacių sumanymams įgyvendinti. Vokiečių karo komendantai, nacių saugumo policijos ir SD (Valstybės saugumo tarnybos) operatyviniai būriai, vėliau – apygardų komisarų paraginti lietuvių aktyvistai, policija ir kiti administracijos atstovai suiminėjo žydus būtent kaip komunistus ar buvusius sovietų valdžios atstovus. Kaip pažymi istorikas Arūnas Bubnys, tuo metu daugiausia buvo persekiojami ir žudomi tik žydai vyrai, o moterys ir ypač vaikai dar nebuvo masiškai šaudomi.

Šį teiginį iliustruoja ir Palangos atvejis. Tuomet visi 250 suimtų miesto žydų buvo suvaryti prie autobusų stoties. Visus vyrus vokiečiai atskyrė, nusivedė prie jūros ir sušaudė. O moterys bei vaikai buvo perkelti į Valderiškių kaimą ir perduoti saugoti lietuvių pagalbinei policijai. 180 moterų ir vaikų buvo nužudyti rugsėjį ar spalio pradžioje, kai politinis žydų persekiojimo motyvas ir žydo bolševiko įvaizdis jau nebebuvo reikalingas. Beje, šiam kruvinam darbui esesininkų neprireikė – vokiečių nurodymu likusius palangiškius šaudė Kretingos apskrities policijos vadas Pranas Jakys, jau minėtas J. Adomaitis ir dar keturi lietuviai, greičiausiai susigundę nelaimėlių turtu. Vėliau J. Adomaičio žmona paliudijo, kad šis paėmęs nužudytų žydų pianiną, dvi sofas, užuolaidų, bufetą, tris moteriškus laikrodžius, dvi lovas, tris radijo imtuvus, su auksinius laikrodžius, stalo įrankių ir kitokių daiktų.

Kaip minėta, šios ir kitos vėlesnės žudynės vyko tuo metu, kai pirmosiomis karo dienomis aktyviai pirštas žydo bolševiko įvaizdis nebebuvo aktualus – komunistai ir pasprukti nespėję sovietiniai aktyvistai jau buvo sunaikinti. Apkaltinti komunistine veikla sionistą ar miestelio rabiną būtų absurdiška. Taigi nuo 1941-ųjų liepos pabaigos ėmė ryškėti rasinė antižydiškos nacių politikos prigimtis, o šią politiką lietuvių visuomenės akyse taip pat reikėjo pateisinti skatinant žemiausius pavydo ir keršto jausmus ištisai tautai. Naujos antižydiškos propagandos krypties pavyzdys gali būti dienraštyje „Į laisvę“ straipsnis, kuriame, be kita ko. rašoma: „Jau kelinta diena, kai Kauno gatvių pakraščiais vaikšto žmonės su geltonais lopais ant krūtinės ir nugaros. Kurį ne kurį atpažįstama esant iš tų, kurie dar prieš metus armazodami vaikščiodavo šaligatviais, įžūliai versdami kitus praeivius lipti nuo šaligatvio į grindinį. Bet ne dėl to nemandagumo jie dabar nuo šaligatvio nuvaryti. Dovydo žvaigždė išduoda juos esant tuos, kurie šimtus metų gyvendami tarp kitų tautų kaip virtiniai taukuose sugebėjo išsiugdyti savy nesuprantamą, fantastišką neapykantą juos priglaudusiai gojų tautai.“

Ragino nesuvedinėti sąskaitų

Kad Lietuvos miestelių ir aplinkinių kaimų gyventojus labai veikė nacių propagandos skleidžiama neapykanta žydų tautybės bendrapiliečiams – sunku patikėti. Net ir tie, kurie patys ar jų artimieji nukentėjo nuo sovietinių represijų, tarp kurių vykdytojų būta ir žydų (beje, dažnai ne vietinių, o atsiųstų iš Rusijos), vargu ar dėl to galėjo ryžtis pakelti ranką prieš niekuo dėtą savo kaimyną – krautuvininką, batsiuvį ar malūnininką, rabiną, kuris ir pats nesidžiaugė komunistų diegta tvarka.

Kita vertus, atsirado ir tokių, kurie vedami pavydo, godumo ar kitų žemų instinktų visuomet buvo pasiryžę smurtauti prieš bet ką, jeigu tik žinojo, kad už tai nesulauks atpildo. Vis dėlto retas griebdavosi smurto savo iniciatyva – nebent banditai ir plėšikai, kurie šaudydavo pakelėse nuo vokiečių besitraukiančius žydus ir grobdavo jų mantą, ar paskiri smarkuoliai, raginantys rengti savo kaimynams linčo teismus. Tačiau priskirti tokius nusikaltimus valdžią provincijoje perėmusiems Birželio sukilėliams vargu ar įmanoma. Galima pripažinti nebent tai, kad tarp aktyvistų būta antisemitinių nuotaikų. „Vienaip ar kitaip, mes žydų nemėgome“, – Liūto Mockūno knygoje „Pavargęs herojus“ prisipažįsta LAF veikėjas Jonas Deksnys. Vis dėlto ši antipatija nevirto specialiai prieš žydus nukreiptais veiksmais – sukilėliai paprastai susidorodavo tik su komunistais ir sovietiniais aktyvistais, visiškai neatsižvelgdami į jų tautybę. Daugelyje miestelių tarp partizanų suimtų asmenų iš viso nebuvo nė vieno žydo – vien tik komunistavę lietuviai.

Šiuos teiginius patvirtina net sovietiniai šaltiniai. Tarkime, iš Linkuvos gyventojos Sorės-Ginos Šliozbergaitės parodymų, vėliau duotų sovietinio saugumo tardytojams, sužinome, kad 1941 metų birželio 23 dieną apie 30 sukilėlių sulaikė vežimą, kuriuo ji drauge su tėvais ir pažįstamais (tarp jų buvo ir lietuvis Povilas Atkočiūnas) traukėsi nuo artėjančio fronto. Visi keleiviai buvo uždaryti vienos sodybos rūsyje. „Vienas partizanas-sukilėlis pasakė, kad visus žydus ir komunistus jie sunaikins. Vakarop partizanai nušovė (...) Leonidą Šliozbergą, jo sūnų komjaunuolį Abraomą, suimtą vėliau, ir lietuvį komjaunuolį Povilą Atkočiūną. Kitų žydų partizanų būrys tačiau nesušaudė“, – rašoma apklausos protokole.

Tiesa, pirmomis karo dienomis būta ir grynai antižydiškų ekscesų, tačiau vietos sukilėliai stengėsi užkirsti jiems kelią. Jau minėtoje L. Mockūno knygoje cituojamas Pakruojo būrio teisėsaugos reikalus tvarkęs Alfonsas Simonaitis pasakoja sulaukdavęs gausybės skundų apie neva komunistinę miestelio žydų veiklą. „Dėl to, kad išvengtų nekaltų aukų, Simonaitis reikalaudavo pateikti skundus raštu, turėti liudininkų, be jų neleisdavo šaudyti. Kvota dažniausiai parodydavo, kad žmogus visai nekaltas“, – pasakoja knygos autorius. Nesiimti savivalės griežtai įspėjo net antisemitinę propagandą skelbęs dienraštis „Į laisvę“ – birželio 24-osios publikacijoje „Šaulių ir partizanų žiniai“ rašoma: „Pastebėta, kad norima suvedinėti sąskaitos su nepatikimais asmenimis. Griežtai draudžiama patiems vykdyti teismą. Visi gaivalai, kurie yra nusikaltę lietuvių tautai, susilauks savo atpildo teismo sprendimu.“

Vis dėlto L. Mockūnas pažymi, kad „nedaug „gaivalų“ sulaukė teismo, nes nei LAF štabas Kaune, nei jo suformuota Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (LLV) iš esmės nebuvo pajėgi kontroliuoti padėties provincijoje. Tačiau tai nereiškia, kad turime imti už gryną pinigą iš Lietuvos kilusio Izraelio istoriko Dovo Levino teiginius, kad mažiausiai keturiose dešimtyse Lietuvos gyvenviečių dar prieš įžengiant į jas vokiečiams lietuviai surengė savo kaimynų žydų skerdynes ir kad per pirmąsias karo savaites lietuvių rankomis buvo nužudyta per 10 tūkst. žmonių. Pasak istoriko Alfonso Eidinto, šiuos teiginius sunku pagrįsti konkrečiais faktais.

Dirigavo iš užkulisių

Tačiau faktais galima pagrįsti kitus dalykus. Jau vien tai, jog visuose Lietuvos miesteliuose žydų persekiojimas ir žudynės vyko pagal vieną ir tą patį scenarijų ir grindžiant jas tais pačiais motyvais (iš pradžių – politiniais, vėliau – vien rasiniais) leidžia manyti, kad visoms šioms kraupioms akcijoms dirigavo ta pati ranka. Beje, kaip tvirtino net patys nacių pareigūnai, šiai rankai vietos gyventojai pakluso ne taip jau noriai, kaip tikėtasi. Baltijos šalyse veikusios SD karininkas, A operatyvinės grupės vadas Franzas Watleris Stahleckeris 1941 metų spalio 15-ąją pateiktoje ataskaitoje Berlynui rašė: „Užėmus miestą, jau pirmosiomis valandomis buvo stengiamasi sukurstyti žydų pogromus, nors ir gana sunkiai sekėsi sukelti antisemitines jėgas. Saugumo policija, vadovaudamasi įsakymais, buvo pasiryžusi išspręsti žydų klausimą visomis galimomis priemonėmis ir kuo griežčiausiai. Bet pravartu buvo, kad ji bent iš pradžių veiktų užkulisyje, nes nepaprastai žiaurios priemonės neišvengiamai būtų sukėlusios nerimą vokiečių sluoksniuose. Todėl viešai viskas turėjo atrodyti taip, tarytum vietiniai gyventojai viską būtų darę savo iniciatyva, natūraliai reaguodami į ligšiolinį komunistų terorą ir žydų priespaudą, kurią kentėjo ištisus dešimtmečius.“

Tokiam įspūdžiui kurti bent jau Lietuvoje naciai rado gana patogų instrumentą – juo, pati to nenorėdama, tapo LAF suformuota LLV ir jos administracija vietose – apskričių viršininkai, miestų burmistrai, lietuvių policija ir vadinamųjų baltaraiščių, kitaip Tautinio darbo apsaugos (TDA) būriai. Norėdami pranešti vokiečiams faktą, kad šie okupuoja ne Sovietų Sąjungos dalį, o nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę, LLV pati to nenorėdama pastatė save į keblią padėtį. Lietuviškai administracijai tuoj pat buvo primestas vokiečių okupacinės viešai neskelbiamų nurodymų iniciatorės vaidmuo. Taip atsirado ir LLV garbės nedarantys „Žydų padėties nuostatai“ ir atitinkami vietinės valdžios potvarkiai. Tai, matyt, buvo viena priežasčių, dėl kurių naciai kurį laiką toleravo lietuvišką administraciją, o ją išvaikė tik įsitvirtinus vokiškai civilinei valdžiai.

Šiaip ar taip, masinės žydų žudynės Lietuvos provincijoje, o juo labiau žmonių naikinimas rasiniu principu, neprasidėjo tol, kol vokiečiai nebuvo okupavę viso krašto, ir tol, kol aukščiausi okupacinės valdžios pareigūnai nebuvo priėmę atitinkamų sprendimų. 1941 metų rugpjūčio 13-ąją Ostlando (Rytų krašto, į kurį įėjo Baltijos šalys ir Baltarusija) vyriausiasis komisaras Hinrichas Lohse paskelbė „Laikinąsias elgimosi su žydais Ostlando teritorijoje direktyvas“, nurodančias žydų registravimo, žymėjimo ir turto konfiskavimo tvarką. Po trijų dienų Policijos departamento direktorius ir (beje, nepriklausomoje Lietuvoje dirbęs Vokietijos žvalgybai) Vytautas Reivytis išleido apskričių policijos vadovybei slaptą raštą, nurodantį sutelkti žydus specialiai tam numatytose vietose. Iš esmės tai reiškė komandą pradėti rengtis masinėms žudynėms. Tą akimirką, kai ant nelemtojo aplinkraščio buvo padėtas V. Reivyčio parašas, mažiausiai 95 proc. Lietuvos žydų dar buvo gyvi.

Nuo laikinų getų iki skerdynių

Nurodymas pradėtas vykdyti nedelsiant. Provincijos žydams pradėti rengti laikini getai Telšiuose, Žagarėje, Raseiniuose, Skuode, Jurbarke. Be to, galima drąsiai sakyti, kad neliko nė vieno valsčiaus, kuriame nebūtų didesnio ar mažesnio žydų sulaikymo punkto. Veikė šie getai neilgai – jų gyventojams gyvenimas baigėsi po 2–3 mėnesių. Ir tai – geriausiu atveju. Kai kuriose vietovėse žydai pradėti masiškai žudyti jau po poros savaičių.

Tarkime, Ukmergėje žydų klausimas buvo „galutinai išspręstas“ rugsėjo 5 dieną. Čia, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos provincijos vietovių, pasidarbavo SS oberšturmfiurerio Joachimo Hammano „skrajojantis būrys“, kurį sudarė 8–10 gestapo ir SD pareigūnų bei kelios dešimtys lietuvių iš Kaune dislokuoto TDA bataliono

3-iosios kuopos. Tądien Pivonijos miške buvo sušaudyti paskutiniai 4709 miesto ir apylinkės miestelių žydai. Paskutiniai, nes žudynių aukų klyksmus Pivonijos pušys girdėjo ir anksčiau – rugpjūčio 1, 8 ir 19 dienomis čia buvo nužudytas 1621 žmogus. Didžiąją aukų dalį (1172) tuomet sudarė vyrai. Rugsėjį beliko išnaikinti tik pačias silpniausias aukas – moteris, vaikus ir paliegusius senolius.

Žudynių išvakarėse jie pakartojo ankstesnių žudynių aukų kelią ir pirmiausia buvo suvaryti į Vaitkuškio dvarą, esantį maždaug už 6 kilometrų Vilniaus link. Kitą rytą dvaro kieme stovėjo gal dešimt brezentu dengtų sunkvežimių, skirtų paeiti negalinčioms aukoms. Kitus pasmerktuosius į Pivonijos mišką lietuviai sargybiniai varė pėsčiomis. Nenorėdami sukelti panikos, šie žydams sakė vedą juos į darbą. Vargu ar tokiu paaiškinimu kas nors patikėjo, tačiau bėgti nebandė beveik niekas – nelaimėliai tam jau neturėjo nei jėgų, nei vilties.

Nesileisdami į kraupias žudynių detales tik pažymėsime, kad į duobes suvarytus žydus, bent jau sprendžiant iš sovietmečiu nagrinėtos baudžiamosios bylos duomenų, šaudė tie patys iš Kavarsko atvežti lietuviai sargybiniai. Tiesa, ne visi – nenorintys dalyvauti egzekucijoje galėjo atsistoti nuošalyje. Deja, norinčiųjų atsirado pakankamai. Sušaudžius vienus, į egzekucijos vietą buvo atvaroma kita pasmerktųjų grupė – po šimtą žmonių kas valandą. Kitą rytą trys ilgos ir plačios duobės buvo sulygintos su žeme. Greta esančios Pašilės gyventojai prisimena, kad dar ilgai žvyro duobėse mėtėsi sijonai, suknelės, vaikiški marškinėliai ir bateliai....

Panašių vaizdų būta daugelyje Lietuvos miestelių. Galutinis taškas provincijos žydų istorijoje buvo padėtas lapkričio 15-ąją. Tą dieną buvo nužudyti paskutiniai 115 Vilkaviškio žydų (36 vyrai, 48 moterys ir 31 vaikas). Sprendžiant iš detalios ir kruopščios žudynėms Lietuvoje vadovavusio SS štandarterfiurerio Karlo Jėgerio ataskaitos, vien provincijoje per keturis mėnesius buvo nužudyta per 70 tūkst. žmonių. Ištuštėję Lietuvos štetlai nugrimzdo į nebūtį.

Aukos ir gelbėtojai

Išsigelbėti pavyko nedaugeliui – gal trims, gal penkiems iš šimto. 1941-aisiais Berlyne gyvenęs antinacinio pogrindžio dalyvis žurnalistas Antanas Valiukėnas pranešime Švedijos karo atašė Carlui Julinui tų metų rugpjūtį rašė: „...viena aišku, kad provincijoje, t. y. provincijos miesteliuose, nė vieno žydo nebegalima sutikti“, taip pat pridūrė, kad „daugelis žydų pasitraukė ir pabėgo su rusų Raudonąja armija“. Tačiau pastarasis teiginys buvo toli nuo tiesos, kurios nei Lietuvos antinacinis pogrindis, nei juolab A. Valiukėnas negalėjo žinoti.

Iš tikrųjų į Rusiją nuo artėjančio fronto pasitraukė tik nedaugelis žydų. Mat nutarimą dėl organizuotos evakuacijos SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė tik 1941 metų birželio 27-ąją, kai didžiąją jos Lietuvos teritorijos dalį jau buvo užėmę vokiečiai. Tie, kurie nutarė trauktis į Rytus savarankiškai, prie buvusios SSRS sienos susidūrė su netikėta kliūtimi. Pasirodo, čia dar galiojo sovietų aneksuotų kraštų gyventojams taikomi apribojimai – leidimai peržengti gyvybės ir mirties riba tapusią sieną buvo pirmiausia išduodami partinių bei sovietinių įstaigų tarnautojams ir jų šeimų nariams. Dešimtims tūkstančių eilinių piliečių, kurių didelę dalį sudarė žydai, kelias į Rytus buvo užkirstas.

Pasislėpti ir gyventi nelegaliai provincijos žydai beveik neturėjo galimybių. Čia padėtis buvo kitokia nei Vilniuje ar Kaune, kur įkurtuose getuose tilpo dešimtys tūkstančių žmonių. Didelei daliai didmiesčių žydų naciai leido gyventi ilgiau, tad čia spėjo įsikurti net pogrindinės pasipriešinimo organizacijos. Vilniuje veikianti Jungtinė partizanų organizacija (FPO) net planavo surengti sukilimą, o jam nepavykus 400 FPO kovotojų sugebėjo pasitraukti į aplinkinius miškus. Nemažai daliai jų pavyko išgyventi. Tačiau taip pat ne visiems: patekę į sovietinių partizanų būrius, nemažai geto pogrindininkų ne tik kad nebuvo priimti – kai kuriuos iš jų raudonieji sušaudė kaip antikomunistinių organizacijų narius.

Tuo tarpu štetlų gyventojai neturėjo ir tokio pasirinkimo – vienintelis kelias į gyvenimą jiems buvo dorų lietuvių pagalba, o jai ryžosi nedaugelis. Dauguma, nors ir užjausdami persekiojamus bei žudomus kaimynus, vis dėlto tylėjo. O ką jau kalbėti apie žydų slėpimą, už kurį laukė garantuota mirtis. Toks likimas, tarkime, ištiko Viduklės kleboną, kuris mėgino paslėpti bažnyčioje tris dešimtis žydų vaikų: jis buvo sušaudytas drauge su visais savo globotiniais. Reikia pažymėti, kad, nepaisant neslepiamo kai kurių aukštų Bažnyčios hierarchų antisemitizmo, tarp dvasininkų ir vienuolių žydų gelbėtojų būta tikrai daug: Vilniaus Gaono žydų muziejaus duomenimis, tokių priskaičiuojama apie 140.

Visokiais būdais padėti pasmerktiesiems mėgino net ir nacių paskirti lietuviškos administracijos pareigūnai – policininkai, tardytojai, teisėjai. Vieni patys slėpė pasmerktus žmones, kiti padėdavo jiems suklastotais dokumentais, treti tiesiog atsisakydavo vykdyti nacių nurodymus suimti ar šaudyti žmones. Tačiau saujelės narsuolių pasipriešinimas buvo bejėgis prieš tiksliai ir negailestingai veikiančią nacių mirties mašiną. Pasipriešinti jai buvo gerokai per vėlu. Ir ne tik Lietuvoje. Per daug ilgai visa civilizuota Europa tylėjo, įtikinėdama save, kad virš Senojo žemyno besitvenkiantis juodas agresyvaus totalitarizmo debesis praeis pro šalį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"