TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kruvinos 1944-ųjų Kalėdos

2009 01 09 0:00
"Žalgirio" rinktinės partizanai prie žuvusio kovų draugo kapo. 1949 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1944-ųjų Kalėdas ir Naujuosius metus daugelis europiečių sutiko su didelėmis viltimis. Visi suprato, kad karas jau eina į pabaigą, kad gyvenimas pagaliau vėl sugrįš į įprastas vėžes. Trečiąjį Reichą pergalingai triuškinusių sąjungininkų lyderiai jau rengėsi Jaltos konferencijai, kurioje ketino nustatyti pokarinės Europos tvarką.

Užbėgant įvykiams už akių reikia pasakyti, kad po poros mėnesių nuo minimų įvykių nugalėtojai paliks Lietuvą likimo valiai. Tad Lietuvos vyrai gintis nuo okupantų savivalės turės visiškai vieni. Čia aprašomi įvykiai iš dalies parodo, kokie motyvai paskatino rimto partizaninio karo pradžią Lietuvoje.

Tyli Kalėdų naktis.

Graži 1944 metų Kalėdų naktis. Tylūs, įsižiemoję lietuviški kaimeliai skęsta žiburiuojančiame sniege, o iš viršaus juos laiko apglėbęs juodas dangaus kupolas, nusagstytas tūkstančių ryškių ir ramių žvaigždžių. Pagaliau atėjo stebuklinga naktis, kai visi mylintys ir mylimi gali susėsti prie vieno stalo ir pasidalyti malda, šiluma, ateities viltimis.

Tačiau Dzūkijos miškuose pasimetusiame Klepočių kaime, regis, nebeliko nei džiaugsmo, nei tikėjimo ateitimi. Mikalonių sodyboje prie kuklaus Kūčių stalo tylu. Kažkas pašnibždomis sukalba maldą, tačiau prie vaišių niekas ir prisiliesti nedrįsta. Nebent praalkę vaikai nedrąsiai paima nuo stalo kokį kalėdaitį. Suaugusiųjų skruostais rieda ašaros, o vietoj tradicinių maldų kažkam išsprūsta aimana: "Viešpatie, nejaugi tavęs nebėra, kad mūsų žemę atidavei priešams..."

Šios Kalėdos Klepočių gyventojams jau buvo antroji diena, kai neliko vietos džiaugsmui. Viskas, ką jautė šie paprasti kaimo žmonės, tebuvo gedulas ir siaubas. Ką tik palaidoti kritusieji nuo kulkos ar žuvusieji liepsnose, ką tik apraudoti nežinia kur enkavėdistų išsivaryti ir vargu ar kada besugrįšiantys vyrai, broliai, tėvai... Ne visi Klepočių gyventojai tada žinojo, kad toks likimas šiomis dienomis ištiko ne vien juos, o dar kelias dešimtis Dzūkijos kaimų.

Kas paskatino į Lietuvą sugrįžusius sovietų okupantus šviesiausios metų šventės išvakarėse sudeginti Klepočius ir dar apie 30 Dzūkijos kaimų, išžudyti ar išsivaryti didelę dalį jos gyventojų ten, iš kur jie niekada neberado kelio į savo gimtuosius namus? Kokio rezultato tikėjosi "išvaduotojai"? Ir kokio sulaukė? Norėdami suprasti, ką reiškė Klepočiai pokario rezistencijos istorijai, pradėkime nuo vieno įvykio chronologijos.

Įprastas darbas

Ankstyvas 1944 metų gruodžio 23-iosios rytas buvo neįprastai šviesus, nors iki saulės patekėjimo dar buvo likusios kelios valandos. Tačiau Klepočių sodybas ir sniegu pasidabinusias pušis tą ankstų rytą jau laižė raudoni liepsnų liežuviai, o rytmečio tylą į gabalus draskė šūvių papliūpos. Pirmoji suliepsnojo pietvakarinėje kaimo dalyje buvusi Muzikevičių sodyba. Jau kiek prieš tai šios šeimos tėvas suprato, kad pabėgti nebus kur - visas kaimas glaudžiai įspraustas į jį apsupusių enkavėdistų žiedą.

Kas bus, tas bus, o mes dirbkime savo įprastus darbus, nutaria stalius ir eina į savo dirbtuvėlę obliuoti lentų.

Netrukus į dirbtuvę įsiveržia rusų kareiviai. "Muzikevičius? Kazys? Mums tavęs ir reikia", - pareiškia vienas enkavėdistas ir nusivaro sodybos šeimininką kažin kur toliau. Po kurio laiko jis šlitinėdamas ateina pas žmoną. "Žiūrėk, Michaliute, kaip mane sumušė", - guodžiasi vyras žmonai. Tačiau tai tik tragedijos įžanga. Jau įsiliepsnojus sodybai, enkavėdistai sučiumpa Muzikevičių ir stumia jį tiesiai į liepsnas. "Gyvas į ugnį nelįsiu", - ištaria Muzikevičius paskutinius savo žodžius, kuriuos tuoj pat nutraukia automato papliūpa į nugarą. Iš kito kaimo pakraščio kareiviai atsivaro jau mūsų minėtos Mikalonių sodybos šeimininką kruvina galva. Pasodina jį ant akmens prie namo, atidaro tvarto duris, varo iš jo gyvulius, o aplink jau laukia šiaudų gniūžtes nusitvėrę kareiviai. Matyt, tai jiems įprastas darbas - tereikia įsakymo, ir tvartas ims spjaudyti į dangų liepsnų liežuviais.

Pagaliau NKVD karininkai susėda vienoje troboje prie stalo ir imasi spręsti kiekvieno kaimo vyro likimą. Klausinėja pavardžių, tikrina jas kažkokiam sąraše, o ten nesančiuosius kaip mat įrašo. Vėliau daugelį vyrų išsivaro, o nespėjančius su visais paprasčiausiai nušauna. Tie, kuriems pavyksta pasiekti maždaug už 10 kilometrų esančią Merkinę, nuo jos aukšto piliakalnio mato klaikų vaizdą: rytų kryptimi ugnies liežuviai ryja ne tik Klepočius, bet ir daugybę kitų kaimų.

Tik vėliau paaiškės, kad nuo 1944 metų Kalėdų iki Naujųjų metų NKVD baudėjai sudegino 44 kelių dešimčių kaimų sodybas ir nužudė 24 jų šeimininkus. Vien Klepočiuose iš 33 sodybų liko 13, beveik visi jų šeimininkai buvo nužudyti.

Daugelis tragedijos liudytojų negali įvardyti, kas buvo tikrieji jos įkvėpėjai ir organizatoriai. Daug kas iki šiol nesuvokia, kas galėjo paskatinti okupantus tokiems šiurpiems nusikaltimams. Nepretenduodami į galutinę tiesą, pamėginkime sugretinti kai kuriuos faktus.

Įsakymas - sunaikinti

Į klausimą, kodėl jau 1944 metų pabaigoje okupantai ėmėsi tokių žiaurių represijų prieš Dzūkijos kaimų gyventojus, iš dalies atsako NKVD pulkininko leitenanto Grigorijaus Burlickio liudijimai. Šis veikėjas 1944 metų vasarą buvo komandiruotas į Lietuvą ir turėjo įsakymą sunaikinti Lietuvoje "banditų sąjūdį".

1953 metais tas pats G.Burlickis sugebės pabėgti į Vakarus ir duos parodymus JAV kongresmeno Charleso Kersteno Miunchene sudarytai komisijai.

Buvęs enkavėdistas pasakoja, kad 1944 metais pasitraukus vokiečiams, sovietai vėl ėmėsi sudarinėti Lietuvoje partinį administracinį aparatą. Drauge jis pripažįsta, kad absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma šio aparato nenorėjo ir visaip jam priešinosi.

Pasak G.Burlickio, pažangiausia gyventojų dalis būtent tada susiorganizavo į būrius, kurie likviduodavo ar nušalindavo partijos lyderius bei administracijos pareigūnus. NKVD emisaras apklausoje pripažino, kad laisvės kovotojus jau tada rėmė absoliuti Lietuvos gyventojų dauguma.

Tačiau tai, kas vyko iki 1944 metų Kalėdų, dar nebuvo tikrojo partizaninio karo pradžia. Juolab kad ne visi 1944 metais į miškus pasitraukę vyrai turėjo tikslą priešinis okupantui ginklu. Daugelis iš jų norėjo tik vieno - bet kokiu būdu išvengti mobilizacijos į sovietų kariuomenę (perspektyva tapti patrankų mėsa kovojant už svetimus interesus mažai ką džiugino). Ne visi pasitraukusieji į miškus buvo ginkluoti, tad iki 1944 metų Kalėdų niekas negirdėjo apie didesnius mūšius ar susirėmimus.

Tačiau sovietai tyčia ar netyčia pylė vis daugiau alyvos į įsiliepsnojančią pasipriešinimo ugnį. Pasak G.Burlickio, vieną tamsų 1944 metų rugsėjo vakarą į Panevėžį atvyko NKVD šefo Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas.

Remiantis G.Burlickio prisiminimais, susitikime su NKVD darbuotojais ir sovietų aktyvistais L.Berijos emisaras išrėžė tokią kalbą: "Negailėkite jokių pastangų ir negailėkit pinigų agentų tinklui uburti, kad būtų surasta banditų sąjūdžio bazė ir vadovybė, taip pat jų rėmėjai! Užtenka švelnaus elgesio, užtenka to sentimentalumo! Kodėl snaudžia kariuomenė? Reikia aktyviau kovoti su banditais! Šukuokite miškus, kirtimus, kaimus. Jei operacijų metu kas nors mėgintų pasprukti, nors ir būtų neginkluotas, - laikykite banditu ir nušaukite be jokio tolesnio tyrimo. Jokio teismo jiems nereikia! Jei tokiems asmenims pavyktų įbėgti į namus, ūkį ar kaimą - tuos namus, tą ūkį ar tą kaimą laikykite banditų namais, banditų ūkiu, banditų kaimu! Ir tuos kaimus sudeginkite. Turtą, gyvulius konfiskuokite ir perduokite vietos partiniam arba sovietiniam aparatui. Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas ir vidaus reikalų komisarai viliasi, kad kiekvienas įvykdys šį garbingą įpareigojimą, duotą kariuomenei ir NKVD operatyviniams organams."

"O kur ta pasipriešinimo vadovybė ir bazė? Žinoma, priviso miškuose šiaip valstiečių, vengiančių tarnauti Raudonojoje armijoje. Tai tiesa. Slapstosi nuo mūsų aplink savo sodybas - tai daržinėse šiene, tai kokį bunkerėlį išsikasę. Tikisi išlaukti. Dar ir rudens darbus nudirbti. Juokdariai... Bet banditai? Na taip, praeitą mėnesį kažkokie drąsuoliai užpuolė Zarasų kalėjimą ir išvadavo suimtuosius. Kiti Siesikų miestelyje patriukšmavo. Kiek žinau, dar kažkur kažkas

šiek tiek pašaudė... Betgi smulkmė čia... Kita vertus - ir kaipgi tu juos atskirsi, tuos banditus, nuo šiaip vengiančių armijos?.." - svarstė G.Burlickis.

Iš tiesų tuomet į mišką pasitraukusių vyrų būriai nebuvo nei gerai organizuoti, nei turėjo kokią nors bendrą vadovybę. Visa tai atsiras tik po metų kitų, pasipriešinimo sąjūdžiui jau silpstant, tačiau įsakymas yra įsakymas, ir G.Burlickis puolė ieškoti "banditų".

Būtent šis įsakymas ir galėtų paaiškinti netikėtą enkavėdistų išpuolį prieš beginklius Dzūkijos kaimus. Galima drąsiai teigti, kad ši NKVD operacija nulėmė ir tolesnę partizaninio karo eigą. Miškuose buvusiems vyrams beliko apsispręsti: legalizuotis, tarnauti okupantui ar organizuotis, ginkluotis ir tęsti kovą iki laisvės ar paskutinio kraujo lašo.

Nelengvas pasirinkimas

Daugelio sprendimas aiškus: reikia likti, reikia kovoti. Juo labiau kad vyrus drąsina dar 1941 metais JAV prezidento Franklino Roosevelto ir Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio pasirašyta Atlanto chartija, kurioje įsipareigota atkurti visas iki karo egzistavusias suverenias valstybes, vadinasi, ir Baltijos šalių valstybingumą. Miške įsitvirtinę vyrai ir moterys nežinojo, kokią lemtį jiems ruošia karą laimėję sąjungininkai. Nežinojo, kad praėjus vos porai mėnesių po Klepočių tragedijos, jie bus parduoti lygiai taip pat, kaip buvo parduoti 1939-ųjų rudenį, sovietams ir naciams pasirašius Ribbentropo-Molotovo paktą ar Vakarų demokratijoms užmerkus akis į tai, kaip nacių kariuomenė okupavo Čekoslovakiją. Jaltoje apie okupuotas Baltijos šalis nebuvo pasakyta nė žodžio. Tai visiškai atrišo Stalinui rankas tvarkytis mūsų okupuotoje šalyje kaip tinkamam. 30 tūkst. į miškus pasitraukusių laisvės kovotojų buvo palikti vienui vieni.

Kad ir kaip ten būtų, po Klepočių tragedijos bent jau Pietų Lietuvoje chaotiškas pasipriešinimas baigėsi. Čia verta prisiminti, kad iki 1944 metų Kalėdų priešintis labai ir nebuvo kam. Generolo Povilo Plechavičiaus vietinė rinktinė, kuri priešinosi tiek naciams, tiek bolševikams, buvo išdraskyta, dalis jos kovotojų pasitraukė į Vakarus. Sunaikinti buvo ir kiti antinacinio ir drauge antisovietinio pasipriešinimo vadovai. Tad kovą su bolševikiniais okupantais ėmėsi organizuoti tik Lietuvos laisvės armijos vadovybė. Būtent jos pastangomis daugelyje Lietuvos vietų buvo įkurti ginkluoti partizanų junginiai. Tačiau šie daliniai veikė kas sau, nes tuo metu nebuvo jokio jų veiksmus koordinuojančio centro.

Taigi 1944 metų vasarą, į Lietuvą sugrįžus sovietams, daug jaunų Lietuvos vyrų nuo 19 iki 35 metų į miškus traukė vien tam, kad išvengtų sovietų paskelbtos mobilizacijos. Tačiau toks slapstymasis nieko neveikiant negalėjo trukti amžinai. Kiekvieno laukė nelengvas asmeninis pasirinkimas: grįžti namo, į savo šeimas ir mėginti legalizuotis arba susieti savo gyvenimą su ginkluotu pasipriešinimu. Didžioji išėjusiųjų į mišką dalis pasirinko antrąjį kelią. Tada jie, naiviai tikėjusieji greita Vakarų pagalba, nė nenujautė, kad vidutinė jų partizanavimo trukmė tesieks 2,5 metų. 1945 metais miškuose jau galėjo būti apie 30 tūkst. Lietuvos partizanų, kurių dauguma neturėjo nė trisdešimties.

Į miškus patraukė ne tik ūkininkai, bet ir mokytojai, ir net ištisos gimnazistų klasės. Būryje dažnai būdavo po kelis vienos šeimos narius. Iki šiol neaišku, kaip šie vyrai sugebėjo atsilaikyti mūšiuose su galinga NKVD karo mašina. Iš profesionalių karių partizanų daliniuose būta tik jaunesniųjų karininkų, nes vyresnieji 1944 metais jau buvo spėję pasitraukti į Vakarus. Tad būtent mokytojams, studentams ar gimnazistams tekdavo imtis vadovavimo besiformuojantiems stambiems daliniams: kuopoms, rinktinėms apygardoms.

Nuo saviveiklos prie karinės drausmės

Partizaninis judėjimas kuo toliau, tuo labiau darėsi organizuotas. 1946-1948 metais apygardos susivienijo į tris sritis: Pietų, Rytų ir Vakarų Lietuvos. Kiekvienam didesniam junginiui vadovavo štabas, kurį sudarė junginio vadas ir štabo viršininkas. Juose buvo skiriami ir skyrių - rikiuotės organizacinio mobilizacinio, žvalgybos, informacijos - vadai. Žodžiu, partizaninis pogrindis darėsi vis labiau panašus į gerai organizuotą kariuomenę, kuri dėl susiklosčiusių aplinkybių buvo priversta taikyti kiek kitokius nei įprasta partizaninio karo metodus.

Nors sovietinėje literatūroje rezistentai vienareikšmiškai buvo vadinami plėšikavusiais ir taikius gyventojus žudžiusiais banditais, jau antraisiais laisvės kovų metais jų elgesį reglamentavo labai griežta tvarka. Kai kuriose apygardose buvo rengiami karinio parengimo kursai, o juos baigusiems ir išlaikiusiems egzaminus buvo suteikiami kariniai laipsniai.

Buvo sukurti statutai, instrukcijos, taisyklės ir pagaliau - uniformos. Iš laisvės kovotojų buvo reikalaujama besąlygiškai laikytis karinės drausmės. Stodami į partizanų būrius kovotojai privalėjo duoti priesaiką, kurią sulaužius grėsė brolių arba karo lauko teismas. Atsižvelgiant į karo lauko aplinkybes, vienintelis atpildas už priesaikos sulaužymą paprastai buvo mirtis.

Po kurio laiko prie miškuose veikusių partizanų dalinių ėmė telktis ir miestuose veikusios pogrindinės pasipriešinimo organizacijos. Tiek vieni, tiek kiti aiškiai matė, kad be centralizuotos vadovybės veikti darosi labai sudėtinga. Juk reikėjo numatyti ne tik karinę, bet ir politinę laisvės kovų strategiją, pagaliau pasipriešinimo sąjūdžiui reikėjo atstovauti ir Vakaruose, kur link vis dar viltingai krypo mūsų laisvės kovotojų žvilgsniai.

Tačiau pirmieji bandymai užmegzti ryšius su Vakarais buvo ne itin sėkmingi. Tai labai aiškiai matyti į Vakarus ištrūkusio vieno iš junginių vadų Skrajūno prisiminimuose. Lakoniška eilutė "aplinka mūsų uždavinių skleidimui buvo gana nepalanki" iš tiesų atskleidžia didelę dramą. Tam, kas vyksta okupuotoje Lietuvoje, Vakarai buvo keistai abejingi. O emigracijoje atsidūrusiems lietuviams ginkluota rezistencija taip pat ne itin rūpėjo. Skrajūnui per didžiausius vargus pavyko išplėšti bent pusvalandines lietuviškas radijo laidas Vakarų radijo stotyse. Sukalbamesnis buvo gal tik Vatikano radijas, tuo tarpu britų BBC, nepaisydamas tiek rezistentų prašymų, tiek diplomatinio spaudimo, vis delsė. Net "Amerikos balsas" lietuviškai prabilo tik 1952 metų vasario 16 dieną.

Tuo metu okupuotoje Lietuvoje saugumo struktūros nesnaudė. Infiltravę savo agentus, enkavėdistai suėmė nemažai ginkluoto ir neginkluoto pogrindžio vadovų. Tačiau tai nepalaužė nei pasipriešinimo, nei jo organizavimo. Jau 1946 metų birželį buvo priimti svarbūs pasipriešinimo dokumentai: bendro demokratinio pasipriešinimo įsteigimo aktas ir Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto deklaracija. Šie dokumentai apibrėžė pasipriešinimo tikslus, numatė jo strategiją ir taktiką. Tačiau sukurti realią bendrą pasipriešinimo vadovybę rezistentams pavyko tik po 5 kovos metų, kai rezistencija jau pradėjo išsikvėpti.

Tai įvyko 1949 metų vasario 2 - 22 dienomis. Tuomet visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas paskelbė apie bendros organizacijos - Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio - įkūrimą. Vasario 16 dieną buvo parengti visam Sąjūdžiui bendri veiklą reglamentuojantys dokumentai: statutas, įstatai, baudžiamasis statutas, nustatyti bendri apdovanojimai, patvirtintas bendras pareigų ėjimo lapas.

Tačiau visa tai jau vyko paskutiniu partizaninio karo etapu. Pasak istorikų, tokių etapų buvo trys.

Tai, apie ką kalbėjome straipsnio pradžioje, iš esmės nubrėžė tikros partizaninės kovos pradžią. Šis 1946 metais pasibaigęs kovos etapas buvo pats kruviniausias: tuomet vyko intensyviausi mūšiai, per juos žuvo daugiau kaip 10 tūkst. partizanų gyvybių.

Nauji kovos metodai

Jau nuo 1946 metų gegužės partizanai ėmė vengti atvirų kautynių su daug gausesnėmis NKVD pajėgomis. Kovotojai išsiskirstė mažesnėmis grupėmis, pasitraukė iš įtvirtintų stovyklų bazių ir gyventojų sodybų ir slapstėsi gerai užmaskuotuose bunkeriuose miškuose. Būtent tuo metu, kol dar nebuvo nusilpęs tikėjimas pagalba iš išorės, buvo kuriama bendra pasipriešinimo vadovybė, kuriai, kaip jau minėta, buvo pavesta ieškoti ryšių su Vakarais.

Pasikeitė ne tik pasipriešinimo taktika, bet ir strategija. Be kovos veiksmų, partizanai ėmėsi to, ką šiandien pavadintume viešųjų ryšių akcijomis: leido lapelius, kuriuose informuodavo gyventojus apie tarptautinę padėtį, mėgindavo palaikyti žmonių viltį, kad laisvės kovų tikslai bus netrukus pasiekti. Greta to kovotojai aktyviai trukdė okupacinei valdžiai steigti savo institucijas, rengti rinkimus, varyti kaimo žmones į "kolchozus" ar organizuoti mobilizaciją į sovietų kariuomenę.

Reikia pažymėti, kad nežuvusių ir vilties nepraradusių vyrų miškuose tuomet jau buvo sumažėję nuo 30 iki 4,5 tūkstančio. Tačiau tai buvo visiškai apsisprendę žmonės, puikiai suprantantys, kad kito kelio jie nebeturi.

1948 metų rudenį miškuose aktyviai kovojo vos 2,5 tūkst. partizanų. Kaip jau minėjome, būtent tuomet jiems pavyko sudaryti bendrą pogrindžio vadovybę. Tačiau, silpstant fizinėms jėgoms, daugiausia dėmesio beliko skirti dokumentų rengimui, propagandai, pogrindžio spaudai, kuri ugdytų tautinę ir valstybinę savimonę. O svarbiausia - reikėjo palaikyti viltį, kad kova nenueis perniek ir kad Lietuva anksčiau ar vėliau bus laisva.

Pastarasis uždavinys buvo bene sudėtingiausias: sunku įkvėpti viltį kitiems, kai pačiam jos lieka vis mažiau ir mažiau. Pasipriešinimo vadai tuomet jau puikiai suprato, kad jokios paramos iš šalies kovojanti Lietuva nesulauks ir kad tiek jie, tiek visi Lietuvos žmonės seniai yra palikti likimo valiai.

Tačiau miškuose likę atsidavę partizanai kovos neatsisakė. "Jei man kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti į akis, nes mes savo tėvynės neapleidome", taip 1948 metais savo dienoraštyje rašė Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius - Dzūkas. 1949 metų gegužės 3-iosios įraše jis priduria: "Šioje kovoje aš matau tik vienintelį tikslą - laisvę arba mirtį."

O mirtis šioje kovoje pasidarbavo iš peties: nepaskelbtame kare žuvo daugiau kaip 20 tūkst. kovotojų. Dar per 13,5 tūkst. žmonių krito nuo jų rankos. Ar pokario partizanų aukos buvo beprasmės?

Karas buvo pralaimėtas, tačiau pasakojimai ir legendos apie šių vyrų ir moterų pasiaukojamą kovą liko ir vėlesnių kartų atmintyje. Pasipriešinimas įgavo kitas formas, jį perėmė disidentai, o vėliau, jau 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, kova už laisvę iš butų ir salių išsiliejo į miestų gatves ir tapo pergalinga "dainuojančia" revoliucija, sugrąžinusia Lietuvai ilgiems dešimtmečiams prarastą laisvę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"