TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kruvinos 1944-ųjų Velykos

2014 04 18 6:00
Buvęs Bakaloriškių savisaugos aktyvistas V.Voveris-Žaibas (sėdi) su Dainavos apygardos partizanais. Stovi iš kairės: Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Jonas Jakubavičius-Rugys, Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 m. liepos 6 d. GAM nuotraukos

Prieš 70 metų, 1944-ųjų balandžio 12 dieną, sovietiniai partizanai sudegino Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaimą. Šiandien prisiminkime šį žiaurų nusikaltimą ir tą kruviną pėdsaką, kurį pakeliui į baudžiamąją akciją lietuviškuose kaimuose paliko raudonieji diversantai.

1944 metų balandžio 12-osios apyaušris. Trečioji Velykų diena. Tarp miškų pasimetęs Bakaloriškių kaimas ramiai miega, nė nenujausdamas, kad netrukus jo taikią tylą sudraskys šūvių papliūpos, kad dangų nušvies ne aušra, o padegamųjų šaudmenų liepsnos.

Apsuptas kaimas buvo užkluptas iš pasalų. Dar akimirka, - ir jau liepsnojo padegamųjų šaudmenų kliudyti šiaudiniai pirkelių stogai. Kažkur palei kaimo pakraštį amsėjo minosvaidis, prie namų sproginėjo granatos. Įsiveržę į kaimą užpuolikai stvarstė degančių šiaudų kuokštus ir mėtė juos tiesiai į trobesius, iš jų pasipylė panikos apimti vienmarškiniai žmonės.

Išgelbėti savo kuklaus turto jie negalėjo. Jei kam ir pavyko nugriebti kokį drabužių ryšulėlį, baudėjai jį atėmė ir sviedė atgal į ugnį, šaudė iš liepsnų bandančius ištrūkti gyvulius. Tuo metu kaimo gyventojai bėgo tolyn netoli esančio Bilaiškų raisto linkme, ieškodami ten išsigelbėjimo nuo aplink zvimbiančių kulkų.

Nelaimingiems kaimiečiams nebeliko nieko kita, kaip tik iš tolo stebėti savo namų agoniją: žiūrėti, kaip liepsnos ryja jų tėvų ir senelių statytus trobesius, girdėti klaikų deginamų galvijų baubimą ir priešmirtinį kiaulių žviegimą, uosti vėjo atneštą svylančios mėsos kvapą. Tai truko ne vieną valandą, kol pagaliau stojo tyla. Atlikę savo juodą darbą baudėjai pasitraukė.

Grįžusiems į kaimą žmonėms beliko tik apverkti prarastus savo namus. Iš kaimo neliko nieko - tik degėsiai, rusenantys sienojai, styrantys pajuodę kaminai.

Po dviejų dienų pogrindinio Lietuvos komunistų partijos Trakų apskrities komiteto sekretorius Michailas Afoninas nusiuntė Rusijoje tūnančiam vadinamojo Lietuvos jungtinio partizanų štabo (LJPŠ) viršininkui Antanui Sniečkui tokio turinio radiogramą: „Balandžio 12 d. mūsų partizanai, vadovaujami kpt. Sergejaus, sunaikino, sudegino lietuvių banditų centrą apskrityje - Bakaloriškes; nukauta 18 banditų, trofėjai - 9 šautuvai ir lengvasis kulkosvaidis."

Priešprieša brendo seniai

Operacijų prieš lietuviškus Onuškio valsčiaus kaimus dalyviai – raudonųjų partizanų štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Aleksandras Zolotovas (antras iš kairės) ir „Už tėvynę“ būrio ypatingojo skyriaus viršininkas Sergejus Nevedomskis (pirmas iš dešinės) su ryšininkais. 1944 m.

Bakaloriškės nebuvo pirmas lietuviškas kaimas, kurį sunaikino partizanais save vadinę raudonieji teroristai. Tų pačių metų sausio 29-osios rytą maždaug 150 raudonųjų partizanų, apsiginklavusių automatais, kulkosvaidžiais, šautuvais ir granatomis, užpuolė Eišiškių apskrities Jašiūnų valsčiuje esantį Kaniūkų kaimą. Nužudyti 38 kaimo gyventojai, tarp jų buvo 19 moterų ir 7 vaikai. Užpuolikai kaimą sudegino iki pamatų. Panaši akcija buvo surengta ir prieš Daržininkus Valkininkų valsčiuje.

Tuo metu Bakaloriškės ir jo ginkluota savisauga buvo didžiausia rakštis Pietryčių Lietuvoje veikiančiam raudonajam pogrindžiui. „Lieka mums dabar dar vienas kaimas vakariniame pakrašty, kuris mums uždaro išėjimą į Vakarus. Jie apšaudo beveik kiekvieną mūsų grupę, ir mes jau nemažai turėjome dėl jų aukų. Mes juos jau seniai būtume sutvarkę, kad nebūtų taip blogai su šaudmenimis, bet tikiuosi, jog kai Jūs gausite šį laišką, mes jau būsime juos sutvarkę“, - 1944-ųjų kovo pradžioje A.Sniečkui raportavo Genrikas Zimanas.

Kodėl būtent Bakaloriškes raudonieji laikė kone svarbiausiu šio krašto "nacionalizmo centru", pakalbėsime kiek vėliau. O dabar prisiminkime, kaip Pietryčių Lietuvoje nacių okupacijos sąlygomis atsirado sovietiniai partizanai ir kaip kilo jų priešprieša su vietos gyventojais.

Reikia pažymėti, kad neapykanta tarp vietos gyventojų lietuvių ir Onuškio valsčiaus komunistų užsimezgė gerokai prieš karą, kai 1937-aisiais už šešių kilometrų nuo Bakaloriškių esančiame Dusmenų kaime įsikūrė nelegali komunistų kuopelė. 1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą, Dusmenų raudonieji aktyvistai ėmė terorizuoti vietos girininkijos eigulius, reikalaudami iš valdžios kuo skubiau atleisti juos iš darbo. O ką jau kalbėti apie 1941-ųjų birželio trėmimus, kuriuose aktyviai dalyvavo vietos komunistai - būtent jų dėka per pirmuosius sovietinės okupacijos metus Onuškio valsčius nukentėjo labiausiai visoje Trakų apskrityje. Suprantama, kad šio krašto lietuviai tokios raudonųjų veiklos nepamiršo.

Nuo pirmųjų vokiečių okupacijos valandų Bakaloriškių ir kitų šio krašto kaimų vyrai persekiojo ne tik nespėjusius pasitraukti raudonarmiečius, bet ir buvusius sovietinius aktyvistus. Suprantama, kad vietos gyventojų neapykanta buvo nukreipta ir į čionai atsibasčiusius sovietinius partizanus.

Sovietinį ginkluotą pogrindį Pietryčių Lietuvoje pirmą kartą mėginta organizuoti dar 1942-ųjų kovą, tačiau operacija nebuvo sėkminga - tuomet parašiutais nuleistą LKP CK operatyvinę grupę vokiečiai likvidavo beveik iš karto. Neką nuveikė ir kitų metų vasarą Rūdininkų miškuose pasirodžiusi jau minėto M.Afonino vadovaujama grupė. Petro slapyvardžiu pasivadinusio M.Afonino partizanai tuomet pasižymėjo nebent "kova" su taikiais aplinkinių kaimų gyventojais - net G.Zimanas ataskaitoje savo vyresnybei pažymėjo, kad raudonieji elgėsi kaip tikrų tikriausi banditai, nurodydamas, kad šie „nerodė darbo“ prieš vokiečius, bet daug kur plėšikavo, mušė, prievartavo, girtavo ir žudė, dėl to gyventojai „bijo mūsų ir dažnai laiko vokiečius savo globėjais ir gynėjais".

1944 m. pavasarį suformuotos raudonųjų partizanų Trakų brigados štabo viršininkas S.Sergejevas, tiesiogiai vadovavęs Bakaloriškių sunaikinimui.

Tikrąja raudonojo pogrindžio veiklos pradžia galėtume laikyti 1943-iųjų vasaros pabaigą, kai Rūdininkų girioje atsirado gerai ginkluoti partizaninės kovos organizatoriai, kurie palaikė tiesioginį ryšį su Maskva ir pasižymėjo geresne drausme bei organizuotumu. Tačiau šaukštai jau buvo po pietų - įspūdis, kurį vietos gyventojams paliko pirmieji prosovietiniai banditai, neskatino draugiškų kaimų gyventojų jausmų ir vertė juos galvoti, kaip apsiginti nuo tolesnių raudonųjų išpuolių.

Taigi 1943-iųjų rudenį, nebegalėdami daugiau pakęsti raudonųjų partizanų banditizmo, Pietryčių Lietuvos kaimų gyventojai ėmė burtis į ginkluotus vietinės savisaugos būrius. Štai tuomet tarp sovietinių partizanų ir vietos gyventojų prasidėjo pirmi ginkluoti konfliktai, kurie ypatingą mastą įgijo 1944 metų pradžioje. Bakaloriškių tragedija tapo šios priešpriešos atomazga. O netrukus į Lietuvą grįžus Raudonosios armijos daliniams dauguma kaimo savisaugos vyrų išėjo į miškus ir tapo Lietuvos laisvės kovotojais.

„Kontrrevoliucijos lizdas“

Reikia pažymėti, kad gerai organizuoti Bakaloriškių gyventojai veikė ne vien savo kaime, bet ir visame Onuškio valsčiuje, o kartais - ir už jo ribų. Iš raudonųjų partizanų pranešimų vyresnybei matyti, kad 1944-ųjų sausio 2-4 dienomis jie susirėmė su kaimo vyrais prie Ramoškų kaimo, esančio maždaug už 15 kilometrų nuo Bakaloriškių. Ataskaitoje teigiama, kad kovos veiksmuose nukauti keturi Bakaloriškių "banditai", iš jų paimtas tanko kulkosvaidis, šautuvas, 20 šovinių. Kaimų savigynos veiklą tyrinėjęs istorikas Rimantas Zizas cituoja ir priešingą šaltinį - lietuvių policijos sausio 5-11 dienų ataskaitą, kurioje rašoma, jog sausio 3 dieną pagalbinės policijos grupei Ramoškų kaime susidūrus su 17 raudonųjų partizanų žuvo policininkas Kipras Siniauskas, 3 policininkai sužeisti, vienas jų ligoninėje mirė. Atrodo, kad tiek viename, tiek kitame dokumente kalbama apie vieną ir tą patį įvykį.

Regis, bent jau 1944-ųjų pradžioje Bakaloriškių savigynos pajėgos raudoniesiems partizanams buvo per kietas riešutas - G.Zimano būriams trūko ne tik kovotojų, bet ir ginklų. Taigi G.Zimanui žūtbūt reikėjo pastiprinimo iš Sovietų Sąjungos teritorijos. Matyt, todėl jis rašė A.Sniečkui laiškus, kuriuose Bakaloriškes vadino ne tik Trakų apskrities, bet ir visos Lietuvos "kontrrevoliucijos lopšiu". R.Zizas cituoja per daugelį raudonųjų partizanų dokumentų keliavusią istoriją apie tai, kad Bakaloriškių vyrai neva važinėję po aplinkinius kaimus, versdami vietos gyventojus "parduoti karvę ir pirkti ginklą", o nepaklusniųjų sodybas grasino sudeginti.

Vienas iš raudonųjų partizanų veikėjų Juozas Olekas tvirtino, kad 60-70 Bakaloriškių savisaugos vyrų terorizavę aplinkinius kaimus, nereagavę į sovietinių partizanų įspėjimus, tyčiojęsi iš jų, organizavę pasalas, net degindavę partizanus rėmusių valstiečių ūkius, šaudydavę jų šeimų narius. Kad vaizdas būtų dar baisesnis, vienoje Maskvai skirtoje LJPŠ radiogramoje teigiama, kad Bakaloriškių vyrai nužudę mažiausiai 300 „tarybinių žmonių“. Taigi raudoniesiems nebelikę nieko kita, kaip visiškai sunaikinti jiems nepaklūstantį kaimą.

Į Maskvą nuo metų pradžios nuolat siųstos radiogramos neliko be atsako. Naktį iš 1944 metų balandžio 5-osios į 6-ąją G.Zimano būriai sulaukė pastiprinimo - į Rūdininkų miškus lėktuvais buvo atgabenti nauji gerai išmokyti diversantai ir nemažai ginklų bei šaudmenų.

Pagrindinis išpuolių prieš Trakų apskrities lietuviškus kaimus organizatorius G.Zimanas. / Yad Vashem muziejaus nuotrauka

Dabar raudonieji galėjo veikti. Jau tą patį balandžio 6-osios rytą pogrindinis LKP Trakų apskrities komitetas apsvarstė klausimą „Apie kontrrevoliucinį banditų lizdą Bakaloriškių kaime“. Sprendimas buvo toks, kokio ir reikėjo tikėtis - visas kaimas turi dingti nuo žemės paviršiaus. Nutarime, kurį pasirašė M.Afoninas-Petras, Teofilis Mončiunskas-Žvirblis, Josifas Nikitinas-Sokolovas, Jonas Čiulada-Bevardis ir Jonas Moliejus-Paukštis, be kita ko, nurodoma: „Atsižvelgiant į tai, kad banditų kontrrevoliucinis lizdas Bakaloriškių kaime nepasiduoda mūsų politiniam poveikiui ir toliau žudo mūsų žmones (neišsamiais duomenimis, šio kaimo banditai nužudė apie 300 tarybinių žmonių), (...) pavesti būrių vadui drg. Žvirbliui ginkluota jėga sunaikinti kaimą.“

Sulaukę pastiprinimo, raudonieji ėmė nedelsdami rengtis operacijai. Kaimui sunaikinti buvo mesta per pusantro šimto gerai parengtų iki dantų ginkluotų kovotojų. Jų pagrindą sudarė buvę frontininkai, vėliau patekę į vokiečių nelaisvę ir sugebėję iš jos pabėgti. Bakaloriškių puolimui rengtasi kaip rimtai karinei operacijai, tikintis įnirtingo kaimo savisaugos pasipriešinimo. Tuo Bakaloriškių puolimas skyrėsi nuo, tarkime, Kaniūkų sunaikinimo - šį kaimą sausio pradžioje puolė menkiau ginkluotos ir neabejotinai prasčiau parengtos pajėgos.

Kruvinas žygis

Tuo metu Bakaloriškių operaciją planavo ir jai vadovavo kur kas geriau pasirengę patyrę kariai, visų pirma - 34 metų buvęs Raudonosios armijos kapitonas, karo pradžioje ėjęs 20-osios armijos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas Sergejus Sergejevas. Baudžiamajame būryje veikė ir kiti iš vokiečių belaisvių stovyklų ištrūkę Raudonosios armijos karininkai.

Visi šie vyrai neturėjo ko prarasti - prie Lietuvos sparčiai artėjo frontas, o paskui reguliarius Raudonosios armijos dalinius slinko ir SMERŠ-as, ieškantis vokiečių šnipų, išdavikų ir dezertyrų. Kaip žinoma, su vokiečių nelaisvėje pabuvusiais, o paskui iš ten ištrūkusiais sovietų kariais ši struktūra dažniausiai elgdavosi be didelių ceremonijų, tad prieš patekdami saviškiams į nagus partizanais tapę raudonarmiečiai nėrėsi iš kailio, stengdamiesi išpirkti savo tikras ar nebūtas kaltes draugui Stalinui.

Išsiruošę į žygį Bakaloriškių link, raudonieji partizanai laiko veltui negaišo: visame 60 kilometrų kelyje jie paliko savo kruviną pėdsaką. Trakų laikraštyje "Galvė" rašyta, jog baudžiamasis būrys, žygiuodamas per Smalius, Gruožninkus, Taučionis, ir Spenglininkus, rasdavo su kuo susidoroti - minėta, kad Gruožninkuose nušautas Zubrickas, Spenglininkuose - Silvestras Bujus, sudeginti jo namai, dviem šūviais sužeistas jo penkerių metų sūnus. Minimas Taučionių kaimas, kuriame raudonieji teroristai po ilgų kankinimų nužudė 52 metų šio kaimo gyventoją Joną Seniūtą, šeimos akivaizdoje nušovė Stasį Mikalopą ir Joną Norinkevičių. Buvo ir daugiau šio baudėjų būrio aukų, bet jų pavardės taip ir liko nežinomos.

Apie tai, kiek lietuviškų kaimų gyventojų neteko gyvybių per baudžiamojo būrio žygį, galima spręsti ir iš pačių baudėjų ataskaitos, kurioje minima, kad rinktinis būrys, sudarytas iš „Laisvosios Lietuvos“, „Už tėvynę“, „Išlaisvintojo“ būrių partizanų, žygio metu į Bakaloriškes nuėjo 60 km, pakeliui sunaikino 4 priešo pasalas, sušaudė 16 „banditų“.

Bakaloriškių savisaugos aktyvistas V.Voveris-Žaibas, vėliau tapęs Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo nariu.

Ataskaitoje minima ir tai, kad priešakinis raudonųjų būrys nuolat patekdavo į vietos gyventojų surengtas pasalas ir "nukreipdavo ugnį į save". Tačiau atsižvelgiant į liudytojų teiginius, kad daugelis kaimiečių buvo nužudyti savo sodybų kiemuose, galima spėti, jog nužudytieji buvę civiliai gyventojai bei jų šeimų nariai.

Tik paties Bakaloriškių kaimo sunaikinimas raudonųjų partizanų šaltiniuose aprašomas labai šykščiai - baudėjai, matyt, nesiryžo išsamiai dokumentuoti savo nusikaltimo. Vienas baudėjų J.Olekas ataskaitoje tik pamini, kad užduotis buvo „pilnai ir sėkmingai“ įvykdyta, visi savisaugininkai sunaikinti. Kitoje ataskaitoje teigiama, kad Bakaloriškių puolime dalyvavę maždaug 500 raudonųjų partizanų naktį apsupo kaimą iš visų pusių, jį padegė, po kelių valandų iš kaimo liko tik „degėsių krūva“. „Taip išnyko nuo žemės paviršiaus gana stambus kaimas, pamėginęs padėti lietuvių ir visų tarybinių tautų priešams“, - ciniškai konstatuojama dokumente.

Duomenys apie tai, kokius nuostolius patyrė Bakaloriškių gyventojai, įvairūs, bet nedaug skiriasi. Antai raudonųjų partizanų ataskaitose tvirtinama, kad sudegintas buvo visas kaimas su 38 sodybomis. Jau minėto laikraščio "Galvė" žurnalistų turėtais duomenimis, sudegė 41 sodyba, ugnis nepalietė tik keturių prie pat miško stovinčių trobų. Tik vokiečių okupuotame Vilniuje leistas laikraštis „Naujoji Lietuva“ netrukus po įvykių rašė, kad raudonieji iš viso sudegino 71 gyvenamąjį namą, o visų ūkio trobesių - apie 300.

Savigyna virto karu

Kad ir kokie būtų skaičiai, neginčijama viena - nemažas lietuviškas kaimas virto pelenais. Čia kyla natūralus klausimas - kodėl, pasak raudonųjų, iki dantų ginkluoto "kontrrevoliucijos lizdo" gyventojai nepasipriešino užpuolikams?

Tikro atsakymo į šį klausimą nėra, tad kalbėti galime tik apie versijas. Jau minėtas laikraštis "Naujoji Lietuva" aiškina, kad "Bakaloriškių vyrai, išbudėję visas šventes, dabar buvo ramūs, kad banditai jų nepuolė ir po švenčių tikrai nepuls", taigi aktyviai gynybai jie nebuvo pasirengę. Laikraštyje "Galvė" pateikiama versija, kad vis dėlto keletas šautuvais ginkluotų kaimo vyrų ėjo pasitikti užpuolikų. Tačiau istoriko R.Zizo nuomone, užpuolimas negalėjo būti netikėtas: prieš tai raudonieji baudėjai siautėjo gretimame Taučionių kaime. Kai kuriais duomenimis, Bakaloriškių vyrus apie tai perspėjo iš Taučionių atbėgęs žmogus. Taigi įtikinamiausia atrodo versija, kad visi ginkluoti kaimo vyrai dar gerokai prieš antpuolį buvo pasitraukę į mišką.

Tuo tarpu raudonieji ilgai užtrukti Bakaloriškėse negalėjo, mat ne taip toli buvo dislokuoti vermachto daliniai. Jau kitą dieną traukdamiesi į Rūdininkų girią sovietiniai partizanai susidūrė su Rūdiškių-Klepočių geležinkelio ruože bunkerį tuomet įrenginėjusiais vokiečiais. Pačių raudonųjų duomenimis, per kilusį susišaudymą buvo sužeisti du vokiečių kareiviai.

Tačiau kur kas mieliau raudonieji kovojo su taikiais gyventojais - ne tik su gyvais, bet ir su mirusiais. Laikraštyje "Galvė" minimas faktas, kad vienoje Gruožininkų kaimo troboje radę pašarvotą gyventoją, kurį jie patys kiek anksčiau ir nušovė, sovietiniai partizanai išvaikė į šermenis susirinkusius žmones, o velionio palaikus sudegino su visu namu.

Tuo metu Bakaloriškių kaimynai darė viską, kad palengvintų sudeginto kaimo žmonių kančias. Visose Onuškio apskrities mokyklose buvo organizuota rinkliava, Onuškio, Bitautonių, Žilinų, Genonių, Dusmenų žmonės siuntė padegėliams maisto, indų, rūbų, avalynės, knygų.

Paminklas V.Voveriui-Žaibui ir jo bendražygiams Kalesnykų miške.

Na, o sovietinių partizanų Trakų apygardos vadovybė nepamiršo paskatinti žiaurų nusikaltimą įvykdžiusių teroristų. Jos sveikinime gegužės pirmosios proga ciniškai giriamasi: "Sutriuškinome, nušlavėme nuo žemės paviršiaus apskrities kontrrevoliucinį banditų, lietuvių liaudies priešų centrą Bakaloriškes… Mūsų būrių partizanai ir partizanės, kovotojai už tarybinės žemės laisvę ateityje dar labiau privalo triuškinti nekenčiamus fašistinius užkariautojus, vydami juos iš šventosios mūsų tarybinės tėvynės žemės.“

Iš tikrųjų Bakaloriškių kaimo sunaikinimą ir niekuo dėtų civilių žmonių žudynes pakeliui į operacijos vietą galima laikyti vienu žiauriausių sovietinių partizanų karo nusikaltimų Lietuvoje. Deja, nei jo organizatoriai A.Sniečkus, G.Zimanas, M.Afoninas ir kiti, nei tiesioginiai vykdytojai taip ir nesulaukė teisėto atpildo.

Tačiau tai nereiškia, kad apiplėšto ir sudeginto kaimo žmonės pamiršo šį kraupų nusikaltimą. Žiaurumas skatino žiaurumą. Vėlyvą 1944 metų rudenį, kai Lietuvoje jau šeimininkavo sovietai, buvo pririštas prie šieno vežimo, apipiltas benzinu ir padegtas per susirėmimą į lietuvių kovotojų rankas patekęs enkavėdistas. Šis keršto aktas buvo tik pradžia. 1945-ųjų rugpjūtį, Lietuvos laisvės kovotojai surengė iki tol neregėto masto operaciją prieš Onuškio valsčiaus sovietinį ir partinį aktyvą. Jos metu buvo nukautas 31 okupantų talkininkas.

Reikia pažymėti, kad pokario metais Onuškio valsčius iš tiesų tapo vienu aktyviausių antisovietinio pasipriešinimo židinių. Prie šiuose kraštuose besiformuojančio ginkluoto pogrindžio kūrimo labai daug prisidėjo ir gyvi likę Bakaloriškių vyrai: kaimo savisaugos organizatorius ir vadovas Jonas Dambrauskas-Siaubas, vienas žymiausių Pietryčių Lietuvos partizanų Vaclovas Voveris-Žaibas ir kiti kovotojai.

Na, o pačiame Onuškio valsčiuje lietuvių kovos su sovietine valdžia pasižymėjo ypatingu intensyvumu ir žiaurumu. Kaip tvirtina R.Zizas, niekur kitur Lietuvoje 1944-1945 metais sovietų valdžia nesulaukė tokio negailestingo atkirčio, kuriuo tapo kruvini 1945 metų rugpjūčio pradžios įvykiai Onuškio ir Daugų valsčiuose. Pasak istoriko, tokį aktyvų pasipriešinimą lėmė ir tai, kad ginkluotas pogrindis paveldėjo kaimų savisaugos organizacines struktūras ir idėjines pasipriešinimo tradicijas.

Kita vertus, Onuškio ir gretimuose Trakų apskrities valsčiuose gyveno daug buvusių Lietuvos pasieniečių, šaulių ir kitų kompromisų nepripažįstančių patriotų. Vedami tarpusavio solidarumo, šie vyrai nepakentė išdavysčių ir negailestingai baudė priešo kolaborantus. Tad galima drąsiai teigti, kad būtent Onuškio ir gretimų valsčių kovotojai į šipulius sudaužė okupantų viltis iki 1945 metų pabaigos sutriuškinti tiek Pietryčių, tiek visos Lietuvos ginkluotą pogrindį.

Bet visa tai - jau kitos istorijos tema. Prie jos būtinai grįšime.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"