TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Krymo totorių tragedija

2014 05 22 6:00
Totorių malda.

1783 metais Rusijos imperija ginklu užgrobė Krymo pusiasalį. Jekaterinos II favoritas Potiomkinas, išmokęs rusus visais laikais „teisingai“ meluoti, apgaule ir ginklu užgrobė Krymą, kur gyveno labai sena tauta Krymo totoriai. Tai buvo ne paskutinis per keturis šimtmečius Rusijos grobis. Po Krymo Rusijos carai planavo pasisavinti Dardanelus ir užvaldyti visą Egėjo jūros regioną.

Rusams užkariavus Krymą, totorius pradėta masiškai varyti iš savo tėvynės į gretimą Turkiją ir kitas šalis. Po 1917 metų bolševikų perversmo iš Krymo pasitraukė 8 mln. jo gyventojų. Kitose šalyse šiuo metu gyvena 5 mln. Krymo totorių, bet pačiame Kryme beliko mažiau nei 0,5 mln. tikrųjų šeimininkų.

Tačiau istoriją rašo ne pavergtieji, o nugalėtojai. Sovietiniai istorikai ir rašytojai tikino, kad totoriai – ne tauta, o tik susibūrusi žiauri kariauna. Moterys rusės totoriais gąsdindavo savo neklaužadas vaikus. O kiek rašytojų, poetų ir muzikantų, nuo Antono Čechovo ir Piotro Čaikovskio, ilsėjosi, gydėsi ir metų metus gyveno Kryme, tačiau nė vienas geru žodeliu nepaminėjo tikrųjų šio krašto šeimininkų, neužsiminė apie jų papročius, apie senąją totorių kultūrą...

Krymo reikėjo Komunistų partijos ir Sovietų valstybės elitui. Jiems buvo reikalingas Krymas - jo stebuklingas gamtos grožis, kalnai ir tarpekliai, tyro vandens kaskados, bet be Krymo totorių. Juk panašūs planai buvo skirti ir mums – Lietuva be lietuvių...

O 1944-ųjų gegužės 18 dieną Kryme atsitiko tai, ką dabar vadiname tautos genocidu, vykdytu pačiu nežmoniškiausiu būdu. Neįmanoma papasakoti apie visas kančias ir pažeminimus, kuriuos iškentėjo tremiami Krymo totoriai. Štai ką apie tremtį prisimena Ismet Achaeva Berikova:

„Porą dienų iki gegužės 18-osios vaikščiojo po namus ir surašinėjo visas totorių šeimas. Ketvirtą valandą ryto pasigirdo stiprus beldimas į mūsų duris. Apsirengti davė 15 minučių. Tėvas – invalidas, motina – silpnos širdies, tad kol mes, vaikai, juos išjudinome, skirtas laikas praėjo. Sovietų kareiviai mus išmetė iš namų, tėvas tepaklausė: „Už ką?“ „Chamą tataplami kočiramis Sibirga, Uralga“, - atsakė kareivis, kaip paaiškėjo, uzbekas. Pusiaudienį atvažiavo amerikoniški „studebekeriai“, sukrovė mus vienus ant kitų, o daiktus išmetė dėl vietos stokos. Mus palydėjo tik šunų staugimas, gyvulių maurojimas ir kareivių keiksnojimai.

Į gyvulinį vagoną sugrūdo 21 šeimą. Jau kitą dieną po jį pasklido utėlės – mergaitėms kirpo kasas ir mėtė pro vagono langelį. Netrukus mirė kaimynas senukas. Norėjome jį palaidoti pagal musulmonų papročius, bet sovietai mirusįjį rado ir išmetė į krūmus.

Po savaitę trukusios kelionės mums atnešė kibirą dvokiančios košės, jos niekas negalėjo valgyti. 29 dienas mus kankino alkiu ir troškuliu, kol atvežė į Uzbekistaną. Išvarę iš vagonų susodino ant žemės tikriausiame pragare, nes karštis buvo nežmoniškas. Karščio kankinami išgyvenome dar tris paras. Paskui atėjo žmonės su tiubeteikomis ir atsirinkę stipresniuosius išsivežė. Visus kitus suvarė į pirtį, bet ten nebuvo nei muilo, nei vandens. Paskui pėsčius varėsi į tolimą kišlaką, kur kibitkos pasirodė tuščios – be langų ir be durų, pilnos gyvačių ir skorpionų. Kalbėjo, kas ten gyveno, visi žuvo.

Mūsų buvo daug šeimų, bet niekas į kibitkas nėjo, iki pat žiemos gyvenome lauke. Tremtiniai pradėjo sirgti maliarija. Būdavo, per naktį išmiršta visa šeima. Aš su sesute eidavau prašyti išmaldos. Vietiniai mus mušė, visaip žemino, kildavo noras nusižudyti.

Niekada nepamiršiu tėvelio mirties. Kai jam pasidarė labai bloga, nuvedėme į ligoninę. Rytą nuėjusi jo aplankyti paklausiau, gal jis ko norėtų. Tėvas ilgai tylėjęs apsiverkė ir sušnibždėjo: „Gabalėlio kebabo ir truputėlio Krymo.“ Kitą dieną išėjau ieškoti gabalėlio kebabo tėčiui, tačiau kaip surasti truputį Krymo, tada dar nesupratau...

Už 30 kilometrų „atradau“ kolchozą „Almaz“. Sustojau prie vieno uzbeko turtuolio namų, prašiau gabalėlio mėsos. Tas parodė man lauką ir jame gulintį nugaišusį aviną, tampomą alkanų šunų. Kitą dieną namo grįžau nešina avino plaučiais. Mama gulėjo visa ištinusi. Šiaip taip apvirusi plaučius, daviau jai gabalėlį, o paskui su netikru kebabu tekina nubėgau į ligoninę pas tėvą.

Tėvą radau nebegyvą, jį kartu su kitais mirusiaisiais jau ruošėsi užkasti. Tėvo kūną, ligonių padedama, įkėliau į arbą ir atitempiau namo, bet jo palaidoti nebuvo kam - visi vos vos judėjo ir jau laukė savo eilės... Atėjo uzbekai ir kūną išsinešė. Kitą dieną mama paprašė sužinoti, kur palaidojo tėvą. Biliai aga nuvedė mane į uzbekų kapines, perspėjęs, kad niekam nepasakočiau, ką pamatysiu. Parodė man tuščią duobę ir pasakė, kad čia palaidotas mano tėvas. Jis buvo užkastas negiliai, tad naktį šakalai ištraukė mirusįjį.“

Ismet Achaevos Berikovos širdyje liko skaudūs prisiminimai – kebabas, truputis Krymo, tuščia tėvo kapo duobė ir didelis rūpestis dėl savo tautos likimo...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"