TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kryžiaus žygis prieš Bažnyčią

2009 03 20 0:00
Vyskupams V.Sladkevičiui (dešinėje) ir J.Steponavičiui valdžia ilgą laiką neleido dirbti savo darbo ir atstovauti Lietuvos katalikų bažnyčiai Vatikane.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos

1947 metų kovo 12 dieną JAV administracija paskelbė politinę programą, kuri vėliau įeis į istoriją kaip tuometinio šalies prezidento Harry Trumano doktrina. Šis dokumentas galutinai užbaigė hitlerinę Vokietiją sutriuškinusių sąjungininkų draugystę. Prasidėjo naujas pokarinis laikotarpis - šaltasis karas, iš esmės trukęs iki pat Michailo Gorbačiovo "perestroikos". H.Trumano doktrina suteikė nemažai vilčių sovietų okupuotų ar jų kontroliuojamų kraštų gyventojams, o Lietuvoje net davė naujų jėgų jau slopstančiai ginkluoto pasipriešinimo bangai. Tačiau šios viltys, pasirodo, buvo tuščios - prastėjantys santykiai su Amerika tik paskatino Maskvą kuo greičiau užbaigti Lietuvos sovietizaciją.

JAV prezidentas ir respublikonų kontroliuojamas Kongresas naująją politinę programą paskelbė po Graikijos vadovo vizito. Tuomet oficialiai kalbėta, kad, vykdydama šią politiką, Amerika įsipareigoja ekonominėmis ir karinėmis priemonėmis remti Graikiją bei Turkiją, kad jos nepatektų į sovietų įtakos sferą. Tačiau iš tikrųjų H.Trumano doktrina siekė kur kas toliau - ji iš esmės kreipė JAV užsienio politiką prieš Maskvos ekspansiją Europoje. Vašingtonas atvirai įsipareigojo padėti su komunistais kovojančioms demokratinių šalių vyriausybėms.

Netrukus JAV paskelbė Maršalo planą, numatantį plataus masto ekonominę pagalbą karo nualintoms Senojo žemyno šalims. Tačiau nei sovietų kontroliuojamos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, nei, savaime suprantama, Lietuva, šia pagalba pasinaudoti negalėjo, nes planas nenumatė remti komunistinių vyriausybių. Taigi stiprindamos savo įtaką Vakarų Europoje, JAV išprovokavo Maskvą atsakomiesiems veiksmams rytinėje žemyno dalyje. Nutaręs galutinai įtvirtinti savo viešpatavimą Vidurio ir Rytų Europoje, Kremlius apsisprendė kuo skubiau galutinai sovietizuoti 1939-1940 metais okupuotas teritorijas.

Pirmieji smūgiai

Ką šie planai reiškė Lietuvai? Iš esmės tą patį, ką ir kitiems okupuotiems Baltijos kraštams: jau 1948 metais buvo pradėta masinė kolektyvizacija, užgriuvo nauja trėmimų banga. Tačiau Lietuvoje ši Maskvos politika turėjo vieną ypatingą bruožą - ji pasižymėjo negailestinga kova prieš Katalikų bažnyčią, kurią Kremliaus ideologai laikė viena iš didžiausių kliūčių galutiniam krašto sovietizavimui. Formaliai ir viešai Bažnyčia kaip opozicija stalininiam režimui buvo įvardyta 1948 metų liepos 9 d. LKP CK priimtame nutarime "Dėl partinės organizacijos uždavinių demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą". Nutarimas numatė ir du svarbius uždavinius: kuo skubiau suregistruoti religines bendruomenes bei dvasininkus, ir užkirsti kelią vaikų katekizacijai, kuri tuo metu dar buvo visuotinis reiškinys.

Apie tai, kad prieš Bažnyčią bus imamasi drastiškų veiksmų liudijo ir faktas, jog naujuoju Religinių kultų reikalų tarybos (RKRT) įgaliotiniu tuoj pat paskiriamas radikalių pažiūrų komunistinis ideologas ir užkietėjęs antibažnytininkas Bronius Pušinis. Naudodamasis to meto įstatymais ir jau minėtu LKP CK nutarimu, jis iš karto ėmėsi veiksmų, kurių tikslas - palaužti vyskupijų kurijų ir kunigų priešinimąsi prievartinei registracijai. Tai padaryti nebuvo labai sunku - pagal to meto tvarką, parapijos galėjo veikti tik tuomet, jei vietos valdžia sutikdavo įregistruoti bendruomenės komitetą, turėjusį susidėti mažiausiai iš dvidešimties žmonių. Antras botagas nepaklusniems dvasininkams buvo tų pačių metų birželio 19 dieną priimtas sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios tarybos nutarimas, kuriuo visi kulto pastatai buvo nacionalizuoti. Parapijų komitetai galėjo naudotis jais tik pagal prievarta sudarytas panaudos sutartis, kurias bet kurią akimirką valdžia galėjo nutraukti. Vadovauti parapijai turėjo iš jo narių išrinktas vykdomasis organas, kurio sudaryti be valdžios žinios ir sutikimo taip pat nebuvo įmanoma, mat juos turėjo tvirtinti apskričių vykdomieji komitetai. Tai sudarė valdžiai puikią galimybę infiltruoti į komitetus savo žmones, dažniausiai - saugumo agentus ir informatorius. Joks kunigas negalėjo eiti savo pareigų, neturėdamas RKRT leidimo ir registracijos parapijoje pažymėjimo. Taigi kunigų pasiskirstymą ir jų personalijas jau visiškai kontroliavo sovietinė valdžia. Neregistruotų kunigų ar parapijų komitetų naudojamos bažnyčios galėjo be jokių ceremonijų būti uždarytos. Iki metų pabaigos taip buvo uždaryti 34 maldos namai. Dažniausiai tai buvo daroma didžiuosiuose miestuose. 1949-aisiais Vilniuje veikė tik 8, o Kaune - 10 katalikų bažnyčių. Tuo pat metu iš miestų buvo kraustomi ir kunigai - ypač aktyviausieji ir nesutinkantieji bendradarbiauti su valdžia. Iki kovo 1 dienos iš Vilniaus ir Kauno parapijų, suderinus su saugumu, buvo išregistruota mažiausiai 30 dvasininkų.

Pavasariop valdžios puolimas jau persikėlė į provinciją. Nors ten formaliai bažnyčios nebuvo uždaromos, B.Pušinis kai kurių nedidelių parapijų kunigams paprasčiausiai uždraudė atlikti religines apeigas. Matyt, šitaip valdžia tikėjosi priversti parapijų komitetus atsisakyti pastatų panaudos sutarties, nebenorėdama mokėti mokesčių už šventovę, kurioje nebėra kam laikyti mišių. Taip apie 1949 metus be kunigų liko 129 bažnyčios.

Tačiau, net ir tokiomis drastiškomis sąlygomis sovietinės valdžios pastangos kontroliuoti parapijų komitetus nedavė šimtaprocentinio rezultato. Dvasininkai, suprasdami, kad kito kelio išsaugoti Bažnyčios struktūrą nėra, eidavo į kompromisą ir sutikdavo registruotis, tačiau į daugelį parapijos komitetų vis dėlto būdavo renkami patikimi žmonės, kurie dar ir būdavo prisaikdinami, kad gins Bažnyčios, o ne valdžios interesus.

Provokacijos, šantažas ir teismai

Po kurio laiko valdžia kiek susilpnins spaudimą. Draudimas atlikinėti religines apeigas be kunigų likusiose bažnyčiose bus panaikintas 1952 metais. Tačiau ir tuomet, ir vėliau bažnyčios įvairiais pretekstais bus uždarinėjamos, o didelė dalis jų tarnų pateks į stalininių represijų mėsmalę. Vien 1948-1950 metais sovietiniai teismai į Sibiro lagerius išsiuntė 173, o nuo 1944 metų iki Josifo Stalino mirties - 364 kunigus.

Formalių priežasčių tokiems "teismams" toli ieškoti nereikėjo: kulto tarnams paprastai buvo formuluojamas vienas iš dviejų kaltinimų - ryšiai su ginkluotu pogrindžiu arba antisovietinė propaganda. Tačiau tikroji jų kaltė dažniausiai buvo nenoras bendradarbiauti su sovietiniu saugumu arba pasipriešinimas valdžios įvestiems tikėjimo laisvės varžymams. Kulto tarnus "ganęs" sovietinės Lietuvos MGB "O" skyrius kunigams šantažuoti ir kompromituoti negailėjo nei priemonių, nei jėgų. Sprendžiant iš 1949 metų duomenų apie šio skyriaus operatyvinę įskaitą, metų pradžioje du šimtus kunigų sekė 145 saugumo informatoriai ir agentai.

Dvasininkų skaičių sovietinė valdžia mėgino mažinti ir kitais būdais, tarp jų - ribodama vienintelės Lietuvoje Kauno kunigų seminarijos veiklą. Jei 1946 metais joje mokėsi 350, tai 1949 metais - vos 150 klierikų. Akivaizdu, kad toks auklėtinių skaičiaus mažinimas buvo ne kas kita, kaip pasirengimas apskritai uždaryti seminariją. Valdžia greičiausiai tai būtų padariusi be jokių kompromisų, jei ne RKRT vadovybė, pasiūliusi tai daryti laipsniškai, sumažinant auklėtinių skaičių iki 75, atimant iš vienintelės nevalstybinės mokyklos dalį patalpų ir išvaikant ar net suimant dalį jos dėstytojų. Tokie valdžios žingsniai buvo visiškai suprantami - jais norėta ne tik sumažinti norinčiųjų tapti kunigais skaičių, bet ir sumenkinti mokymo kokybę. Iki 1953 metų dėl tokios politikos labiausiai kentėjo seminarijos dėstytojai, nepabūgę kritikuoti sovietų valdžios vykdomos prieš Bažnyčią nukreiptos politikos: seminarijos rektorius Augustinas Vaitiekaitis, profesoriai Juozas Grubliauskas ir Antanas Kruša, ateitininkų organizatorius prelatas Juozas Kuraitis ir daugelis kitų. Tačiau tai buvo dar toli gražu ne visos priemonės, kuriomis sovietinė valdžia mėgino paplauti Bažnyčios pamatus. Vienas iš klastingiausių jos žingsnių buvo bandymas sukurti Lietuvoje nuo Vatikano nepriklausomą vadinamąją "tautinę" Bažnyčią, tačiau to padaryti nepavyko. Atsisakyti tokių planų valdžią greičiausiai paskatino ir tai, kad 1949 metų pabaigoje visas Lietuvos vyskupijas jau valdė hierarchai, kurie buvo linkę eiti į kompromisus su režimu. Be to, valdžia išnaudodavo visas galimybes įkalti pleištą tarp Bažnyčios vadovybės ir eilinių kunigų, visaip skatindama pastarųjų nepaklusnumą.

Tuo tarpu kunigams ir toliau buvo draudžiama be valdžios žinios palaikyti bet kokį ryšį su Šventuoju Sostu, o tokie mėginimai buvo vertinami kaip "šnipinėjimas Vatikano naudai". Vien už tai, kad 1947 metais Maskvoje susitiko su JAV ambasados kapelionu, kunigas Pranas Račiūnas buvo nuteistas kalėti 25 metus.

Bažnyčią mėginta smaugti ir ekonominėmis priemonėmis. Nacionalizavus maldos namus, po kurio laiko buvo nusavintos ir klebonijos bei kiti gyvenamieji pastatai, kunigams įvestas progresyvinis mokestis už savo pareigų atlikimą. Verta pažymėti, kad bažnyčios turėjo mokėti ir kelis kartus didesnį mokestį už elektros energiją.

Tačiau šiaip ar taip, sovietinės valdžios santykiai su Bažnyčia didele dalimi priklausė nuo SSRS tarptautinės padėties, kuri penktojo dešimtmečio pabaigoje ėmė smarkiai blogėti. Katalikų bažnyčios, kaip ir kitų konfesijų dvasininkams teko numatyti kitą - kovotojų už taiką - vaidmenį. Tuo norėta iš karto nušauti du zuikius: parodyti pasauliui, jog "taikingai" SSRS užsienio politikai pritaria visi visuomenės sluoksniai, įskaitant net nelabai jos valdžią mėgstančius dvasininkus. Kita vertus, Lietuvoje kalbos apie taiką turėjo demoralizuoti paskutinius miškuose likusius ginkluotus rezistentus. Tad šeštajame dešimtmetyje antibažnytinė politika Lietuvoje sušvelnėjo. Visiško Bažnyčios sunaikinimo planus teko atidėti palankesniems laikams.

Čia reikia pabrėžti, kad didžioji aukščiausiosios SSRS vyriausybės politika ir jos taktiniai interesai ir toliau kėlė didelį galvos skausmą sovietinės Lietuvos vadovams. 1954 metų lapkričio 11 dieną, SSKP CK priėmė gana netikėtą nutarimą, kuriame kritikuojamas administracijos kišimasis į Bažnyčios reikalus ir konstatuojama, kad šalyje jau sukurta socialistinė visuomenė, dauguma dvasininkų yra lojalūs piliečiai, todėl persekioti juos nėra teisinga. Sovietinės Lietuvos vadovybė, visada laikiusi Bažnyčią daugiau ar mažiau legalia opozicijos režimui forma, tokį nutarimą priėmė labai rezervuotai, nors pasipriešinti Maskvos sprendimams, suprantama, negalėjo. Noromis nenoromis Antano Sniečkaus vadovaujamas LKP CK biuras sutiko, kad būtų leidžiamas kunigams skirtas žurnalas, maldynas, liturginis kalendorius ir Evangelijos. Tačiau tuo kompromisai su Bažnyčia ir pasibaigė. Itin aršiai Lietuvos komunistų vadovai pasipriešino nutarimui grąžinti tikintiesiems Vilniaus arkikatedrą, nors tokiai idėjai ir pritarė RKRT. "Dabar, kai visiškai likviduoti pogrindiniai nacionalistiniai centrai, Katalikų bažnyčia liko vienintele atrama visiems antitarybiniams, priešiškiems nacionalistiniams elementams. Arkikatedros grąžinimas tik dar labiau paskatintų reakcingus dvasininkus ir aktyvizuotų klerikalinius nacionalistinius elementus", - rašoma specialioje A.Sniečkaus pažymoje SSKP CK.

Nors Nikitos Chruščiovo valdymo pradžioje Bažnyčiai padarytos nuolaidos ir buvo simbolinės, religinis gyvenimas Lietuvoje ėmė pamažu atsigauti. Negaudami aiškių instrukcijų ir bijodami suklysti, vietiniai Lietuvos pareigūnai greičiausiai nutarė nepersistengti ir dėl viso pikto kuo mažiau kištis į tikinčiųjų bendruomenių reikalus. Įsidrąsinę kunigai vis aktyviau ėmėsi oficialiai netoleruojamos vaikų katekizacijos, o tikintieji vis gausiau lankydavosi pamaldose. Iki 1958 metų Lietuvoje ne tik nebuvo uždaryta nė viena bažnyčia - provincijoje imtasi atkurti sugriuvusias ar užbaigti prieš karą pradėtas statyti bažnytėles. RRKT buvo numačiusi atstatyti dar kelioliką bažnyčių, o svarbiausia - sutiko su visiškai naujos bažnyčios statyba Klaipėdoje. Pastaroji turėjo būti pašventinta 1960 metų vasarą, tačiau RRKT planams, sulaukęs palankaus momento, ryžtingai pasipriešino A.Sniečkus.

Atlydys netruko ilgai

Tuo metu niekas dar neįtarė, kad chruščiovinis atlydys Sovietų Sąjungoje baigsis labai greitai. Tuo tarpu jau 1957 metų pabaigoje Kremliuje pasirodė aiškių ženklų, pranašaujančių naują sąstingį: valdžios viršūnėse pamažu ėmė įsigalėti aktyvūs kietakaktės komunizmo ideologijos šalininkai ir aktyvūs jos propaguotojai: Michailas Suslovas, kultūros ministrė Jekaterina Furceva ir komjaunimo vadovai Aleksandras Šelepinas bei Vladimiras Semičastnas. Abu pastarieji jaunesnės nomenklatūrininkų kartos atstovai vėliau vienas po kito vadovaus KGB. Abu jie suvaidins svarbų vaidmenį nušalinant nuo valdžios N.Chruščiovą ir pasodinant į partijos bei valstybės vadovo kėdę Leonidą Brežnevą. Tačiau dar gerokai prieš perversmą Kremliuje minėtieji ideologai spėjo įgyti milžinišką įtaką priimant sprendimus. Ideologizuojant visas sovietinės visuomenės gyvenimo sritis religijai apskritai neturėjo likti vietos. Kaip tik tuo metu buvo pradėta kalbėti apie tai, kad per artimiausius 20 metų turi būti sukurta komunistinė visuomenė ir visiškai ateistinė valstybė, tad dabar jau ir centrinė vadžia buvo nusiteikusi be gailesčio naikinti bet kokias "religijos liekanas".

Lietuvoje ši nuostata lėmė ir permainas RKRT. Vadovybės šiame poste jau nebetenkino net užkietėjęs antibažnytininkas B.Pušinis, mat laviravęs tarp vienas kitam prieštaraujančių valdžios nurodymų, jis vėliau buvo griežtai kritikuojamas už pernelyg didelį liberalumą. Naujuoju RKRT vadovu buvo paskirtas buvęs represinių struktūrų atstovas Juozas Rugienis. Sąlyginis sovietų valdžios ir Katalikų bažnyčios santykių atšilimas baigėsi. Prieš Bažnyčios tarnus pradėtos naujos represijos. Vien per 1957-1958 metus už neva politinius nusikaltimus Lietuvoje buvo nuteista 10 kunigų, dar trys sugrąžinti į lagerius, panaikinus anksčiau paskelbtą amnestiją. Paskubėta atsikratyti ir aktyviausiai per atšilimą veikusiais aukštais Bažnyčios hierarchais. Į Šeduvą prievarta iškeldinamas vyskupas Teofilis Matulionis, o jo vietą turėjęs užimti vyskupas Vincentas Sladkevičius buvo ištremtas į Žagarę.

Vėl imta mažinti Kauno kunigų seminarijos klierikų skaičių. J.Rugienio iniciatyva joje liko jau nebe 75, o vos 60 auklėtinių, pakeista daugiau nei pusė jos dėstytojų, įskaitant priverstą atsistatydinti rektorių Kazimierą Žitkų. Buldozerinis ateizmas be gailesčio naikino ir gausiai tikinčiųjų lankomas šventas vietas - pavyzdžiui, prie Šiaulių esantį Kryžių kalną ar Vilniaus Kalvarijas.

Šiaip ar taip, šeštojo dešimtmečio pabaigoje sovietinės valdžios ir Bažnyčios santykius bene labiausiai lėmė tarptautinė padėtis ir "šaltojo karo" eiga. Valdžiai nuogąstaujant dėl neva didėjančios Vatikano įtakos galimam naujam antikomunistiniam sąjūdžiui, vėl buvo atgaivinta su Šventuoju Sostu nesusijusios "tautinės" Bažnyčios idėja. Lietuvos katalikų bažnyčios ryšys su Vatikanu kartais buvo blokuojamas itin šiurkščiais metodais: 1959 metais KGB paprasčiausiai perėmė popiežiaus laišką Lietuvos vyskupams.

Savo geležinę ranką sovietinė valdžia vėl atleido tik 1962 metais. Greičiausiai tam turėjo įtakos ir aktyvi popiežiaus Jono XXIII pozicija ir jo skelbiamas pasirengimas dialogui su komunistinių šalių vadovybe. Tų metų spalį vykusiame II Vatikano susirinkime jau galėjo dalyvauti ir Lietuvos vyskupai - tiesa tik tie, kuriuos valdžia oficialiai pripažino vyskupijų valdytojais. Sprendžiant iš to meto Lietuvos KGB pirmininko Alfonso Randakevičiaus pažymos A.Sniečkui, sovietinei valdžiai tai buvo labai naudinga, nes sudarė "puikias sąlygas įgyvendinti partijos politiką religijos atžvilgiu". Iš tiesų tai buvo laikinas, bet rimtas sovietų valdžios laimėjimas: nors į Romą nebuvo leista vykti nuo pareigų nušalintiems vyskupams V.Sladkevičiui ir J.Steponavičiui, Vatikanas tuomet oficialiai pripažino į Susirinkimą atvykusius sovietams tinkančius vyskupijų valdytojus. Tokios Vatikano politikos tendencijos greičiausiai lėmė ir švelnesnę antireliginę okupuotos Lietuvos administracijos politiką.

Valdžios puolimas prieš religiją vėl suaktyvės tik devintojo dešimtmečio pradžioje, kai Katalikų bažnyčios galva bus išrinktas antikomunistinių pažiūrų neslepiantis Karolis Wojtyla, tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II. Nėra abejonių, kad jo pozicija drauge su kitomis aplinkybėmis turėjo didžiulės įtakos tiek Bažnyčios autoriteto stiprėjimui, tiek šaltojo karo baigčiai, tiek, pagaliau, ir komunistinės imperijos žlugimui. Tačiau tai - jau visai kitos istorijos tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"