TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kultūrinės avantiūros tęsiasi

2008 01 08 0:00
Dalį savo surinktų senovinių laikrodžių V.Jakelaitis yra atidavęs Klaipėdos laikrodžių muziejui.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vytauto Jakelaičio gyvenime buvo daug rizikingų nuotykių. Vienas jų - Klaipėdoje suskambėjusi varpų muzika, į centrinio pašto bokštą įkeltas karilionas. Dabar jis turi svajonę, kaip atgaivinti Lukiškių aikštę Vilniuje. "Jei čia skambėtų varpai, aikštė būtų gyva", - sako pašnekovas.

Profesorių V.Jakelaitį galima vadinti tikru kultūros dirvonų artoju, istorinių nuotykių dalyviu. Paprašytas prisiminti savo darbus, jau tapusius reikšmingais įvykiais, tik kukliai numoja ranka: "Ką čia apie dinozaurų laikus kalbėti... Man jau be penkiolikos minučių aštuoniasdešimt. Tokia gyvenimo tikrovė. Labai dėl to nenusimenu. Padarėm, ką galėjom." Tačiau pamažu pradeda pasakoti. Jo gyvenimo epizodai plaukia tarsi iš įdomiausio dokumentinio filmo: kai Trakų pilį atstatė, Nikita Chruščiovas tai sužinojęs Maskvoje daužė kumščiu stalą, bet pilis vis tiek buvo atstatyta; kaip slapta nuo Maskvos, draudusios provincijoje statyti teatrą, statė Panevėžyje Juozui Miltiniui "kultūros namus", o išdygo teatras; kaip nelegaliai per sieną iš Vakarų Berlyno į Lietuvą vežė Mykolo Žilinsko paveikslus ir kaip Klaipėdoje laikrodžių muziejų įkūrė, ir kaip varpų muzika uostamiestį užtvindė.

Tačiau svarbiausia, kad jis, tiek daug nuveikęs, neliūdi, kad tie didžiųjų užmojų laikai jau yra praeitis. Rašo penkioliktąją savo knygą ir kažkada pasėtais kultūros daigais džiaugiasi. Daug kas, kas dabar kultūriniame gyvenime klesti, kažkada jo, buvusio kultūros viceministro, paskui Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakulteto dekano, vėliau Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektoriaus su bendraminčiais sunkiai bandyta pradėti. "Anų metų sunkumus sunku nupasakoti, o dabar žmonėms sunku suprasti", - sako pašnekovas, į viską sugebantis žvelgti tolerantiškai.

Kad nebūtų lengva

"Kai įteikdavau diplomus (esu paspaudęs ranką dviem tūkstančiams absolventų), visiems linkėdavau: "Kad jums nebūtų lengva". Kitaip žmogus nesigrūdina", - prisimena profesorius. Paklaustas, ar jam pačiam nebuvo lengva, atsakė: "Nebuvo lengva, bet niekada neliūdėjau, tik keikdavausi, kai ne viskas pasisekdavo. Bet liūdėti neliūdėjau." Jam patiko gyventi patiriant nuotykių, rizikuojant.

Klaipėdoje prabėgo keturiolika jam svarbiausių metų. Beje, už tų metų veiklą V.Jakelaičiui suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas. "Paskui ne savo noru grįžau į Vilnių. Mane surietė astma. Ir oras, matyt, Klaipėdoje netiko, ir didelė darbo įtampa buvo. Po trijų reanimacijų verkiančia širdimi teko palikti uostamiestį. O buvo toks įsibėgėjimas, toks kolektyvo vieningumas! Visi degė idėja daug padaryti ir miestui, ir Lietuvai, ir kultūrai. Tačiau teko viską palikti dėl astmos. Iš Vilniaus kažkada išvažiavau dėl moralinės astmos, - prisimena pašnekovas. - Čia buvo susidariusi nepalanki kultūrai situacija."

Jis nesiskundžia niekuo ir nieko nekaltina, nutyli tą "moralinę astmą", tačiau nesunku atsekti, kokia tais laikais buvo kultūros situacija ir kaip dėl partijos CK pozicijos nelengva buvo nepritarti jai. Tad palikęs kultūros viceministro postą V.Jakelaitis išvyko į Klaipėdą. Čia jis darbavosi pasiraitojęs rankoves.

Ieškojimai

"Kai pradėjau dirbti Klaipėdoje, kultūra kvėpavo, bet miestas buvo nykokas. Čia, kaip ir Vilniuje, iki 1990 metų prekyboje negalėdavai lietuviškai susikalbėti. Į Klaipėdą buvo privažiavę nežmoniškai daug svetimų žmonių. Buvo nelengva kurti kultūrinį gyvenimą. Tačiau tai, kas sunku, tas ir įdomu, - prisimena pašnekovas. - Su didžiausiu noru važiavau dirbti į Klaipėdą, nes jutau didelę pedagoginio darbo prasmę. Muzikos fakultete rengėme kultūros specialistus rajonams, muzikos mokytojus mokykloms. Net unikalių specialybių turėjome - buvo ruošiami mokytojai lituanistai-režisieriai, liaudies teatrų režisieriai, scenaristai-klubininkai, masinių renginių choreografai. O kiek estradininkų pas mus užaugo! Daug eksperimentų darėme. Mums rūpėjo atrasti savitą, Lietuvai tinkamą kultūros specialisto modelį, nors reikalavimai buvo baisūs - jeigu Maskva nepritars, negalima. Labai norėjome ruošti dailininkus. Neleido. Vis tiek įsteigėme katedrą. Bet patekome į keblią padėtį, kai atėjo laikas teikti diplomus. Tada teko skubiai perduoti Vilniaus dailės institutui, jis diplomus įteikė. Bet dabar Klaipėda didžiuojasi šia katedra. Ji pakeitė viso miesto veidą."

Iš pradžių Klaipėdoje buvo tik vienas Šiaulių pedagoginio instituto fakultetas - muzikos. Paskui atsirado antras, trečias. "Jau buvom pribrendę prie savarankiško instituto, kaip sakoma, vėliavas jau siuvom, himną kūrėm, - prisimena profesorius. - Turėjo atsirasti pedagoginis kultūros institutas. Ir staiga - viskam stop. Tačiau džiaugiamės, kad atsirado universitetas, kuriame liko menų fakultetas. Kai trijų fakultetų palikimą jungė prie Klaipėdos universiteto, perdavėme 19 katedrų, 250 pedagogų. Tai kėlė ir bendrą miesto kultūrą. Džiaugiuosi, kad mieste liko ryškus tų metų pėdsakas. Ir dabar visa Klaipėda pilna kūrybinių ieškojimų. Žinoma, laikas diktuoja savo. Kitoks dabar kultūros specialistų poreikis. Tačiau nepažįstu dabartinio gyvenimo, nedrįstu samprotauti apie tai. Kartais man vaidenasi, kad kultūros specialistams kyla pavojus. Jų uždarbis nepakenčiamai menkas. Ar galima tikėtis, kad talentingas žmogus dirbs už tokį atlyginimą? Daug ko dabar nesuprantu."

Vargonai ir mikrofonai

Prisimena V.Jakelaitis dar vieną nuotykį - kaip pas juos Klaipėdoje, Menų fakulteto salėje, atsirado vargonai. "Ten tai graži buvo avantiūra! Nors daug ko Maskva ir neleido, bet buvo galimybių valdininkus prisijaukinti, - pasakoja jis. - Atsirasdavo ir Maskvoje supratingų žmonių. Turėjome vieną gerą globėją - muzikantą N.Kucharskį, sąjunginės kultūros ministerijos viceministrą. Jis dažnai lankydavosi Lietuvoje, mes su juo draugavome. Kai jam pasakiau, kad palieku ministeriją ir išvažiuoju į Klaipėdą, jis paklausė: "Kuo galiu tau padėti?" Sakau, man vargonų reikia. O eilė pas jį vargonams gauti - 15 metų į priekį. Sakau, man reikia be eilės. Jis taip ir padarė. Dabar sakytų protekcionizmas, korupcija. Nei viena, nei kita. Net jokio kyšio nereikėjo duoti. Kokie papročiai buvo visuomenėje, pagal tokius ir gyvenome. Kai puikiausius vargonus tuomet Čekoslovakijoje mums pagamino, vieną mėnesį algos vėlavo, bet vargonus įsigijome. Koks buvo laimingas Leopoldas Digrys per atidarymą! - pasakoja V.Jakelaitis. - Arba vėl nuotykis: paskambina man kartą A.Lichinšainas - Klaipėdos miesto prekybos valdybos viršininkas - ir sako: "Kontrabandą pagavom - jūrininkas vežė penkis bevielius mikrofonus iš užsienio. Turime juos parduoti, bet negalime įvertinti. Ar gali mums atsiųsti ekspertus? Sakau, galiu, bet su sąlyga, kad parduosite mums. Sako, gerai, man skirtumo nėra, kam parduoti. Pašaukiau savo vyrus ir paprašiau, kad įvertintų kuo pigiau. Įvertino po 50 rublių. Retenybė tada buvo bevieliai mikrofonai, o mes juos turėjom."

Muziejus be propagandos

Įsisukęs į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą V.Jakelaitis su bendraminčiais įkūrė laikrodžių muziejų. "Klaipėdoje buvome keturi tokie pamišėliai, kurie senoviniais laikrodžiais domėjosi. Kartą susidėję, maždaug po 20 laikrodžių kiekvienas sunešę, padarėme laikrodžių parodą. Po parodos buvo aptarimas. Mes ir sakom miesto valdžiai: "Norit, atiduodam savo kolekcijas miestui, steikite muziejų. Alfonsas Žalys iškart sutiko, pažadėjo Pionierių rūmus iškelti į kitas patalpas, o šitas atiduoti muziejui. Greit atsirado šampano, pykšt pokšt gavome parašą, ir viskas buvo sutarta. Pamenu, atidarius muziejų 1984 metais, stovėdavo milžiniškos eilės norinčiųjų pamatyti laikrodžius. Žmonės buvo pasiilgę tokio profiliuoto muziejaus, be pigios propagandos", - pasakoja V.Jakelaitis.

Varpai miestui

Kaip mena kultūrininkas, Klaipėdoje trūko prasmingo miesto garsinio efekto. Norėjosi išnaudoti labai patogioje vietoje stovintį pašto bokštą ir įkurti čia karilioną. "Tik sunkiai sekėsi su liejykla. Nelabai turėjome iš ko rinktis. Mums leido varpus užsisakyti tik socialistiniame lageryje. Tada vienintelė varpų liejykla buvo Rytų Vokietijoje. Nors ir nelabai kokybiškus, bet varpus gavome (dabar neseniai naujus varpus Klaipėdai pagamino olandai). Į atidarymą susirinko minios žmonių. Tokią pergalę jautėme! Norisi pakartoti", - sako pašnekovas svajodamas apie naują karilioną sostinės Lukiškių aikštėje.

Dabar Klaipėdoje varpais groja Vokietijoje mokslus baigę Stasys Žilevičius ir Kęstutis Kačinskas. Jie šito prasmingo muzikinio darbo lygį pakėlė iki tarptautinio - Klaipėdoje vyksta tarptautiniai festivaliai. "O anksčiau miesto muzikinį gyvenimą apsunkindavo tai, kad Klaipėda dėl karinių uosto paslapčių buvo uždaras miestas, negalėjome pasikviesti jokio atlikėjo iš užsienio. Joks užsienietis iš žemyno iki Nepriklausomybės negalėjo atvykti į uostamiestį. Tik jūrininkai iš jūros galėdavo išlipti į krantą, bet ir tai sekami, prižiūrimi. Tokios sąlygos ribojo mūsų kultūrinę veiklą", - prisimena profesorius.

Netrafaretinis paminklas

Pradėjus Vilniuje rekonstruoti Lukiškių aikštę, V.Jakelaitis nežada nurimti. Dabar jo svajonė - kad ir čia skambėtų varpų muzika. Jo nuomone, tai labai derėtų prie šios aikštės rekonstrukcijos vizijos - taip galima suderinti memorialinę, reprezentacinę funkciją su piliečių kultūringo poilsio ir bendravimo reikmėmis. Sužinojęs, kad iki balandžio 1 dienos paskelbtas šios aikštės rekonstrukcijos projektų konkursas, apsidžiaugė: "Tai mes dar nepavėlavome. Su kompozitorium, Kauno karilionininku Giedriumi Kuprevičiumi labai norime, kad mumis patikėtų, jog Lukiškių aikštė nusipelno netrafaretinio, nebanalaus paminklo. Karilionui nereikia didelių pinigų. Be to, jį būtų galima statyti pardavus auksą iš Lietuvos blokados fondo. Aplinka irgi diktuoja idėjas, nuotaikas ir apribojimus. Juk šalia buvę KGB rūmai, paminkliukas žuvusiesiems, fone - bažnyčia. Karilionas šioje aikštėje tiktų. Varpų muzika skirta ne pramogai, tai būtų visuotinio žmonių dėmesio, klausymosi, rimto nusiteikimo vieta. Manau, tai būtų prasminga idėja, čia būtų galima rengti tarptautinius karilionininkų festivalius, koncertus (juk mes jau esame įsitraukę į pasaulio karilionininkų šeimą). O kiek galimybių atveria nauja technologija, kurią G.Kuprevičius išbandė Lenkijoje ir Olandijoje. Varpų ryšys su kompiuteriais - naujos pasakiškos galimybės. Arba karilionas su orkestru. Tai būtų kalbantis paminklas - įvairiomis progomis prabylantys varpai. Aikštė būtų gyva, skambanti. Kaip gražiai skamba visa Olandija, 200 karilionų jie turi, vos ne kiekviename mieste yra. Galėtų ir Vilnius prabilti. Be to, tai galbūt vienintelė proga Vilniui turėti karilioną."

Kontrabandinės kelionės

Į įvairius kultūrinius nuotykius V.Jakelaičiui tekdavo įsisukti nuolat. Dar prieš išvykstant į Klaipėdą jis dalyvavo pusiau slaptoje reikšmingoje ir įdomioje avantiūroje. M.Žilinsko paveikslų pervežimas iš Vakarų Berlyno per Rytų Berlyną, Lenkiją į Lietuvą - buvo didelis nuotykis. "1971-aisiais pas M.Žilinską pradėjau važinėti su tuometiniu Dailės muziejaus direktorium Pranu Gudynu. Kadangi turėjau diplomatinį pasą, o tokio keleivio bagažo niekas netikrino, nelegaliai per sieną į Lietuvą gabenome M.Žilinsko kolekciją - toks buvo jo noras. Vežėme ją rizikuodami ir su nuotykiais, - pasakoja V.Jakelaitis. - Vienąkart, Konstitucijos dienos išvakarėse, svarbiausias paveikslas įstrigo. Kadangi jis buvo didelio formato, pažeistas, labai senas, jo nebuvo galima vynioti, reikėjo atskiro vagono, o visi geležinkelininkai buvo girti, niekas vagono neprikabina. Teko pakloti pinigų, prikabino. Atvežėm. Padariau penkis reisus į Berlyną ir išvažiavau dirbti į Klaipėdą. Po to važinėjo kultūros ministro pavaduotojas Dainius Trinkūnas su P.Gudynu, paskui su naujuoju Dailės muziejaus direktorium Romualdu Budriu."

Apie šį nuotykį, per kurį slapta per 10 metų į Lietuvą buvo atgabenta apie 1,6 tūkst. paveikslų iš M.Žilinsko kolekcijos, pašnekovas girdėjo visko. "Mus kaltino, kad kartu su saugumu tas paveikslų pervežimo operacijas organizavome. Saugumas, žinoma, kišosi. Pažinojau tuos žmones, bet jų tikslai buvo vieni, mūsų kiti, o legaliai pervežti paveikslų nebuvo įmanoma, - teigia pašnekovas. - Vieni saugumiečiai žinojo, kiti pasieny nežinojo, ką vežame, ir galėjo blokuoti. Mačiau, kaip važinėdavo sovietiniai diplomatai - apsikrovę paketais, apsipirkę, užėmę visą kupė. Aš irgi suvaidinau tokį. Su P.Gudynu nusipirkdavome po du bilietus, atseit mūsų bendrakeleiviai neatėjo. P.Gudynas vienoj kupė snausdavo, aš kitoj, o laisvas vietas užkraudavome paketais. Po 50-60 paveikslų iškart veždavome. Ateina kontrolė, parodau žalią diplomatinį pasą, bagažo netikrina. O Minske jau laukdavo R.Budrys. Per 10 minučių turėdavome išsikrauti."

Ir nors vėliau buvo kalbama, kad saugumiečiai pasinaudojo Lietuvos kultūriniu palikimu susirūpinusiais žmonėmis, V.Jakelaičio nuomone, paveikslus gabenę žmonės nesijautė kažkieno įrankiais. "Žinojom, kad reikia kolekciją parvežti namo, nes to norėjo M.Žilinskas", - sako V.Jakelaitis.

Ko pyko N.Chruščiovas?

Tai ne vieninteliai darbai, dabar atrodantys kaip įspūdingi nuotykiai, kuriuos teko patirti pašnekovui. Paklaustas, ar sunku buvo savo sumanymus įgyvendinti, pasakojo: "Buvo tokių sumanymų, kurie iš anksto buvo pasmerkti, kartais reikėdavo iki nemalonių kompromisų prieiti, kad reikalas būtų pastūmėtas. Visko buvo, bet darėme, ką galėjome. Matai, svarbiausia, kad visada veikėme kaip komanda. Ir daug kas mums pavyko. Juk Trakų pilį tai atstatėme. Labai gerai prisimenu, kaip N.Chruščiovas daužė mus už Trakų pilį, svarstė sąjunginė kultūros ministerijos kolegija. Mes su ministru Juozu Banaičiu buvom atvažiavę į tą posėdį. Ministrė J.Furceva (buvusi audėja) suabejojo, ar čia reikia mus bausti, ar ne. Pralindom. O kai N.Chruščiovą nuėmė, buvo didelis susirinkimas. Ministrų tarybos pirmininkas Motiejus Šumauskas rėkė į mikrofoną: "Trakų pilį reikia atstatyti, tvorą pabaigti." Ten ne tvora, dabar matom, už tos "tvoros" 16 salių yra."

Panevėžys apgavo Maskvą

Kaip pasakojo pašnekovas, vienu metu Sovietų Sąjungoje buvo griežtai draudžiama statyti kultūros ir sporto objektus. "Koks absurdas. Ir nieko negali padaryti. O mums tada reikėjo Panevėžio teatrą gelbėti, nes jis buvusioj arklidėj vaidino, - prisimena V.Jakelaitis. - Kultūros namus tada leido statyti, teatro - ne. Tai ką mes padarėme? Įregistravome kultūros namų projektą, o statėme teatrą. Ne tik Panevėžys, visa Lietuva tai žinojo, bet niekas neišdavė. Yra net tokia nuotrauka - po statomus "kultūros namus" vaikšto J.Miltinis su kultūros ministru J.Banaičiu. Apžiūri statybas."

Prieš pat teatro atidarymą Maskva gavo tik vieną anoniminį laišką, kad čia buvusi apgaulė. Tačiau jau šaukštai po pietų. Teatras jau veikė.

Heraldikos pradžia

Dar Vilniuje dirbdamas V.Jakelaitis su bendraminčiais įkūrė heraldikos komisiją. "Nors ir nebuvom išmanantys specialistai, bet labai norėjosi atgaivinti miestų herbus. Tačiau tada herbuose negalėjo būti religinės tematikos, reikėjo leistis į nemalonius kompromisus. Kai 1970 metais vyko Dainų šventės eitynės, visų miestų, rajonų delegacijos žygiavo su savo herbais. Tačiau tai pamatęs partijos CK antrasis sekretorius Charazovas, tikras rusiškas "tupica" pasakė: "Čia jau ne tarybų valdžia". Ir uždraudė herbus, nuo kelio ženklų nulupinėjo, o mūsų komisiją paleido, - prisimena buvęs kultūros viceministras. - Džiugu, kad dabar, laisvės sąlygomis, heraldika grindžiama moksliniu pagrindu, kad Heraldikos komisijai vadovauja tikras specialistas dr.Edmundas Rimša."

Pradžia - iškabų lietuvinimas

V.Jakelaičio kaip kultūrininko darbai prasidėjo iškart po karo. "Kai 1947 metais atvykome į Vilnių mokytis, miestas buvo baisus, alkanas, sugriautas, maistą gaudavome tik pagal elgetų korteles. O gyventi norėjosi... Manai, kad tada buvo daug nusiminusių studentų? Ne. Ir mes gyvenome. Pamenu, mus, Universiteto studentus filologus, labai papiktino bjauriai išdarkyta lietuvių kalba gatvių iškabose. Tada į laikraštį parašėme vieną, kitą straipsnelį (su mumis buvo ir dabartinis akademikas Zigmas Zinkevičius). Tai buvo mūsų, studentų, protestas prieš lietuvių kalbos darkymą. Sunkiais represijų laikais pareikalavome tvarkyti kalbą. Ir valdžia pasidavė, mūsų pastabas išspausdino tuometinė spauda. Paskui mane valdžia iškvietė ir pasiūlė būti miesto viešosios kalbos inspektoriumi, davė etatą miesto apipavidalinimo kontoroje. O ten nebuvo nė vieno lietuvio. Turėjau teisę mieste tvarkyti iškabas. Per keletą mėnesių liepėme nuimti daugiau kaip šimtą netaisyklingai parašytų iškabų. Jos buvo juokingos, siaubingos, anekdotinės, pavyzdžiui, "Vyrų ir moterų siuvykla", "Batsiuvių dirbtuvė", "Išeinamoji diena - sekmadienis", - pasakoja V.Jakelaitis. - Tik vėliau supratome, kodėl valdžia tada mums taip pasidavė, net etatą davė. Bijojo, kad nebūtų didesnio studentų bruzdėjimo. Tai mes ta proga ir pasinaudojome."

Matyt, ši studentiškų dienų sėkmė suteikė drąsos ir tolesniems nuotykiams. Ir kaip patvirtino gyvenimas, daug kas buvo įmanoma. O darant pusiau slapta, rizikuojant viskas atrodė romantiškiau, prasmingiau. "Vis atsiranda žmonių, bandančių neigti mūsų kultūrinę veiklą Lietuvos labui sovietmečiu. Tokių noriu paklausti, ar iš mėnulio esat iškritę? Ar tai reiškia, kad reikėjo nieko nedaryti okupacijos sąlygomis? Ką čia daugiau ir kalbėti. Norisi tik objektyvumo", - sako V.Jakelaitis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"