TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kun. M.Čeponis: „Už katedros grąžinimą turime dėkoti Sąjūdžiui“

LŽ archyvo nuotrauka

Prieš 25 metus vasario 5 dieną sujaudinta tūkstantinė minia tapo istorinės reikšmės įvykio liudytoja. Tos kartos lietuviai buvo labiau pratę prie uždaromų ar griaunamų bažnyčių, o tądien jie turėjo galimybę dalyvauti Vilniaus arkikatedros atšventinimo apeigose. 

Po 39 metus trukusios profanacijos, kai katedra buvo paversta paveikslų galerija ir koncertų sale, ji vėl tapo „Dievo namais“. Iškilmingas šv. Mišias aukojo tremtinys vyskupas Julijonas Steponavičius, kuriam tik prieš porą savaičių buvo leista grįžti į Vilniaus vyskupo pareigas.

Apie tas įtemptas dienas ir savaites „Bernardinai.lt“ skaitytojams pasakoja jų dalyvis kunigas Medardas Čeponis, dabartinis Šv. Mikalojaus parapijos klebonas ir Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio meno komisijos pirmininkas.

- Vilniaus arkikatedros grąžinimo aplinkybės glaudžiai susijusios su sovietine „persitvarkymo“ politika, Sąjūdžio formą įgavusiu Lietuvos keliu į nepriklausomybę. Istorikai ir tų metų liudininkai tuometinės LKP sprendimą grąžinti svarbiausią Vilniaus šventovę tikintiesiems vertina kaip mėginimą laimėti žmonių palankumą ir laiko, siekdami savo politinių tikslų. Kaip šis įvykis, Jūsų akimis, atrodė tuomet, kaip vertinate iš laiko perspektyvos?

- Reikalavimas sugrąžinti Katedrą nebuvo naujas ir netikėtas – jau anksčiau buvo išsiųsta šūsnis raštų M.Gorbačiovui ir L.Brežnevui su prašymu grąžinti šventovę tikintiesiems. Jeigu neklystu, paskutinis toks raštas buvo parašytas 1987 metais, kai Lietuva šventė Krikšto 600 metų jubiliejų. Buvo prašoma grąžinti Katedrą, kad tikintieji galėtų švęsti jubiliejų pagrindinėje šventovėje ir kad sovietinė valdžia tokiu žingsniu praktiškai paliudytų deklaruojamą religijos laisvę, kuri anksčiau buvo tik pasakos.

Bet viskas netikėtai apsivertė po 1987-ųjų įvykių prie A.Mickevičiaus paminklo, kai pradėjo bruzdėti Persitvarkymo Sąjūdžio veikla, ir situacija pradėjo rutuliotis Lietuvos komunistų partijai (LKP) nepalankia kryptimi. Įdomu tai, kad reikalavimas grąžinti Katedrą pirmiausia kilo ne iš Bažnyčios vadovų ar kunigijos – tai buvo Sąjūdžio dalyvių reikalavimas. Žinoma, jam priklausėme ir dalis kunigų, bet stipriausiai tuo klausimu pasisakė Sąjūdžiui priklausę pasauliečiai.

Maskvos sprendimą grąžinti Katedrą LKP ir A.Brazauskas norėjo panaudoti saviems tikslams – kuo ilgiau išlaikyti valdžią savo rankose. Kitaip tariant – laiku išleisti džiną iš butelio kad viską ir toliau kontroliuotų LKP ir KGB. Kartkartėmis buvo mėtomi „saldainiukai“, kuriais mėginta patenkinti tarybinę liaudį... Pavyzdžiui, 1988 metų spalio 7-ąją, per sovietinės Konstitucijos dieną, ant Gedimino bokšto iškelta trispalvė. LKP turbūt tada dar nesuprato, kad praranda valdžią, ir vis dar elgėsi kaip katė su pele.

O spalio 22-ąją, Sąjūdžio pirmos dienos vakare, paskelbti, kad atiduodama Katedra, buvo tik žaidimas. CK biuro narys Lionginas Šepetys parašė raštelį ant servetėlės didumo lapelio ir atidavė į Sąjūdžio tribūną paskaityti. Po kokių penkerių metų mums susitikus jis patvirtino, kad pats susirado lapelį ir surašė. Jie pasinaudojo žmonių euforija.

- Vyskupas Julijonas Steponavičius kategoriškai atsisakė „trumpam užsukti į Katedrą“ ir aukoti šv. Mišias už Sąjūdį buvusiame muziejuje. Tačiau vasario 5 d. pagaliau įvyko iškilmingos atšventinimo apeigos, buvo aukojamos Mišios prie centrinio altoriaus. Kodėl pasirinkta būtent ši data? Kodėl prireikė ištisų 10 savaičių?

- Sąjūdžio suvažiavimo pirmosios dienos vakarą, paskelbus, kad Vilniaus katedra grąžinama tikintiesiems, nusprendėme sekmadienį aukoti padėkos šv. Mišias. Pirmoji mintis buvo aukoti šv. Mišias pačioje Katedroje. Po to persigalvojome – kadangi šventovė dar nebuvo juridiškai perduota, nusprendėme į ją neiti, o aukoti šv. Mišias prie Katedros.

Man buvo pavesta pasirūpinti viskuo, kas būtina liturgijai: pakyla, indais, kunigų rūbais ir t.t. Maždaug dešimtą valandą vakaro entuziastingai nuėjome į Katedrą pasiruošti ir, savo nuostabai, radome joje vaikštinėjantį Dailės muziejaus direktorių Romualdą Budrį. Jis geranoriškai sutiko užleisti vieną patalpą kunigams apsirengti, padėjo įrengti pakylą. Kaip šiandien prisimenu jo žodžius: „Kadangi esi čia vadovas, aš tau duodu raktus ir nuo šiol jūs šeimininkai.“ Atsakiau: „Ne, direktoriau, jūs raktus atiduosite vyskupui J.Steponavičiui, nes jis yra tikrasis šeimininkas.“

Kad katedra grąžinta, o vyskupas negrąžintas į Vilnių, mažai kas ir kalbėjo. Mes, kunigai, kėlėme klausimą: kaip taip gali būti? Juk Katedra be vyskupo – ne Katedra.

Vėlų šeštadienio vakarą nusprendėme nusiųsti į Žagarę pas vyskupą J.Steponavičių kun. Virginijų Veilentą ir kun. Petrą Baniulį su pora pasauliečių, kad pakviestų ganytoją dalyvauti šv. Mišiose.

Kol jie nuvažiavo tokį atstumą, buvo jau apie pusę dviejų nakties. Pagyvenusį vyskupą jie pažadino išgąsdinę baladojimu į langą. Vyskupas išklausė, pasidžiaugė, bet pasakė: „Ne, į neatiduotą Katedrą aš nevažiuosiu ir prie Katedros šv. Mišių neaukosiu.“ Tada jie paklausė, ką daryti, ir J.Steponavičius pasiūlė kreiptis į Vincentą Sladkevičių, tuo metu buvusį Kaišiadorių vyskupu. Jau paryčiais nuvykę pas jį prikalbino, ir V.Sladkevičius atvažiavo į Vilnių.

Kadangi dar negalėjo oficialiai tvarkyti grąžinimo reikalų, lapkričio 14 dieną vyskupas Steponavičius pavedė tuometiniam arkivyskupijos valdytojui Algirdui Gutauskui sudaryti Katedros perėmimo komisiją. Tuo metu vyskupas jau buvo nutaręs, kad klebonu taps kunigas Kazimieras Vasiliauskas, o vikaru – Kastytis Matulionis. Tik Kūčių vakarą valdžia paskelbė, kad Steponavičiui leidžiama grįžti ir užimti vyskupo sostą Vilniuje.

Su Dailės muziejaus direktoriumi ir pavaduotoju nuvažiavę į Žagarę pas vyskupą detaliai aptarėme, kaip turėtų atrodyti grąžinimo procesas. Romualdas Budrys paaiškino vyskupui, kokios sakralinės vertybės priklauso Katedrai ir galėtų būti greitu metu iš muziejaus saugyklų grąžintos į Katedrą. Vėliau prasidėjo Komisijos ir Dailės muziejaus bendras darbas. Rinkdavomės kas savaitę antradieniais ir aptardavome, ką reikia daryti. Dešimt savaičių ir užtruko, kad Katedra būtų paruošta atšventinti.

Kristaus paaukojimo, Grabnyčių šventę, Katedros atšventinimo datai parinko pats vyskupas J.Steponavičius. Tai buvo šviesos ir gėrio sugrąžinimo į Katedrą simbolis. Tad vasario 5 dieną, sekmadienį, įvyko perėmimas ir vyskupo ingresas.

- Tikriausiai tuometiniams vilniečiams nebuvo lengva prisijaukinti šį tokį didelį pastatą, ilgus dešimtmečius simbolizavusį sovietinį smurtą. Kiekvieną vidudienį visos Lietuvos radijo bangomis mus pasiekdavo „Gedimino bokšto“ laikrodžio dūžiai, primindami apie prospektą, besidriekiantį iki Lenino aikštės. Kaip, Jūsų žiniomis, vyko parapijos kūrimasis? Jos įsitraukimas į valstybės gyvenimą nauju statusu?

- Iki karo Katedra neturėjo parapijos teritorijos. Atgavus šventovę teritorija buvo perimta iš Šv. Jonų bažnyčios, kad būtų galima įsteigti parapiją. Pamenu, kad mus, vilniečius, tuo metu siejo entuziazmas, buvo garbės reikalas lankytis grąžintoje Katedroje, dalyvauti šv. Mišiose, parodyti, kad lietuviams – tai pagrindinė bažnyčia. Gedimino bokšto laikrodžio dūžiai, bent jau man, nekėlė jokių asociacijų apie praeitį, gal tik pradžioje meldžiantis Katedroje jausdavosi, kad stinga maldos atmosferos, tarsi šventovė buvo dar neprikvėpuota. Bet pamažu susigyvenome.

Mons. Kazimieras Vasiliauskas, vikaras Kastytis Matulionis ir truputį vėliau paskirtas vikaru dabartinis Telšių vyskupas Jonas Boruta daug darbavosi ir žengė pirmuosius žingsnius, kad parapijoje susikurtų gyvybinga bendruomenė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"