TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kunigaikštienė Birutė - faktai ir legendos

2013 06 12 6:00
Dailininkas Artūras Slapšys ką tik baigė tapyti kunigaikštienės Birutės portretą.

2012 m. pabaigoje buvo paskelbtas Vytauto Ališausko straipsnis „Kulto tradicija lokalioje religinėje bendrijoje: Birutės atvejis“ ir po Lietuvą ėmė sklisti sensacinga žinia: Birutė – viso labo „klajojantis siužetas, virtęs asmeniu“, „Jokios Birutės Kęstutis nepažinojo“. Patyrinėjus išsamiau išlenda įdomių faktų ir legendinių pasakojimų.

Tikrieji V.Ališausko atradimai nėra labai sensacingi. Ir padaryti jie anaiptol ne rausiantis paslaptinguose Vatikano archyvuose. Jis viso labo atkreipė dėmesį į latvių dar 1940 m. publikuotą Daugpilio rezidencijos jėzuitų 1725 m. liudijimą apie vietinių čia garbintą „dea pecudum Biruta“ (kurią jis verčia kaip „smulkiosios kaimenės“ deivę), ir šiuo pagrindu nusprendė, kad Kęstučio sutuoktinė ne pati vadinosi Birute, o buvo šios deivės kulto tarnaitė. Kitą Lietuvos metraščiuose užfiksuoto padavimo informaciją V.Ališauskas priima: Kęstučio vedybas su žemaičių didiko dukterimi jis laiko istoriniu faktu. Dar autorius abejoja, ar aptariamoji Palangos mergelė ir Vytauto motina buvo tas pats asmuo. V.Ališausko mintis būtų galima pavadinti originaliomis ir provokuojančioms, bet norint atsakyti, ar jos teisingos, būtinas kritiškas įvertinimas.

Padavimas Lietuvos metraščiuose

Padavimas apie Kęstučio santuoką su Birute yra įterptas į ankstesnį, dar Vytauto laikas surašytą pasakojimą apie Vytauto kelią į sostą, vėliau patekusį į Trumpąjį Lietuvos metraščių sąvadą, o iš čia – į Vidurinįjį ir Platųjį (pastarasis dar vadinamas „Bychovco kronika“). Viduriniajame metraščių sąvade rašytinį pavidalą įgijo ir daugybė kitų padavimų, iš kurių buvo sukompiliuota visa legendinė Lietuvos istorija.

Naujas dailininko Artūro Slapšio darbas - kunigaikščio Kęstučio portretas.

Kęstutis buvo vedęs keletą kartų. Tačiau Vytauto motina neabejotinai buvo paskutinė Kęstučio žmona – vadinamajame „Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą“ 1382 m. įvykių kontekste Vytautas mini ne kokios nors pamotės, o tikros motinos nužudymą. Viduriniojo metraščių sąvado autoriui rūpėjo tik viena Kęstučio žmona – Birutė, ir tik vienas sūnus – Vytautas. Jo gimimo vietą jis pasistengė nurodyti tiksliai – galbūt dėl to, kad, užrašęs padavimą apie Naujųjų Trakų įkūrimą, pajuto būsiant neaiškumų.

Motiejus Strijkovskis, naudojęsis Viduriniojo metraščių sąvado autoriaus darbu tiesiogiai arba per Bychovco kroniką, padarė logišką išvadą, kad Vytautas buvęs Birutės sūnus. Tuo tarpu Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“ figūruojantis įrašas apie Vytauto pamotę Birutę liudija nebent šio autoriaus nedėmesingumą: Vytauto pamotė Birutė (Biruta noverca) pas jį atsiranda pasakojime apie Vytauto pasitraukimą į Gardiną, Jogailai 1382 m. birželio pabaigoje užėmus Vilnių, tačiau Lietuvos metraščiuose, pradedant nuo Trumpojo sąvado, kalbama apie Vytauto pasitraukimą į Gardiną drauge su motina, o ne su pamote. Kad teisinga yra būtent metraščių informacija, liudija jau minėtas Vytauto „Skundas prieš Jogailą ir Skirgailą“. A.Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“ jokios papildomos informacijos nėra, reikia analizuoti pirminius šaltinius.

Jau seniai pastebėta, kad metraštinis pasakojimas apie Kęstučio konfliktą su Jogaila yra labai panašus į Vytauto "Skundą prieš Jogailą ir Skirgailą". Iš to daroma išvada, kad informacijos teikėjas - pats Vytautas. Vytauto pabėgimas pas kryžiuočius Lietuvoje sukėlė šoką – pasak Vygando Marburgiečio, žemaičiai tuo iš pradžių net nenorėjo tikėti. 1382–1383 m. sandūroje Vytautui tikrai būtų buvę pravartu sukurti komunikatą, motyvuojantį šį jo pabėgimą. Tokia metraštinio pasakojimo apie Kęstučio konfliktą su Jogaila radimosi hipotezė paaiškintų, kodėl čia niekur neminimas Vytauto motinos vardas – pačiam Vytautui ji buvo tiesiog „motina“, o vėlesni perrašinėtojai sekė pirminiu tekstu. Taip pat būtų galima paaiškinti, kodėl čia neminima Vytauto motinos žūtis. Sakinys galėjo būti tiesiog praleistas perrašinėjant, bet neatmestina ir tai, kad komunikato sukūrimo momentu motinos likimas Vytautui dar nebuvo tiksliai žinomas.

Vis dėlto maždaug nuo Gedimino laikų Viduriniojo sąvado legendas bent jau pačiais bendriausiais bruožais patvirtina kiti istorijos šaltiniai. Be to, nors Lietuvos metraščių plačiajame sąvade (Bychovco kronikoje) kai kurios Viduriniojo sąvado legendos buvo taisytos, padavimas apie Kęstučio santuoką su Birute čia perrašytas be pakeitimų – taigi Bychovco kronikos autorius jokių alternatyvių versijų nebuvo girdėjęs.

Palanga - Birutės gimtinė

Archeologiniai ir iš dalies rašytiniai šaltiniai patvirtina pilies Palangoje egzistavimą XIV a. pirmojoje pusėje, tad būsimoji Kęstučio žmona tikrai galėjo būti iš jos kilusi ar tiesiog joje gyventi. Palangos egzistavimas neginčijamai paliudytas dar XIII a. ir net ankstesniuose šaltiniuose – čia ji minima kaip viena iš kuršiškos Mėguvos žemės gyvenviečių. Palanga, užblokavusi Livonijos kryžiuočiams susisiekimą su Klaipėda, suvaidino itin svarbų strateginį vaidmenį. Vėliau ji blokavo susisiekimą jau tarp dviejų Ordino šakų.

1425 m. birželį Livonijos magistras patarė didžiajam magistrui daryti viską, kad Palangos piliakalnis neatitektų Vytautui, nes ant jo galima pastatyti stiprią pilį, kuri atskirtų Livoniją nuo Prūsijos. Tačiau pagal 1422 m. Melno taikos sutartį siena tarp Ordino valdų ir Lietuvos turėjo eiti trys mylios nuo Klaipėdos. Visą 1425 m. vasarą buvo matuojama ir šiaip ir taip, bet iki Palangos virvelės vis tiek netempė. Derybos įstrigo, ir tuomet Vytautas su Jogaila sumanė panaudoti klasikinę „gero“ ir „blogo“ derybininko taktiką. 1425 m. gruodį Vytautas apsimetė, kad yra pasiruošęs atsisakyti neva menkaverčio „žemės kraštelio ir vandens šlakelio“, o Jogaila 1426 m. pavasarį jį griežtai sudraudė: „Jei atiduosite Palangą kryžiuočiams, Lietuvos žemė, Žemaitija ... ir pats didysis kunigaikštis, ir visi jo bajorai ... verks!“ Paskui Jogaila leido kryžiuočiams atstatyti strategiškai svarbų mūrinį Liubičo malūną. Lenkams tai nepatiko, bet po tokio ryžtingo karaliaus pasisakymo dėl Palangos, jos išsaugojimas tarsi tapo lenkų garbės reikalu. Taigi galiausiai Palanga atiteko Lietuvai.

Birutės vardas

Pagrindiniu V. Ališausko argumentu, leidžiančiu jam abejoti Birutės vardo autentiškumu, yra Daugpilio rezidencijos jėzuitų 1725 m. ataskaita, kurioje be kitų vietinių žmonių garbintų pagoniškų dievybių minima ir „dea pecudum Biruta“. Šis vienas vienintelis „deivės Birutės“ paminėjimas verčia jį konstruoti visą teoriją. Lietuvos metraščių Viduriniojo sąvado padavimą bei M. Strijkovskio pasakojimą apie Birutės garbinimą Palangoje jis laiko ne kunigaikštienės, bet deivės kulto liudijimais ir atitinkamai daro išvadą, kad „deivė Birutė nėra senosios baltų religijos irimo padarinys ir turi tvirtą vietą ikikrikščioniškame kuršių panteone“. Šv. Jurgio koplytėlės pastatymą ant Birutės kalno Palangoje XVI a. jis laiko bandymu pakeisti pagoniškos dievybės kultą analogišką gyvulių globėjo funkciją vykdančio krikščionių šventojo kultu.

Deja, galai šioje teorijoje niekaip nesueina: viena vertus, Birutė – deivė, turinti „tvirtą vietą ikikrikščioniškame kuršių panteone“, antra vertus, tokios deivės garbinimo liudijimas tik vienas ir tas pats iš galutinio pagonybės suirimo laikotarpio. V.Ališauskas pats jaučia šią prieštarą ir bando ją aiškinti neva kuršiška šios deivės kilme: „Traukiantis kuršių gyvenamajai erdvei, menko ir deivės kultas, išlikęs regimai svarbiausioje jos šventvietėje.“ Tačiau ir šiuo atveju neišvengiame prieštaros: su Birutės vardu besisiejantys vietovardžiai yra daugmaž tolygiai pabirę visoje Lietuvoje (žr. schemą), o Latvijoje, į kurią įėjo didžioji istorinių kuršių žemių dalis, tokių vietovardžių nepavyko aptikti nė vieno. Birutės vardas senajame lietuvių vardyne yra paliudytas tvirtai ir gausiai.

Ar lietuviams ir apskritai baltams buvo būdinga vadinti vaikus dievų vardais? Tikrai ne. Istoriniame vardyne aliuzijų į dievovardžius nė su žiburiu nerasime.

Tačiau lietuviai ir baltai pagonybės degradacijos laikotarpiu dievybes vadino žmonių vardais. Toje pačioje jėzuitų ataskaitoje šalia „gyvulių deivės“ Birutės minimas kiaulių globėjas Tenis, perėmęs krikščioniško kiaulių globėjo šv. Antano Atsiskyrėlio vardą. Verta paminėti Užgavėnių heroję Morę, kuri dar vadinama ir Kotre bei Magde. O mums aktualiausias pavyzdys, be abejo, yra latvių Mara.

1725 m. jėzuitų ataskaitoje užfiksuotą „dea pecudum Biruta“ V.Ališauskas verčia kaip „mažosios kaimenės“ – ožkų, avių, veršelių deivę. Tačiau „pecus“ gali būti verčiama ir apibendrintai kaip gyvuliai arba gyvūnai. Jei priskirtume jai tik „mažąją kaimenę“, karvės litų be globėjo, taigi jėzuitų paminėtą Birutę reikėtų laikyti visų gyvulių deive, o tai savo ruožtu daro ją dar panašesnę į Marą.

Iš kur į Daugpilio apylinkes atkeliavo Birutės vardas, taip pat nesunku atsakyti. Per XVII a. vidurio – XVIII a. pradžios karus, badus bei marus į pietinę Latgalą persikraustė nemažai lietuvių. Jie galėjo atsinešti ir Birutės vardą bei jos kulto vaizdinį. O paskui dėl akivaizdžių asociacijų jis galėjo susimaišyti su Maros kultu. Taigi apibendrinant, – Birutė visų pirma yra gausiai ir patikimai paliudytas asmenvardis, o ne dievovardis.

Įžadai ir statusas

Daugiausiai abejonių istorikams kyla dėl Birutės įžadų. Ar būsimoji Kęstučio žmona galėjo būti pasižadėjusi dievams? Birutę esame įpratę vadinti vaidilute ir paprastai įsivaizduojame ją kaip amžinosios ugnies saugotoją pagal analogiją su romėnų vestalėmis. Toks įvaizdis akivaizdžiai yra vėlesnių metraštinio padavimo transformacijų produktas – V.Ališauskas visiškai teisus. Vestale Birutę pirmasis pavadino A. Vilūkas-Kojelavičius. Tačiau XIX a. romantikai iš to pasidarė savas išvadas. Jungtinėmis Teodoro Narbuto ir Juzefo Ignaco Kraševskio pastangomis Birutė buvo negrįžtamai įkurdinta šventykloje prie Praurimės aukuro ir paskelbta vaidilute.

Negali sakyti, kad šis romantiškas vaizdinys būtų visai iš piršto laužtas. XVI a. vokiečių kronikininkas Simonas Grunau „Prūsijos kronikoje“ pateikė legendą apie vaidilutę (waydolottinne) Pogezaną, Vaidevučio dukterį, kuri neva buvusi milžinė, ir kurios žodžio klausyta be išlygų, taip pat rašo apie vaidiles (waydelinnen) – žynes, gyvenusias ne tik prie šventviečių, bet ir kaimuose ir mokydavusias moteris. T. Narbutas turėjo teisę pasiskolinti šį terminą Birutei apibūdinti. Vis dėlto vėlesni istorikai, nagrinėdami Birutės temą, nejučiomis pradėjo kritikuoti ne pirminį XVI a. Lietuvos metraščių padavimą, o būtent T. Narbuto ir I. Kraševskio sukurtą poetinį vaizdinį.

Pagoniškoje Lietuvoje žynių moterų – pranašautojų, burtininkių, raganų – tikrai turėjo būti. Tik ar šios žynės duodavo skaistybės įžadus? S.Grunau turbūt vienintelis, kuris juos mini tiesiogiai. Viduramžių Lietuvoje žyniavimas - įvairūs būrimai ir ateities spėjimai – nebuvo vien profesionalių žynių kompetencija. Burdavo visi. Tad profesionaliems žyniams ir žynėms reikėjo kaip nors pabrėžti savo išskirtinumą, o šeimyninio gyvenimo atsisakymas galėjo būti viena iš priemonių. Be to, nors vyrams dvasininkams daugelyje kultūrų leidžiama turėti šeimą, mistinėmis praktikomis užsiimančios moterys būdavo tiesiog bevyrės.

Šalia žynių-bobučių galėjo egzistuoti ir jaunos žynės. Neatmestina, kad joms taikomas draudimas tekėti būdavo derinamas su pradine seksualine laisve, sudarančia sąlygas susilaukti vaikų – visų pirma dukterų, kurios perimtų žinias ir užtikrintų paramą senatvėje. Tai nelabai derinasi su tradiciniu jos kaip skaisčios mergelės įvaizdžiu, tačiau kaip tik šį įvaizdį ir turime pagrindo kritikuoti. Pasakojimo apie Kęstučio konfliktą su Jogaila lotyniškame variante Origo aiškiai paliudyta, kad Algirdaičiai nužudė Vytauto motinos „nepotem germanum“ Butrimą. Lotynų kalbos žodžio nepos, nepotis pirminė reikšmė – vaikaitis, viduramžiais jis įgijo ir sūnėno ar apibendrintą giminaičio reikšmę, todėl istoriografijoje Butrimas dažniausiai laikomas Birutės sūnėnu arba seserėnu. Vis dėlto negalima visiškai atmesti ir prielaidos, kad jis buvo Birutės vaikaitis, o tai savo ruožtu reikštų, kad Birutė turėjo vaiką (tikėtina - dukrą) dar prieš santuoką su Kęstučiu.

Trumpiau tariant, apie Birutės šeimyninį statusą santuokos su Kęstučiu momentu neįmanoma pasakyti nieko tikro – ji galėjo būti dar netekėjus, bet galėjo būti ir našlė. Tai, kad metraščiuose ji vadinama „mergele“ dar nieko nereiškia: pirma, senuoju supratimu mergavimas baigdavosi tik pagimdžius sūnų.

Palangiškių lyderė

Birutės charizma pavertė ją legendine mitologizuota asmenybe. Jos legendos užuomazga - jos pasižadėjimas dievams. Akivaizdu, kad XVI a. tarp dviejų Vokiečių ordino šakų suspausta Palanga turėjo išgyventi didžiausią įtampą, o tokiomis aplinkybėmis jaunos, gražios ir galimai kilmingos moters sprendimas pasišvęsti tikėjimo puoselėjimui, užuot ieškojus, kur saugiau nutekėti, neabejotinai turėjo būti suvoktas kaip heroizmas. Visuomenė joje turėjo atpažinti vieną populiariausių mitologinių archetipų – savanorę auką. O kad auka buvo dievų priimta, tai patvirtino sėkmingos istorinės aplinkybės - Palanga išvengė Ordino puolimo. Taigi V. Ališauskas visai be reikalo tvirtina, kad moteris laikyta deive vien dėl jos skaistybės įžadų. Tam tikra prasme lyderiai visuomet yra sudievinami, o Birutė kaip tik ir turėjo tapti palangiškių dvasine lydere.

Vis dėlto tikruoju Birutės legendos kūrėju tapo pats Kęstutis. Kai 1348 m. patyrė seriją skausmingų Ordino smūgių, turėjo priežasčių kreiptis į žynę. Be to, Trakų ir Žemaitijos valdovui turėjo rūpėti, kas užsiima strategiškai svarbios Palangos gynėjų sielovada. Jis išgirdo gandą, nuvyko patikrinti ir įsitikino, kad viskas tiesa – Birutė ne tik graži, bet ir išmintinga. Kai Lietuvos krizė stebuklingai išsisprendė, tai buvo tarsi jų santuokos palaiminimas.

Dailininkas Artūras Slapšys ir istorikė Inga Baranauskienė rengia didžiųjų istorinių asmenybių albumą. / Erlendo Bartulio nuotrauka

Dar vienas Birutės legendos raidai svarbus epizodas – Kęstučio pabėgimas iš kryžiuočių nelaisvės 1361 m. lapkritį. Pasak Vygando Marburgiečio, iš Marienburgo ištrūkusį Kęstutį pasitiko lietuvių pasiuntiniai, kurie prieš tai lankėsi kryžiuočių sostinėje – taigi pabėgimo planas turėjo būti suderintas su Lietuva, o konkrečiai – su Algirdu ir Birute. Atitinkamai visuomenės akyse Birutė turėjo tapti vyro gelbėtoja, o tai yra dar vienas svarbus archetipas.

Vis dėlto didžiausią įtaką teigiamam Birutės įvaizdžiui turėjo jos laikysena 1381–1382 m. konfliktuojant Kęstučiui ir Jogailai. Faktas, kad Kęstučiui nuvertus Jogailą, ji nepersikėlė į Vilnių, liudija, jog ji nerodė pritarimo vyro veiksmams ir greičiausiai užėmė panašią poziciją kaip ir Vytautas, t. y. pripažino Jogailą kaltu, tačiau nelaikė jo piktavaliu sąmokslininku. Tai daugumai žmonių, ko gero, atrodė teisingiausia. Karo sąlygomis visuomenė geidžia bent jau vidinio stabilumo, todėl į vidaus rietenas žvelgiama neigiamai.

1382 m. birželio – liepos sandūroje Birutė kartu su Vytautu ir turbūt kitais vaikais pasitraukė iš Trakų į Gardiną, kur paskutinį kartą susitiko su Kęstučiu, atskubėjusiu iš maištaujančios Severų Naugardo žemės. Vėliau ruošdamiesi žygiui prieš Algirdaičius, Kęstutis su Vytautu išsiuntė Birutę į Brestą. Jaunesnieji vaikai (Žygimantas, Tautvilas, Rimgailė), taip pat Ona Vytautienė su dukrele greičiausiai išvyko drauge. Brestas buvo tolimiausia, tad iš pažiūros saugiausia Trakų kunigaikštystės pilis, be to, kritiniu atveju čia buvo galima tikėtis žento Mazovijos kunigaikščio Jonušo paramos. Deja, Bresto saugumas pasirodė apgaulingas. Jonušas, naudodamasis tuo, kad Vytautas daugumą karių išsivedė prie Trakų, puolė Palenkę, užėmė Drohičiną, Melniką, puolė Suražą, Kamenecą ir galiausiai apsiaustė Brestą. Birutė puolimą atrėmė, ir, tiesą sakant, vien jau šio fakto būtų užtekę, kad atsirastų legenda.

Birutės mirtis

Tolesnius įvykius, pasibaigusius Birutės žūtimi, atkurti sunkiau. Pasak Ordino šaltinių, ji buvusi nuskandinta, bet tai tikrai negalėjo būti egzekucija – tai Algirdaičiai nesiryžo surengti net Kęstučiui, nors formaliai būtų buvę už ką. Kad Birutė būtų buvusi nuskandinta Breste, užpuolus ją iš pasalų, taip pat mažai tikėtina – sunku įsivaizduoti situaciją, kurioje tai būtų galėję nutikti.

Tad peršasi prielaida, jog Algirdaičiai stengėsi pateikti Kęstučio nužudymą kaip savižudybę. Vadinasi, turėjo siekti, kad jų versiją patvirtintų Kęstučio šeimos nariai. Birutę buvo galima šantažuoti, turint savo rankose Vytautą: jo išsiuntimas į Krėvą – ten, kur ką tik buvo nužudytas Kęstutis – buvo nedviprasmiška užuomina. Po to Birutė galėjo apsimesti, kad nusileidžia, ir derybų dingstimi pas Jogailą išsiųsti Oną, kuri išsireikalavo susitikimo su Vytautu. Tai paaiškintų Onos atsiradimą Krėvoje, kur ji, turbūt sesers ir svainio Jono Alšėniškio padedama, suorganizavo Vytauto pabėgimą.

Be abejo, moterys turėjo veikti pagal iš anksto sutartą planą, tad kol Ona rengė Vytauto pabėgimą, Birutė greičiausiai irgi nesėdėjo sudėjusi rankų. Norint atnaujinti kovą su Algirdaičiais, iš Krėvos pabėgusiam Vytautui būtų buvusi reikalinga kariuomenė, o ją surinkti buvo įmanoma tik Žemaitijoje (Palenkė buvo pernelyg nustekenta). Taigi vienintelis logiškas Birutės veiksmas buvo vykti į Žemaitiją – taigi Gardino link, po to – per Sūduvos girias. Jeigu Algirdaičiai perprato jos planą, vėlgi logiškiausias žingsnis buvo užtverti brastas: Birutei neišvengiamai būtų tekę keltis per Nemuną, galbūt ir Nerį. Susidūrusi su Algirdaičių pajėgomis, Birutė galėjo nuskęsti, o vaikai – Žygimantas ir Rimgailė – patekti į nelaisvę: tai paaiškintų, kaip jie ten atsidūrė. Tautvilas greičiausiai buvo likęs Breste, nes sugebėjo pabėgti į Mazoviją; beje, jis ten tikriausiai atvyko anksčiau už Vytautą, nes priėmė krikštą, o Vytautas tai padarė tik pabėgęs pas kryžiuočius 1383 m. pabaigoje.

Suprantama, šis Birutės žūties aplinkybių atkūrimas nėra vienintelis įmanomas, bet jis bene geriausiai dera su įvairiais pabirais faktais, kuriuos kitaip sunku sujungti į vieną logišką grandinę.

Kunigaikštienė gyva?

Birutės mirtis buvo riba, ties kuria iškilo ir pradėjo gyvuoti Birutės legenda. "En ma fin est mon commancement" ("Mirty manoj mana pradžia"), – kitos legendinės moters – Škotijos karalienės Marijos Stiuart – kadaise išsiuvinėti žodžiai tinka ir šiuo atveju.

Atrodytų, tragiška Birutės gyvenimo pabaiga turėjo būti suvokta kaip Dievų kerštas, bet taip neatsitiko. Jos kaip teigiamos herojės įvaizdis, matyt, jau buvo įaugęs į kraują, ir todėl po Birutės mirties atsirado visai kitokia legenda. 1416 m. Konstanco suvažiavime Lenkijos ir Lietuvos atstovai pareiškė, kad „po visų skaudulingų pergyvenimų ji ilgai gyveno garbingoje, jos asmeniui tinkamoje būklėje ir paskui garbingai baigė savo gyvenimą; jos kapas ir dabar dar laikomas pagarboje“. Iš kur atsirado mitas apie jos ilgą gyvenimą po Kęstučio mirties?

Grįžkime prie Birutės žūties momento 1382 m. rudenį. Egzistuoja tam tikras paradoksas: nors pirmalaikė charizmatiško asmens mirtis yra viena svarbiausių sąlygų mitui rastis, sulaukus tragiško finalo, visuomenė ima nesąmoningai trokšti laimingesnės pabaigos. Šią tendenciją puikiai iliustruoja apsišaukėlių fenomenas, kuris kartu parodo, kokiais absurdiškais gandais žmonės kartais patiki. Štai 1918 m. bolševikams išžudžius imperatoriaus Nikolajaus II šeimą, pasklido gandas, esą viena jo dukterų – didžioji kunigaikštytė Anastasija – kažkaip išvengė mirties. Vėliau buvo demaskuota pustuzinis apsišaukėlių anastasijų. Nors palaikai buvo surasti, Holivudui tai nesutrukdė sukurti filmuko apie Anastasijos pabėgimą į Ameriką.

Panašiai galėjo atsitikti ir po Birutės žūties. Žemaitija 1382 m. rudenį išgyveno didžiausią įtampą. 1382 m. rudenį žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ugnių ir jiems žūtbūt reikėjo vado, galinčio pasiūlyti kokią nors kovos strategiją. Kai tokia situacija, gandų apie menamą Birutės išsigelbėjimą galėjo rastis kuo lengviausiai. Vėliau Jogailai neabejotinai būtų tekę neigti šiuos gandus, o geriausias būdas buvo surengti viešą ir iškilmingą dėdienės išlydėjimą į dausas. Kur tai galėjo įvykti? Palangą, nepaisant vyraujančio stereotipo, reikia atmesti, – čia V.Ališauskas teisus. Iki pat XIX a. 4-ojo dešimtmečio Birutės kalnas nebuvo siejamas su jos palaidojimo vieta. Dėmesį traukia Ariogala. 1262 m. Chronografo Vilniaus nuoraše, padarytame XVI a. pradžioje, prie mito apie Sovijų, aiškinančio, kaip Lietuvoje paplito mirusiųjų deginimo paprotys, yra prierašas: "Tai yra pagoniškas paklydimas, ir mūsų Lietuvoje šis piktasis paprotys buvęs iki Vytauto. Tai Vytauto žmoną Ariogaloje sudegino po jos mirties; paskui pradėjo liautis degintis“. Akivaizdu, kad jokia istorijai žinoma Vytauto žmona Ariogaloje negalėjo būti sudeginta – Ona mirė 1418 m. ir buvo palaidota Vilniaus katedroje, vyrą pergyvenusios Julijonos mirties data ir palaidojimo vieta nežinoma, bet kadangi ji buvo antros kartos krikščionė, Ariogaloj jos irgi niekas nebūtų deginęs. Galima daryti prielaidą, kad Vytautas turėjo dar vieną žmoną, bet tokiu atveju ji turėjo mirti apie 1370 m., o legendoje Vytauto „žmonos“ sudeginimas gretinamas su mirusiųjų deginimo pabaiga – taigi su Lietuvos krikštu. Peršasi prielaida, kad Ariogaloje buvo sudeginta ne Vytauto žmona, bet motina – „žmona“ galėjo būti įrašyta tiesiog per klaidą. Kadangi Gėluvos piliakalnis – senosios Ariogalos pilies vieta – ir jo papėdėje esanti pieva su dabar jau užakusiu šaltiniu vadinami Birutės vardu, tikimybė dar labiau padidėja.

Jis iš karto turėjo tapti jos kulto vieta, tačiau patį Birutės mirties faktą visuomenė greičiausiai įsisąmonino palaipsniui. Be to, panašiais atvejais visuomet lieka žmonių, linkusių atmesti visus įrodymus ir kurpti legendas apie tai, kaip mylimas herojus ar herojė ilgai ir laimingai gyvena kur nors incognito iki pat natūralaus savo dienų galo.

Taigi, kai 1416 m. pavasarį Konstanco suvažiavime kryžiuočiai apkaltino Jogailą Vytauto motinos nuskandinimu, jos mirtis jau turėjo būti apaugusi įvairiausiomis legendomis.

Lenkų teisininkai, rengę atsakymą Jogailos vardu, neturėjo galimybių derinti su savo karaliumi kiekvieno žodžio. Daugeliu atveju jiems teko kliautis savo žiniomis. Apie Birutės kapo garbinimą, o gal net apie jos menamą „ilgą ir laimingą gyvenimą“ po visų nelaimių, jie galėjo būti girdėję, tarkim, iš žemaičių delegacijos, viešėjusios Konstance nuo 1415 m. lapkričio iki 1416 m. kovo. Kapo egzistavimo faktas jiems netgi galėjo tapti savotišku Birutės nenuskandinimo įrodymu ir atitinkamai paskatinti užginčyti kryžiuočių teiginius. Taigi Lenkijos–Lietuvos atstovų pareiškimą Konstanco suvažiavime reikėtų vertinti ne kaip faktų, o kaip būdingos charizmatinio asmens mirtį neigiančios legendos egzistavimo liudijimą.

Kultas augo

Vytauto laikai Birutės kulto plėtrai buvo itin palankūs. Pirma, Lietuva išgyveno religijų kaitos dramą ir tikrai nebūtų radusi tobulesnio moralinio orientyro už senųjų dievų tarnaitę-atsimetėlę, kuri vis dėlto įrodė buvusi dora moteris, galinti paaukoti gyvybę dėl savo šeimos. Antra, Vytautas neabejotinai buvo suinteresuotas savo motinos kulto skatinimu tiek dėl asmeninių, tiek dėl politinių priežasčių. Galima net spėti, kad jis panaudojo savo motinos kultą krikščionybei diegti, siekdamas švč. Mergelės Marijos asociacijų su Birute. Senuosiuose Trakuose – savo gimimo, o gal ir pradėjimo vietoje – Vytautas apie 1405 m. fundavo Viešpaties apreiškimo švč. Mergelei bažnyčią. Naujuosiuose Trakuose jo 1409 m. funduota Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia tokių akivaizdžių asociacijų nekelia, vis dėlto Naujieji Trakai buvo vieta, kur Birutė – panašiai kaip Mergelė Marija pas Elžbietą – gyveno saugi ir gerbiama. Galop Kaune, t.y. netoli hipotetinės Birutės žūties vietos, Vytautas apie 1400–1408 m. fundavo bažnyčią, skirtą švč. Mergelės Marijos ėmimui į Dangų. Vėliau, Žemaitijos krikšto metu, Vytautas dar fundavo Švč. Mergelės Marijos ėmimo į Dangų bažnyčias Veliuonoje ir Raseiniuose.

Visa Lietuva nusėta Birutkalniais. / Istoriko Tomo Baranausko sudarytas žemėlapis

Galop Vytauto motinos kultą skatino ir auganti paties Vytauto šlovė. Taigi Birutės kultas turėjo daugiau kaip pusę amžiaus įsitvirtinti ir suvešėti. Per tą laiką turėjo atsirasti jos memorialų – šventviečių, iš kurių lemtingą vaidmenį vėliau suvaidino Palanga. Taip pat turėjo galutinai susiformuoti ir Birutės mitologija.

Birutės asmenvardžio paplitimu galima aiškinti tik dalies vietovardžių kilmę – kiti Birutės kalneliai turėtų būti šventviečių reliktai. Įdomiausia tai, kad jų pavadinimus aiškinančios legendos arba liko nežinomos, arba sieja šiuos pavadinimus su kitomis Birutėmis. Tautosakos užrašymai labai vėlyvi, tačiau jei dauguma Birutkalnių būtų atsiradę ant nacionalinio romantizmo bangos XIX–XX a. sandūroje, jie kaip tik būtų buvę susieti su garsiąja Trakų kunigaikštiene. Taigi labiau tikėtina, kad šie vietovardžiai radosi ankstesnėje epochoje, o vėliau juos supusi mitologija išsikraipė arba visai nunyko.

Autentiškiausia Birutės legenda išsilaikė Palangoje. Tai galėjo lemti kelios aplinkybės. Pirma, M. Strijkovskis 1582 m. išleistoje „Kronikoje“ paliko rašytinį liudijimą apie „šventos Birutės“ garbinimą jos vardu pavadintame kalne ir dargi suabejojo, ar vietinis kunigas teisingai elgiasi, rinkdamas aukas per šios pagonės garbinimo apeigas. S. Strijkovskio kritika galėjo tapti impulsu kuo skubiau sukrikščioninti šventvietę, pastatant ant kalno Šv. Jurgio koplyčią – V.Ališauskas ko gero pagrįstai sieja ją su 1590 m. Kotrynos Jogailaitės fundacija Palangos bažnyčiai.

Šv. Jurgis, beje, buvo pasirinktas labai taikliai, nes ką gi matome paveiksluose arba skulptūrinėse, vaizduojančiose jo mitologinį žygdarbį? Karžygį, mergelę ir drakoną. Taigi asociacija akivaizdi: karžygys – Kęstutis, mergelė – Birutė, o drakonas galėjo simbolizuoti įveiktą pagonybę (arba Vokiečių ordiną – kaip kam labiau patinka).

Taip pat pasakojama, kad XVI a. ant Birutės klano buvusi pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė, kurią žmonės pradėjo garbinti kaip Birutę.

Ant Birutės kalno visą laiką buvo kažkas, prie ko legenda galėjo prisirišti, tad nereikia stebėtis, kad ji čia išsilaikė ir sulaukė laikų, kada jai buvo lemta atgimti iš naujo. Birutės legendos atgimimui sąlygas, be abejo, sudarė romantizmas, kuris ne tik paskatino domėjimąsi praeitimi, bet ir išpopuliarino bendrą jaunos, gražios žynės vaizdinį. Pirmasis, tikriausiai bendro kultūrinio žemaičių sąjūdžio įkvėptas, darbo ėmėsi Silvestras Valiūnas, apie 1823 m. sukūręs baladę „Birutė“. 1824 m. ši baladė, pavadinta „Dūmojimas seno žemaičio ant kalno Birutos“, pateko į Dionizo Poškos rinkinį „Bitelė Baublyje“, šiek tiek patobulintas variantas 1828 m. publikuotas lenkiškame žurnale „Kolumb“. Dar iki 1830 m. ji virto daina ir buvo dainuojama per 1830–1831 m. sukilimą, kuriame žuvo jos autorius.

Birutė XIX a. žmonių atmintyje vis dar buvo gyva – jie vis dar melsdavosi jai, prašydami palengvinti skurdą ar išgydyti nuo ligų. Ir štai mokyti vyrai pateikė įrodymų, kad „šventoji Birutė“ buvo tikra, reali – kad ji buvo viena iš jų! Be perdėjimo galima sakyti, kad Birutė pažadino lietuvių tautą iš letargo, grąžindama jai savo vertės pajautimą. Apie kunigaikščių žygdarbius buvo galima rašyti daug – valstiečiams jie vis tiek būtų likę tolimi, tačiau romantiška kunigaikščio meilės paprastai merginai ir kartu jos pripažinimo istorija jaudino kiekvieną.

Staigus, sprogimui prilygstantis Birutės kulto atgimimas, tapęs pačios Lietuvos atgimimo išraiška ir pranašu, paskatino atstatyti jos kalne koplyčią. Iniciatyvos ėmėsi Palangos klebonas Konstantinas Steponavičius. Mūrinės koplyčios statyba prasidėjo 1866 m., tačiau Rusijos imperijos valdžia, įžvelgus čia „politiką“, sustabdė darbus ir užsimojo statinį nugriauti. K.Steponavičius nuėjo kryžiaus kelius, visiškai susigadino sveikatą, bet prieš mirtį 1870 m. jis vis dėlto sugebėjo pramušti paties Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro leidimą baigti koplyčią ir 1869 m. dar suspėjo ją pašventinti.

Koplyčioje atsirado žmogaus ūgio kunigaikštienės Birutės skulptūra, grafo Juozapo Tiškevičiaus užsakymu išdrožta liaudies meistro A.Potockio. Rusijos imperijos valdžiai Birutės koplyčia ir toliau liko krislas akyje. XIX a. pabaigoje ją teko remontuoti slapta, paskui policija ieškojo kaltininkų, bet nerado. Taip pat pasakojama, kad kunigaikštis Mykolas Oginskis, atvažiuodavęs vasaroti į Palangą iš Plungės, liepdavo savo orkestrui groti vieną iš „Birutės dainos“ melodijų, buvusią labai panašią į lenkų patriotinės dainos „Boze, cos Polskę“; lenkomanai nusiimdavo kepures, dažnas net atsiklaupdavo, o tada kunigaikštis pranešdavo, kad ką tik skambėjo lietuvių kūrinys „Ant marių kranto, Palangos miestely“, dėl ko susilaukdavo ne tik lenkomanų pykčio, bet ir turėdavo aiškintis policijai. Taigi Birutė virto vis labiau įsisiūbuojančios kovos už Lietuvos savarankiškumą simboliu.

XX a. pradžioje šiek tik atlėgus imperinei priespaudai, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ir Mikas Petrauskas nusprendė perkelti Birutę į sceną. Jų operos premjera įvyko 1906 m. lapkričio 6 d. Vilniaus miesto salėje (dab. Nacionalinė filharmonija).

Birutė šiandien

Pastaruoju metu akivaizdus siekis Birutę demitologizuoti, vaizduoti kaip visiškai paprastą kilmingos giminės dukterį. Jono Laucės romane „Mirštančių dievų kerštas“ Birutei įkyriai peršamas kitas mylimasis, tuo motyvuojant jos nenorą tekėti už Kęstučio ir sprendimą pasižadėti Dievams.

Tokias tendencijas galima aiškinti bendra tautinių „mitų“ neigimo mada. Antra vertus, senasis Birutės įvaizdis, suformuotas pagal XIX–XX a. romantizmo kanonus, tikrai nebeatitinka nūdienos skonio: šiandien protagonistė nebegali būti „gėdinga mergelė“, kuri vos pamačiusi poną puola ant kaklo. Tad galbūt entuziastingieji mitų griovėjai, patys to nesuvokdami, tik valo kelią naujam Birutės įvaizdžiui.

O koks jis bus, parodys laikas. Birutės istorijoje daug ką galima įžvelgti: lemtingo žavesio gražuolę ir santuokinių įsipareigojimų vengiančią nepriklausomą moterį, atsidavusią motiną ir kritišką žmoną, nepalaužiamą kovotoją, daugiau kaip dvidešimtį metų politikos ir karo verpete buvusią kunigaikštienę. Drauge galbūt ir tikrą šventąją, du kartus stebuklingai paveikusią Lietuvos likimą. Tokios herojės nepasimiršta, ir Birutės legendai tikrai dar lemta sulaukti atgimimo. Galų gale kuklus paminklėlis Palangos botanikos parke nuolat stovi apkaišytas gėlėmis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"