TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kur dingo Kreivasis miestas?

2008 08 07 0:00
Dainų slėnyje kasinėjimų nematyti, čia žvalgomiesiems archeologiniams tyrimams pasirinkta mažiausiai ardanti technologija - gręžiniai.
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos nuotrauka

"Čia, po mūsų kojomis, yra medinis miestas, - Vilniaus Kalnų parko Dainų slėnio estradoje kalbėjo archeologas Gediminas Vaitkevičius. - Galiu pasakyti, kad ten stovėjo gyvenamieji namai, mažiausiai šešios posesijos, čia ėjo kelias. Gręždami pataikėme ir į židinį, padengtą granitu."

Lietuvos istorijos instituto archeologai Saulius Sarcevičius, G.Vaitkevičius, Linas Kvizikevičius ir geologas Antanas Pečkaitis jau baigia Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos užsakytus žvalgomuosius archeologinius tyrimus. Jiems atlikti buvo pasirinkta mažiausiai ardanti technologija - gręžiniai, užtat Kalnų parke kasinėjimų nematyti.

"Norint imtis atkasti viską, reikia pirmiausia žinoti, ką ir kaip darysime su tuo, ką atkasime, - pabrėžė Istorijos instituto Miesto tyrimų skyriaus vedėjas dr. G.Vaitkevičius. - Kadangi čia medis, iš karto iškils konservavimo reikalai: kaip užkonservuoti ir kaip eksponuoti, panaudoti. Reikia protingai viską daryti, kad nebūtų kaip Žemutinėje pilyje, kai malkomis išėjo unikaliausia medžiaga."

Atradimai

Kreivasis miestas, kaip pasakojo LŽ pašnekovas, gyvavo XIII-XIV amžiuje. Kai buvo pastatyta rezidencinė pilis Gedimino kalne, tuo pat metu pradėjo formuotis dvi miesto dalys: viena - Gedimino kalno papėdėje, kita -Kreivajame kalne. Vadinamosios Kreivojo miesto dalies tikslas buvo labai gerai apgalvotas - ji saugojo pilies prieigas, nes tuo metu dar nebuvo iškasta nauja Vilnios upės vaga. Gedimino kalną ir Plikąjį (Trijų Kryžių) kalną jungė balnakalvė, todėl rytinis Gedimino kalno šlaitas buvo labai lengvai įveikiamas priešų. Pagalbinė įtvirtinta teritorija turėjo priversti priešą nukraujuoti. Taip ir atsitiko: 1362 metais kryžiuočiai sudegino dalį Kreivojo miesto, bet antrosios gynybinės linijos Kreivajame kalne jau neįveikė.

XIV amžiuje iškasus naują Vilnios vagą gynybinė padėtis iš esmės pasikeitė. Rytinis Gedimino kalno šlaitas tapo sunkiai įveikiamas priešų, tad Kreivojo miesto vaidmuo smuko. Kitas dalykas - gyventi kalvose gana sudėtinga. Labai nepatogios ir miesto plėtros perspektyvos. Be to, lietuviai jau buvo perėmę mūro statybą ir naudojo ją gynybos reikalams. Gedimino kalno papėdė tapo gana saugi ir kur kas perspektyvesnė vieta gyventi.

"Anksčiau Trijų Kryžių kalnas, vadinamoji 156 metrų aukštuma ir už jos esanti 152 metrų aukštuma sudarė vientisą plokštikalvę, - apie Kreivąjį kalną pasakojo archeologas. - Lygiai tokią pat kaip 1,6 hektaro dydžio Stalo kalnas. Plokštikalvės šlaitai buvo statūs, 15-16 metrų aukščio, sunkiai įveikiami. Po 1390 metų pietrytinis šlaitas nuvirto, nes nebuvo prižiūrimas. Be to, pastačius miestą ir pilį atsirado technogeninė apkrova. Mūsų skaičiavimais, pietryčių pusėje nuslinko maždaug 9 tūkst. kubinių metrų, o kas yra šioje pusėje - net neįsivaizdavome!"

Būtent atliekant naujausius tyrimus virš XIV amžiaus sluoksnio buvo aptiktas vidutiniškai penkių-septynių metrų supiltinis gruntas. Jis visas paimtas iš gretimos kalvos. Išankstiniais duomenimis, 12-14 tūkst. kubinių metrų supilta į terasą šiaurinėje pusėje.

Pradingęs kalnas

Kada tai buvo padaryta, kol kas negalima tiksliai pasakyti. Galbūt nuo XV amžiaus iki XVIII amžiaus pirmosios pusės. Tolesni tyrimai atskleis tikslesnę datą.

XVIII amžiaus pirmojoje pusėje ši terasa ir naujai nutiestas keliukas, vedantis į Trijų Kryžių kalną, jau buvo. Spėjama, kad čia, matyt, norėta įrengti redutą (lauko gynybinį įtvirtinimą), tačiau jis buvo nebaigtas arba performuotas. Tada, pasak G.Vaitkevičiaus, jau buvo atsiradę sprogstamieji artilerijos sviediniai, o toks redutas galėjo amortizuoti sprogimą. Jo gana stačių šlaitų neįveikė nei

pėstininkai, nei kavalerija, tačiau redutas neturėjo būti ir per daug aukštas, kad nesudarytų vadinamosios mirtinos zonos, kai apačioje

sustojusių priešininkų nebepasiektų artilerijos pabūklas.

Iš dabar turimų duomenų ši versija, pašnekovo manymu, yra įtikimiausia. Gruntas buvo imamas iš plokštikalvės, kuri XVII amžiuje jau buvo nereikalinga. Artileriniams įtvirtinimams, vadinamiesiems šansams, didelio kalno nereikėjo. Užteko tokių kalvų kaip Trijų Kryžių kalnas - 2700 kvadratinių metrų plotas jiems idealiai tiko.

"Taip ir pradingo Kreivasis kalnas, - sakė archeologas. - O pirmasis jį griauti pradėjo Vytautas, 1390 metais apšaudydamas iš pabūklų per brolžudišką karą su Jogaila."

Išmušanti iš vėžių

Didžiausia tikimybė, kad Kreivoji pilis, Kreivasis miestas arba Curvum Castrum, kaip metraščiuose lotyniškai vadinama, buvo kaip tik čia, dabartiniame Kalnų parke, bet dėl reljefo neadekvatumo istoriniam kontekstui daugelis visai rimtų mokslininkų, pasak G.Vaitkevičiaus, negalėjo patikėti, kad jis galėjo būti tokioje vietoje. Ieškota ir Sereikiškių parke, ir Bokšto gatvėje, Pilies ir Latako gatvių rajone.

Nors Kreivojo miesto ir Kreivosios pilies buvo ieškoma Gedimino kalno papėdėse, jau po pirmųjų kasinėjimų 1933 ir 1939 metais pasirodė medžiagos apie Kalnų parke rastą miestą. Jį 1956-aisiais aptiko ir archeologas Adolfas Tautavičius. Yra išlikę jo daryti brėžiniai. Vis dėlto tyrimai buvo fragmentiški ir jų medžiagos niekas nesusistemino.

"Nebuvo atsakytas ir klausimas dėl topografijos, nes ji, specialisto žvilgsniu, yra visiškai alogiška, kad čia XIV amžiuje galėjo būti miestas. Visus tyrinėtojus išmušdavo iš vėžių esanti nuokalnė, - iš Kalnų parko Dainų slėnio estrados Trijų Kryžių kalno link rodė pašnekovas. - Tikras malonumas priešui pakilti!"

Tokia nuokalnė senovėje iškart būtų buvusi nukasta ir griovys padarytas, kad priešui būtų sunkiau prieiti, turint omenyje XIV amžiaus techniką. Šie tyrimai kaip tik ir parodė, kad jokios nuokalnės nebuvo. Terasa supilta po XIV amžiaus.

Neatpažįstamai pakitusi

"Mūsų darbas buvo susieti ankstesnių kasinėjimų archeologinius ir geologinius duomenis su konkrečia vieta, taip pat su kartografija, nes išlikę XVIII amžiaus pirmosios pusės ir XIX amžiaus pirmosios pusės žemėlapiai suteikia labai vertingos informacijos, kaip ši vietovė atrodė, - aiškino G.Vaitkevičius. - Svarbiausia, kad čia - erozinis kalvynas, vyrauja smėlis ir žvyras, todėl labai greitai keičiasi reljefas. Aplinkos istorija yra nauja tyrimų sritis, kai pradedami tyrinėjimai nuo žemės paviršiaus - ar jis pakitęs ir kiek. Tada galima modeliuoti visą istoriją."

Pasirodo, Kalnų parko topografija yra neatpažįstamai pakitusi. Nuo liepos pradžios įvairiose vietose iš viso padaryta apie 80 gręžinių. Dar buvo mažiausiai dviejų mėnesių parengiamasis darbas. Pirmiausia studijuota, kaip atrodė paviršius, visos morfodinamikos schema, tikimybės, kur greitesni, kur lėtesni procesai vyksta, kuria kryptimi, kur yra vandenskyros. Vėliau, pasak pašnekovo, buvo optimizuojami gręžiniai, kad mažiausiomis sąnaudomis būtų atsekta, kur yra žinių apie kultūrinius sluoksnius. Tam reikėjo surinkti ne tik buvusių tyrimų duomenis, bet ir ankstesnę kartografiją. Nnaudotasi XVIII ir XIX amžiaus miesto planais, ankstyviausiais 1739, 1831 ir labai vertingais 1842 bei 1848 metų topografijos žemėlapiais. Juose buvo žymimos esamos reljefo formos ir gręžiniais susiejamos su natūra. Archeologas tikino, kad senosios kartografinės medžiagos informatyvumas labai didelis, o tikslumas stulbinamas - 200 metų senumo žemėlapiai ir su dabartiniais galėtų dar pasivaržyti.

Per šiuos tyrinėjimus taip pat paaiškėjo, kad dabartinė Dainų slėnio aikštelė, geologijos terminais tariant, šiaurinis amfiteatras, užimantis be poros arų vieną hektarą, anksčiau buvo pusantro hektaro

dydžio. Čia plytėjo viena gyvenamoji miesto dalis. Kita, pustrečio hektaro, - pietiniame amfiteatre, dabar jau nugraužtame įsirėžusios griovos. Trečia, pusantro hektaro, - gretimoje aukštumoje.

Kreivajame kalne buvo mažiausiai dvi įtvirtinimų linijos. Išorinė gynybos siena apėmė maždaug 12 hektarų teritoriją. Ji ėjo Stalo kalnu ir dabartine 152 metrų aukštuma, nuo jos per 130 metrų buvusiu Bekešo kalnu (kai jis nugriuvo XIX amžiuje, pavadinimas atiteko tolesnei aukštumai), aprėpė kitus kalnagūbrius. Kur kas mažesnėje antrosios ir gerokai rimtesnės įtvirtinimų linijos juosiamoje teritorijoje galėjo būti Kreivoji pilis - visiškai nestandartinės formos, todėl taip ir vadintos.

Lietuvių Pompėja

"Pagal plotą Kreivasis miestas iki XIV amžiaus trečiojo ketvirčio vidurio sudarė pusę Vilniaus ploto, todėl Vilniaus istorija be Kreivojo miesto būtų nesąmonė, profanacija, - kalbėjo G.Vaitkevičius, Kreivojo miesto tyrimų entuziastas. - Tos Vilniaus dalies rimčiau ėmėmės 2003 metais su Geologijos ir geografijos institutu. Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija žinojo, kad gvildename šią temą, todėl ir pasikvietė atlikti tyrimus, o šie mums leido daug ką pakoreguoti."

Sukaupta medžiaga bus tikslinama ir pildoma. Dar reikės atlikti Stalo kalno tyrimus, bet jis, pasak pašnekovo, turi vieną rimtą trūkumą. Ten vandensparos sluoksniai yra maždaug 25 metrų gylyje, vadinasi, šulinį kasti reikėjo labai giliai. Antras dalykas, to vandens ne itin daug, todėl gyvenimo sąlygos buvo itin sunkios, ypač žiemą, jeigu vandens reikėjo atsivežti. Buitis dar kaip ne kaip, bet gynybai šis kalnas visiškai netiko. Juk užtektų priešui apsupti ir neleisti pasiimti vandens - iškart kiltų grėsmė pasiduoti. Vadinasi, Stalo kalnas tiko tik trumpalaikei gynybai arba priedangai. Kitas dalykas, čia nevertėjo statyti pilies, nes Stalo kalnas yra priešingoje pusėje nuo Gedimino kalno ir niekuo jo nedengė.

"Turime labai daug ką parodyti. Svarbiausia - nuspręsti, ką daryti šioje teritorijoje, kad būtų galima ją ir eksponuoti, ir naudoti pažinimo reikmėms, ir padaryti turizmo traukos centru, - svarstė archeologas. - Reikia siūlymų, ką daryti, nes čia turime Pompėją. Žinoma, Pompėjai neprilygsta, bet pas mus, pavyzdžiui, yra ne prasčiau už tai, ką turi Bergenas (Norvegijos senoji sostinė). Buvau ten šiemet pasižiūrėti, kas padaryta. Sutraukia minias žmonių. Svarbiausia, ir savo vaikams galėsime parodyti, ką turime."

Tyrinėtojų nuomone, XIII-XIV amžiaus miestas yra išlikęs neblogos būklės. Gana įdomi jo struktūra. Pavyzdžiui, keliui buvo panaudota griova - labai gili ir siaura, vadinasi, ir lengvai kontroliuojama. Įsivaizduokite, jei priešas pralaužia pirmąją liniją (vartai visada buvo silpniausia gynybos vieta), jis bemat atsiduria tarsi spąstuose šešių metrų gylio ir 120 metrų ilgio griovoje.

"Reikia neskubant, apgalvotai ištyrinėti, kas čia yra, - pabrėžė G.Vaitkevičius. - Būtų labai dideli darbai, juos reikėtų ypač atsargiai atlikti. Toliau, mano nuomone, nors nesu kompetentingas,

būtų galima padaryti tai, ką Sigitas Lasavickas dar 1958 ar 1961 metais siūlė daryti Žemutinėje pilyje - apgaubti stiklu ir demonstruoti. Tada dar niekas to nedarė ir Luvro piramidės dar nebuvo, o mūsų architektas jau buvo sumanęs. Galėjome visus aplenkti. Dabar ši idėja pasaulyje paplitusi, tad nieko nebenustebinsi."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"