TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kur ilsisi sodo namelių neturintys niujorkiečiai

Kur savaitgaliui pabėgti iš sausakimšo, bet ne nuobodaus Niujorko, kuris yra vienas tankiausiai apgyvendintų miestų Amerikoje? Kaip pailsėti nuo paklusnios ir visus įnorius pildančios mašinos? Kur rasti tyrų laukų? Šios mintys dažnai kamuoja amerikiečius. Juk jie neturi sodo namelių, o uošvė gyvena senelių namuose arba išvykusi į kazino.

Vienintelė neprikimšta ir erdvi vieta yra Hudzono upė. Žinoma, jei išplaukus nekamuoja vandens baimė. Turistinių jūros kelionių terminalas tūno Manhatano pašonėje. Tai - Niujorko rajonas, pasaulio komercinis, kultūrinis finansinis centras. Molas arba išėjimas į upę buvo pastatytas 1935 metais ir nuo tada paplaukiojimas tapo prieinamas kiekvienam. O iki tol čia knibždėjo tyrinėtojų, kolonistų, prekiautojų laivai.

Angliškas pavadinimas Manhattan kilęs iš žodžio Manna-hata. Būtent toks pavadinimas 1609 metais buvo paliktas upės atradėjo Henrio Hudsono pareigūno Roberto Juet laivo žurnale. Indėnų genties lenape kalboje žodis Manhattan reiškė "sala su daugeliu kalvų". Iš tikro šį Niujorko rajoną sudaro kelios salos su nežymiomis kalvomis. Garsiausia yra Laisvės sala, kurioje stovi prancūzų dovanota Laivės statula.

Enciklopedija siūlo ir kitus Manna-hata vertimus: "vieta, kur perkama mediena, lankai ir strėlės", arba menatay ("sala"). Anuomet atradėjai Mana-hatta išvydo stovinčią abiejose Mauricijaus upės pusėse. Vėliau ši upė buvo pervadinta jos atradėjo H.Hudsono vardu.

Juoką keliantis sandėris

Kažkada žemė, ant kurios stovi Manhatanas, priklausė indėnams. 1626 metais olandų keliautojas Peteris Minuitas kartu su moterų ir vaikų palyda nusipirko salą ir pavadino Naujuoju Amsterdamu. Po šio sandėrio jis tapo pirmuoju gubernatoriumi. 1674 metais šią teritoriją olandai perleido Anglijai. Tuomet Naujųjų Nyderlandų provincija tapo Niujorku.

Pirkdami Manhataną (iš viso - 22 tūkst. akrų) olandai inėnams mokėjo karoliais, žalvariniais dirbiniais, dažytais drabužiais, veidrodėliais (šių prekių vertė buvo vos 24 doleriai arba 60 olandiškų guldenų). Kituose šaltiniuose minima, kad kaina buvo trys statinaitės romo. Indėnams blizgantys daiktai atrodė tikras lobis, o tuomet parduota nuosavybė jiems neturėjo didelės vertės, nes jie gyveno dabartineje Niu Džersio valstijos teritorijoje.

Anuometė Manhatano, dabartinio dangoraižių miesto, teritorija nekėlė žavesio, ji buvo apleista, sulaukėjusi, čia zirzė begalės uodų, driekėsi kalvos su jose knibždančiais neprijaukintais gyviais. Tačiau ji buvo tinkama medžioklei. Iš čia į Olandiją buvo siunčiamos kailių siuntos.

Po pirkimo akto saugumo tikslais olandai užsitvėrė sienas. Jie siekė apsisaugoti nuo indėnų ir anglų užpuolimų. Indėnai nenoromis įsitikino, kad draugiškiems santykiams atėjo pabaiga, ir šios teritorijos oras, žemė ir vanduo jiems nebepriklauso.

Žiaurų atradėją maloniems indėnams teko suvalgyti

Šimtmečiu anksčiau, nei įvyko sandėris, upės žiotyse pasirodė tyrinėtojas, kolonistas G. De Verrazzano. Jis laikomas pirmuoju europiečiu, pasiekusiu regioną tarp Floridos ir Niufaundlendo (neskaitant vikingų). Tyrinėtojo kilmė buvo itališka, tačiau jis tarnavo prancūzų laivynui. Tuo metu Prancūzija sprogo iš pavydo dėl sėkmingų grobikiško pobūdžio Ispanijos žygių į Naująjį pasaulį. Jų paguodai karalius Pranciškus I suruošė ekspediciją, o žygio vadovu paskyrė G. De Verrazzano.

Ieškoti šiaurės rytų kelio į Aziją 1524 metais išplaukė 4 laivai, iš kurių du sudužo. Po poros mėnesių ekspedicija pasiekė Baimės kyšulį (dabartinė Šiaurės Karolinos valstija) ir pakrante stūmėsi tolyn į šiaurę. Rodėsi, kad kelionė nepasiteisino, išvargę jūreiviai nebeturėjo geriamojo vandens, tad G. De Verrazzano nutarė krantan nusiųsti kelias valteles su žmonėmis. Didelė bangų mūša neleido pasiekti tikslo, tačiau vienas jūreivis ryžosi žygdarbiui: iššoko iš valties ir nuplaukė kranto link. Rankoje jis laikė dovanas indėnams. Galiausiai, ilgai blaškytas ant bangų, buvo išmestas į krantą ir pateko į griežtaveidžių, niekada nesišypsančių indėnų, kurių odos spalva priminė varį, o ilgi tiesūs plaukai buvo surišti į kasą, rankas. Indėnai, tučtuojau nuplėšę šlapius rūbus, sukūrė laužą. Tolimesni veiksmai buvo nenuspėjami, tad jūreivis pamanė, kad jį ruošiamasi sudeginti. Likusieji laive pradėjo kalbėti maldą. Jie irgi buvo įsitikinę, kad jūreivis bus iškeptas ir suvalgytas. Tačiau indėnai elgėsi mandagiai ir švelniai. Laužo reikėjo tam, kad išdžiovintų jūreivio drabužius. Iš pažiūros pikti blyškiaveidžiui jie buvo geri ir dėmesingi. Vyras buvo išlydėtas į laivą, tačiau be vandens.

G. De Verazzano pasuko dar šiauriau. Ten pasiekė siaurą tarsi kaklas, miškais apaugusią nepaprasto grožio įlanką. Tai buvo būsimasis Niujorkas. Atrastą teritoriją jis pavadino Naujuoju Angulemu (Nouvelle-Angoulême) ir paskelbė Prancūzijos valda. Kanojomis atplaukę indėnai nebuvo priešiški blyškiaveidžiams, juos sutiko su pagarba. Du vadai vilkėjo meškėno ir lūšies kailius, kuriuos puošė vario ornamentai. Tačiau G. De Verrazano yrėsi toliau į šiaurę. Klimatas po truputį vėso, kol tapo atšiaurus. Vietoje saldžiai kvepiančių Karolinos kiparisų kerojo tamsūs miškai. Nuo stačių uolų į juos žvelgė indėnai, mainais už peilius, kabliukus žuvims gaudyti siūlydami vario gabalus, žvėrių kailius. G. De Verazzano panorus nuleisti inkarą, pasipylė strėlių kruša. Nuožmūs indėnai nesileido į artimesnį kontaktą. Laukėjant gamtai, santykiai su indėnais tapo komplikuotesni. Senkant maisto atsargoms, nenuspėjmai vingiuojant upei, dėl nerasto aukso kelio slegiantis kaltės jausmas vertė įgulą pasukti atgal į Prancūziją.

Kaip teigia šaltiniai, G. De Verazzano nebuvo be nuodėmės. Jis ir jo įgula vogė indėnų vaikus, juos gabeno į Europą, o pačius indėnus vertė priimti kitą tikėjimą. Per vieną iš savo kelionių 1528 metais G. De Verazzano Karibų salose buvo sučiuptas indėnų, nužudytas ir suvalgytas.

Kelio į Tolimuosius Rytus nerado, bet davė vardą upei

Savo laivą G. De Verazzano plukdė tuomete Mauricijaus upe. Tačiau į šią teritoriją įplaukus anglui H.Hudsonui upė buvo pervadinta.

Jis buvo poliarinių kraštų tyrinėtojas, nuo vaikystės jautęs didžiulę aistrą kelionėms laivu. Nors buvo anglas, tarnavo Nyderlandų laivyne. Dar tarnaudamas anglų prekybos kompanijoje dviejus metus beviltiškai ieškojo trumpesnio kelio į Tolimuosius Rytus. Kadangi jo nerado, buvo pašalintas. Tuomet H.Hudsonas pradėjo plaukioti su olandų vėliava. Jis ištyrė daugelį Šiaurės Amerikos pakrančių. Tačiau šimtmečio atradimu tapo upės atradimas.

Ieškant trumpesnio kelio į Indiją, jo laivas buvo priverstas keisti kryptį, nes vandenyną buvo surakinę ledai. Įgula maištavo, norėjo grįžti atgal į Amsterdamą, nes žiemojimas tarp ledų jiems neatrodė patraukli idėja. Tačiau H.Hudsonas pasuko vairą į rytus, būsimo Niujorko link. Jo jachta „Half Moon“ su 20 vyrų įgula 1609 m. rugsėjo 3 d. įplaukė į gilios upės vandenis, tyvuliuojančius rytiniame Šiaurės Amerikos plote. Tuomet prasidėjo 507 km ilgio upės pažinimas.

1611 m. pavasarį laivo įgula, nebenorėdama visą vasarą keliauti po šiaurės jūras, sukėlė maištą, išsodino H.Hudsoną, jo sūnų ir jo šalininkus. Tyrinėtojas žuvo Arkties tyruose, paliktas be maisto ir gėlo vandens. Maištaujantys jūreiviai, aplenkdami Olandiją, nuplaukė į Angliją. Juos slėgė kaltės jausmas.

Neliko pamirštas ir G. De Verazzano vardas. Įspūdingas tiltas Niujorke yra pavadintas jo vardu.

Hudzonas šiandien

Plaukti laivu šia upe saugu. Nuo uolų nebetyko indėnai, jei kas, pasiruošę paleisti strėles. Krantus gaubia paslaptinga aura, kurią sukuria tankūs medžiai. Jie nebyliai stebi ir laimina, yra taikūs ir susitaikę su likimu. Ko gero, tarp jų nebėra liudininkų, menančių H.Hudsono ir G. De Verazzano keliones. Įsisukusios vėtros ir laikas pakirto jų šaknis. Plaukiant šiauriau, upė patenka į kalnų glėbį, jame tartum nurimsta. Neretai vandenyje ilsisi uolos.

Atėjus rudeniui, Hudzono upės blyškios pakrantės sužėri visomis paletės spalvomis. Medžiai užsivelka rūbą, nes tai - jų šventės metas. Tokio grožio jokia dailininko ranka negali sukurti. Tačiau dailininkų draugija, angliškai pavadinta „Hudson River School“, tai bandė. Šiai draugijai priklausantys dailininkai siekė atvaizduoti Hudzono upės ir Niujorko valstijos gamtos grožį. Šis menininkų judėjimas siekė paneigti mitą, kad ne Europa yra verta dailininko teptuko.

Rudens grožiui nelieka abejingi ir niujorkiečiai. Juos laivai plukdo upės vandenimis. Ant krantų iškėlę galvas, nebyliai stūkso turtingų žmonių, pavyzdžiui, Johno D. Rockefellerio III, pastatyti rūmai. Jie ištikimi olandų ir anglų architektūros tradicijoms. Styro kiaurą parą nesumerkiantys bluosto išlakūs švyturiai. Plaukiant virš galvos nebyliai kabo ilgi ir grakštūs tiltai. Vienas iš jų - 1450 m ilgio, nutiestas prezidento George'o Washingtono garbei.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"