TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Kuršiai: karingumas be valstybės

2016 06 01 6:00
Manoma, kad tokiais kurėnais (plokščiadugnėmis valtimis) plaukiojo kuršiai. Šie laivai naudoti iki XX amžiaus vidurio. 2001 metais Lietuvos jūrų muziejus atstatė kurėną ir nuleido į marias. Jūrų muziejaus archyvo nuotrauka

Dabartinį Lietuvos pajūrį IX-XIII amžiuje kontroliavo kuršiai. Jie netgi varė baimę skandinavams. Deja, nesudarę valstybės, buvo priversti pripažinti Vokiečių ordino valdžią. Gyvenimas prie jūros nuolat buvo neramus.

Kuršiai – baltų gentis, nuo seno gyvenusi neplačiame Lietuvos ir Latvijos pajūrio ruože I-XIV amžiuje. Kaip atskira etninė grupė kuršiai minimi net iki XVI amžiaus pabaigos. Istorikai teigia, kad tai buvo turtinga ir galinga gentis, nevaržomai plaukiojusi jūra ir besidalijusi įtaka su vakarinės Baltijos jūros pakrantės gyventojais.

Kovėsi su danais ir švedais

Lenkijos istorikas Jerzis Litwinas, kurio straipsnis publikuojamas Lietuvos jūrų muziejaus išleistoje knygoje „Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai Lietuvoje“, primena, kad kuršiai kitados laikyti „žiauriausiąja gentimi“. Taip juos praminė vokiečių kronikininkas Adomas Brėmenietis. Tačiau, reikia manyti, kad būti žiauriais juos privertė aplinkybės: nuo VIII iki XI amžiaus baltų pajūrio žemės tapo skandinavų karo žygių taikiniu.

853 metais kuršius užpuolė danai. Kaip Šv. Ansgaro gyvenimo aprašyme rašo Bremeno-Hamburgo arkivyskupas Rimbertas, „danai surinko daugybę laivų ir nukeliavo į kuršių kraštą, kurį norėjo apiplėšti ir pavergti. Šito krašto buvo penkios valstybės. Gyventojai, sužinoję apie jų atkeliavimą, susispietė vienon vieton ir vyriškiai ėmė gintis. Stoję mūšin, danus visiškai sumušė, išgrobdami taip pat jų laivus ir pasiimdami iš jų aukso, sidabro ir kitokio grobio“.

Vakarų baltų (kuršių) I-IV amžiaus kostiumas. Kostiumo autorė - hum.m.dr. Daiva Steponavičienė. /Artūro Moisiejenko nuotrauka

Tačiau 854 metais su dideliu laivynu ir 7 tūkstančiais karių kuršius užpuolė švedų karalius Olafas. Tada švedai sudegino kuršių miestą Seeburgą, apsiautė Apuolę. Šią kuršių žemių sostinę (dabar kaimas Skuodo rajone) kuršiai gynė aštuonias dienas, tačiau devintąją apgulties dieną patys apuoliečiai pradėjo derybas, sidabru sumokėjo išpirką, davė 30 įkaitų ir pripažino švedų valdžią.

Dabar nuo 2004 metų ant Apuolės piliakalnio rugpjūčio priešpaskutinį savaitgalį rengiamas Baltijos regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis „Apuolė 854“.

Atsigavę po antpuolių kuršiai ir prūsai taip pat nelikdavo skolingi: surengdavo jūroje piratiškus skandinavų jūrininkų užpuolimus, rengdavo karo žygius į Skandinavijos pajūrį.

XI amžiuje baltų apgyvendintas pakrantes bandė nukariauti danai. XXI amžiaus pabaigoje jų pavyzdžiu, prisidengę krikštijimo misija, pasekė ir vokiečiai. Jie kolonizavo Livoniją, įkūrė Rygą, o danai XIII amžiuje užvaldė estų žemes. Tad pajūrio gyventojams burių pasirodymas jūroje visada keldavo nerimą – gal vėl nauji priešai artinasi.

Adomo Brėmeniečio XI amžiuje parašytoje Hamburgo ir Brėmeno arkivyskupijos istorijoje yra nemažai žinių apie kuršius. Jis rašė, kad iki Kuržemės (Churlando) yra aštuonios dienos kelio, kad kuršiai yra žiauriausia gentis, kad nuo šių stabmeldžių visi bėga. Dar kronikininkas mini, kad Kuržemėj labai daug aukso, daug puikių žirgų, o kuršių namai pilni žynių, pranašų ir burtininkų, pas kuriuos ieškodami atsakymų vyksta žmonės iš viso pasaulio, daugiausia ispanai ir graikai.

Aktyvesni už prūsus

Karo istorikas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto Karo istorijos centro vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Manvydas Vitkūnas teigia, kad kuršiai daug kuo priminė vikingus ir jūrų karyboje buvo galbūt net aktyvesni už kitus pajūrio baltus – prūsus. „Apie VIII amžiaus vidurį kuršiai minimi kovęsi Brovalos mūšyje tarp švedų ir danų. Nuo 830 iki 930 metų minima ne mažiau kaip dešimt skandinavų (švedų ir danų) žygių į kuršių žemes. Tačiau jau nuo IX amžiaus antrojo ketvirčio iki XI amžiaus vidurio kuršiai puolami retai, o nuo XI amžiaus vidurio kuršiai jau patys perima skandinavų vaidmenį Baltijos jūroje ir tampa aktyvesni už švedus bei danus, – pasakojo M. Vitkūnas. – Kuršių jūrų karo žygiai baigiasi tik XIII amžiuje, daugelyje jų pajūrio žemių įsitvirtinus vokiečiams.“

Manvydas Vitkūnas teigia, kad kuršiai daug kuo priminė vikingus ir jūrų karyboje buvo galbūt net aktyvesni už kitus pajūrio baltus – prūsus. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Plėšikai ar prekybininkai?

Kuršių jūrininkai, kaip ir skandinavai, pasak M. Vitkūno, derino karybą (plėšikavimą jūroje bei pakrantėse) ir prekybą. Jie puldinėjo ne tik atviroje jūroje esančius laivus, bet ir kaimyninių kraštų pakrantes. „XII amžiuje kuršiai plėšikavo Blekingės (pietinė Švedija) bei Miono salos (rytinė Danija) pakrantėse. Apie 1170 metus Danijos karalius Valdemaras Didysis, siekdamas garantuoti ramybę savo sūnaus karūnavimo iškilmių metu, pasiuntė laivus išvalyti Baltijos jūrą nuo piratų didesniu nei įprasta spinduliu nuo Danijos, – pasakojo karybos istorikas. – Šis pavyzdys rodo, jog kuršių jūriniai karo žygiai buvo pasiekę išties nemenką mastą, jei tokiai stipriai jūrinei valstybei, kokia buvo Danija, prireikė rengti rimtą puolamąją operaciją, siekiant apsisaugoti nuo kuršių keliamos grėsmės.“

Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas minėtoje muziejaus išleistoje knygoje taip pat pažymi, kad kuršiai nuolat konkuravo su skandinavų vikingais: „Neretai kuršių karo laivai veikė išvien su estais, vakarų slavais. Kartais jie įsitraukdavo ir į skandinavų vikingų karo žygius. Tuo metu prekyba, grobiemieji žygiai ir piratavimas buvo papildančios viena kitą veiklos.“

Bandė užimti Rygą

Iš Livonijos kronikininko Henriko Latvio aprašyto 1210 metais įvykusio Rygos vyskupo Alberto susidūrimo su kuršiais matosi, kad kuršiai turėjo savo kariavimo jūroje strategiją: „kai vyskupas su savo piligrimais išvyko į Gotlandą, palikęs Livonijoje visus savo vyrus su kai kuriais piligrimais, kuršiai, Kristaus vardo priešininkai, netikėtai pasirodė sąsiauryje prie jūros kranto su aštuoniais piratų laivais. Juos pamatę piligrimai, išlipę iš savo kogų, susėdo į valtis gintis nuo pagonių, bet iš neapdairumo kiekviena valtis skubėjo pirma pasiekti priešą. Kuršiai iškrovė savo piratiškų laivų nosį ir atsigręžė į atplaukiančius, sustatę po du laivus greta ir tarp poros laivų palikę tarpą. Piligrimai, priartėję pirmaisiais savo laivais, pateko į piratų laivų tarpą, ir kadangi piligrimų valtys buvo nedidelės, tai jie negalėjo pasiekti priešininko, stovėjusio už juos daug aukščiau. Vienus piligrimus kuršiai užmušė ietimis, kiti nuskendo, dar kitus sužeidė, likusieji buvo priversti grįžti prie kogų ir atsitraukti. Tada kuršiai susirinko užmuštuosius, išrengė juos ir rūbus pasidalino, pasiėmė ir visa kita, ką rado pas užmuštuosius. Po to Gotlando miestiečiai susirinko užmuštuosius ir pagarbiai palaidojo. Tai buvo trys dešimtys riterių su kitais. Vyskupas paskelbė kelių dienų gedulą...“

Kuršių karybą tyrinėjęs D. Elertas pažymi, kad kai kuršiai 1210 metų birželį bandė užimti Rygą, kronikininkas Henrikas Latvis rašė, kad jų laivų buvo tiek daug, kad „visa jūra apsidengė tarsi tirštu debesiu“. Tačiau po keleto metų fryzai (garsi jūrininkų tauta, gyvenusi prie Šiaurės jūros) atkeršijo kuršiams – prie Gotlando salos apsupo juos ir užmušė beveik visus.

Festivalyje "Apuolė 854" demonstruojami atkurti kuršių kovos ginklai. /Festivalio organizatorių nuotrauka

Tapo Ordino grobiu

Kaip priminė M. Vitkūnas, kronikininkas Adomas Brėmenietis apie kuršius rašė, kaip „žiaurią gentį, kurios visi, netgi švedai, bijo“. „Tiesa, prūsus jis apibūdino labai teigiamai – kaip „žmogiškiausiaus žmones – homines humanissimi“. XIII amžiuje kronikininkas Henrikas Latvis rašė, kad kuršiai nuo seno pripratę niokoti švedų ir danų žemes, išsivežti iš ten vergus, avis ir kitokį turtą, o taip pat krikščionių bažnyčių varpus, kuriuos vėliau perlydantys į ginklus ir papuošalus, – pasakojo M. Vitkūnas. – XIII amžiaus pradžioje prasidėjus vokiečių ordinų įsitvirtinimui rytinėje Baltijos pakrantėje, kuršiai kurį laiką dar veikė jūroje ir ne kartą susirėmė su vokiečių laivų įgulomis. Deja, jie gana greitai (gal dėl savo vidinio susiskaldymo, negebėjimo koncentruoti jėgų pasipriešinimui) tapo Ordino grobiu (išskyrus tą kuršių žemių dalį, kuri pateko į Lietuvos valstybės sudėtį).“

Nuolatinė kuršių veikla jūroje, jų vystoma laivyba, pasak M. Vitkūno, sudarė prielaidas galimam tolimesniam baltiškosios jūreivystės vystymui, tačiau teritoriniai praradimai ir pernelyg menkas Lietuvos valstybės ilgus amžius turėtas pakrantės ruožas neleido šiuo šansu pasinaudoti.

Nesudarę valstybės kuršiai buvo priversti XIII amžiuje pripažinti Kalavijuočių bei Livonijos ordinų valdžią. Po lietuvių pergalės Saulės mūšyje ir po Durbės mūšio dar buvo sukilę, tačiau Ordino nuslopinti. Dalis kuršių pasitraukė į Lietuvą: pietiniai kuršiai asimiliavosi su žemaičiais, o šiauriniai kuršiai, asimiliuodamiesi su žiemgaliais ir lyviais, sulatvėjo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"