TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

L.Sapiega mokė nepaklusti vienam valdovui

2012 03 26 8:03

Dar XVI amžiuje Leono Sapiegos keltos politinės idėjos, raginimai patiems kurti tvarką savo valstybėje, o ne paklusti vienam valdovui, pasirodo, kaip niekada aktualūs ir šiandien. Tokią išvadą padarė neseniai Vilniaus paveikslų galerijoje, kurioje šiuo metu veikia kunigaikščiams Sapiegoms skirta paroda, apie tų laikų politinę kultūrą diskutavę istorikai, politologai, visuomenės veikėjai.

"Kokia tradicija remiasi šiandieniai mūsų politiniai spektakliai? Ar L.Sapiegos gintos politinės ir pilietinės tiesos, nuo XVI amžiaus formavusios Lietuvos politinį kūną, telkusios tautą, yra saugios dabartinėje Lietuvoje? Kiek senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), pirmosios respublikos politinio palikimo yra perėmusi dabartinė modernioji mūsų tauta?" - klausė diskusijos moderatorius Vilniaus universiteto (VU) docentas, Politinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys.

Lietuvos nacionalinio muziejaus LDK Valdovų rūmų iniciatyva surengtoje diskusijoje su visuomene tai bandė išsiaiškinti istorikas, politologas Antanas Kulakauskas, istorikas, VU docentas Eugenijus Saviščevas, Istorijos instituto direktorius Rimantas Miknys, Seimo narys Petras Auštrevičius.

Respublikoniška laisvė

Atsakymo į šiuos klausimus diskusijos dalyviai ieškojo LDK valstybės politinio veikėjo, Lietuvos didžiojo kanclerio, Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono L.Sapiegos (1557-1633 m.) politinėje kultūroje ir jo parengtame III Lietuvos Statute. L.Sapiegos prakalbos šiame Statute (viena - valdovui Žygimantui Vazai, kita - LDK luomams), išspausdintos Vilniuje 1588 metais, pasak D.Kuolio, buvo tam tikri Lietuvos Respublikos manifestai. 

"L.Sapiega, remdamasis dviem stipriausiais antikos filosofais - Aristoteliu ir Ciceronu, išdėstė respublikos abėcėlę, kuria turi vadovautis laisva lietuvių respublika, tai - dorybėmis ir įstatymo viršenybe, - kalbėjo D.Kuolys. - Lietuvos Respublika laisva yra dėl to, kad neturi valdovo, kuris galėtų pagal savo įnorius įsakinėti. Be to, jis visada remiasi rašytine teise, kurią kuria LDK tauta. L.Sapiega išdėsto laisvos tautos sampratą: tauta yra suvereni ir laisva, jei savo valdžią ir savo laisvę turi savo rankose, - ji pati kuria tvarką savo valstybėje. O tos tvarkos ir valdovas, ir kiekvienas pilietis turi laikytis. L.Sapiega, remdamasis Ciceronu, sako, kad nėra aukštesnės vertybės už laisvę. Ji turi būti ginama nuolat. Jeigu laisvės neginama, respublika žlunga. Kitas dalykas, ką pabrėžia L.Sapiega, - lietuvių laisvė yra išskirtinė. Lietuviai gali didžiuotis savo laisve tarp kitų krikščioniškų tautų, nes turi ne tik paprastą laisvę, bet ir laisvę valdyti savo valstybę - dalyvauti viešuosiuose reikaluose. Taip pasireiškia respublikoniškos laisvės principas."

Bajorai spaudė prie sienos

Pasak D.Kuolio, liberaliosios laisvės, kurioje gyvename šiandien (laisvi, kai į mūsų privatų, šeimų gyvenimą niekas nesikiša), L.Sapiegai ir XVI amžiaus lietuviams nepakako. Žmonės jautėsi laisvi tik tada, kai jiems už nugaros nebuvo priimami sprendimai, kurie juos įpareigotų. "L.Sapiega pratarmėje išdėstė respublikoniškosios laisvės principą - nieko apie mane be manęs. Aš turiu dalyvauti priimant tuos sprendimus, kuriuos vykdysiu, kuriems įsipareigosiu, - sakė D.Kuolys. - L.Sapiega išdėstė svarbų dalyką - nuo piliečių apsisprendimo, nuo jų pilietinės drąsos priklauso respublikos gyvavimas. Jei žmonės apsileidžia ir į teismus renka nedorybingus asmenis, jie pražudys laisvę. Dėl to mūsų pareiga į valdžią rinkti ne tik kompetentingus, bet ir dorybingus asmenis, kurie paisytų moralinių principų." Toks piliečių raginimas būti aktyviems aktualus ir šiandien.

L.Sapiega laiškuose pasakojo, kaip buvo priimamas III Statutas. Bajorai, susirinkę į pavietų seimelius, diskutavo, svarstė projektą, tobulino tikėdamiesi, kad paskui Seime jis bus patvirtintas.  "Sakyčiau, buvo visaliaudinis bajorų tautos svarstymas, - apibūdino D.Kuolys. - Viename laiške L.Sapiega pasipiktinęs pasakoja, esą jį prie sienos prispaudę bajorai mėgina išsakyti, ką reikia įrašyti į Statutą, bet patys negali to suformuluoti, o reikalauja, kad būtų padaryta. "Ką aš velnio žinau, kas to bajoro galvoj yra", - rašė L.Sapiega. Ši pastaba išduoda to meto praktiką - tauta kuria savo teisę. Net to bajoro, kuris nesugeba suformuluoti, ką nori pasakyti, balsas irgi jau buvo svarbus."

"Iš seimelių veiklos matyti, kad žmonės XVI amžiuje pamažu suprato savo žodžio jėgą ir pradėjo rinktis atstovauti patys sau", - pridūrė E.Saviščevas.

Pralobo įstatymiškai

Politologas A.Kulakauskas pažymėjo, kad XVI amžiaus respublika buvo elito respublika, kurta bajorų. Respublika turėjo savo moralinį kodeksą. "Kiek jo buvo laikomasi, čia jau kitas klausimas, - teigė A.Kulakauskas. - Suprantama, didelių turtų, 100 proc. laikantis moralinio kodekso, nė vienas negalėjo sukaupti. Ne tik šiandien, bet ir anais laikais."

E.Saviščevas konkretizavo: "Šiek tiek sugadinsiu L.Sapiegos įvaizdį. Savo karjerą pradėdamas Radvilų aplinkoje jis, ko gero, matė ne tik gerąsias įstatymų viršenybės vietas. Puikiai suprasdamas, kad politiniame gyvenime vyksta nuolatinė kova dėl valdžios, L.Sapiega plačiai naudojosi įstatymų viršenybe - iš smulkių bajorų, neturinčių žemės nuosavybės dokumentų, atimdavo žemes. Dar XV amžiuje išduotų dokumentų daug kas jau neturėjo, buvo pametę arba išsaugoję tik kas nors iš išsiskaidžiusios giminės. Tad L.Sapiega įstatymiškai buvo teisus: neturi dokumentų, vadinasi, nesi bajoras. Jis atimdavo žemes ir tuos žmones "nurašydavo" į valstiečius."

Pasak E.Saviščevo, L.Sapiega suprato, kad kovojant dėl galios daug lemia ekonominiai dalykai, turto siekis per įstatymus. "Vienas pagrindinių jo galios rodiklių buvo tai, jog iš Lietuvos valdovo, Lenkijos karaliaus buvo gavęs teisę nuomoti prekybą prižiūrinčias įstaigas - muitines. Per jas susikrovė nemažus turtus, o tai sustiprino L.Sapiegos pozicijas valstybėje. Įstatymai labai svarbūs, bet daug lemia ir užkulisiai", - teigė istorikas.

Tačiau, kaip pabrėžė diskusijos dalyviai, net atsidūręs valdžios viršūnėje L.Sapiega nebuvo vienvaldis. XVII amžiaus pradžioje jam savo nuomonę teko derinti su kitais asmenimis, kurie LDK politikoje buvo vos pastebimi. "Laiškuose L.Sapiega pasakoja, kad kartais negali paveikti ar prieiti prie valdovo, su kuriuo daug tiesiogiai bendravo, nes viską reikia derinti su asmenimis, kurie Lenkijoje eina vos pastebimas pareigas", - paaiškino E.Saviščevas.

Įstatymai atitiko dvasią

D.Kuolys atkreipė dėmesį į kitą L.Sapiegos keltą idėją - politinio, pilietinio švietimo svarbą. L.Sapiega, išleidęs Statutą gudų kalba (kad visi suprastų ir savo teises išmanytų), priminė, jog gavę tokias laisves ir tokius įstatymus susikūrę, turime jausti pareigą šitą teisę pažinti. "Mes neapsaugosim savo laisvių, jei neišmanysim savo teisės", - tvirtino jis. Dėl tokių respublikoniškų idėjų L.Sapiega net buvo laikomas lietuvių Ciceronu, davusiu tautai įstatymų, kurie atitiko jos dvasią ir kurie yra laisvos tautos tapatybės dalis.

"Žinoma, galima žavėtis, kad Leonas, kilęs iš LDK užkampio, karjerą pradėjęs nuo Oršos teismo raštininko, užsitarnavo LDK etmono pozicijas. Suprantama, jo gyvenimas parodė, kiek to meto visuomenė buvo demokratiška, kokių būta galimybių, tačiau nereikia pamiršti, kad L.Sapiega šioje valstybėje nebuvo atsitiktinis asmuo. Jo giminė jau buvo įleidusi šaknis ne tik LDK pakraščiuose, bet gyveno ir šalia tų didžiųjų, kurie tuo laikotarpiu darė politiką, - pasakojo E.Saviščevas. - Radvilų pėdsakas L.Sapiegos gyvenime išduoda dar vieną labai svarbią aplinkybę. Radvilos, be abejo, padėjo jam tapti tuo, kuo tapo. Tačiau žinome ir kitą jo puikios karjeros aplinkybę. 1625 metais L.Sapiega tapo LDK didžiuoju etmonu - šitą pareigybę jis atėmė iš Radvilų. Dėl to tarp Sapiegų giminės ir Radvilų vėliau kilo nesutarimų, galima sakyti, atsivėrė bedugnė. Daugiau Radvilos su Sapiegomis nebendravo. Be to, skeptiškai žvelgdamas į Leono idėjas, galiu pasakyti, kad jos neatsirado tuščioje vietoje. III Statutas atsirado iš I ir II, todėl jo nereikėjo kurti iš naujo, užteko tik kai ką pataisyti."

A.Kulakauskas pridūrė, kad L.Sapiega ne į lubas žiūrėdamas rašė Statutą. Jis sudėjo į jį Europos intelektinį paveldą ir pritaikė Lietuvai. To irgi galima pasimokyti iš L.Sapiegos. "Dažnai mums trūksta supratimo, kad reikia ne tik žiūrėti kitur, tačiau kartu ir būti kritiškiems, pasverti, kas veiks paimta iš praeities, o kas - ne. Visuomenei trūksta kritinio mąstymo bazės, - kalbėjo A.Kulakauskas. - Laikausi nuostatos, kad jei politikų moralinis stuburas yra davatkiškas, jis tik rojuje gali būti pritaikomas, o ne žemėje. Nė viena bažnyčia, nė vienas popiežius to nereikalavo, bet kai moralinis stuburas toks lankstus, kad apsisuka 360 laipsnių kampu, apie moralę nėra ko kalbėti. O be moralės viskas virsta tik demagogija - žodžiai sau, darbai sau."

Moralės kodeksas kilmingiesiems

Pasak A.Kulakausko, moralinis kodeksas lietė kilmingą elitą. "O kilmingi reiškė ir garbingus. Kas yra garbė? Į elito sampratą įėjo rūpinimasis ir neelitu. Valstiečiams nereikėjo tos garbės ir sąlygų, kurių reikėjo elitui. Tai atskleidžiama net XIX amžiaus poezijoje - atsirado žodžiai "žmonės" ir "žmoneliai". Galima pamanyti, kad čia tik šiaip mažybinis žodis, bet, pasirodo, yra kitaip. Bajorai buvo vadinami žmonėmis, o valstiečiai - žmoneliais. Jie nesubrendę kaip vaikai, todėl tos pačios laisvės ir vertybės jiems negali būti taikomos, - dėstė A.Kulakauskas. - Modernioje visuomenėje, kurios pradžia - prancūzų revoliucija, principai, laisvė, lygybė, anksčiau sakydavo "brolybė", o dabar - "solidarumas", jau taikomi visiems. Garbingu žmogus laikomas ne dėl prigimties ar dėl protėvių gautų raštų, kaip būdavo anksčiau, kai ir niekam tikęs, viską, net savo baudžiauninkus, kortomis pralošęs bajoras pagal to meto apibrėžimą buvo laikomas garbingu."

Rusų modelis netiko

D.Kuolys stebėjosi ir bandė išsiaiškinti, kas tais laikais telkė visuomenę. "Paradoksalus dalykas - LDK neturėjo centralizuoto aparato, buvo gana silpnai organizuota, bet sugebėjo kelis šimtus metų priešintis Maskvos didžiajai kunigaikštystei, kuri buvo labai centralizuota, - sakė jis. - Kaip teigia dabartiniai lenkų istorikai, vienijo ir telkė tam tikros idėjos, principai, tam tikras etosas."

Kadangi LDK piliečiai jau jautėsi laisvi neturėdami valdovo, kuris galėjo įsakinėti, įstatymus leido pati tauta. Rusų gyvenimo modelis, pasak A.Kulakausko, jiems netiko. "Lenkiškai kalbanti lietuviška bajorija ir lenkų bajorija su rusų bajorais (skirtingai negu Baltijos kraštų vokiečių bajorija) nesusibroliavo. Integracijos proceso taip ir neįvyko, nors sąlygos buvo sudarytos, - dėstė A.Kulakauskas. - Beje, L.Sapiegos kelta laisvos tautos idėja - ne abstrakcija. Dar XVI amžiuje buvo sakoma: nereikia mums tokio monarcho, kuris tvarkytų visų gyvenimus. Mums tiks tik toks monarchas, kurį išsirinksime patys, kuris bus iš mūsų tarpo, ir jeigu jis laikysis visų surašytų taisyklių. Dabar tai, grįžtant prie šiuolaikinės demokratijos, yra atstovaujamosios demokratijos. Daugeliu atvejų žodį "atstovaujamosios" mes numetame ir demokratiją įsivaizduojame kaip 100 proc. galintį veikti idealą. Bet jis niekur 100 proc. neveikia ir negali veikti. Gerai, jei nors 30 proc. veikia. Galėčiau tai palyginti su sulčių gėrimu. Kiek sulčių gėrime esama sulčių, o kiek - vandens, priklauso nuo gamybos. Panašiai yra ir atstovaujamosios demokratijos atveju. Mes išrenkame turėdami visuotinę rinkimų teisę. Rinkimai atspindi statistinius duomenis, statistinį vidurkį, žinoma, atskleidžia ir mūsų mentaliteto vidurkį. Tai matematiškai įrodomas dalykas. Tada kyla klausimas, kodėl kritikuojame? Todėl, kad išrinktieji užima elito vietą, o mes norime, kad elitas elgtųsi pagal aukštesnius standartus, negu patys elgiamės. Ir dar duotų gerovę. Deja, realybėje taip nebūna, jei susiorganizavusi visuomenė to nepareikalauja. Susiorganizavę bajorai privertė valdovus apriboti savo valdžią. Šių laikų visuomenei reikia suprasti, kad tai, kas neblogai deklaruota įstatymais, savaime neveikia. Jei jų nesilaiko vykdantys asmenys ir jei nėra iš visuomenės efektyvios organizuotos kontrolės."

Kiek susitari, tiek turi

A.Kulakausko nuomone, mes atrofavomės kaip bendruomenė - sėdime kiekvienas savo kamputyje ir norime, kad mums būtų gerai. "Tačiau taip nebūna. Individualūs poreikiai yra viena, o visuomeniniai - kita. Dėl bendrų reikia tartis, - ragino jis. - Renkame atstovus (politologijoje tai vadinama deleguotąja demokratija), deleguojame ir atiduodame teisę valdyti. Suprantama, tie atstovai valdo taip, kaip jiems patogiau. Tai visiškai natūralus bruožas. Dabar kai kurie visuomenininkai stengiasi sukurti instrumentą, kuris į Seimą atrinktų tik gerus ir kompetentingus žmones. Nėra pasaulyje nė vieno tokio parlamento. Mes patys nesuprantame demokratijos veikimo mechanizmo. Kai kas sako - didžiuojuosi, kad nedalyvauju politikoje. Tada ir nenorėk, kad būtų priimami geri sprendimai. Kiek susitariama dėl jų, tiek ir turime. Jei, pavyzdžiui, valdžia priima tokius sprendimus, kuriems nepritaria visuomenė, reikalas ir sustoja. Kad ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos skandalas. Jei nebūtų buvę visuomenės atgarsio, valdžia būtų tyliai nurašiusi tuos pareigūnus. Dabar dar nežinia, kuo viskas baigsis, bet lengvai nurašyti jau neišeina. Visi turi apie ką pamąstyti. Smulkmenų nežinome, bet yra žmonių nuomonė, kuri grindžiama nuojauta, o ta nuojauta 90 proc. tikra. Ypač kai žinome, kokiems mūsų interesams ir reikalams jie atstovauja."

Ką daryti su pirkliais Seime?

D.Kuolys priminė L.Sapiegos deklaruotą antikinę mintį: "Remdamasis Ciceronu jis teigė, jog korupcija suėda ir pražudo respubliką. Valstybės pagrindas - piliečių dorybės, o ne įtvirtinimai ar ekonominė galia. Jei dorybių - pagarbos laisvei ir įstatymams, sąžinės - nebelieka, nėra kam atsispirti korupcijai."

Vėliau ši išmintis buvo pamiršta. Žemaičių bajoras Mauricijus Karpis, aktyvus ketverių metų Seimo dalyvis, XVIII amžiaus pabaigoje tarsi iš naujo ją priminė ir ragino valstiečius, kurie yra išsaugoję dorybes, įsileisti į Seimą, juos edukuoti, išmokyti mylėti respubliką ir duoti galias save valdyti. "Bet M.Karpis klausė, ką daryti su pirkliais, - pasakojo D.Kuolys. - Jis abejojo, ar galima juos įsileisti į Seimą, seimelius, nes esą prekijo dvasiai bus sunku išsaugoti pasiaukojimo, tarnavimo bendram gėriui dvasią. Pasak šio bajoro, jeigu tokią dvasią įsileisim į Seimą, pradėsim prekiauti savo respublika. Santykiai perku-parduodu respubliką pražudys. M.Karpis manė, kad prekijų dvasios geriau į Seimą neįsileisti, kad geriau juos palikti prekiauti už Seimo ribų." D.Kuolio žodžiais, tai vartotojiškos visuomenės ir demokratinės respublikoniškosios visuomenės antitezė, kuri buvo brėžiama per visą civilizuotą politinį gyvenimą.

"Mes tos takoskyros nematome, ir tai didelė problema. Net garbūs politologai profesoriai pradeda pilietinę visuomenę tapatinti su ekonomine, vartotojiška visuomene", - teigė moderatorius.

Arba meilė, arba politika

D.Kuolys atkreipė dėmesį, kad Statutas kalba apie meilę. Pavyzdžiui, jame sakoma, jog į karo tarnybą lietuvis privalo eiti iš meilės savo respublikai, taip pat iš meilės jis turi dalyvauti viešajame gyvenime, seimelių veikloje. Meilė ir ištikimybė respublikai turi įpareigoti mus veikti ir tvarkyti viešuosius reikalus.

A.Kulakauskas, replikuodamas į teiginius apie meilę politikoje, pažymėjo: "Remdamasis Maxu Weberiu galiu pasakyti, kad žmonių santykiai yra dviejų tipų - meilės ir politikos. Viskas, kas nemeilė, yra politika. Tai pats plačiausias politikos apibrėžimas. Jei žmona nemyli vyro, ji vykdo tam tikrą politiką. Politika gali būti ir atvira - nesiskiriam, nes taip patogiau gyventi."

Į politologo repliką D.Kuolys taip pat atsakė replika, kad respublikonišku požiūriu meilė yra respublikos pagrindas. "Pasak Cicerono, jei tarp piliečių nėra meilės, tokia respublika greitai žlugs. Mes privalome kurti pasitikėjimo ryšius. Ekonominė gerovė visų problemų neišspręs. Norint apginti laisvę, svarbu išsaugoti bičiulystę", - pabrėžė D.Kuolys.

Vertybės išliko mąstyme

R.Miknys priminė, kad nuo XVI amžiaus sklidusios laisvės ir atsakomybės už visą visuomenę idėjos XIX amžiuje buvo įtvirtintos krauju, sukilimais. "Pamatinės vertybės lieka žmonių mąstyme. Šias idėjas matome ir XX amžiaus pradžioje. Panašiomis formomis kaip L.Sapiega tas idėjas dokumentuose įtvirtino Kazys Grinius, Jonas Vileišis. Drąsiai galiu pasakyti - nepelnytai užmirštas Povilas Višinskis, - kalbėjo R.Miknys. - Tas idėjas kėlė Lietuvos demokratų partijos programiniai dokumentai ir P.Višinskio "Varpe" spausdinami straipsniai. Rašinyje "Demokrato balsas" (1895 m.) jis visus ragino: "Turime būti laisvi, lygūs ir turime išsirinkti iš savo tarpo žmones, kurie susitartų ir priimtų taisykles." 1906 metais, jau prieš pat P.Višinskio mirtį, išleistoje knygelėje "Kam reikalinga konstitucija" tilpo viskas, kas buvo pasakyta siauroje J.Vileišio, K.Griniaus aplinkoje. Jau tada suprasta, jog tarpusavyje kalbėtis neužtenka. Reikia šviesti žmones, kad jie tą kalbėjimą paverstų realybe. P.Višinskis toje knygelėje liaudiška kalba žmonėms paaiškino, kad Konstitucija yra pamatinių tiesų rinkinys."

Anot R.Miknio, ir P.Višinskis, ir K.Grinius buvo respublikos, o ne konstitucinės monarchijos šalininkai. Ir tik taip suręstos visuomenės turi perspektyvą. O tos, kuriose karalius, valdovas daro, ką nori, pasmerktos klysti ir patirti netektis. "1918 metų vasario 16 diena taip pat neatsirado be ankstesnio įdirbio, - tvirtino R.Miknys. - Susitarimas dėl bendrų reikalų buvo plačiai taikytas XX amžiaus pradžioje. Tarėsi visuomenės grupių įpareigoti žmonės, o paskui atsiskaitydavo. Reikštis demokratijai Rusijos imperijos laikais buvo nelengva. Tačiau 1905 metais įvyko didysis Vilniaus Seimas. Varčiau to meto bylas. Kai tardomų Žemaitijos valstiečių klausdavo, ką išgirdo iš žmogaus, išvykusio į Vilnių, ir ko jis ten išvažiavo, atsakymas buvo nuoširdus: "Mes jį išsiuntėme ir įpareigojome kalbėtis dėl karaliaus išrinkimo, dėl žemės ir dėl mokyklos mūsų kalba. Ką išgirdome? Rinkome karalių, bet neišrinkome, susitarėme, kaip bus tvarkoma žemė, bet ne iki galo. Mums pažadėjo, kad turėsime savo kalba mokyklą." Šiandien to pasigendu - išsiuntimo, įpareigojimo, susitarimo dėl taisyklių, atsiskaitymo."

Politikams - tik buities problemos?

Seimo narys P.Auštrevičius apgailestavo, kad iš visuomenės nelabai sulaukia siūlymų. "Kai pirmą kartą buvau išrinktas į Seimą, kaip įprasta, eidavau susitikti su rinkėjais. Tikėjausi labai daug ko. Bet, įsivaizduojate, ateidavo tik dėl lietvamzdžių, laiptinių, ginčo su kaimynais, blogai sudėto šaligatvio, tekančio čiaupo... Nustebau, kad rinkėjai pas politiką eina kaip pas brigadininką ar asmenį, turintį šiek tiek daugiau galių. Tik vieną kartą rinkėja pasiūlė konkrečią įstatymo pataisą. Esame puikūs vartotojai, bet menki piliečiai", - apgailestavo jis.

D.Kuolys šią situaciją paaiškino labai paprastai: "Kodėl žmonės kelia tokias problemas? Todėl, kad Lietuvoje renkame vienintelį savo atstovą Seime ir prezidentą. Demokratiniame pasaulyje žmonės išsirenka ir seniūnus, ir atstovus į savivaldybę, o tada jau pas juos eina dėl buitinių problemų. Mums nesuteikta galimybė rinktis seniūnų. Senojoje Lietuvoje tokia galimybė buvo. Niekas nevažiuodavo į Seimą dėl buitinių problemų, jas išspręsdavo paviete. Demokratija pirmiausia yra savivalda. Laisvi žmonės patys tvarkosi. Mūsų valdžia nesijaučia tokia drąsi, kad padarytų tautą savarankišką. Seimo nariams turbūt patinka susitikinėti su piliečiais ir kalbėtis apie buities problemas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"