TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

LAF: nuo pogrindžio kuopelių iki visuotinio sukilimo

2015 11 13 6:00
Lietuvos įgaliotųjų ministrų konferencija Romoje. Iš kairės į dešinę: Petras Klimas, Kazys Škirpa, Stasys Lozoraitis, Edvardas Turauskas, Stasys Girdvainis. 1940 m. rugsėjis. Nuotrauka iš K. Škirpos memuarų knygos „Sukilimas“

Prieš 75 metus, 1940-ųjų lapkričio 18 dieną, Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Ši lietuvių politinius emigrantus ir krašte veikiantį antisovietinį pogrindį suvienijusi organizacija pakėlė tautą į sukilimą prieš bolševikinius okupantus, o jo sudaryta Laikinoji vyriausybė naujos – hitlerinės okupacijos akivaizdoje pamėgino atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Vėlyvą besibaigiančio birželio vakarą prie Jonavos geležinkelio stoties sustojo automobilis ir iš jo išlipo vyriškis. Perono laikrodis rodė kelias minutes iki pusiaunakčio, kai vėlyvas sutemas perskrodė artėjančio traukinio šviesos. Įsitaisęs miegamojo vagono kupė, vyras dar kartą žvilgtelėjo pro langą. Peronas buvo tuščias. Vadinasi, niekas nesuuodė jo išvykimo.

Vienišas keleivis turėjo dėl ko nerimauti – Kaune prie bičiulio namo, kuriame jis buvo apsistojęs, jau kelios dienos lyg šešėliai slankiojo keli sekliai, tad paskutinį vakarą sutemų teko laukti kitur. Važiuoti į Kauno geležinkelio stotį taip pat buvo rizikinga – čia jis galėjo būti atpažintas ir sulaikytas. Todėl keleiviui teko imtis gudrybės – svetima pavarde įsigyti bilietą į Kretingą, o į traukinį įsėsti nuošalioje Jonavoje. Kitą rytą atvykęs Kretingą, keleivis persėdo į kitą traukinį ir be nuotykių pasiekė už keliolikos kilometrų esančią Vokietijos sieną. Jo rizikinga kelionė pavyko.

Slapta pasiuntinio misija

Taip 1940 metų birželio 30-ąją iš Kauno į tarnybos vietą sugrįžo Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Berlyne Kazys Škirpa, kuris tuomet dar nenumanė, kad Tėvynėje lankėsi paskutinį kartą. O ir šioje kelionėje diplomatas smarkiai rizikavo. Į sovietų okupuotą Lietuvą jis atvyko iškviestas marionetinės Liaudies vyriausybės užsienio reikalų ministro Vinco Krėvės-Mickevičiaus aptarti svarbių tarnybos reikalų. Tačiau po kelių dienų, užsiminęs savo šefui apie ketinimus grįžti į Berlyną, diplomatas sužinojo, kad sovietų pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas paprašęs V. Krėvės užlaikyti K. Škirpą Kaune, kol iš Vokietijos grįš Berlyne užtrukęs šios šalies pasiuntinys Erichas Zechlinas. „Man pasidarė aišku, jog sovietai jau tiesia nagus užgniaužti Lietuvos dipl.[omatinį] postą Berlyne“, – memuarų knygoje „Sukilimas“ prisimena K. Škirpa.

LAF vadovas, paskirtasis Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa.Nuotrauka iš K. Škirpos memuarų knygos „Sukilimas“
Laikinosios vyriausybės vadovo pareigas ėjęs švietimo ministras Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), 1941 m.LCVA nuotrauka

Viešnagė galėjo baigtis dar liūdniau nei pareigų praradimas. Tuo metu sovietai jau buvo spėję suimti į Lietuvą įviliotą buvusį premjerą ir užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą. Praėjus daugiau nei porai savaičių nuo K. Škirpos sugrįžimo į Berlyną buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą paskutinis nepriklausomos Lietuvos diplomatijos šefas Juozas Urbšys.

Jau vien K. Škirpos diplomatinę tarnybą sovietai galėjo prilyginti „kontrrevoliucinei veiklai“. Tačiau tai buvo dar ne viskas – pasiuntinio apsilankymas Lietuvoje turėjo kitą, visiškai slaptą tikslą, apie kurį nieko nenutuokė nei Josifo Stalino emisarai, nei Antano Sniečkaus saugumiečiai. Būtent tomis dienomis Lietuvoje atsirado pirmosios organizuoto sovietinio pogrindžio užuomazgos, o po metų peraugo į visuotinį tautos sukilimą.

Tiesą sakant, pasipriešinimo idėja K. Škirpos galvoje ėmė bręsti dar anksčiau – jau pirmąją Lietuvos okupacijos savaitę, kai jis ėmė zonduoti Vokietijos politinio elito nusistatymą sovietų atžvilgiu. Birželio 20-ąją, neoficialiai susitikęs su Joachimui von Ribbentropui artimu nacionalsocialistų veikėju Georgu Leibrandtu, Lietuvos diplomatas be užuolankų paklausė: ar yra vilties sulaukti, kad reichas suduos sovietams smūgį, ir kada būtų galima to tikėtis? „Dėl to negali būti jokios abejonės. Politiškai tas klausimas išspręstas. Strategijos dalykas, kaip ir kada tą sprendimą įvykdyti“ , – tokį vokiečio atsakymą K. Škirpa cituoja savo memuaruose. Šią žinią reikėjo kuo skubiau pranešti patikimiems bendražygiams Lietuvoje. Būtent todėl K. Škirpa nutarė surizikuoti ir įvykdyti V. Krėvės nurodymą atvykti į Kauną.

Laikinojoje sostinėje jis pasirodo birželio 25-ąją ir pirmiausia susitinka su 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovų draugais. Iš pokalbių aiškėja: galimas sovietų ir vokiečių konfliktas suteiktų progą lietuviams vėl griebtis ginklo. „Patariau karininkijos iš šaulių atstovams siekti paslėpti ginklų ir šaudmenų, kol ginklų sandėlių apsauga dar tebebuvo lietuvių rankose“, – prisimena K. Škirpa ir priduria, kad „suminėtais aptarimais padėties ir kovos planavimais ateičiai buvo pasėti pirmieji tautos sukilimo paruošimo daigai“.

Kiti pasiuntinio susitikimai atskleidė, kad lietuviai svarsto galimybę suformuoti alternatyvą sovietų primestai Liaudies vyriausybei. Iš buvusio pasiuntinybės Berlyne sekretoriaus Jono Jablonskio, tuo metu jau dirbančio Užsienio reikalų ministerijoje, jis sužinojo, kad besimezgantis pogrindis planuoja sudaryti Lietuvos Valstybės Tarybą, kuri slapta veiks pačiame krašte ir palaikys ryšius su užsienyje likusiais Lietuvos diplomatais.

J. Jablonskis domėjosi ir kita galimybe – sudaryti Lietuvos vyriausybę Vokietijoje, jei tik ten internuotas prezidentas Antanas Smetona galėtų pavesti kam nors tai padaryti. Abiem atvejais lemiamas ryšio kanalas turėjo driektis būtent per K. Škirpą. Dabar Lietuvos diplomatui beliko skubiai grįžti į Berlyną – juolab kad sovietai ėmė ieškoti priežasčių jį užlaikyti, o apie namus, kuriuose K. Škirpa buvo apsistojęs, jau ėmė sukiotis A. Sniečkaus vadovaujamo saugumo sekliai. Tad, kaip jau minėjome, iš Kauno K. Škirpa pasistengė dingti tyliai ir į Vokietiją grįžo ne per Eitkūnus, kaip buvo įprasta, o per Kretingą, iki jos vyko svetima pavarde.

LAF sukilėliai Kauno gatvėse. 1941 m. birželio 25 d.Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Derybos su A. Smetona

Berlyne K. Škirpa sau iškėlė keturis uždavinius: parengti būsimosios vyriausybės deklaraciją, numatyti jos sudėtį, gauti vokiečių sutikimą iš anksto slaptai suorganizuoti jos dispozicijon pateksiantį lietuvių dalinį ir gauti Vokietijoje internuoto prezidento Antano Smetonos pavedimą sudaryti kabinetą.

K. Škirpa prisimena, kad apie naujos vyriausybės sudarymą ketinta paskelbti ne iš užsienio, o iš minėto dalinio užimtos Lietuvos pasienio vietovės. O dėl vyriausybės sudėties, tai ji nebegalėjo remtis iki okupacijos veikusiomis lietuviškomis politinėmis partijomis – jų vadovai ir žymesni veikėjau jau buvo pradėti kišti į sovietų kalėjimus. „Todėl buvo nutarta siekti suburti mūsų tautos veiklesniuosius elementus į visiškai naują, iš seniau niekam nežinomą organizaciją – Lietuvių aktyvistų frontą, sutrumpintai LAF“, – skaitome diplomato prisiminimą. Taip 1940-ųjų liepą parengtame atsišaukime pirmą kartą paminėtas LAF pavadinimas.

Tuo pat metu K. Škirpa mėgino užmegzti kontaktą su A. Smetona, kuris, kaip paskutinis nepriklausomos Lietuvos vadovas, galėjo ir turėjo pavesti aktyvistams suformuoti planuojamą vyriausybę. Lietuvos diplomatui išrūpinus reikiamą reicho pareigūnų leidimą, susitikti su Rytprūsiuose vokiečių internuotu A. Smetona buvo patikėta buvusio ministro pirmininko žmonai ir A. Smetonos žmonos seseriai Jadvygai Tūbelienei. Po kelių dienų sugrįžusi į Berlyną ši pranešė, kad pabėgėlis prezidentas iš principo sutinkąs su K. Škirpos planu, duosiąs jam formalų mandatą tokiai vyriausybei sudaryti ir pats nedelsdamas grįšiąs į Lietuvą, „jei pavyktų atkurti suverenumą bent viename jos valsčiuje“. Tik štai dėl vyriausybės deklaracijos A. Smetona prašęs nesiskubinti – ar nebūtų geriau, jei pirma vyriausybės į tautą kreiptųsi jis, prezidentas?

Deja, visi šie svarstymai per kelias dienas neteko prasmės. Likus dienai iki J. Tūbelienės ir A. Smetonos susitikimo, Adolfas Hitleris, kalbėdamas Reichstage pareiškė, kad reicho santykiai su Sovietų Sąjunga lieka geri ir draugiški. „Man rūpėjusiu Lietuvos klausimu tatai reiškė, jog greito iš Sovietijos replių išsilaisvinimo viltis laikytina atkritusia“, – prisimena K. Škirpa.

Kur prisiglaus vyriausybė?

Dabar galima buvo veikti kitaip ir jau daug atviriau. Liepos 22 dieną pasiuntinys pateikė Vokietijos užsienio reikalų ministerijai oficialų protestą dėl sovietų agresijos prieš Lietuvą, o kitą dieną nusiuntė į Kauną telegramą, kurioje pareiškė, jog kaip teisėtas Lietuvos atstovas nevykdys okupacinės valdžios nurodymų. Šią telegramą diplomatas specialiai siuntė neužšifruotą, kad apie ją sužinotų okupuotos šalies visuomenė.

Sumanymas pavyko. Kauno telegrafo tarnautojas, turėjęs pristatyti telegramą į Užsienio reikalų ministeriją, išskalambijo apie jos turinį visiems Laisvės alėjoje sutiktiems pažįstamiems ir nepažįstamiems. Netrukus žinia pasklido visame mieste, o iš ten, pasak paties K. Škirpos, „greitai persidavė ir į provincijos miestus ir miestelius, tuo būdu tapdama tikru signalu ryžtingesniesiems tautos elementams organizuotis vyriškam pasipriešinimui bei naujai kovai (...) kai tik bus susilaukta tam tinkamos progos“.

Žinoma, marionetinė Justo Paleckio vyriausybė tuomet padarė viską, kad K. Škirpa būtų nušalintas nuo diplomatinės tarnybos. Lietuvą oficialiai inkorporavus į SSRS, Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, vokiečiams neprieštaraujant, perėmė sovietai. Tačiau vokiečiai K. Škirpos diplomato statuso nepanaikino, tad jis galėjo laisvai keliauti ir veikti lygiai taip pat, kaip ir kitose šalyse likę Lietuvos atstovai.

Taigi Lietuvos pasiuntiniai Romoje, Vatikane Paryžiuje ir Berlyne Stasys Lozoraitis, Stasys Girdvainis Petras Klimas ir K. Škirpa bei atstovas prie Tautų sąjungos Ženevoje Edvardas Turauskas, susitikę Italijos sostinėje, ėmė toliau svarstyti, ką daryti su planuota alternatyvia Lietuvos vyriausybe. Diplomatai suprato, kad po Lietuvos ir aneksijos fakto sudaryto kabineto nenorės nei pripažinti, nei juo labiau priglausti nė viena šalis. Tad nutarta eiti kitu keliu – sudaryti Lietuvos tautinį komitetą, turintį „derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos Valstybei atstatyti ir, ligi Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos valstybės ir tautos reikalais“.

Vienas pirmųjų 1940 metų rezistentų, Užsienio reikalų ministerijos tarnautojas Jonas Jablonskis.Nuotrauka iš K. Škirpos memuarų knygos „Sukilimas“

Komiteto pirmininku pasiūlytas Ernestas Galvanauskas, tuo metu gyvenęs vokiečių užimtoje Klaipėdoje. Šio valstybės veikėjo kandidatūra visiems atrodė tinkamiausia jau vien todėl, kad jis nevykdė diplomatinių funkcijų jokioje valstybėje, taigi galėjo veikti visur, kur tik prireiks. Kaip prisimena K. Škirpa, E. Galvanauskas „būtų turėjęs pasitraukti iš Vokietijos į kurią nors nekariaujančios valstybės sostinę, ten suorganizuoti Komiteto biurą“, o paskui lankytis įvairiose šalyse ir zonduoti galimybes įkurdinti ten egzilinę Lietuvos vyriausybę, jei tokia būtų sudaryta vėliau. Tačiau ir iš šio sumanymo nieko neišėjo: E. Galvanauskas į Berlyną atvyko tik lapkričio viduryje, kai įvykiai jau buvo pasisukę kita linkme. Be to, Vokietijos valdžia taip ir nedavė Lietuvos veikėjui išvykimo vizos, todėl jis iki pat karo pabaigos įstrigo reicho sostinėje.

Lemiamas susitikimas Berlyne

Tuo metu Berlyne ėmė rastis daugybė politinių pabėgėlių iš okupuotos Lietuvos. O ir pačiame krašte susikūrė organizuoto pasipriešinimo sovietams židinys. Spalio 9-ąją Kaune per slaptą pogrindininkų pasitarimą nutarta įkurti visą Lietuvą apimančią organizaciją, kurios tikslas – prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui pradėti ginkluotą sukilimą. Lygia greta pasirengimas vyko ir reicho sostinėje.

Ir štai lapkričio 17-osios vakarą K. Škirpos bute susirenka 28 skirtingų pažiūrų politiniai emigrantai, tarp kurių yra ir buvusių ministrų, ir intelektualų, ir visuomenės veikėjų, ir buvusių karininkų, ir kunigų. Pirmininkaujant E. Galvanauskui, susirinkusieji priima tokį aktą: „Mes, žemiau pasirašę lietuviai (...) reiškiame visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių aktyvistų frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo. Įsitikinę, kad atstatytosios Lietuvos tvarkymas Aktyvistų fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių aktyvistų frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ Taip 1940 metų lapkričio 17-oji tapo oficialia LAF įkūrimo data.

LAF steigėjai tądien išsirinko Užsienio centro vadovybę. Ją sudarė pirmininkas Kazys Škirpa ir patikėtinių taryba, kurioje buvo: E. Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Klemensas Brunius, Antanas Valiukėnas, Antanas Maceina ir Karolis Žalkauskas. Vėliau įsteigta 20 komisijų, turinčių parengti projektus, kaip sutvarkyti įvairias atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvenimo sritis, o kontaktams su Lietuvoje veikiančiomis antisovietinio pogrindžio organizacijomis paskirti ryšininkai. Gruodžio 15-ąją, užmezgus pirmąjį ryšį, LAF pradėjo veikti ir Lietuvoje. Čia buvo sudaryti du LAF štabai – organizacinis Kaune ir politinis Vilniuje.

Lietuvos diplomatų sudaryto Tautinio komiteto pirmininkas Ernestas Galvanauskas.Nuotrauka iš K. Škirpos memuarų knygos „Sukilimas“

Kaip prisimena vienas iš Birželio sukilimo Kaune organizatorių Adolfas Damušis, kauniečiai išsikėlė uždavinį sukurti platų rezistencijos tinklą visoje Lietuvoje. Toks tinklas buvo organizuojamas penketukų principu: koviniam vienetui iš penkių narių vadovavo atsargos karininkas, penki šių vienetų vadai sudarydavo savo penketuką ir t. t. Koviniai vienetai buvo steigiami įstaigose, įmonėse, universitetuose, kariuomenėje. LAF nariai ginklavosi, daugino ir platino atsišaukimus.

Kaip minėta, instrukcijas iš Berlyne esančio Užsienio centro į Lietuvą vežė ryšininkai. Pasak K. Škirpos, nuo 1940-ųjų rudens iki karo pradžios iš viso per akylai saugomą sovietinės Lietuvos sieną nešini informacija ir instrukcijomis nelegaliai perėjo apie 120 LAF kovotojų. O J. Damušis, prisimena, kad pirmasis ryšininkas, 1940-ųjų gruodį nelegaliai atvykęs į Kauną, buvo aviacijos kapitonas Albertas Šverplaitis. Deja, jo kelionė atgal į Vakarus nebuvo sėkminga – išdavė NKDV užverbuotas ūkininkas, kuris turėjo palydėti per sieną. Sužeidęs niekuo neįtariantį kovotoją kirviu, agentas sušvilpė pasaloje laukiantiems pasieniečiams. A. Šverplaitis buvo sučiuptas, atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, pusmetį tardytas, tačiau neišdavė nė vieno LAF štabo nario. 1941-ųjų birželį pirmasis LAF ryšininkas buvo išvežtas į Rusiją ir netrukus sušaudytas.

Sukilimui pasirengta

Plečiantis pogrindžiui, komunikacija per ryšininkus ėmė kelti visokių nesusipratimų. Pasak K. Škirpos, „ryšininkai ne visados viską vienodai suprasdavo ir ne visados teisingai perteikdavo į Lietuvą“. Kad to išvengtų, LAF Užsienio centras 1941-ųjų kovo 24 dieną parengė „Nurodymus Lietuvai išlaisvinti“, numatančius kelis scenarijus, kurių fone gali prasidėti ginkluotas lietuvių sukilimas.

Pirmoji ir vienintelė sukilimo sąlyga buvo SSRS ir Vokietijos karo pradžia. Tačiau jo sėkmė ir padariniai labai priklausė nuo to, kada bus paskelbta nepriklausomos Lietuvos vyriausybė ir kaip į šį faktą pažiūrės vokiečiai. Iš šio dokumento matyti, kad LAF vadovybė labai tikėjosi, jog dėl Lietuvos vyriausybės sudarymo ir bent jau formalaus krašto suverenumo atkūrimo su vokiečiais pavyks susitarti iš anksto, dar neprasidėjus karo veiksmams. Tačiau direktyvoje neatmetami ir kiti įvykių plėtros variantai. Vienas jų – vyriausybės sudarymas be vokiečių žinios, pranešant jiems apie jau įvykusį faktą. LAF vadovybė tikėjosi, kad net ir tokiomis aplinkybėmis sudaryta Lietuvos valdžia gali būti legalizuota. Deja, pirmosios šešios hitlerininkų okupacijos savaitės tokias viltis sudaužė į šipulius.

Laikinosios vyriausybės posėdis. Centre – ministro pirmininko pareigas einantis Juozas Ambrazevičius. 1941 m. birželis.Nuotrauka iš K. Škirpos memuarų knygos „Sukilimas“

Bet kol kas Užsienio centrui svarbiau parengti konkretų sukilimo planą. Jame numatoma dešimt svarbiausių uždavinių sukilėliams, tarp jų pirmiausia įrašytas milicijos ir enkavėdistų nuginklavimas, sovietinio aktyvo areštai, Komunistų partijos centro ir skyrių likvidavimas, politinių kalinių išlaisvinimas, svarbiausių valdžios įstaigų, geležinkelio stočių, pašto ir telegrafo skyrių, maisto prekių sandėlių užėmimas, objektų, kuriuos gali sunaikinti besitraukiantys raudonarmiečiai, apsauga.

Šiuos uždavinius turėjo įgyvendinti kovinio LAF sparno – Tautinio darbo apsaugos (TDA) kovotojai, pradėti rinkti dar 1941-ųjų sausį. Tiesa, tai kol kas vyko tik Vokietijoje – pirmasis TDA būrys, kurį sudarė 39 vyrai, buvo suformuotas kovo 30-ąją. Tuo tarpu Lietuvoje TDA formavimas buvo atidėtas iki sukilimo pradžios. „Motyvas – kad persiskubinimu nepagelbėjus sovietinio okupanto slaptiems sekliams sakytą organizaciją iššifruoti ir ją iš anksto sunaikinti“, – prisimena K. Škirpa ir priduria, kad pačioje Lietuvoje jau ir taip buvo daugybė ginkluotai kovai pasirengusių vyrų, tad viskas ko jiems reikėjo – tai iš anksto pasirūpinti baltais sukilėlių raiščiais su užrašu „TDA“ ir laukti signalo.

Tokiu signalu, pasak minėtos instrukcijos, turėjo būti momentas, „kai vokiečių kariuomenė žengs per sieną ir pradės rusus pulti“. Įpusėjus pavasariui, Berlyno LAF veikėjai buvo įsitikinę, kad tai įvyks gegužės 1–10 dienomis. Ši žinia į Lietuvą turėjo būti perduota per Vilniaus štabo narį Mykolą Naujokaitį, žinotą ryšininko Kumpis 24 slapyvardžiu.

Žuvusių Birželio sukilėlių laidotuvės Kaune. 1940 m. birželio 26 d..Nuotrauka iš K. Škirpos memuarų knygos „Sukilimas“

Kova nenuėjo veltui

Pats ryšininkas po daugelio metų paskelbtuose memuaruose prisiminė, kaip 1941-ųjų kovą buvo iškviestas į K. Škirpos butą Berlyne: „Vos man įėjus ministras pagriebė mane lyg ir į glėbį, lyg už pečių ir tyliai tarė: „Mykolai, atėjo laikas mums skubiai ir pilnu tempu veikti. Vokiečiai padarė sprendimą pilnu tempu pulti rusus!“ Deja, skubias instrukcijas į okupuotą Lietuvą vežęs ryšininkas balandžio 11-osios naktį pasienyje buvo peršautas. Nei pasislėpti, nei sugrįžti atgal jam nepavyko. Sąmonės netekusį M. Naujokaitį paryčiais aptiko sovietų pasieniečiai. Kaip vėliau knygoje „Vienui vieni“ pasakojo Laikinosios Lietuvos vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), ligoninėje Kumpis 24 atgavo sąmonę ir jį slaugančiai gailestingai seselei suspėjo perduoti dalį iš K. Škirpos atneštų žinių“. Tarp jų buvo ir galima vokiečių puolimo data, ir užsienio LAF štabo pageidavimai dėl kai kurių asmenų įtraukimo į Laikinąją vyriausybę.

Pogrindžio vadovybės įgaliotinis ryšiams su LAF Berlyne Mykolas Naujokaitis.Nuotrauka iš K. Škirpos memuarų knygos „Sukilimas“

M. Naujokaičiui pavyko išvengti pirmojo ryšininko A. Šverplaičio likimo – prasidėjus karui ir sukilimui iš Kauno kalėjimo čekistai jo taip ir nesuspėjo išvežti. Deja, pats to nenorėdamas ryšininkas tapo buvusios LAF Vilniaus štabo žlugimo priežastimi. Per M. Naujokaitį globojusią slaugytoją čekistai susekė LAF Vilniaus grupės pėdsakus ir iki birželio 13 dienos dauguma grupės narių ir jų vadas V. Bulvičius buvo suimti.

Kitą dieną jau visoje Lietuvoje prasidėjo masiniai suėmimai – čekistai grūdo į kalėjimus ir vagonus ne tik antisovietinio pogrindžio aktyvistus, bet ir tūkstančius niekuo dėtų lietuvių. Prasidėjo pirmieji masiniai trėmimai. Tomis dienomis LAF vadovybė perėjo į paskutinį pasirengimo sukilimui etapą. Nuo birželio 15-osios visi krašte esantys LAF padaliniai įspėti, kad būtų pasirengę. Birželio 19-ąją sušauktas skubus provincijos vadų pasitarimas, galutinai sutarta dėl signalų pradėti sukilimą pobūdžio, visiems nurodyta nuolat sekti Vilniaus ir Kauno radijo pranešimus. Birželio 22-osios 10 valandą, jau vykstant ir SSRS karo veiksmams, LAF štabas priėmė nutarimą sukilti. Pasak. K. Škirpos, tai ir buvo tikroji sukilimo pradžios data. Tačiau aktyvūs kovos veiksmai prasidėjo kitą dieną.

Taigi netikslios žinios apie galimą karo pradžią ir masiniai suėmimai, gerokai apardę LAF tinklą, nesužlugdė lietuvių ryžto sukilti. Kas nepavyko, tai pasiekti, kad Lietuvą užėmę hitlerininkai bent jau paimtų šį faktą domėn. Po šešių savaičių sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė buvo išvaikyta, o protestuoti mėginę LAF veikėjai atsidūrė nacių koncentracijos stovykloje. Vis dėlto sukilėlių darbas nenuėjo veltui. Jo reikšmę gerai nusako K. Škirpos žodžiai, ištarti pirmąją sukilimo dieną: „Nepriklausomybės paskelbimo niekas jau nebeišdildys, nes už jį pralietas mūsų tautos geriausiųjų sūnų kraujas. Mūsų idėjos draugai tuo atliko savo pareigą Tėvynei. Naujųjų mūsų tautos didvyrių pasiaukojimu vienkart tapo nuplauta dėmė nuo dabartinės mūsų kartos, kad buvo nepriklausomybę praradusi.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"