TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lagaminėlyje - visa tarpukario Lietuva

2012 06 26 8:12

Savamokslis, bet vienas žymiausių tarpukario laikų Lietuvos fotografų Vytautas Augustinas pasitraukdamas į Vakarus 1944 metais  išsivežė kelis tūkstančius fotonegatyvų su Lietuvos vaizdais. Po pusės amžiaus juos parvežė atgal.

Paliktos tėvynės nuotraukos V.Augustiną ir tautiečius šildė ilgus emigracijos metus. Kai 1995 metais viengungis fotografas vėl grįžo namo, šį savo turtą parsivežė ir padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Unikalus archyvas

Kaip pasakojo praėjusią savaitę muziejuje V.Augustino 100-osioms gimimo metinėms atidarytos parodos "Tėvynė Lietuva" kuratorė Vitalija Jočytė, iš Leliūnų, Utenos apskrities, kilęs fotografas savo automobiliuku apvažiavo daug Lietuvos. Fotografavo gana paprastu veidrodiniu dviejų objektyvų fotoaparatu "Rolleiflex" su juostiniais 6X6 cm negatyvais. Pirmąsias nuotraukas padarė dar paauglys brolio dovanotu fotoaparatu - Leliūnų gyventojus aprūpino nuotraukomis pasams.

V.Augustinas nebaigė jokių aukštųjų mokslų. Nors ir buvo geriausio Leliūnų miestelio siuvėjo vaikas, bet jų šeimoje augo devyni vaikai. Visų išleisti į mokslus tėvai neturėjo galimybių. Tačiau ir be aukštųjų mokslų meniška jaunuolio prigimtis atsiskleidė fotografuojant. 1929 metais pradėjęs gyventi Kaune, nuotraukas siūlydamas to meto spaudai, gana greitai tapo pripažintu meninės fotografijos meistru. Pirmoji jo nuotrauka, sodyba Panemunėje, buvo publikuota "Naujojoje Romuvoje". Leidinio redaktorius Juozas Keliuotis yra rašęs: "Man pradėjus leisti "Naująją Romuvą" fotomenininkų dar nebuvo Lietuvoje. Bet jie žurnalui būtinai buvo reikalingi. Naudotis vien užsienio kronikų politinėm klišėm buvo visais atžvilgiais netikslu ir neprincipinga. Juk reikėjo atskleisti Lietuvos grožį, ugdyti krašto meilę. Netrukus įsikūrė Fotomeno mėgėjų sąjunga ir ji greitai išaugino visą būrį puikių fotomenininkų, kurie ir ėmė uoliai puošti "Naujosios Romuvos" puslapius." V.Augustinas, su meile žvelgdamas į Lietuvos peizažus, labai atitiko šiuos tuometinės spaudos tikslus. Jo nuotraukas mielai spausdino ir kiti tarpukario leidiniai.

O prasidėjo viskas gana atsitiktinai. Lietuvos banke pasiuntiniu dirbęs vyresnysis brolis Kazimieras, sužinojęs, kad firma "Viskas fotografijai" ieško darbuotojo, paprašė čia įdarbinti Vytautą. Sukiodamasis tarp negatyvų ryškinimo indų, kopijų gaminimo, jaunuolis ir pats įsitraukė į fotografiją.

"Mes galime didžiuotis, kad turime ne atskiras nuotraukas, o didelę negatyvų kolekciją, kurią V.Augustinas sukaupė per praėjusio amžiaus ketvirtą penktą dešimtmečius, - sakė V.Jočytė. - Jis ir kiti to meto fotografai save vadino savamoksliais. 1933 metais su bendraminčiais įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, nors iš tikrųjų, kalbant dabartiniais terminais, ją verta vadinti fotomenininkų sąjunga."

V.Jočytė, kol V.Augustinas buvo gyvas, muziejuje nedirbo, tad jai neteko su juo bendrauti. Ji apgailestauja, kad ne daug ką pavyko apie fotografą sužinoti (jis mirė 1999 metais, - aut.). "V.Augustino dukterėčia, pas kurią jis gyveno Vilniuje, minėjo, kad dėdė buvo nekalbus, pats nesiverždavo visko pasakoti, tad apie jo biografiją ne daug yra žinių", - teigė V.Jočytė.

Istorinės akimirkos

Kaip pasakojo poetas Algimantas Baltakis, jo giminaitį V.Augustiną, pirmąkart apsidairyti į Lietuvą atvykusį 1993 metais, Lietuvos fotografai priėmė labai svetingai, žavėjosi jo vertingu archyvu.

"V.Augustinas - mano dėdė. Su mano tėvu jis kartu mokėsi Rokiškio vargonininkų mokykloje. Fotografuoti pradėjo išvykęs į Kauną. Turėjo automobiliuką, kuriuo apvažiavo visą Lietuvą ir įamžino daug jos vaizdų, pastatų, - pasakojo A.Baltakis. - Pažįstami yra sakę: "Kaip tavo dėdė mokėjo fotografuoti pastatus." Jo nuotraukos įdomios ir istorine prasme. Būdamas Antano Smetonos laikų policijos fotografu, lankėsi daugelyje svarbių valstybės renginių, fiksavo reikšmingus tarpukario įvykius. Pavyzdžiui, su fotoaparatu lydėjo Lietuvos kariuomenę, kai ji 1939 metais Vilnių grąžino Lietuvai."

V.Augustinas spalio 27-29 dienomis padarė daug sostinės atgavimo iškilmių ir trispalvės iškėlimo ceremonijos Pilies bokšte nuotraukų.

V.Augustinas labai mėgo Vilnių, Kauną, įamžino daugybę dabar jau ryškiai pasikeitusių žinomų vietovių, ypač mėgo ežeringąją ir kalvotąją gimtąją Aukštaitiją.

Už eksponuotas fotografijas tarptautinėje Paryžiaus technikos ir meno parodoje 1937 metais, 1940-aisiais tarptautinėje fotoparodoje Niujorke V.Augustinas pelnė aukso medalį. "Tik nėra tiksliai žinoma, už kurias konkrečias nuotraukas sulaukė tokio įvertinimo", - teigė V.Jočytė.

Dviračiu - į Vakarus

Fotomenininkui teko įamžinti ir sovietizacijos žingsnius per Lietuvą. 1940 metais dirbo dienraštyje "Tiesa", paskui "Liaudies ūkyje". Antrojo pasaulinio karo išvakarėse fotografas susidūrė su KGB. Jo bute pareigūnai ieškojo tuo metu pas jį gyvenusio žurnalo "Savaitė" leidėjo, redaktoriaus Kazio Obolėno. Butą užantspaudavo. Tačiau V.Augustinas savavališkai nuplėšė antspaudą, pasiėmė fotoaparatą ir išvyko į gimtuosius Leliūnus. O čia jau išgirdo apie karą. Tas įvykis su KGB pareigūnais buvo viena iš priežasčių, kodėl vėliau fotografas nusprendė trauktis į Vakarus.

1944 metais su negatyvų pilnu mediniu rankų darbo lagaminėliu V.Augustinas sėdo ant dviračio ir išvyko Vakarų kryptimi. Kaip pasakojo A.Baltakis, Berlyne dėl nuolatinių rusų lėktuvų antskrydžių V.Augustinas baiminosi netekti savo negatyvų. Paprašė, kad švedų karo atašė juos išvežtų saugiau, į Stokholmą. Ten negatyvai buvo perduoti lietuvių bendruomenei. Mediniu lagaminėliu 1946 metais net buvo susidomėjusi britų karinė žvalgyba. Jis buvo išvežtas ir apžiūrėtas Anglijoje. Vokietijoje V.Augustinas dar fotografavo perkeltų asmenų stovyklas, o dairytis po svetimus kraštus nesinorėjo. Kitų šalių vaizdai jam buvo svetimi ir neįdomūs.

Po ilgų klajonių Vokietijoje, Austrijoje, Švedijoje, Anglijoje į JAV išsivežtų negatyvų skaičius kiek sumažėjo, tačiau vis tiek jų išsaugojo gana daug (atgal į Lietuvą tame pačiame lagaminėlyje sugrįžo 2492).

"Regėsi, ką esi palikęs"

1949 metais atvykęs į JAV dirbo spalvotosios fotografijos laboratorijoje. Jo nuotraukomis iliustruota Bostone leista "Lietuvių enciklopedija", Broniaus Kviklio keturių tomų enciklopedinis leidinys "Mūsų Lietuva", 1964-1968 metais išleistas Bostone, o 1989-aisiais ir Lietuvoje.

Kad nuotraukose užfiksuoti Tėvynės vaizdai fotografui labai brangūs, išduoda jo rašyta pratarmė 1951 metais JAV išleistam albumui "Our Country Lithuania" ("Tėvynė Lietuva"): "Vartydamas šią knygą, tikiu, užsimirši, kad esi tūkstančiais mylių nuo savo žemės atskirtas. (...) Užsimerk ir susikaupk valandėlei, ir vėl regėsi viską, ką esi palikęs. Prieš akis praplauks dainių apdainuotos upės ir upelės, su jomis praplauks ir Tavo gražiausios gyvenimo dienos. (...) Vėl regėsi skaidrius ežerus, kurių aukštus krantus puošia juodalksnių, beržų ir žilvičių vainikai. Tie vaizdai dar kartą paliudys, kad maža tėra kraštų, kurie savo grožiu galėtų prilygti Lietuvai..."

Pasak fotomenininko Stanislovo Žvirgždo, V.Augustino fotografijose Lietuva visą laiką buvo pagražinta. Galima sakyti, jis buvo įsimylėjęs Lietuvą. Vis sakydavo: "Jei Lietuva - tai tik graži, jei lietuvaitė - tai tik tautiniais drabužiais."

Kalbėjo apie laisvę

V.Augustinas savo albumu siekė ne tik šildyti emigrantų širdis, bet ir laisvam pasauliui papasakoti, kokia graži laisva tėvynė buvo: "Tegul Tavo bičiulis, laisvos šalies pilietis, pamato, jog ir Tavo gimtoji šalis, kol kvėpavo laisvu oru, buvo taipgi civilizuota ir kultūringa, puošėsi gražiais moderniškais pastatais, ugdė visokeriopą meną, švietimą, sportą, plėtė pramonę bei tobulino krašto kelių tinklą. Gi Gedimino miesto, Tavo šalies sostinės Vilniaus vaizdai tegul pasako tam gerajam svetingos šalies piliečiui, jog jau prieš kelis šimtmečius Lietuva galėjo didžiuotis didelės meninės vertės architektūros pastatais ir aukštojo meno židiniais."

Jo nuotraukose nemažai statybų, tiltų ir kelių tiesimo darbų, užfiksuotose akimirkose - šokanti, žygiuojanti, entuziazmo pilna Lietuva. Apie patriotines to meto nuotaikas byloja pasitempę šauliai, skautai. V.Augustinas laikomas tikru besikuriančios Lietuvos fotografu. Jis pats yra sakęs: "Fotografavau Lietuvą..."

Galima sakyti, kad V.Augustino sukauptas fotoarchyvas Lietuvą nuo laisvo pasaulio atskyrus geležine uždanga tarnavo mūsų šalies pristatymui pasaulyje. Tik labai brangindamas tėvynės atvaizdus žmogus galėjo juos išsaugoti per penkiasdešimt metų neramių klajonių ir vėl atgal parvežti į Lietuvą. V.Augustino archyvas - praėjusio laiko liudijimas, svarbus informacijos šaltinis norint įsivaizduoti, kaip ir kuo gyveno besikurianti Lietuva. Užtenka pažvelgti į nuotraukose užfiksuotų žmonių veidus, akis.

Suvalkietės (XX a. ketvirtas dešimtmetis).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"