TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Laikraštis tiems, kurie buvo priversti tylėti

2009 02 05 0:00
Pirmojo "Lietuvos žinių" numerio pirmasis puslapis

Šių metų birželio 19 d. "Lietuvos žinioms" sukaks 100 metų. Įvykis reikšmingas ne tik dienraščiui, bet ir visai Lietuvos žiniasklaidai, visuomenei, kultūros istorijai. Pradėjusios eiti Vilniuje kaip "politikos, visuomenės ir literatūros laikraštis", vėliau atgimusios Laikinojoje sostinėje kaip "politikos, mokslo, visuomenės ir literatūros dienraštis", galiausiai atkurtos nepriklausomybės laikais ir vėl sugrįžusios į Vilnių "Lietuvos žinios" šiuo metu yra seniausias Lietuvos laikraštis.

Įžangos žodis, artėjant "Lietuvos žinių" 100-mečiui

"Užkviečiame visus mūsų bendradarbius ir draugus siųsti mums savo raštus ir straipsnius", - tokiu redakcijos "pakvietimu", 1909-ųjų birželį į Vilniaus visuomenę kreipėsi naujo lietuviško laikraščio - "Lietuvos žinios" - sumanytojai ir leidėjai. "Visi, kas taip ilgai buvo priverstas tylėti, tepasiskubinie išreikšti savo nuomonę apie dabartinį mūsų padėjimą, apie mūsų Lietuvos darbus ir jos vargus. (...) Apmąstykime, ką ir kaip šiandien darome ir kas ir kaip reikia daryti. Tiems balsams duosime liuosą vietą, laisvą tribūną", - pabrėžė savo žodyje redakcija. "Lietuvos žinios" nuo nedaugelio to meto lietuvių kalba leidžiamų laikraščių gerokai skyrėsi. Nors formaliai laikraštis atstovavo Lietuvos demokratų partijai, tačiau savo turiniu jis stengėsi nedemonstruoti savo partinės priklausomybės ir visada laikėsi tikros demokratinės, nepriklausomos ir nepartinės pakraipos. "Lietuvos žinių" straipsniuose ir publikacijose atsispindėjo visas to laikmečio politinis, visuomeninis bei kultūrinis gyvenimas, įdomiausi ir svarbiausi šalies ir pasaulio įvykiai.

"Lietuvos žinios" turi turtingą ir įvairiaspalvę savo gyvavimo istoriją. Ir nors tikrasis dienraščio gimtadienis bus per patį vidurvasarį - birželio mėnesį, tačiau pabandykime nors prabėgomis apžvelgti "Lietuvos žinių" atsiradimo, kūrimosi ir leidimo istoriją, jos plėtrą, pokyčius ir kitus pačius įdomiausius įvykius iki pat lemtingųjų 1940-ųjų!

Ištakos

"Lietuvos žinios" gimė ne tuščioje vietoje. Dienraščio atsiradimas yra glaudžiai susijęs su vienos iškiliausių Vilniaus lietuvių šeimų - Vileišių atstovais, broliais Petru ir Jonu. Vyresnysis - Petras (1851-1926),inžinierius, pramonininkas, ministras - dar XIX amžiaus antrojoje pusėje, studijuodamas Peterburge, leido rankraštinį laikraštuką "Kalvis Melagis" (1875-76); lietuviškais rašmenimis, o ne "graždanka", išspausdino nemažai knygelių ir rašinių, pralauždamas lotyniško raidyno draudimą; rėmė Peterburge ir Voroneže leidžiamą lietuvių spaudą; savo spaustuvėje paruošė pirmuosius lietuvius-spaustuvininkus...

Vos atgavus lietuviškuosius rašmenis, P.Vileišio iniciatyva ir lėšomis jau 1904 metais pasirodė garsiosios "Vilniaus žinios" - "Lietuvos žinių" pirmtakės.

Nors laikraštis vadinosi "Vilniaus žinios", tačiau jis buvo skirtas visai Lietuvai. Bet netrukus išaiškėjo, kad dienraščio leidimas buvo dar pernelyg ankstyvas. Nors "tai vienintelis laikraštis, kuris sukoncentravo apie save pirmeiviškuosius mūsų visuomenės

gaivalus, (...) mūsų visuomenė dar nėra subrendus, dar tebėra per tamsi ir per mažai visuomeniškai ir politiškai tesusipratusi." Lietuviai daugiausia skaitė lenkiškus laikraščius! Viena dienraščio ydų - sunkoka kalba. Lietuvių literatūrinė kalba dar tik formavosi. "Būtinai reikia pasirūpinti, kad laikraščio kalba būtų kuo prieinamiausia, kad jinai nebūtų kliūtimi naudoties laikraščiu labiau apsitrynusiems Kauno inteligentams - savamoksliams", - šaipėsi redakcija. Prasidėjo nesutarimai tarp pačių redakcijos narių. Netrukus iškilo didelių finansinių problemų: "(...) dienraščiui eiti reikalinga surasti arba 6000 rublių, arba dar 1000 naujų skaitytojų", o jų sumažėjo nuo 3900 iki "vos 15 šimtų".

Įdomu tai, kad viename iš paskutiniųjų numerių pasirodė Konstantino Mikalojaus Čiurlionio straipsnelis apie Dailės draugijos "muzikalinį konkursą", prie kurio prisidėti jis kviečiąs kiekvieną, "kas atsiųs Dailės draugijai savo didesnį ar mažesnį veikalėlį - ar tai kompoziciją ar dainelę - bus jau pridėjęs ranką prie pamatų statymo - vienos didelės šakos mūsų jaunajai Dailei".

1909 metų kovo 4 dieną (likimo ironija - paskutiniame "Vilniaus žinių" numeryje išspausdinta klaidinga data - vasario 4-oji !!!), Jonas Vileišis kreipėsi į savo skaitytojus: "(...) šiandien leidžiame paskutinį numerį atsisveikinimui su savo skaitytojais ir draugais. (...) Tačiau visada jautėme, kad darbas, kurį buvom pasiskyrę, neliks bergždžiu, kad šiam darbui užjaučia mūsų skaitytojai ir draugai. (...)

Kas gi bus toliau?"

Retorinis klausimas?!

Vargu ar J.Vileišis, užduodamas sau ir skaitytojams šį, atsakymo nereikalaujantį klausimą, jau žinojo atsakymą?! Prabėgo vos keletas mėnesių ir "Vilniaus žinios" virto... "Lietuvos žiniomis"!

1909 metų birželio 6 dieną (19 d. nauju stiliumi) pirmajame "Lietuvos žinių" numeryje redaktorius ir leidėjas Jonas Vileišis detaliai išdėstė laikraščio atsiradimo priežastis, tikslus ir perspektyvas: "Kaipo vienas iš pilnųjų narių sumanytos bendrovės "J.Vileišis ir St.Matulaitis", pasidrąsinu šiandien leisti "Lietuvos žinias". (...) Sulaikyti ta minia skaitytojų ir neduoti suirti susitvėrusiai jau spėrų organizacijai ir yra artimiausias tikslas dabar leidžiamų "Lietuvos žinių". (...) Leidžiame tą laikraštį ne savo naudai, bet tik norėdami pramušti taką dienraščiui, be kurio jokia gerbianti save tauta negali apsieiti."

Šie žodžiai - tai savotiškas "Lietuvos žinių" moto, išlaikytas per visus jų gyvavimo metus.

Pasitikėjimo bendrovė

Pirmuosius metus laikraštis ėjo du kartus per savaitę, vėliau tris, o prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą tapo dienraščiu. Nors redaktoriumi-leidėju rašėsi J.Vileišis, faktiškai pirmaisiais redaktoriais buvo Mykolas Sleževičius, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Kazys Grinius. Po daugelio metų prof. Pranas Jodelė prisiminė: "Jų redakcija ir administracija (...) tilpo mažame mediniame namely netoli katedros aikštės (Semionovskaja). (...) Užeidavau redakcijon ir visuomet ten rasdavau p. F.Bortkevičienę; ji visa buvo atsidavusi tiems laikraščiams; kaip kokia vaidilutė kurdavo ir saugodavo lietuviškos spaudos židinį." Tačiau netrukus redakcija įsikūrė prestižinėje Vilniaus gatvėje, Nr. 28, J.Vileišio namuose.

1909 metų spalio mėnesį J.Vileišis laikraščio leidimą perleido Lietuvos demokratų partijai. Tačiau realiai jo leidimą perėmė Felicija Bortkevičienė - tuo metu jau gerai žinoma visuomenės veikėja, vėliau Steigiamojo Seimo narė... Būtent jos iniciatyva buvo organizuota pasitikėjimo bendrovė - "F.Bortkevičienė, dr. K.Grinius ir Co", kuri organizavo ir praktiškai finansavo ne tik lietuvišką spaudą, leidinius, bet ir įvairias organizacijas bei draugijas. Be jau minėtųjų, "Lietuvos žinias" redagavo S.Mošinskaitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Jokūbas Šernas, Jurgis Šaulys ir pati F.Bortkevičienė.

F.Bortkevičienės (Povickaitės) biografija yra glaudžiai susijusi su svarbiausiais to meto Lietuvos politiniais-visuomeniniais įvykiais, lietuvių literatūra ir ypač spaudos leidyba. Yra išlikusi jos autobiografija, jos pačios rašyta jau gyvenant Kaune, prieš pat mirtį. Todėl verta kiek plačiau pacituoti (pirmą kartą spaudoje!) pačios F.Bortkevičienės rašytus savo gyvenimo svarbiausius įvykius: "Aš, F.Bortkevičienė, gimiau 1873 m. rugsėjo 1 d. Krekenavos vals. Panevėžio apskr. Baigiau gimnaziją 1890 metais. Tais pačiais metais buvau išvažiavus į Varšuvą, į privačius aukštesnius kursus studijuoti istoriją ir prancūzų kalbą. (...) Ištekėjus 1899 metais už inž. Jono Bortkevičiaus persikėliau į Vilnių.

Dar būdama neištekėjusi turėjau reikalų su draudžiama literatūra, teko slapstyti ją ir dalinti. Vilniuje, nežiūrint, kad silpnai mokėjau lietuvių kalbą, dalyvavau plačiai tautiniame judėjime, ypač literatūros slėpime, paskirstyme. Kaip buvo suimtas nuolatinis Vilniaus knygnešys, tuomet visas sunkumas Vilniaus ir apylinkės slaptąja literatūra, aprūpinimas atsigulė ant manęs. (...)

Nuo 1905 metų, pradėjus eiti laikraščiams "Lietuvos ūkininkas" ir vėliau "Lietuvos žinioms" rūpinausi jų leidimu bei finansavimu. (...) Aš pasilikau Vilniuje (1919 m.- D.S.) ir mokytojavau gimnazijoje. Neužilgo buvau kaipo įkaitas Kauniškės Lietuvos valdžios suimta, pasodinta Vilniaus kalėjime (F.Bortkevičienę suėmė tuometinė bolševikinė valdžia, kaip Lietuvos Vyriausybės įkaitę - D.S.), po trijų mėn. išgabenta į Dvinską ir Smolenską ir 1919 metais liepos mėn. grąžinta į Kauną. Sugrįžau vėl prie laikraščių, rūpinausi su kitais jų tobulinimu, spaustuvės "Varpas" steigimu."

F.Bortkevičienė, likusi našle, būdama pakankamai turtinga ir nepriklausoma, visas savo dvasines jėgas (ir finansus) skyrė "Lietuvos žinių" leidybai.

Pirmasis pasaulinis karas gerokai sutrikdė dienraščio leidimą, nors tuometinė LŽ vyriausioji redaktorė sugebėjo išleisti paskutinį prieškario numerį, kai vokiečiai jau buvo pačiame Vilniuje. Okupacijos metu laikraštis išeidavo tris kartus per savaitę, o priedų leidimas buvo visiškai sustabdytas.

Laikinojoje sostinėje

Po karo LŽ reguliariai buvo pradėtos leisti tik 1922 metų pradžioje ir ėjo iki pat 1926 metų valstybinio perversmo. Tuo laikotarpiu galutinai susiformavo laikraščio veidas. Jo publikacijose ganėtinai išsamiai ir objektyviai atsispindėjo visas tuometinis Lietuvos politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas, taip pat svarbiausi šalies ir viso pasaulio įvykiai.

Nemažai vietos LŽ skyrė literatūrai ir menui. Jau pačiame pirmajame laikraščio numeryje ir net pirmame puslapyje buvo išspausdintas didelis Vydūno straipsnis, savotiškas kreipimasis į visus to meto Lietuvos inteligentus: "Ne kartą mūsų laikraščiuose kalbėta apie kultūros tarpimą Lietuvoje. Sakyta, jog tai kiekvieno lietuvio uždavinys esąs rūpinties, ydant Lietuvoj kultūra kiltų. (...) Kultūra nėra tai kultūriniai įtaisymai, o žmogaus gebėjimas, žmogaus supratimas, jo miklumas, trumpai sakant: kultūra yra augštesnis ir galingesnis žmogaus dvasios stovis."

Jau 1913 metais, redaktoriaujant Žemaitei, buvo įvestas pastovus Literatūros skyrius, kuriame ji išspausdino kelis savo apsakymus. Čia kaip rašytoja, publicistė ir literatūros kritikė reiškėsi ir G.Petkevičaitė-Bitė.

Po karo, atnaujinus LŽ leidimą, skyrius išaugo į reguliarų šeštadieninį puslapį - Menas ir literatūra. Jame nemažai kūrinių išspausdino būsimieji mūsų literatūros klasikai. Savo apsakymus paskelbė Jurgis Savickis, Ignas Šeinius eilėraščius - Balys Sruoga, Kazys Binkis, Adomas Lastas, Jovaras, literatūros kritikos ir istorijos klausimais daug rašė Albinas Rimka, J.Šaulys, Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis, K.Grinius, spausdinosi Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Juozas Gurauskis, Kazys Puida ir daugelis kitų; buvo išspausdinta nemažai užsienio (ypač rusų) autorių kūrinių.

1923 metais į redakciją atėjus dirbti Jonui Kardeliui, daug dėmesio buvo pradėta skirti teatrui ir dailei. Pasirodė nemažai straipsnių, analizuojančių to meto dailės gyvenimą, parodas ar Meno mokyklos problemas. Būdamas puikus teatro žinovas ir neblogas kritikas, J.Kardelis atidžiai stebėjo Valstybės teatro premjeras. Įdomu tai, kad LŽ buvo apžvelgiami ir recenzuojami tik svarbiausi ir meniškiausi (o tai paaiškėjo žymiai vėliau) teatro spektakliai. Nemažai spektaklių recenzijų ir kritinių straipsnių laikraštyje išspausdino aštrialiežuvis prof. B.Sruoga.

J.Kardelis 1936 metais tapo vyr. redaktoriumi ir daug rašė politinėmis temomis iki pat 1940-ųjų liepos mėnesio, kai okupacinė rusų valdžia jį pašalino.

Perversmo dienomis

Labai ryškiai pasikeitė "Lietuvos žinių" veidas 1926 metais. Tais metais Kaune vyko nemažai piketų ir demonstracijų, kurių dauguma buvo aiškiai politizuotos ir galbūt, net sunku patikėti, labai jau primenančios šių dienų įvykius Lietuvoje. Dienraštyje labai padaugėjo ir beveik kiekviename numeryje pasirodydavo gana aštrių straipsnių apie minėtų demonstracijų provokacinį pobūdį, neatsakingumą ir pan.

Štai fragmentas iš vieno rašinio, pavadinto "Gana provokatoriams žaisti": "Negalima ramiai žiūrėti, kaip geriausios pastangos grąžinti nukamuotam kraštui normales taikaus vystymosi sąlygas yra neatsakomingų provokatorių profanuojamos nerimui ir suirutėms viduje iššaukti. (...) Tai nebėra opozicijos kova prieš jai nepakenčiamą valdžią, bet yra nedoras juodųjų gaivalų pasikėsinimas prieš esamąją tvarką, išprovokuojant ir apgaulingai išvedant į gatvę pačią jautriausiąją visuomenės dalį - mokslo jaunuomenę." Straipsnį pasirašė... "Bgpts", o tai ne kas kitas, kaip pats LŽ vyriausiasis redaktorius Juozas Pronskus (1893-1984) - "Bangpūtys"(!)

1926-ųjų gruodžio 21 dieną LŽ pirmajame puslapyje pasirodo straipsnis, niekieno nepasirašytas, bet labai intriguojančiu pavadinimu - "Perversmas ir kas toliau": "Naktį į gruodžio 17 dieną, kai visa Lietuva ruošėsi iškilmingai švęsti savo Respublikos Prezidento (K.Griniaus - D.S.) 60 m. ir 35 m. jo pilno atsidavimo ir aukų tautinio darbo sukaktuves

(...) (tuščia - cenzūruota vieta - D.S.) Respublikos Prezidentas areštuotas; Ministerių kabinetas suimtas, Seimas išvaikytas ir mūsų Konstitucijos nepažįstamu būdu paskelbta laikina valdžia (...) (tuščia vieta - D.S.)

Kas gi toliau?

Mes dar neturime naujojo Min. Kabineto deklaracijos ir nežinome net, ar toji deklaracija bus perskaityta. Padėtis matomai komplikuojasi dar ir tuo, kad politinių faktorių tarpe perversmo išdavoje atsirado nauja pajėga, kurios veidas yra visai neaiškus."

Kaip paprastai ir aiškiai!

Čia pat paskelbti trumpučiai ir lakoniški Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro kreipimaisi į tautą.

Nors LŽ nė žodžiu neužsiminė, tačiau nuo gruodžio 17-osios dienraščio leidimas (kaip ir visų kitų šalies laikraščių) buvo sustabdytas ir areštas buvo nuimtas tik 20 dieną ir jau kitą dieną visi Lietuvos laikraščiai paskelbė šią kiek netikėtą (o gal ir lauktą) žinią.

Tačiau LŽ neužmiršo nušalintojo prezidento K.Griniaus jubiliejaus. Visas gruodžio 24 dienos 292 numeris buvo skirtas šiai garbingai datai. Pirmajame puslapyje buvo įdėtas K.Griniaus autografuotas kreipimasis į skaitytojus. Kiti du laikraščio numeriai taip pat iš dalies buvo skirti jam.

Po valstybinio perversmo vyr. redaktorius J.Pronskus išvyko gyventi į JAV ir grįžo į tą pačią vyr. redaktoriaus kėdę tik 1932 metais.

"Lietuvos žinioms" pradėjo vadovauti Pr.Dailidė, tačiau jam perėjus į tautininkų partiją - redaktoriauti pradėjo Justinas Strimaitis. Pastarasis (galbūt įtakos turėjo J.Pronskus) dienraštį bandė leisti vakarietiškuoju-amerikoniškuoju būdu, bet greitai laikraštis pajuto finansinę krizę - krito prenumeratorių skaičius, teko mažinti puslapių kiekį ir pan. 1926 metais laikraščio tiražas siekė vos 2800 egzempliorių. Dažnai keitėsi redaktoriai - J.Žiugžda, P.Kežinaitis, M.Januškevičius, vėl J.Pronskus, kol 1936 metų liepos 10 dieną redaktoriumi buvo paskirtas jau žinomas ir gerai užsirekomendavęs J.Kardelis.

Atgautos pozicijos

Jam vadovaujant labai greitai dienraštis atgavo savo turėtąsias pozicijas. Jau po dvejų metų dienraščio tiražas išaugo iki 28 000 egz. ir grynasis pelnas siekė net 200 000 litų. Labai pasikeitė LŽ publikacijų lygis. Atsirado daugybė naujų rubrikų ir skyrelių, naujų autorių ir bendradarbių, keitėsi laikraščio išvaizda (dizainas) ir kalba, iš laikraščio puslapių senokai dingo įvairūs "lietuviški" žodeliai, prieš kuriuos taip aršiai kovojo Jonas Jablonskis. Nebebuvo jau "panedėlnyko, utarnyko, seredos, tolkalbio, pačto, tolrašio" ir pan.

Redakcija gerokai išaugo. Pradėjo vos du žmonės, o dabar redakcijoje dirbo jau 12 etatinių kūrybinių darbuotojų. Visuose apskričių centruose buvo nuolatiniai korespondentai. Atsirado specialūs korespondentai užsienyje: Paryžiuje, Londone, Stockholme, Varšuvoje, okupuotame Vilniuje, Tilžėje, Prahoje ir net karo metu Ispanijoje.

1939 metų birželio 17 dieną pasirodė jubiliejinis - 6000-asis "Lietuvos žinių" numeris, kurio apimtis buvo net 44 puslapiai.

Šiame solidžiame jubiliejiniame LŽ numeryje savo straipsnius ir atsiminimus pateikė ne tik tuometiniai dienraščio bendradarbiai, rėmėjai ar skaitytojai, bet ir patys pirmieji jo darbuotojai - sumanytojai ir leidėjai: F.Bortkevičienė, J.Šaulys, K.Grinius ir daugelis kitų.

Ekstra ir paskutinis numeris

Tačiau artėjo lemtingoji rugsėjo 1-oji - Antrojo pasaulinio karo pradžia. Rugsėjo 2 dieną išėjo net du numeriai - vienas kaip visada ryte, antras 16 valandą. Juose labai operatyviai, kartais net emocingai buvo aptarinėjami kariniai veiksmai ir įvykiai. Daug informacijos pateikė tūkstantinės pabėgėlių minios iš Lenkijos; net atskiru lapeliu (skrajute) buvo išleista "Ekstra telegrama: Anglija paskelbė karą Vokietijai".

Iki pat 1940-ųjų vasaros kiekviename numeryje buvo žinučių iš fronto. Dar liepos mėnesį okupacinė sovietinė valdžia pašalino J.Kardelį iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų, jo vieton paskirdama žinomą literatą ir teatralą Antaną Rūką. Tačiau "Lietuvos žinių", kaip ir beveik visų šalies laikraščių, likimas buvo aiškus. Jau rugpjūčio 1 dieną išėjo paskutinis - 6333-iasis dienraščio numeris.

Redaktorius A.Rūkas, būdamas puikus publicistas, dramaturgas ir net aktorius, išspausdino kreipimąsi - atsisveikinimą "Lietuvos Žinių skaitytojams", kurį skaitant, darosi tai linksma, tai graudu, lyg savotiškas pasišaipymas iš tuometinės santvarkos ir valdžios.

"Lietuvos žinios". 1940 rugpj. 1. N 173 (6333)

(kaina 20 centų)

Lietuvos Žinių skaitytojams

Šiandien tikrai įvykdyta visos Lietuvos liaudies vienybė, nes kiekvienas lietuvis darbininkas, kiekvienas valstietis, kiekvienas darbo inteligentas yra už naują valstybinę santvarką, už Tarybų Socialistinę Lietuvą, kuriai vadovauja visų Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos vadas ir mokytojas Stalinas. (...)

Dienraštis "Lietuvos Žinios" per ilgus savo gyvavimo metus formaliai buvo opozicijoje, bet faktiškai jis buvo tolimas nuo tikro atsidavimo pagrindinių Lietuvos reikalų gynimui. (...)

Tuo pačiu "Lietuvos Žinių" redakcija laiko savo uždavinį atlikusi ir nutarė tolimesnį laikraščio leidimą sustabdyti. (...) ... mes pasižadame, vadovaujami garbingai Komunistų Partijai, atiduoti visas savo jėgas, visą savo patyrimą ir sugebėjimus naujam socialistiniam gyvenimui sukurti.

Lietuvos Žinių redakcija ir leidėjas."

Priedai

"Lietuvos žinios" leido nemažai priedų, kurie realiai buvo visiškai savarankiški leidiniai, dažniausiai turėję savo atskirus redaktorius ir bendradarbius. Pastarųjų ypač pagausėdavo per vasaros atostogas.

Pirmasis "Lietuvos žinių" priedas vadinosi "Mokykla", leistas 1909 02 18 - 1914 03 25 Vilniuje, red. K.Gaigalytė. Nuo 1912 metų sausio mėnesio - tai nemokamas mokyklų ir mokytojų reikalams skirtas mėnesinis priedas.

Pats stambiausias ir ilgaamžiškiausias "Lietuvos žinių" priedas buvo "Aušrinė". Pradėtas leisti 1910 metais, jis su pertraukomis išsilaikė net iki 1933-ųjų. Pradžioje tai buvo nemokamas LŽ literatūros ir meno priedas, skirtas jaunimui. LŽ jis priklausė iki 1914 metų. Šio leidinio iniciatoriai buvo vilniečiai - Maskvos lietuviai studentai, vadovaujami F.Bortkevičienės; redaktorė S.Mošinskaitė, vėliau labai trumpai (1913-1914) redagavo Žemaitė. Pirmojo pasaulinio karo metu laikraštis nebuvo leidžiamas. Įdomu, kad 1915 metais Petrograde vietoj "Aušrinės" buvo išleistas almanachas "Aušrinės keliais". Jo leidimas buvo tęsiamas Voroneže ir Maskvoje (1917). Ilgą laiką "Aušrinė" buvo leidžiama Marijampolėje (1919-1926), tačiau po valstybinio perversmo buvo uždaryta ir atnaujinta 1931 metais. Išėjo tik 8 numeriai. Leidėjai buvo studentų aušrininkų draugija. Redagavo J.Kruopas, vėliau J.Klimavičius. "Aušrinėje" bendradarbiavo jau tuo metu gerai žinomi literatai: J.Baltušis, K.Boruta, P.Čepėnas ir daugelis kitų.

Įdomu tai, kad priedas "Aušrinė" leido savus nemokamus priedus:

"Vasaros darbai" (1910-1912; 8 numeriai) ir "Farmaceutų reikalai" (1911-1912; 4 numeriai). Abu leidinėliai buvo leidžiami Vilniuje. Juos redagavo ta pati S.Mošinskaitė. Šių priedų tematiką ir paskirtį nusako jau patys pavadinimai.

Po "Lietuvos žinių" uždarymo netrukus Kaune buvo pradėtas leisti, labai trumpai, gana liberalus dienraštis "Mūsų Vilniaus žinios" (1928 balandį-gegužę). Ir tik 1936 metų balandžio mėnesį pasirodė dar vienas "Lietuvos žinių" priedas "Žinios", išsilaikęs net (!) iki liepos mėnesio ir išleidęs 14 numerių. Šį leidinį redagavo Balys Paramskas.

Dar vienas "Lietuvos žinių" priedas (tačiau reikia priminti, kad visi priedai - tai visiškai savarankiški leidiniai, nors buvo leidžiami su "Lietuvos žinių" vėliava) - "Naujoji banga". Jo leidėju ir redaktoriumi rašėsi Juozas Lazauskas. Šis dienraštis išsilaikė labai trumpai - 1935 birželį-liepą.

1915 metais kaip priedas buvo išleistas Lietuvos žemėlapis.

Reklama

"Lietuvos žiniose" gana svarbią vietą užėmė reklama - apskelbimai. Pradžioje tai buvo labai paprastučiai, naivūs (šiandienos akimis žvelgiant) ir dažnai net juokingi tekstai. Verta pacituoti keletą šių mūsų gimtosios kalbos žodinių "perliukų", paskelbtų pirmajame LŽ numeryje. Štai pačiame pirmajame puslapyje, šalia "Konjako Šustovo" siūloma: "Kas nori ant visados išnaikinti bambarokus, tarakonus, blakes, blusas, kandis, svirplius ir kit. tenusiperka... MAOK. Stebėtinos pasekmės! Špricuko nereikia."; arba - "Geriausios rūšies, kvepiantysis tualetinis Borno-Timolovo muilas nuo prakaito, saulės nudegimo, šlakų, inkštyrų, spuogų ir geltonų taškų, parduodama visur, gabalas 50 k." ir t. t. ir pan.

Tačiau šie tekstai įdomūs ne tik turiniu , bet ir savo leksika. Jie labai vaizdžiai atskleidžia to meto kalbėseną ir parodo, kaip formavosi mūsų lietuvių kalba. Kiekviename laikraščio numeryje atsirasdavo vis naujų ir naujų lietuviškų naujadarų. Tikėtina, kad nemažai jų sugalvojo mūsų didieji kalbininkai - J.Jablonskis, Juozas Balčikonis... Realu ir tai, kad kai kurie posakiai "gimdavo" savaime, čia pat redakcijoje, ar būdavo "parsinešti iš gatvės".

Ilgainiui reklamos turinys keitėsi. Kalba ir ypač apipavidalinimas (dizainas) tobulėjo, vystėsi... Vis dėlto reklama buvo vienas pagrindinių "Lietuvos žinių" egzistavimo šaltinių. "Konjakas Šustovo" ilgus metus rėmė laikraščio leidimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"