TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Laiškas redakcijai: Vienos bylos pėdsakais

2012 09 03 16:01
Istorikas A.Bubnys/ELTA nuotrauka

Kelios pastabos Zofijai Veronikai Puskunigytei-Lipeikienei

Autoriai: Vida Girininkienė, Arūnas Bubnys

2012 m. rugpjūčio 30 d.  „Lietuvos žinių“   skiltyje „ Komentarai ir debatai“ atspausdintas Zofijos Veronikos Puskunigytės-Lipeikienės rašinys „Rusijos saugumo pinklių supančioti“. Jame išsamiai analizuojama autorės mamos  Onos Puskunigienės 1951 m. baudžiamoji byla, pasibaigusi jos nuteisimu 25 metais laisvės atėmimu. Esame tikri, kad iš šio rašinio skaitytojui mažai kas aišku, nes tai nedaug  kuo susiję su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiojo specialisto-programų koordinatoriaus istoriko Alfredo Rukšėno straipsniu, kurį Z. V. Puskunigytė-Lipeikienė vadina nekvalifikuotu ir šmeižikišku. Iš Z. V. Puskunigytės-Lipeikienės rašinio atrodytų, kad A. Rukšėno tikslas buvo išanalizuoti O. Puskunigienės baudžiamąją bylą ir visą jos gyvenimo istoriją. Norint suvokti konflikto esmę reikia susipažindinti su A. Rukšėno straipsniu,  paskelbtu 2006 m.„Versmės“leidyklos išleistoje monografijos  „Papilė“ trečiojoje dalyje  „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“ (p. 464-504).

Jį galima perskaityti ir „Versmės“ leidyklos svetainėje adresu http://www.llt.lt/pdf/papile/istorija-okupacija.pdf

Taigi A. Rukšėnas, iškėlęs tikslą atskleisti nacių okupacinės valdžios vykdytus Papilės krašto gyventojų persekiojimus ir represijas, peržiūrėjo ir apibendrino visą galimą tuo klausimu literatūrą ir šaltinius: straipsnyje nurodytos 194 išnašos. „Lietuvos valsčių“ serijos mokslo darbų komisijos aprobuotame  straipsnyje, kiekvienu atveju remiantis šaltiniais, A. Rukšėnas  aprašė daug nacių įvykdytų piktadarybių. Sovietinių karo belaisvių žudynės Papilėje –  pati dramatiškiausia ir žiauriausia.  1941 m. birželio 27 ar 28 dieną vienas iš besitraukiančių raudonarmiečių nušovė vokiečių kareivį ar  karininką ir už tai visiems į nelaisvę patekusiems sovietų kariams birželio 29 d. įvykdyta egzekucija.

Į  Papilės miestelio pakraštyje buvusią nuošalią Jono Kondroto sodybą  atvaryti sovietų karo belaisviai ir laikinai čia įkurdinti. To fakto niekas neneigia, nes taip ir buvo. Šiai egzekucijai  A. Rukšėno straipsnyje skirta  viena pastraipa.  Autorius (knygoje p. 469) rašo: „Archyvinė  medžiaga rodo, kad vokiečiai iš Papilės į Augustaičių kaimą(iš tiesų į galinę miestelio sodybą, kaimas buvo kiek tolėliau – V.G.)atvarė  daugiau kaip 100 sovietų karo belaisvių ir Jono Kondroto sodyboje buvo įrengta laikina karo belaisvių stovykla. Stovykloje vokiečiai belaisvius iškratydavo, paimdavo dokumentus, pinigus, kitus vertingus daiktus. Po to jie iš stovyklos paimdavo po 4-5 belaisvius, vesdavo juos prie Ventos dešiniojo kranto ir ten prie daubos sušaudydavo. Po egzekucijos  Jono Kondroto sodyboje vokiečių kariams buvo surengtos vaišės“.  Šis įvykis minimas O. Puskunigienės baudžiamojoje byloje ir kituose šaltiniuose. Jokie kiti su tuo susiję veiksniai A. Rukšėno straipsnyje nedetalizuojami, jokie konkretūs asmenys neminimi. Šaltiniuose yra nuoroda į Jono Kondroto dukters Onos Puskunigienės baudžiamąją bylą, kaip vieną šio įvykio šaltinį.  Archyvuose saugomi įstaigų, veikusių ar veikiančių, dokumentai ir jie apyrašuose (paprasčiau tariant bylų pavadinimuose) įvardijami taip, kaip juos pati įstaiga tuo metu įvardina. Šiuo atveju  nurodytas bylos pavadinimas esą žeidžia Z. V. Puskunigytės-Lipeikienės ir jos motinos garbę ir orumą. Juolab, kad byla pripažinta niekine, netekusia galios. Taip, ji būtų niekinė, jei jos pagrindu kalbėtume ir analizuotume Kondrotų  elgesį,  o ne joje minimus nuo jų nepriklausiusius faktus. Tačiau A. Rukšėno straipsnyje Kondrotai neminimi, tik jų sodyba.  O. Puskunigienės pavardė paminėta tik išnašoje nurodytame dokumento oficialiame pavadinime, o straipsnyje ji, o tuo labiau  jos duktė Zofija Veronika, tuo metu buvusi ketverių metukų, neminima. Sodybos šeimininko Kondroto veiksmai  taip pat neaprašomi.   Algirdo Bučiko,  vokiečių karinės kontražvalgybos Šiaulių filialo viršininko, dalyvavimas detaliau neaptariamas. A. Rukšėnas atkreipia dėmesį, jog buvo reikalaujama, kad „...būtų pašalintas bet koks – aktyvus ir pasyvus – gyventojų pasipriešinimas“. Karo metais kiekvienoje sodyboje naciai galėjo elgtis kaip tinkami, šeimininkų sutikimo nereikėjo, o pasipriešinusieji būdavo iš karto sušaudomi. Tai žino net mokinukas. Tai suvokia ir  „nuskriaustoji“, teigdama, jog„...egzekucijoje dalyvavo tik vokiečių kareiviai, nes jokie civiliai nebuvo prileidžiami nė iš tolo“. Taigi nusikaltimo sudėties A. Rukšėno pastraipoje, dėl ko ir vyko visi teismai, nėra. Apie tai, ką liudijo ne keli, kaip teigia Z. V. Puskunigytė- Lipeikienė, o kartu visose bylose sudėjus daugiau kaip dešimt liudininkų, mes dabar ir sužinome iš pačios  „nukentėjusiosios“. A. Rukšėnas O. Kondrotienės baudžiamosios  bylos iš tikrųjų neanalizavo,  dėstant temą apie nacių veiksmus iš jos paimtas tik faktas apie  nacių įvykdytą  nusikaltimą. Kiti dokumentai patikslina –  nužudyta buvo 126 sovietiniai kariai.  Jų kūnai vėliau buvo iškasti iš netoli J. Kondroto sodybos  buvusios daubos ir perlaidoti. Taigi Z. V. Puskunigytės-Lipeikienės (beje visoje tardymo byloje jos pavardės forma yra Zofija Veronika Lipeikienė) rašinyje pateikta Kondrotų golgotos istorija su A. Rukšėno  straipsniu neturi nieko bendro, nes istorikas  neanalizuoja O. Kondrotienės veiksmų egzekucijoje, tai garsina pati „nuskriaustoji“. Mes manome, kad A. Rukšėno straipsnyje nėra įžeistas O. Puskunigienės ar jos dukters orumas ir garbė, nes jų veiksmai jame nėra aprašomi. Išsamiau su šia byla galima susipažinti „Versmės“ leidyklos svetainėje www,versme.lt, skirsnyje „Teismų bylos“ bei rubrikoje „Leidyklos naujienos“.  

Be abejo kiekviena baudžiamoji byla turi savo skausmingą istoriją, yra ir bus straipsnių, kuriuose tos bylos ir jose minimi asmenys analizuojami.  Istorikui A. Rukšėnui tai nebuvo tyrimo objektas. Šiuo atveju reikėtų „teisti“ archyvų darbuotojus, kurie sudarinėja apyrašus remdamiesi archyvinio darbo taisyklėmis, ir pačius dokumentų autorius (reikėjo gi jiems pagalvoti apie ateitį: neminėti sodybos šeimininko pavardės, įvardinti, kaip jie suprato  „laikiną karo belaisvių stovyklą“, nes reikėjo gi laiko  kišenėms iškraustyti, išrengti ir kiek palaikyti, paaiškinti, kas buvo tos kažkieno tai „surengtos vaišės“).Tačiau, kaip matėme, A. Rukšėnas apie tai nerašo, tai garsina pati rašinio autorė, esą pasak liudininkų vaišes rengę patys Kondrotai.  Kaip žinoma Kondrotai dėl dalyvavimo toje egzekucijoje nebuvo nuteisti, taigi apie tai ir nereikėtų diskutuoti.

Verta priminti, kad Lietuvos sovietinio saugumo parengtais dokumentais, kaip istorijos šaltiniais, remiasi Lietuvos istorikai, kurie tyrinėja vokiečių okupacijos (1941-1944 m.) ir sovietinės okupacijos (1940-1941 m., 1944-1990 m.) laikotarpių įvykius. Jie, remdamiesi ne tik minėtais, bet ir kitų įstaigų dokumentais, yra parengę visa eilę darbų, pelniusių pripažinimą ne tik Lietuvos, bet ir užsienio istorikų tarpe. Sovietinio saugumo parengtais dokumentais tarnybinėje praktikoje remiasi ir dabartinės teisėsaugos institucijų pareigūnai. Pagal ištirtus minėtų dokumentų duomenimis priimami įvairaus pobūdžio juridiniai sprendimai: Lietuvos gyventojams suteikiami rezistentų, laisvės kovų dalyvių, tremtinių statusai. Pagal Z.V. Puskunigytės-Lipeikienės išsakytus sovietinio saugumo dokumentų vertinimus išeitų, kad istorikai, teisėsaugos pareigūnai, LGGRTC darbuotojai klysta, nes savo praktikoje remiasi dokumentais, kuriuose užfiksuoti duomenys esą neatitinka tikrovės.  

Rašinio autorė nenuosekliai vertina KGB dokumentus, jiems taiko dvigubus standartus. Pvz., ji tvirtina, kad O. Puskunigienei byla buvo iškelta dėl to, kad pastaroji norėjo išvykti gyventi iš Lietuvos į JAV. Iš straipsnio matyti, kad ji patikimais laiko O. Puskunigienės byloje sovietinio saugumo pareigūnų pateiktą schemą ir planą dėl bylos tyrimo, duomenis apie slaptą agentą „Chodok“. Vadinasi, Z. V. Puskunigytė-Lipeikienė atskirus duomenis, paimtus iš KGB pareigūnų parengtų neva sufalsifikuotų ir niekinių dokumentų, vis tik laiko atitinkančiais tikrovę. Nepatikimais laiko liudytojų Muturo, Romaškos, Romaškienės parodymus sovietiniam saugumui, pagal kuriuos O. Puskunigienė esą talkino vokiečiams vykdant sovietinių karių sušaudymą.  Toks V. Lipeikienės požiūrio nenuoseklumas liudija tai, kad tuos sovietinio Lietuvos saugumo užfiksuotus duomenis, kurie yra naudingi jos argumentacijai, ji laiko teisingais, o tuos duomenis, kurie jai nenaudingi, laiko klastotėmis, šmeižtu. Toks požiūris į sovietinio saugumo dokumentus, juose užfiksuotų duomenų vertinimas, švelniai tariant, yra neteisingas, neatitinka istoriniams – moksliniams tyrimams keliamų reikalavimų. Profesionalūs istorikai arba bet kurie sąžiningi žmonės archyvinių dokumentų duomenis vertina ne asmeniniais gėrio ir blogio, naudingumo arba žalingumo kriterijais, bet remdamiesi istorijos mokslo teoretikų suformuotais istorinių šaltinių vertinimo, t. y. išorinės ir vidinės kritikos kriterijais.

Tiesa Lietuvos ypatingojo archyvo, kur ir saugomos sovietinio laikotarpio baudžiamosios bylos,  darbuotojai galėtų prie kiekvienos jų pridėti vėlesnių teismų nuosprendžius, kad  nekiltų nesusipratimų ir panašiais atvejais autorių nekaltintų nekompetentingumu. Mūsų  nelaimė yra  tai, kad daugelį reikšmingų įvykių, pvz., XIX a. sukilimus,  spaudos draudimo laikotarpį, XX a. karus, pasipriešinimo kovas ir kita mes galime analizuoti remdamiesi okupacinių valstybių įstaigų dokumentais, nes juose užfiksuoti konkretūs faktai, įvykiai, kurių atsiminimuose ar kituose šaltiniuose trūksta. Juk  žuvusiųjų nepaprašysi patikslinti faktų.  Taigi Alfredo Rukšėno straipsnis užpildo spragą dėl šaltinių stokos kol kas menkai ištirtoje lokalinėje Antrojo pasaulinio karo istorijoje.

Vida Girininkienė, istorikė, monografijos „Papilė“ (1-3 dalys) vyriausioji redaktorė ir viena iš sudarytojų, „Lietuvos valsčių“ serijos mokslo darbų komisijos narė;

Arūnas Bubnys,  istorikas, LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius, „Lietuvos valsčių“ serijos mokslo darbų komisijos narys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"