TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Laisvė trapi, ją reikia suvokti ir branginti

2013 06 13 6:00
Kun. Julius Sasnauskas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Birželis - skaudžių istorinių įvykių metas: 1940-ųjų birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota, dar po metų prasidėjo masiniai nekaltų žmonių trėmimai. Apie pusę amžiaus trukusią vergiją ir iki šiol juntamas jos pasekmes kalbamės su rezistentu, kunigu pranciškonu Juliumi Sasnausku.

Jis perspėja, kad pavojų laisvei bus nuolat, tačiau pabrėžia, kad nebėra masinės baimės, o tai yra svarbiausia. "Okupacijos paliktas žaizdas galima matyti visur. Okupacija buvo baisi ir todėl reikia dėkoti Dievui, aplinkybėms, žmonėms, kad ji baigėsi", - interviu "Lietuvos žinioms" sakė Julius Sasnauskas.

Visi pavojai - čia pat

- Kasmet birželį prisimename Lietuvos okupaciją, paminime pirmųjų masinių trėmimų į Sibirą metines. Ką šios datos reiškia rezistentams?

- Sovietmečiu tas dienas prisimindavome, bet labiau stengdavomės minėti Vasario 16-ąją. Nueiti į Rasų kapines, prie Jono Basanavičiaus paminklo, padėti gėlių ant žuvusių Lietuvos karių kapų, užrišti trispalvį kaspiną. Tai reiškė laisvės troškimą. Abi tragiškos birželio datos reiškė ką kita. Jos primindavo, kaip ta laisvė buvo atimta ir kokia baisi yra sovietinė sistema. Antanas Terleckas, kuris buvo mano istorijos mokytojas, visuomet sakydavo, kad okupacijos data yra svarbesnė, kadangi trėmimai buvo okupacijos pasekmė.

Dabar bent jau mums, gyvenusiems anais laikais ir susidūrusiems su ana tikrove, tai yra prisiminimų ir apmąstymų dienos. Žinoma, nesėdi ir nemedituoji, tačiau dar kartą pagalvoji, kad laisvė trapi ir kad ją visada reikia suvokti, branginti, vertinti, nes prarasti ją labai lengva, ypač dabar, kai Rusija akivaizdžiai pretenduoja tapti galinga imperija ir plėsti savo įtaką kaimynams. Visi pavojai yra čia pat. Žinoma, okupacija nebūtų tokia kaip 1940-aisiais, ne tankais užimtų Lietuvą, o kitais būdais - per ekonomiką, žiniasklaidą, kultūrą. Reikia suvokti, kad tai – ne juokai.

- Bet juk dar prieš pernai vykusius Seimo rinkimus dabartinis premjeras vienoje debatų laidoje pareiškė, kad Lietuvai joks pavojus iš Rusijos negresia...

- Pateiksiu pavyzdį. Medikai šiuo metu daug kalba, kad Lietuvoje atsirado „medicininis turizmas“ iš Rusijos. Tenykštės ligonių kasos savo piliečiams apmoka gydymą Lietuvoje, tad šie ir važiuoja į mūsų šalį, jaučiasi kaip šeimininkai, verčia žmones kalbėti rusiškai. Dabar įsidarbinti Palangoje, aptarnavimo sferoje, jaunam žmogui, nemokančiam rusų kalbos, yra neįmanoma. Tai reiškia, jog kuriamas įvaizdis, kad Rusija yra ne tik kaimynė, bet ir neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, net mūsų gerovės šaltinis, nes jos piliečiai plūsta pas mus, jie turtingi, palieka čia pinigų.

Pernelyg lengvai atsisakoma bet kokių principų. Buvau Palangoje prieš kelias savaites, kai gatvėje kažką pirkau, lietuvis į mane kreipėsi rusiškai. Jis nustebo, kai pasipiktinau. Nesu prieš tai, kad žmonės kalbėtų rusiškai, tačiau teigti, jog tai natūralu ir taip reikia – čia jau savigarbos praradimas ir pavojus nepriklausomybei. Verslininkai spaudžia Vyriausybę, kad ši palengvintų vizų režimą Rusijos piliečiams. Esą taip turėtume daugiau ekonominės naudos. Bet Rusija mums yra tik kaimynė, svetima valstybė, o ne vyresnysis brolis, kuriam reikia nuolat pataikauti ir dėkoti už dėmesį. Man atrodo, kad nei su estais, nei su lenkais jie taip nesielgia. Tie maži ar ne visai maži niuansai, nuotaikų pasikeitimai man įrodo, kad kolonijinė politika toliau vykdoma labai kryptingai ir sėkmingai.

Dabar jokių tankų nebereikia, yra kitų patikimų būdų kontroliuoti valstybę ir pajungti ją savo interesams. Europos Sąjungos kritika Lietuvoje turi aiškią kryptį – su Rusija esą naudingiau ir lengviau. Dabar dar prisidėjo moralinio pobūdžio argumentai: Rusija gera, nes ten mušami gėjai. Baisi ironija. Kai tik artėja Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji, žiūrėk, Lietuvoje jau rengiamas Alos Pugačiovos ar kitos rusų estrados žvaigždės koncertas. Lyg ir nieko bloga, bet tarp eilučių – panieka ir pasityčiojimas. O mes plojame apsalę nuo laimės, mūsų patriotizmas tai leidžia. Nesinori sąmokslo teorijų, bet juk kalbėta, kad pasirašytas naujas Molotovo–Ribbentropo paktas.

- Kartais tenka matyti, kad jauni žmonės nesuvokia gana akivaizdžių dalykų, kurie sovietmečio žmonėms buvo kasdienybė. Kaip buvo aiškinama tuomečiuose istorijos vadovėliuose, kas vyko Lietuvoje 1940-aisiais?

- Buvo pateikiama vienintelė versija, kad 1940-ųjų revoliucija nuvertė kruviną Antano Smetonos režimą ir darbo žmonės paėmė valdžią. Buvo klastojami faktai, įvykiai, visada buvo pabrėžiama, kad Sovietų Sąjunga - vienintelė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynėja, akcentuojamos 1920-ųjų taikos, 1939-ųjų savitarpio pagalbos sutartys. Mintis, kad Sovietų Sąjunga saugojo Lietuvą nuo Vokietijos invazijo, buvo peršama visais įmanomais būdais, pradedant istorijos pamokomis ir baigiant grožine literatūra, eilėraščiais. Žinoma, iki tam tikro meto tomis tiesomis neabejojau, nes buvo sukurta tokia versija. Žmogui, kuris neturėjo papildomos informacijos ir kuris savo aplinkoje negirdėjo kitokio istorinio pasakojimo, viskas atrodė tikra, patikima.

Galimybė būti laisvam

- Kaip tu pats asmeniškai pirmą kartą išgirdai tą kitokį istorinį pasakojimą?

- Viskas prasidėjo namuose, nors artimieji apie tai daug nekalbėdavo, tiesiog buvo dalis šeimos istorijos. Močiutė tarpukariu dirbo kaimo mokytoja ir prisimindavo, kaip atrodė nepriklausoma Lietuva, kaip vėliau vyko partizanų kovos ir trėmimai į Sibirą, žydų žudynės Jurbarke. Tačiau ji pasakodavo gana atsargiai ar nuosaikiai. Senelis už nežinia kokius mažmožius kelerius metus sėdėjo kalėjime, tačiau tai buvo vertinama labiau kaip nelemtas atsitiktinumas. Svarbiausia, kad išmokau su humoru žiūrėti į tarybų valdžią, o tai juk mažina baimę, ne veltui žmones kišo į kalėjimus už anekdotus.

O pats asmeniškai labai aiškiai pajutau, net "pačiupinėjau" nepriklausomą Lietuvą 1970 metais, kai degė Vilniaus universiteto biblioteka. Ant tuometės Balio Sruogos gatvės šaligatvio buvo primėtyta apdegusių knygų, laikraščių, žurnalų. Vieni jų - sulaistyti vandeniu, nepaskaitomi, kiti – visai neblogi, tad mes, šalia gyvenantys vaikai, puolėme viską rinkti ir neštis namo. Mūsų namai buvo labai arti, parsinešiau nemažą šūsnį tų leidinių - „Trimitas“, „Karys“, kiti žurnalai, Lietuvos kariuomenės, prezidento Smetonos nuotraukos, patriotiniai Maironio eilėraščiai ant viršelių... Kaip dabar atsimenu lietuviškus šalmus su Vyčio kryžiais. Viskas buvo nauja ir nuostabu, iš kito pasaulio. Kai nusinešiau į A.Vienuolio mokyklą pasidžiaugti ir parodyti klasės draugams, kilo baisus skandalas, mokytoja viską atėmė ir išvadino tai geltonąja literatūra. Ką tai reiškė, dar nežinojau. Tik supratau, kad kažkas yra ne taip, kad tikra gyvenimo tiesa yra kažkur kitur, ne vadovėlyje. Paskui po truputį susipažinome su disidentais, buvusiais politiniais kaliniais, tada jau nebeliko jokios abejonės.

Bet čia ir kiti dalykai prisidėjo - Prahos pavasaris, Romo Kalantos susideginimas. Mama domėjosi Prahos įvykiais, klausydavosi pogrindinio radijo iš Čekijos. Pradėjo formuotis suvokimas, kad ta sistema nežmoniška, gniuždanti, atimanti laisvę. Žinoma, tos laisvės taip konkrečiai dar netroškau – vaikai yra vaikai, gyvena nieko pernelyg daug nepastebėdami. Paskui pradedi suvokti, kad nesi laisvas, kad negali kalbėti ko nori, siekti tiesos ir domėtis, supranti, kad kažkur nubrėžta riba, už kurios nebegali eiti toliau. Bet istorinis sąmoningumas buvo labai svarbus. A.Terleckas pirmiausia supažindino su Baudžiamojo proceso kodeksu ir jo komentarais, kad žinotume, kaip elgtis per tardymą, ką reiškia krata, prokuroras, protokolas, suėmimas, liudytojų parodymai ir t. t. Paskui jis davė, kaip kokią relikviją, ir truputį pavojingą dalyką - knygą, išleistą nepriklausomybės dešimtmečio proga, kurioje buvo aprašyta atgimimo istorija, Gruodžio 11-osios, Vasario 16-osios nepriklausomybės aktai. Kai perskaičiau, surengė egzaminą, ar tikrai perskaičiau, ar atsimenu, ar įsidėmėjau.

Pradėjus suvokti, kad istorija yra visai kitokia, nei viešai kalbama, viskas ima veikti kitaip. Pavyzdžiui, Maironio poezija, kai nieko nežinai ir nesusimąstai, neišgyveni priespaudos ir laisvės siekimo, yra tik poezija: graži, patriotinė ir tinkanti kokiam nors vakarėliui ar liaudies šokių šventei. Tačiau kai žinai, kas iš tikrųjų yra įvykę, Maironio patriotinis patosas tau kraują užverda ir suveikia kaip šūkis, kaip kvietimas pačiam priešintis ir išgyventi tą patį, kaip ir jis. Sužinai, kad Antano Vienuolio „Puodžiūnkiemis“ yra klastotė ir kad B.Sruogos „Dievų miškas“ buvo išbraukytas, kad yra rašytojų, kurie draudžiami, pavyzdžiui, Bernardas Brazdžionis. Po pirmosios kratos, tardymo akivaizdžiai pereini į tą alternatyvų pasaulį. Tačiau pirmiausia turi pajusti, kad esi nelaisvas, ir vėliau nugalėti tą baimę, kuria remiasi visi žmogų pavergiantys, žeminantys ir išnaudojantys režimai, ir tada ieškoti tos alternatyvos. Man iš rezistencijos laikotarpio prisiminimų kur kas brangesnis ne heroizmas, o galimybė būt laisvam. Visa disidentinė veikla, spauda, susitikimai, tautinių švenčių minėjimas - visa tai buvo absoliučiai nepriklausoma nuo režimo. Patyriau, ką reiškia būti laisvam nelaisvoje aplinkoje, ir tai visada išliks kaip viena svarbiausių gyvenimo pamokų.

- Tas laisvės troškimas nugalėjo net baimę sėdėti kalėjime?

- Jaunam žmogui visada reikia kokių nors iššūkių, nuotykių. Planavome net Komunistų partijos Centrinio komiteto pastatą padegti metę Molotovo kokteilį... Gal ir būtume tai padarę, nes būta tokių protesto proveržių. Pavyzdžiui, „Kronikoje“, regis, buvo aprašytas atvejis, kaip keli moksleiviai Centriniame pašte nukabino Lenino bareljefą ir nuo dabartinio Žaliojo tilto įmetė į Nerį. Paskui jiems buvo atkeršyta, vienas mįslingomis aplinkybėmis žuvo. Žodžiu, ta istorija baigėsi tragiškai. Tokių dalykų buvo ir tada, kai jau suvokei, kur gyveni, kas esi, koks tavo vaidmuo, ir kad istoriją kuria ta maža, o ne oficiali pusė. Tuomet apima labai galingas jausmas. Jokios baimės negali būti. Jaunystė ir yra maišto, pasipriešinimo laikotarpis. Jeigu to nėra, jaunystės nelabai ir pajusi. Žiniasklaida labai mėgsta posakį „būkite savimi“. Jaunam žmogui protestuoti prieš tėvų tiesas, Bažnyčią, vartotojų visuomenę, tikrinti, ginčytis dėl visko, nebijoti pasekmių yra tam tikra buvimo savimi kaina.

- Daug kalbėjai apie alternatyvų pasaulį, tačiau didžioji visuomenės dalis jo nebuvo susikūrusi. Daug žmonių greitai prisitaikė ir kolaboravo su režimu.

- Žinoma, man buvo sunku pajusti prisitaikymą, nes kai gimiau ir augau, esminis lūžis jau buvo įvykęs, žmonės jau buvo susitaikę su esama padėtimi. Režimas stengėsi net pavienius partizanus išgaudyti ir sunaikinti, kad neliktų jokios pasipriešinimo užuominos. Kol buvo bent koks fizinis pasipriešinimo ženklas, dar buvo įmanoma kalbėti apie neprisitaikymą. Bet tais metais, kai nusižudė paskutinis partizanas Antanas Kraujelis, galutinis lūžis, manau, jau buvo įvykęs. Galiu tik iš pasakojimų suprasti, kaip procesas vyko. Pavyzdžiui, jei norėjai studijuoti universitete, buvo privaloma įstoti į komjaunimą. O padaryti tai nebuvo lengva, nes išduodavai savo idealus ir priimdavai svetimą ideologiją. Mūsų karta jau buvo prie tokių dalykų pripratinta, tik dalis jos atstovų, kuriems susiklostė atitinkamos aplinkybės ar kurių šeimose buvo nuolat kalbama apie Lietuvą, gyveno kitame pasaulyje. Juk net daugelis tremtinių turbūt nepasakojo savo vaikams ir anūkams apie tai, kad buvo ištremti, nes baimės būta milžiniškos ir kartais net didesnės negu realus pavojus. Dėl tos pačios priežasties ir į bažnyčią nėjo, manė, kad jei melsis, tai suims, vaikus išmes iš mokyklos ar dar kaip nors pakenks.

Dalis net tos, galima sakyti, bohemos atstovų, kurie gal ir pašiepdavo režimą, bet kartu ir buvo jame, irgi nustebo sužinoję, kad ir tuo metu buvo alternatyva. Mes tais pačiais maršrutais vaikščiodavome, tose pačiose kavinėse sėdėdavome, net kalbėdavomės, bet gyvenome visiškai skirtingus gyvenimas. Daug kam buvo nuoširdi staigmena, kad pogrindis, spauda, disidentai buvo visiškai čia pat. Tačiau pasipriešinusiųjų buvo labai mažai, gali pasiimti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ ir matai visas žmonių, kurie priešinosi, pavardes. Buvo dalis tokių, kurie galbūt pritarė jų veiklai, bet sugebėjo neišlįsti, pratylėti tą laikotarpį. Man Sąjūdžio masiškumas atgimimo nereiškia, esą ta nepriklausomybės tradicija buvo puoselėjama visus 50 okupacijos metų. Tai tiesiog buvo tam tikra banga, kurią žmonės priėmė kaip geresnio gyvenimo galimybę, o ne tautinių vertybių tęstinumą. Žmonės buvo prisitaikę. Ar tai vadinti kolaboravimu, ar ne – nežinau. Ar jie kalti dėl to, kad norėjo ramiai gyventi, - sunku vertinti ar tuo labiau pasmerkti. Jeigu ne susiklosčiusios aplinkybės, gal ir aš būčiau kažkaip ramiai nugyvenęs. Mūsų klasėje buvo daugiau kaip 20 bernų, visi ledo rituliu domėjosi. Ir tik vienintelis Gediminas, aš ir dabar prisimenu jo vardą, TSRS komandą vadindavo „mūsiškiais“. Visiems kitiems jie nebuvo „mūsiškiai“. Bet baimė vis tiek būdavo stipri, užtekdavo vieno menko incidento ir tokie dalykai būdavo greitai užmirštami.

Kaip ir sakiau, jei ne tos aplinkybės, nežinau, ar būčiau tapęs disidentu, todėl nesu linkęs tų tylėjusių žmonių išjuokti ar kritikuoti. Žinoma, kai bandoma mistifikuoti tyliąją rezistenciją, prasideda melas. Tylioji rezistencija buvo, bet aš manau, kad ji buvo daugiau susijusi su religija, su močiutėmis kaimuose. Seniau viena mano pažįstama teologė iš Amerikos man vis sakydavo: „Čia jūs nesipūskit, viską padarė babuškos“. Jos buvo pagrindinis režimo griovėjas, nes išlaikė tą tradiciją, mokė vaikus poterių, jos kūrė alternatyvą, niekas jų įbauginti negalėjo. Jei buvo tylioji rezistencija, turbūt ją kūrė "babuškos", o ne tie, kurie švęsdavo kulinarines Velykas ar Kalėdas ir žinodavo, kad Lietuvos vėliava yra geltona, žalia, raudona...

Istorijos pamokos

- Esame įpratę po okupacijos patirtas lietuvių represijas vadinti genocidu, net turime Genocido ir rezistencijos aukų muziejų, tačiau dabar kuo toliau, tuo labiau vis garsiau kalbama, kad genocidu reikėtų vadinti tik holokaustą. Ar turi nuomonę šiuo klausimu?

- Armėnų genocidas jau yra pripažintas daugelyje pasaulio valstybių, įskaitant Lietuvą. Armėnai nuolat deda labai daug pastangų, kad ir likusios šalys pripažintų genocido faktą. Pati sąvoka kalba apie tautos naikinimą. Aš nežinau, ar tai galima taikyti lietuviams, kadangi jie buvo naikinami ne tautiniu pagrindu, o norint išvengti galimo pasipriešinimo. Režimas bandė sukurti naują visuomenę ir likviduoti žmones, kurie tam trukdė. Tuo pat metu buvo bandoma sudaryti materialinės gerovės sąlygas svarbiausiems santvarkos asmenims. Juk tremties atveju ne tik išveždavo žmogų į Sibirą, bet ir atimdavo iš jo nuosavybę. Juk visada reikia vienus mušti, o kitus apdovanoti, kad visi būtų išgąsdinti. Man asmeniškai tos sąvokos nėra tokios svarbios. Jeigu oficialiai būtų pripažintas genocido faktas, galbūt tai padėtų derybose su Kremliumi, bet tai vis tiek nebūtų gryna tiesa, nes naikinta ne tautiniu pagrindu. Holokausto atveju genocidas akivaizdus - jei buvai žydas, savaime buvai pasmerktas mirti. Kiekvienas lietuvis dėl savo tautybės nebuvo pasmerktas myriop. Gal vieną kitą nužudė iš neapykantos, sužinoję, kad jis lietuvis, galbūt tai reikia vadinti genocidu – ne man tą klausimą spręsti. Žinoma, tai nieko nereiškia – vis tiek tai buvo masinis žmonių naikinimas ir ne taip svarbu, kaip tai bus pavadinta.

- Susidaro įspūdis, kad lietuviai yra kompleksuota tauta: mums sunku pripažinti gėdingus istorijos faktus, vertiname tik tuos, kurie skamba šlovingai. Pavyzdžiui, geriausia Lietuva – Vytauto Lietuva, nes plytėjo nuo jūros iki jūros. Tūlas lietuvis dėl okupacijos kaltina A.Smetoną, nes jis nepasipriešino. Labai sunkiai pripažįstame, kad lietuviai prisidėjo prie holokausto. Kodėl taip yra? Ir ar tai nekelia savotiško pavojaus mūsų istorinei savimonei?

- Kiekvienas žmogus, kiekviena tauta yra linkusi iškelti didingiausius savo biografijos, istorijos laikotarpius. Anksčiau iš to juokdavausi, ypač paskaitęs išeiviams skirtus Lietuvos istorijos vadovėlius, labiau primenančius pasakas, o ne tikrą istoriją. Tačiau dabar į tai nebežiūriu taip ironiškai, nes herojinis naratyvas yra labai svarbus. Žinoma, atėjus laikui pradedi rimčiau studijuoti ir pamatai, kad istorija nebuvo tokia, kokia tau atrodė vaikystėje. Bet tai ateina bręstant, pradžioje atsiranda emocinis prisirišimas prie savo praeities, tautos, pagarba jai, jis gali vykti ir per perdėtai idealizuotą vaizdinį. Jeigu vaikui iškart pradėsi aiškinti, kad čia ir taip, ir taip, kad ginant nepriklausomybę ir lenkai buvo išduoti, ir einama į visokias abejotinas sąjungas su Sovietų Rusija, pataikaujama jai, rusų kariuomenei buvo leidžiama eiti per Lietuvos teritoriją, kad galėtų pulti Lenkiją, tokie dalykai labai sujauks patį suvokimą.

Žmogus pirmiausia turi užaugti. Jeigu suaugęs žmogus nenori pripažinti negarbingų savo tautos istorijos faktų, apie jokį sąmoningumą kalbėti neįmanoma. Negali gyventi mitais. Juk, pavyzdžiui, kai pradedi mokytis religinių tiesų, jos irgi mums labai paprastai ir naiviai išdėstomos, o paskui imi augti ir bręsti, domėtis ir plėsti savo akiratį. Tada mano patriotizmo, mano pagarbos savo tautai nesugriaus jokie faktai apie išdavystes, bailumą ir kolaboravimą. Pamatai, kad būta visko, tačiau pati idėja beveik tuščioje vietoje sukurti nepriklausomą valstybę, ją apginti, įtvirtinti jos egzistavimą man yra daug svarbiau. Taip, turime holokausto pavyzdžių, turime suvokti, kad čia, Vilniuje, ir kituose miestuose buvo sunaikinta visa tauta, ir prie to prisidėjome mes patys, jei ne tiesiogiai, tai savo abejingumu ar manymu, jog galima paaukoti dalį žmonių dėl to, kad kiti būtų laisvi. Tas suvokimas man visada būdavo žiaurus ir pragaištingas. Bet egzistuoja ir mada sureikšminti holokaustą per įvairius projektus, ir ne tik nuoširdžiai. Bet čia daugiau kiekvieno žmogaus kultūros, sąmoningumo ir laisvės dalykas pripažinti tai, kas buvo negražu, negera, ir iš to mokytis.

Na, pavyzdžiui, santykiai su lenkais. A.Smetonos laikų spauda, apie kurią jau pasakojau, buvo kupina antilenkiškų šūkių. Tai irgi darė įtaką mano suvokimui - jei šalia būdavo kokių nors draugų lenkų, tuoj pat juos pravardžiuodavome, bet paskui iš to išaugau. Reikėjo kažką savyje keisti ir suvokti, kad tas priešiškumas tarp dviejų tautų dažnai buvo kurstomas trečios tautos, siekiančios savo imperinių tikslų. Dėl to man šiandien nesinori įsivelti į bet kokias diskusijas dėl pavardžių rašymo ar ko nors kito, šaukti, kad mūsų kalba nukentės vien dėl to, kad viską pasyviai stebėsime. Lengva būtų atsipalaiduoti ir vėl mestis į kokius nors kraštutinumus, galinčius sukelti konfliktą. Tautiškumas yra labai pavojinga sritis, nes politikai ja labai lengvai manipuliuoja - nesunku sudėlioti tam tikrus žodžius, faktus ir užkrėsti žmones neapykanta. Todėl man atrodo, kad kuo daugiau žinosi savo tautos negarbingų istorijos faktų, tuo sunkiau bus tave paveikti vadinamuoju nacionalizmu, kuris nieko gera neatneša, nes tuoj pat išprovokuoja kitos pusės nacionalizmą ar agresiją. Tai – neteisinga ir niekam nenaudinga.

- Daugelis žmonių, net paties istorijos mokytojas A.Terleckas, teigia, jog lietuviai klaidingai pasielgė nepasipriešinę 1940-ųjų birželį. Kaip manai, ar būtų kas nors pasikeitę?

- Čia jau tik Joną Aistį galima cituoti, kad „vienas kraujo lašas būtų tave nuplovęs“. Na, mes buvome okupuoti kitokiomis aplinkybėmis, negalėjome įsivelti į tokį karą kaip suomiai, tačiau pasipriešinimas būtų išlikęs kaip tam tikras simbolis lietuvių sąmonėje. Bet ir be to simbolio vyko partizaninis karas, kuris tartum kompensavo Lietuvos Vyriausybės neryžtingumą. Žinoma, tai buvo ir tam tikros kartos žmonių tragedija. Turime herojiškų pavyzdžių ir be partizanų - ta minėta tylioji rezistencija, pokario mokytojai. Esu kalbėjęs su Romualdu Granausku, jis pasakojo, kad mokytojai tuo metu buvo ne tik patriotiškai nusiteikę, bet ir jautė tam tikrą atsakomybę dėl nesipriešinimo, todėl skatino mokinius prisidėti prie partizaninio karo, dėl jų ištisos klasės išeidavo į mišką. Jie jautė ir atsakomybę dėl savo mokinių likimo, eidavo kartu su jais į mišką ar net sąmoningai pasielgdavo kaip nors neteisėtai, kad atsisėstų į kalėjimą greta savo mokinių. Žinoma, režimas greitai suprato, kad prasideda patriotizmas, tačiau buvo sunku greitai pakeisti visą sistemą. Močiutė man pasakojo, kaip, regis, 1940-aisiais Kaune vyko visos Lietuvos mokytojų suvažiavimas Kaune, kuriame jie buvo supažindinti su visais naujais šūkiais, sveikinimais Stalinui ir panašiai. O baigiantis renginiui jie visi atsistojo ir spontaniškai sugiedojo Lietuvos himną, taip pareikšdami savo tapatybę. Taigi, ko nepadarė kariuomenė, padarė mokytojai. Visi tie pasipriešinimo simboliai yra labai svarbūs, net jeigu jie kuriam laikui būna primirštami - jie niekur nedingsta. Žinoma, galima kalbėti, kad per partizanų laikotarpį vyko daug dviprasmiškų dalykų, nukentėjo nekalti žmonės, tačiau vyko karas. Kad ir ką sakytume, rezistencija sukūrė galingą simbolį, svarbų tiek istorijai, tiek ateitiems kartoms.

- Istorijos vadovėliuose dažniausiai nurodomos dvi priežastys, kodėl 1990-aisiais pavyko atkurti nepriklausomybę. Viena – M.Gorbačiovo "perestroika", kita – lietuvių vienybė, įgijusi Sąjūdžio pavidalą.

- Turbūt abu teiginiai yra teisingi. Žinoma, jei ne susidariusios aplinkybės Sovietų Sąjungoje, nieko nebūtų įvykę. Apskritai organizuoto disidentinio judėjimo tikslas buvo plėsti legalumo ribas. Pavyzdžiui, 1979-aisiais su 45 pabaltijiečių memorandumu tas ribas labai stipriai praplėtėme. Tai jau nebuvo pavieniai šūkiai, dokumentą pasirašiusieji savo vardu, pavarde atvirai pasakė, kad Baltijos šalys yra okupuotos, ir pareikalavo išvesti TSRS kariuomenę. Net organizuojant pirmąjį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo reikėjo pajausti, kad režimas keičiasi ir kad jau atėjo metas viešai išeiti į gatves ir pareikšti savo laisvės siekį. Mes, Laisvės lyga, buvome radikaliausi, pramušdavome kažką, o paskui šalia, iš paskos jau galėjo eiti ne tokie radikalūs. Žinoma, laisvės ir nepriklausomybės šūkius žmonės pradėjo palaikyti tada, kai jau niekuo nebegrėsė ir buvo lengviau nei tais laikais, kai už iškeltą Trispalvę galėjai būti sumuštas ar išvarytas iš darbo, gal net į kalėjimą atsisėsti. O pajutus laisvę atsirado ir lietuvių vienybė. Paskui, kai kai kurie žmonės pradėjo regzti savanaudiškus planus, kaip išsaugoti valdžią, įtaką, prasidėjo kitas nemalonus procesas – disidentų ignoravimas. Lygos nariams neleisdavo pasisakyti per Sąjūdžio mitingus, trispalves nešdavo ne partizanai, net ne kolaborantai, o tikrąja to žodžio prasme nusikaltėliai. Mes tada manėme, kad tai yra elementari baimė neerzinti Maskvos, ir netikėjome, kad tai turės kokių nors ilgalaikių pasekmių. Tik vėliau paaiškėjo, kad taip buvo sąmoningai bandoma išstumti disidentus iš valdžios, siekta išlaikyti savo įtaką. Paskui, po keliolikos metų, nebereikėjo jų nė stumt, patys pasitraukė. O kai jie jau nebesudaro konkurencijos, galima disidentus girti, jiems lenktis, įteikti gėlių ir apdovanojimų.

- Istorijos vadovėliuose kova už laisvę dažniausiai baigiasi su Sausio 13-osios įvykiais. Kaip tau atrodo, ar šiandien dar yra už ką, prieš ką kovoti?

- Kartais disidentui ir ne disidentui kyla noras prieštarauti, priešintis, nepasitikėti, tačiau reikia būti labai įsitikinusiam ir neturėti jokio savanaudiškumo, kad galėtum priimti kovotojo vardą. Sakoma, kad disidentai, kurie aktyviai reiškėsi dėl Garliavos įvykių, yra žmonės, visą gyvenimą pripratę kovoti ir kitaip elgtis negalintys. Nemanau, kad tai tiesa. Man ta istorija panašesnė į didelę provokaciją, negu į kovą už kokius nors idealus. Per daug ten savanaudiškų interesų, tamsos ir neapykantos. Nors, žinoma, buvo žmonių, kurie patikėjo, nuoširdžiai troško tiesos. Dabar skelbti moralinį nuosprendį visai Lietuvos valstybei galėčiau tik tuo atveju, jeigu būtų aiškus nusikaltimas žmoniškumui, tautos interesų išdavystė, politiniai persekiojimai. Anie įvykiai manęs neįtikino. Dažnai klausia, ar dėl tokios Lietuvos kovojome. Įvairiai gali svarstyti, tačiau vis tiek - mes siekėme laisvės, nepriklausomos Lietuvos – to ir pasiekėme, o toliau kiekvienas atsakingai dirbkime savo darbą. Man atrodo, kad kiekviena šeima, kuri augina, auklėja vaikus katalikiškai ir patriotiškai, stiprina jų ryšį su Lietuva, ugdo dorybes ir istorinį sąmoningumą, drauge ir atlieką tą darbą, galima sakyti, kovoja už Lietuvą. Gal pasitaiko tokių situacijų, kai būtina imtis ko nors drastiškesnio, tačiau bent jau man pastaraisiais metais neteko susidurti su tokia būtinybe. Bandymai lyginti dabartinius įvykius su sovietmečiu, sakyti, kad niekas nepasikeitė, kad Lietuvos nėra, kad reikia kovoti su vidaus priešais... Ypač kai tai daro žmonės, kurie anuomet tylėjo kaip pelės po šluota. Nežinau, man tai yra mažų mažiausiai neskanu.

- Okupacija nulėmė 50 metų trukusią nelaisvę, proto plovimą, propagandą. Toje aplinkoje subrendo daugybė lietuvių ir tas sovietinis mentalitetas atkūrus nepriklausomybę niekur nedingo!

- Keliaudami po pasaulį galime pamatyti, kiek skiriamės nuo žmonių, užaugusių laisvoje valstybėje. Aš labiausiai pastebiu savotišką žmogaus susiskaldymą, kai jis niekada nėra atviras iki galo, kuris bijo savęs, kuris, kaip minėjau, priima tą „būk savimi“, bet iš tikrųjų niekada savim nebūna, kadangi jam tų „bet“ yra daugybė, jo artimiausias palydovas – baimė. Ji viską nuspalvindavo juoda spalva, ir tai išliko iki dabar. Po nepriklausomybės atkūrimo vykusios tikrosios istorinės tiesos paieškos, atgimimas, srautas naujos, modernios literatūros šių spragų neužpildė. Okupacijos laikotarpį sunku vertinti, nes žmogus visada idealizuoja praeitį, kadangi tada jis buvo jaunas. Aš irgi turiu labai gražių prisiminimų iš to laikotarpio, gal net būta šviesesnių dalykų negu šiandien, bet tikrai nenorėčiau siūlyti, kad sugrįžtume ten. Visais požiūriais laimingesni ir sveikesni yra tie jauni žmonės, kurie auga laisvoje Lietuvoje.

Žinoma, pavojų laisvei bus nuolat, tačiau nebėra masinės baimės, o tai svarbiausia. Okupacijos paliktas žaizdas visur galima matyti. Nuvažiuoji į nuošalesnę parapiją ir matai, kad tų „babuškų“, kurios ne tik tradicijas, bet ir kaimo bendruomenės sveikumą, gyvybingumą palaikė, ten jau nebėra. Liko kitados išgąsdinta ir totaliai klaidinta generacija. Žmonės dar susirenka į atlaidus, bet jų džiaugsmas dažnai toliau bendros užstalės nesiekia, kaip juos valdžia kitados sužvejojo paradais ir šventėmis, taip ten viskas ir baigiasi. Nenoriu visų vienodai vertinti ar nurašyti, tiesiog čia yra pavyzdys, parodantis, kodėl ta okupacija buvo baisi ir kodėl reikia dėkoti Dievui, aplinkybėms, žmonėms, kad ji pasibaigė. Tai buvo baisus laikas. Nors nemačiau partizanų kūnų, išmėtytų gatvėse ir aikštėse, bet vien tas pasakojimas ką reiškia, kokiame fone turėjo praeiti žmonių vaikystė, jaunystė, kiek tai iš tikrųjų sužalojo visus. Neseniai mane filmavo buvusiame KGB kalėjime, toje kameroje, kur teko ilgą laiką praleisti. Kai viską prisimeni, pamatai tas kančių vietas, patalpas, kur buvo šaudomi nekalti žmonės, kai sužinai nusikaltimų mastą... Tada ir supranti, kokia kraupi buvo komunistinė ideologija ir ją palaikęs režimas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"