TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Laisvę žadinę balsai iš radijo imtuvų

2015 03 11 6:00
„Laisvosios Europos“ direktorius C. Rodney Smith ir JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris. hoorferl.stanford.edu nuotrauka

Kodėl sovietmečiu valdžia slopino užsienio radijo signalus ir žmonėms tekdavo slapčia klausytis „Amerikos balso“ ar „Laisvosios Europos“? Radijo bangomis transliuota ne tik vakarietiška populiarioji muzika, bet ir pranešimai apie sovietų nutylėtus pasaulio įvykius, politiniai komentarai.

Dar daugiau – telefoninės žurnalistikos, kai būdavo susisiekiama su Lietuvos disidentais, bei savilaidos skaitymo eteryje dėka melo šydas, dengęs sovietinę tikrovę ėmė pleišėti. Vakarų radijo transliacijos privertė lietuvius susimąstyti apie tai, kaip jie gyvena, teigia neseniai disertaciją Vilniaus universiteto Istorijos fakultete apsigynusi dr. Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė.

Istorikė, draugų praminta Inga FM, paskatinimo nagrinėti šią temą sulaukė 2008 metais, kai tyrinėjo KGB archyvą Stanfordo universitete Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jame esančiam Huverio institutui gavus Laisvosios Europos radijo dokumentų kolekciją, vienas profesorių pasiūlė lietuvei peržiūrėti medžiagą. Joje – ir vidinio redakcijos susirašinėjimo su JAV institucijomis dokumentai, ir laidų įrašai. Rengdama disertaciją „Vakarų radijo transliacijos į sovietinę Lietuvą 1950-1990 m“ mokslininkė nemažai konsultavosi ir su tris dešimtmečius „Amerikos balse“ dirbusiu Romu Sakadolskiu, kuris negailėjo patarimų net ir dėl teminų išvertimo į lietuvių kalbą. Pavyzdžiui, įprastas pavadinimas surogatinis radijas lietuvio ausiai skamba neįprastai, tad pasirinkta vadinti pakaitiniu radiju. Toks radijo pobūdis reiškia, kad siekta sudaryti transliavimo iš klausytojų šalies įspūdžio. Žurnalistai studijoje Miunchene ar Prahoje turėjo kreiptis tiesiogiai, gimtąja kalba it būtų šalia klausytojų.

Prieš pusmetį I. Arlauskaitė-Zakšauskienė sužinojo, kad Huverio institutą pasiekė ir Kajetono Juliaus Čeginsko, nuo 1978 metų vadovavusio Laisvosios Europos radijo lietuvių skyriui, archyvas. Pašnekovė tikisi, jog šią vasarą pavyks imtis jo nagrinėjimo. Taip pat ją domina ir Vatikano radijo veikla Lietuvoje, kurio transliacijos prasidėjo iškart po pirmosios sovietų okupacijos. 1967 metais valdžia nustojo šį radiją slopinti, mat katalikų informacija atrodė nepavojinga. Kaip teigia pašnekovė, apklausos rodo, kad šis transliuotojas Lietuvoje buvo itin populiarus.

- Laisvės radijas JAV įkurtas 1951 metais, tačiau Lietuvoje transliuoti pradėtas tik daugiau nei po dviejų dešimtmečių – 1975-aisiais. Kodėl tai taip ilgai užtruko?

- Laisvės radijas buvo speciali JAV operacija, politinė priemonė, skirta komunistinio bloko šalims. Į Lietuvą pradėjo transliuoti vėlai, nes nebuvo miglota šalies situacija, nežinota, kiek įsigalėjusi rusifikacija, 1951 metais nebuvo aišku, kaip ilgai išsilaikys partizaninis judėjimas. Taip pat svarbios ir techninės galimybės – tai brangiai kainuojanti operacija. Prioritetas teiktas satelitinėms respublikoms – Vengrijai, Čekoslovakijai, Rumunijai, Bulgarijai, Albanijai, netgi į Jugoslaviją buvo planuojamos transliacijos, bet Josipui Broz-Titui susipykus su Josifu Stalinu, atšauktos. Baltijos šalių klausimą jų išeiviai Amerikoje nuolatos kėlė, tačiau administracija nesvarstė radijo įsteigti iki pat aštuntojo dešimtmečio. Neaiški situacija, lėšų trūkumas, prioritetas satelitinėms šalims – kitokių priežasčių valstybės departamento dokumentuose neįvardijama. Ar tai rodo, kad mūsų regionas buvo nesvarbus? Nemanyčiau, todėl kad visą laiką nuo 1951 metų pas mus transliuotas „Amerikos balsas“.

Dr. Inga Arlauskaitė-Zakšauskienė / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Pirmojoje laidoje, kuri simboliškai transliuota Vasario 16-ąją, dalyvavo JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas E. V. Barettas ir Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Povilas Žadeikis. Simboliškai žiūrint, JAV vyriausybė padarė viską, ką galėjo, patvirtindama savo paramą Lietuvai ir dar kartą pademonstruodama aneksijos nepripažinimo politiką. „Amerikos balsas“ buvo oficiali valstybės departamento stotis. Nežinau, kokių dar reikia įrodymų, kai oficiali radijo stotis transliuoja į okupuotą šalį ir laidose pasisako aukščiausi valdžios pareigūnai. Transliacijos vyko lietuvių kalba – pasiųstas aiškus signalas.

Aštuntajame dešimtmetyje išaiškėjus CŽV (Centrinės žvalgybos valdybos) vaidmeniui radijo stočių veikloje ir ėmus Laisvės radiją oficialiai finansuoti iš Kongreso lėšų, perėjus nuo polinės prie viešosios diplomatijos priemonės, ir buvo pradėtos transliacijos į Lietuvą. Nereikia pamiršti, kad buvo detanto (tarptautinės įtampos mažinimas – aut.) ir santykių atšilimo tarp JAV ir Sovietų Sąjungos laikotarpis. Tai rodo, kad, nepaisant situacijos gerėjimo, JAV toliau vykdė savo politiką Baltijos šalių atžvilgiu.

- Kas buvo tie išeiviai, nuolat kėlę „Laisvosios Europos“ transliacijų į Lietuvą klausimą?

- 1949-1950 metais JAV Vyriausybė įsteigė Laisvosios Europos komitetą kaip viešą organizaciją, visiškai nuslėpdama savo dalyvavimą, nors finansavimas skirtas iš CŽV. Jis turėjo spręsti išeivių iš Rytų ir Vidurio Europos klausimą, organizuoti jų veiklą, suteikti galimybę kreiptis į saviškius, likusius už Geležinės uždangos. Šis komitetas buvo motininė organizacija, turėjusi savo konsultacines grupes, tarp jų buvo ir Laisvosios Lietuvos komitetas. Jo pirmininkas – Vaclovas Sidzikauskas.

Jie nuolat kreipdavosi į radijo vadovybę, Nacionalinį Laisvosios Europos komitetą, siuntinėdavo užklausimus į Kongresą, prezidento administraciją. O Laisvės radijo ir patys nenorėjo, nes jis buvo skirtas transliacijoms į Sovietų Sąjungą, kas reikštų aneksijos pripažinimą. Ilgą laiką jie sakė, kad nereikia Laisvės, reikia Laisvosios Europos radijo. Iš valstybės departamento dokumentų neaišku, kodėl įkurtas vis tik Laisvės radijas. Lietuvių redakciją iš jo į „Laisvąją Europą“ perkelta 1984 metais jau net ne išeivių iniciatyva. Tai padaryti pasiūlė Senato užsienio reikalų komiteto pirmininkas Charlesas Percy, atstovavęs Ilinojaus valstijai, kur gyveno daug lietuvių. Tuo pačiu metu toks pasiūlymas atėjo ir iš buvusio JAV nacionalinio saugumo tarybos direktoriaus Zbigniewo Brzezinskio. Priežastis – simbolinė, Lietuva pripažinta Europos dalimi, o ne Sovietų Sąjungos.

- Kadangi Laisvės ir Laisvosios Europos radijai įsteigti kaip neva nevalstybiniai, jie sau galėjo leisti kur kas daugiau nei oficialią JAV poziciją transliavęs „Amerikos balsas“. Kokie būtų pavyzdžiai?

- Kitoks radijų laidų pobūdis. „Amerikos balsas“ eteryje vengė kritikuoti komunistinę santvarką, daugiau tiesiog pateikdavo naujienas. Laisvės radijas galėjo pasiūlyti aštrių politinių komentarų, pranešti, kas vyko Vengrijoje 1956-aisias.

- Kalbant apie Lietuvą, čia svarbiausias buvo devintas dešimtmetis. Kaip stengėsi elgtis lietuvių redakcija „Laisvojoje Europoje“ tuo metu?

- Atgimimo laikotarpiu Laisvosios Europos radijas laidoms skyrė labai daug dėmesio. Net buvo vadovybės išleistos specialios instrukcijos, kaip kurti laidas, kokių žodžių vengti. Pavyzdžiui, nebuvo galima sakyti „sukilimas“, „nacionalizmas“, „separatizmas“, „atsiskyrimas“. Apibūdinimą „nacionalistas“ siūlyta pakeisti „nacionalistinių pažiūrų“ arba „patriotiškas“, vietoje „disidentas“ – „žmogaus teisių aktyvistas“. Susidurta su dilema – kaip informuoti visuomenę, bet neraginti priešintis. Nors „Amerikos balsas“ stengėsi kuo mažiau kištis, devintajame dešimtmetyje uždegta žalia šviesa telefoninei žurnalistikai. Pavyzdžiui, R. Sakadolskis skambino į Lietuvą Nijolei Sadūnaitei. Lietuviams tai turėjo ženklų poveikį. Radijo klausomumas tarp Lietuvos gyventojų buvo labai paplitęs. Sparčiai besikeičiantys politiniai įvykiai skatino ieškoti informacijos, kurią sovietinė valdžia cenzūravo. Per „Amerikos balsą“ pranešinėta, kur organizuojami mitingai, nors Laisvosios Europos radijas to vengė, nes buvo pasimokę po Vengrijos įvykių. Po jų jie kaltinti ginkluoto pasipriešinimo skatinimu, kuris padidino aukų skaičių. Jie pripažino klaidą – naudoti nepatikrinti šaltiniai, pertransliuota pogrindinių radijų informacija, tonas buvo per griežtas, skatinantis. 1956 metai buvo pirmas rimtas išbandymas radijo stotims, kurios pradėjo veikti 1951 metais. Galbūt niekas nesitikėjo, kad bus toks poveikis. Tarp žmonių išplito žinia, kad tuoj į pagalbą atvyks amerikiečių daliniai, todėl visi išėjo į gatves.

- Vis dar gyvas mitas, kad Vakarų valstybės apgavo mūsų partizanus radijo stočių bangomis skatindamos kovoti, žadėdamos paramą.

- Laisvės radijas pradėtas transliuoti 1975 metais, vadinasi, jie galėjo girdėti nebent „Amerikos balsą“. Tačiau kokias sąlygas partizanai turėjo jo klausyti? Įsivaizduokime: „Amerikos balsas“ 1951-aisiais transliuoja kartą per dieną 30 minučių, kaip bunkeryje pagauti tas radijo bangas? Jie neturėjo sąlygų sistemingai klausytis. Galėjo girdėti BBC transliacijas rusų kalba, bet jos buvo neutraliausios iš visų vakarietiškų radijų. Partizanai žinojo bendrą geopolitinę situaciją, Atlanto chartiją, laukė karo tarp Sovietų Sąjungos ir JAV. Šiame kontekste gal ir buvo kažkokių vilčių. Paskaitykite Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį: jis aprašo, kad pagalbos nesitiki, galvoja ką pasakyti partizanams, kad palaikytų jų kovinę dvasią. Man nepavyko rasti šio mito ištakų, bet su kitais istorikais laikomės nuomonės, kad tai buvo sovietinė propaganda, siekiant diskredituoti Vakarus, labai išpopuliarėjusi šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir prigijusi. Manęs ir dabar studentai klausia, kodėl apgavo. Kas apgavo? Transliacijų objektyviai nebuvo partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu.

- Kaip galima užčiuopti vakarietiškų radijų padarytą įtaką Lietuvoje?

- Nėra mechanizmų, kaip išmatuoti šią kovą už totalitarinės visuomenės širdis ir protus. 1989 metų komunistų partijos agitacijos ir propagandos skyriaus ataskaitoje pateikiama pirma reprezentatyvi Lietuvos visuomenės gyventojų apklausa. Ja siekta išsiaiškinti, kiek balsuotų už Sąjūdį ir kiek už komunistus. Įdomi ataskaita, joje užkoduota daug dabartinės Lietuvos problemų ir pažiūrų. Labiausiai Sąjūdį palaikė jaunimas ir pensininkai. Būtų galima sakyti, kad tai – pagrindinė Vakarų radijo stočių auditorija. Bet tai tik spėjimas. Tvirtai teigti galima kelis dalykus. Pirma – JAV transliacijos buvo moralinis palaikymas, vilties žinutės siuntimas. Jei paklausytumėte „Amerikos balso“ laidų Atgimimo laikotarpiu, išgirstumėte, kad kiekvienoje laidoje akcentuota, kad Molotovo-Ribbentropo paktas neteisėtas, kad Lietuva yra okupuota. Ši informacija negalėjo nepalikti pėdsako žmonių savimonėje. Antra, iš transliacijų klausytojai sužinodavo apie pasaulio įvykius. 1986 metais apie Černobylio avarija pranešė „Amerikos balsas“, o sovietinė spauda tylėjo. Žmonės ėmė klausinėti: taip svarbu, kodėl jie nepraneša, slepia? Trečia, tarp lietuvių buvo populiarios laidos apie gyvenimą Vakaruose. Imta lyginti: kodėl pas mus vienaip, o pas juos kitaip? Tai skatina kritinį mąstymą. Gali būti, kad dėl šių priežasčių atsirasdavo jei ir ne priešiškas, tai bent jau kvestionuojantis nusiteikimas valdžios atžvilgiu ar atspirtis sovietinei ideologijai.

Laiškų iš Lietuvos Laisvosios Europos radijo redakcijai teko rasti labai nedaug, bet juose keliami svarbūs klausimai. Pavyzdžiui, klausytojas pasakoja, kad sovietinė spauda rašo apie socializmo pergalę visame pasaulyje, bet per radiją sakoma, kad Vakaruose – kapitalizmas. Kur tiesa, klausia jis. Jei žmogus užduoda klausimą, vadinasi, yra kritinis mąstymas. Kitame laiške rašoma, kad nors žiniasklaidoje deklaruojamas socialistinis rojus, parduotuvėje nėra nei dešrų, nei kumpių. Ir klausiama: gal jūs galite paaiškinti, kur dingo dešros ir kumpiai iš lietuviškų parduotuvių.

Laisvės radijas turėjo stiprų auditorijos tyrimų ir analizės departamentą, dariusį labai šiuolaikiškas tų žmonių, kurie iš už Geležinės uždangos atkeliavo į Vakarus, apklausas. Iš tų duomenų bandė suprasti savo klausytojus, manė, kad jų klauso trečdalis socialistinių valstybių gyventojų. Subyrėjus Sovietų Sąjungai Rusijoje atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad iš tikrųjų apie 35 proc. klausė. Galbūt ir daugiau, jei manytume, kad ne visi prisipažino.

- Disertacijoje rašote, kad lietuviai buvo imlesni informacijai iš Vakarų nei kitų sovietinių respublikų gyventojai.

- Minėtas departamentas turėjo duomenis iš skirtingų regionų ir juos lygino, kad suprastų, kaip organizuoti radijo laidų rengimą. Matėsi, kad lietuviai klauso daugiau, juos labiau domina naujienos, politinių įvykių apžvalgos. Baltijos šalys apskritai buvo ypatingas regionas Sovietų Sąjungoje. Pirma, tai buvo siena su Vakarais. Antra, labai arti neramumų ir pasipriešinimo valdžiai šaltinių – Lenkija, Čekija. Trečia, šių valstybių piliečiai dar prisiminė laisvės metus tarpukariu. Ketvirta, šis regionas stipriai nukentėjo nuo deportacijų. Nieko nuostabaus, kad išsiskyrėme iš bendrų Vakarų radijo klausymo tendencijų už Geležinės uždangos.

- Kaip sovietų valdžia reagavo į „minkštąją“ JAV galią, sklidusią radijo bangomis?

- Buvo išplėtota radijo signalų slopinimo sistema, kuri sovietams kainavo labai brangiai. Per metus tam buvo išleidžiama apie 150 milijonų dolerių. Kalbant apie Lietuvą, saugumas informaciją apie Vakarų radijo klausymą rinko. Dėl jos žmogus galėjo nukentėti – negauti norimų pareigų, neįstoti į aukštąją mokyklą. Niekada nebuvo baudžiamojo straipsnio už tokią veiklą, bet valdžia galėjo tai prikišti. Mane nustebino, kad saugumas jau nuo pat 6 dešimtmečio pabaigos turėjo informaciją apie radijo transliacijų klausomumą skirtinguose rajonuose.

Charakteringas pavyzdys – kai amerikiečių erdvėlaivis „Apollo 11“ nusileido mėnulyje 1969 metais, „Amerikos balsas“ paskelbė, kad už gautus laiškus klausytojams atsiųs atvirutę su astronautais. Saugumas sugriebė visus lietuvių laiškus ir pamatė, kas klauso. Daugiausia laiškus rašė jaunimas, moksleiviai. Mane kamavo klausimas, kodėl tiek daug jaunų žmonių klausė. Pirmiausia dėl muzikos, pramoginių laidų, tačiau ir dėl susidomėjimo gyvenimu Vakaruose. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka, jei tėvai vakare slapta klausėsi, vaikai irgi prisijungdavo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"