TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Laisvės balsai radijo bangomis

2015 01 26 11:00
RFE/RL būstinė Prahoje.  www.voanews.com nuotrauka

Prieš 65 metus pradėtas transliuoti Laisvosios Europos radijas. Praėjus keliems metams nuo įsteigimo jis pasiekdavo daugiau nei 23 milijonus žmonių 21 šalyje. Klausytojams, gyvenusiems už geležinės uždangos, šis radijas pranešdavo naujienas apie pasaulį ir juos pačius neretai pirmiau nei tai padarydavo kontroliuojama vietinė žiniasklaida. 

1950 m. liepos ketvirtą dieną pirmoji Laisvosios Europos laida transliuota į Čekoslovakiją, po pors mėnesių imta transliuoti ir į Vengriją, Rumuniją, Lenkiją, Bulgariją. Palaipsniui jis plėtėsi, gyvuoja ir šiandien: Prahoje dirba 400 etatinių bei 750 laisvai samdomų žurnalistų, veikia 19 vietinių skyrių. Šiandien programos transliuojamos ir į tokias problemų su žodžio laisve turinčias šalis kaip Iranas, Irakas, Afganistanas, Pakistanas, Rusija.

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje atidaryta paroda „Laisvės balsai Šaltojo karo laikotarpiu. Laisvosios Europos Radijas“, pasakojanti apie penkių pirmųjų Rytų Europos redakcijų darbą. JAV įsteigtas radijas tais pačiais įsikūrimo metais iš Niujorko persikėlė į Miuncheną, o 1994 m. – į Prahą. Aštuntojo dešimtmečio viduryje jis susijungė su kitu – Laisvės radijumi, iš čia ir dvigubas dabartinis pavadinimas RFE/RL. Čekijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Bohumilas Mazánekas atkreipė dėmesį, jog nuo spalio radijas drauge su Amerikos balsu ėmėsi projekto „Dabarties laikas“ (rus. „Nastojaščije vremia“) – kuriama 30 min. kasdienė televizinė žinių laida rusų kalba kaip alternatyva dezinformacijai iš Kremliaus, kurstančiai nestabilumą regione.

Laisvės į Laisvąją Europą

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto doktorantė Inga Zakšauskienė pastebėjo, jog Laisvosios Europos radijas ir Laisvės radijas lietuvių neretai painiojami. Pirmasis buvo įsteigtas Laisvosios Europos komiteto, vienijusio Rytų Europos išeivius. Jų tikslas buvo sukurti radiją, kurio dėka JAV gyvenantys emigrantai galėtų kreiptis į savo tėvynainius už geležinės uždangos. Laisvės radijas įsteigtas metais vėliau antikomunistinės amerikiečių organizacijos, kuri buvo prieš Rusiją nukreiptos Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) veiklos dalis. Jo tikslinė auditorija buvo ne satelitinės valstybės, o Sovietų Sąjungos šalys.

B. Mazanekas, I. Zakšauskienė, doc. K. Girnius / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Kaip pasakojo istorikė, 1951 metais buvo suplanuota pradėti transliacijas ir į Baltijos šalis, tačiau JAV valstybės departamentas atsisakė šių planų dėl nestabilios situacijos, prioritetu buvo satelitinės šalys. Pirmoji transliacija į Lietuvą įvyko tik 1975-aisiais. Visgi lietuvių išeiviai JAV buvo nepatenkinti, mat transliavo Sovietų Sąjungai skirtas Laisvės radijas. Jie tai traktavo kaip okupacijos nepripažinimo politikos silpnėjimą. 1984 m. išeiviai pasiekė savo ir lietuvių redakcija buvo perkelta į Laisvosios Europos radiją. „Tai turėjo simbolinę reikšmę, todėl, kad Baltijos šalys tapo mentališkai ir vertybiškai priskirtos Europos, o ne Sovietų Sąjungos regionui“, – sakė I. Zakšauskienė. Ten dirbo Kajetonas Julius Čeginskas, Kęstutis Čerkeliūnas, Kęstutis Jokubynas, Jonas Jurašas, Gintaras Aleknonis, Mykolas Drunga, Kęstutis Girnius, Saulius Tomas Kondrotas ir daugelis kitų.

Nuo 1951 metų Lietuvoje buvo transliuojamas Amerikos balsas, tačiau Laisvosios Europos radijas galėjo pasakyti daugiau nei oficiali JAV pozicija, mat jį įkūręs komitetas buvo pristatomas kaip pilietinė iniciatyva, nors iš tiesų dalį finansavimo teikė CŽV. Pastarasis faktas išaiškėjo tik 1970-aisiais ir kiek „pakišo koją“, kai radijo išlikimo klausimas buvo aptariamas Kongrese. Svarstyta nutraukti veiklą, tačiau galų gale pripažinta, kad tai veiksminga viešosios diplomatijos priemonė.

„Ant plauko“

Parodos atidaryme dalyvavo ir VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas doc. Kęstutis Girnius, dirbęs Laisvosios Europos Radijuje Miunchene ir Prahoje korespondentu, vėliau lietuvių redakcijos ir centrinių žinių tarnybos direktoriumi. Pasak jo, radijo likimas nuolat „kabėjo ant plauko“. Be skandalo dėl finansavimo šaltinio, patirta ir daugiau kritinių momentų. Pavyzdžiui, 1956 metais per Vengrijos revoliuciją susilaukta kaltinimų, kad radijo transliacijos kurstė pasipriešinimą, kuris nusinešė daugybę gyvybių. Kitu iššūkiu tapo 1968 metų rugpjūčio įvykiai Čekoslovakijoje, kai įsiveržė sovietų ir sąjungininkių kariuomenė. Pasimokę iš ankstesnės kritikos po Vengrijos įvykių radijo darbuotojai stengėsi būti nuosaikesni ir kai kurių net buvo kaltinami tuo, kad savo misijos kontekste žengė žingsnį atgal.

I. Zakšauskienė.

„Buvo daug dėmesio skiriama radijo laidų tonui, įvesta griežta laidų cenzūra, siekiant išvengti bet kokio fizinio pasipriešinimo skatinimo. […] Tomis dienomis buvo atsisakyta Vakarų spaudos apžvalgų, kalbinti vietinius veikėjus, griežtai kontroliuojama, kas ir kokiu tonu pasakoma“, – pasakojo I. Zakšauskienė. Svarbiausias dalykas, anot K. Girniaus, buvo ne pranešti kuo daugiau informacijos, o išvengti klaidų. Pavyzdžiui, kiekviena naujiena turėjo būti paremta dviem nepriklausomais šaltiniais. O pasimokymas iš Vengrijos įvykių nušvietimo 1956 metais po kiek laiko turėjo net ir juokingų pasekmių. Norint išvengti kaltinimų kurstymu, Laisvoji Europa negalėjo pranešti, kada vyksta Sąjūdžio organizuojami mitingai, nors Lietuvoje tai skelbė visi laikraščiai, radijai.

K. Girnius apibūdino Laisvosios Europos radijo finansinę situaciją: Ronaldui Reiganui tapus JAV prezidentu 1981 metais, padidėjo finansavimas ir 1993 metais radijo biudžetas buvo per 225 milijonus dolerių, kone toks pat kaip Lietuvos valstybės. Tuomet Kongresas nutarė jį sumažinti ir po dviejų metų jis tesiekė 75 milijonus: „Miunchene nebūtume galėję išlikti. Čekų redakcijos vadovas Pavelas Pechacekas buvo geras Vaclavo Havelo draugas. Havelas mums pasiūlė buvusį Čekoslovakijos parlamento pastatą už dolerį per dieną“. Taigi redakcija persikraustė į Prahą. Buvo numatyta, kad 1999 metais radijas nutrauks veiklą, tačiau situacijai pasaulyje pablogėjus, nutarimas po kiek laiko buvo atšauktas. „Radija, kuri seniai turėjo mirti, dar tebegyvuoja“, – sakė jame iki 2003-iųjų dirbęs K. Girnius.

Radijo virtuvė

Abu radijai ypatingi tuo, kad buvo pakaitiniai. Tai reiškia, jog siekta sudaryti įspūdį, kad transliuojama iš tos šalies, kurioje klausoma. Sėdint Miucheno ar Prahos studijose reikėjo kreiptis į klausytojus tiesiogiai jų gimtąja kalba it būtum šalia. „Tikslas buvo rengti tokias programas, kokios būtų rengiamos Lietuvoje ir kitur, jei ta šalis būtų nepriklausoma“ – sakė docentas. Jis pasakojo, jog dirbant Laisvės radijuje režimas buvo gan griežtas: redakciją sudarė dvi dalys – rusų ir tautybių, pastarojoje viršininkai kontroliuodavo. Perėjus į Laisvąją Europą, „prievaizdų“ neliko, vykdavo bendri aštuonių šalių redaktorių posėdžiai: „Buvome traktuojami kaip visaverčiai radijo nariai“. Tačiau faktiškai, kaip teigia K. Girnius, šitaip nebuvo, mat tokios redakcijos kaip vengrų, lenkų ar čekoslovakų turėjo po 80-90 darbuotojų, transliavo kone dvidešimt valandų per parą. Tuo tarpu pradėję dirbti lietuviai buvo šeši ir turėjo pusvalandį.

Doc. K. Girnius.

Kai lietuvių redakcija padidėjo iki dešimties ir gavo valandą eterio laiko, darbuotojai per savaitę rengė dvi programas apie Lietuvos istoriją – daugiausiai apie pasipriešinimą. K. Girnius pasakojo, jog savo knygą apie partizanus dar berašydamas visą perskaitė Laisvosios Europos radijo klausytojams. Dar dvi programos buvo skirtos tuometinės Lietuvos disidentams. Redakcijoje dirbo Kęstutis Jokubynas, kalintas 17 metų, vienas iš „Laisvės šauklio“ redaktorių, geras A. Terlecko draugas, pažinojo Andrėjų Sacharovą. Per jį, kaip sakė docentas, redakcija gaudavo nemažai lietuviškos ir rusiškos savilaidos. Taip pat kurtos ir kultūros laidos, kurias redagavo Aušra Marija Jurašienė.

„Buvau pakviestas į Europos studijų savaitę netoli Miuncheno su paskaita apie Antano Maceinos socialinę filosofiją. Vienas programos vedėjų K. Čiginskas, kuris tuo metu buvo Lietuvių redakcijos viršininkas, mane pakvietė, klausė, ar norėčiau dirbti. Tokią galimybę pasiūlė, pamatęs, jog apie Lietuvą šiek tiek nusimanau. Tuo metu turėjau trečdalį etato universitete, du vaikus, norėjome trečio, o čia buvo vakarietiška alga“, – kalbėjo K. Girnius, paklaustas, kaip atsidūrė radijuje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.

Kada įtaka buvo didžiausia?

Laisvosios Europos ir Laisvės radijo laidų klausymas neretai vadinamas pasyviojo pasipriešinimo forma, tačiau sunku pamatuoti jo realią įtaką. I. Zakšauskienės teigimu, Sovietų Sąjungoje Vakarų radijų transliacijų klausė trečdalis, o satelitinėse valstybėse – pusė suaugusių žmonių. Viena pagrindinių auditorijų buvo ir jaunimas, ypač Lietuvoje. Nors dažnai manoma, kad jie vakarietišką radiją rinkosi dėl leidžiamos muzikos, pasak mokslininkės, iš apklausų matosi, kad jie domėjosi ir gyvenimu Vakaruose, aktualiais to meto įvykiais, mat ne viską buvo galima sužinoti iš vietinės žiniasklaidos. Pavyzdžiui, apie katastrofą Černobilyje pirmiausia pranešė Vakarų radijai, sovietinė valdžia kurį laiką tai slėpė. Kitas pavyzdys – valdžia beveik savaitę neleido skelbti naujienos apie 1983 metais numuštą Pietų Korėjos lėktuvą. Anot istorikės, vietos žmonės tuomet ėmė svarstyti, kodėl sužinoję pavėluotai, kodėl skiriasi vakariečių ir sovietų pateikiamos versijos. „Pavienio žmogaus skatinimas mąstyti ir kritiškai vertinti režimą po truputį vykdė ardomąjį darbą“, – vakarietiškų radijų veiklą, prisidėjusią prie Sovietų Sąjungos subyrėjimo komentavo istorikė.

K. Girnius išsakė kitokią nuomonę. Jis netikįs, kad Vakarų radijų klausė tiek daug žmonių, kiek rodo tyrimai. „Manau, kad sąlygos buvo tokios sudėtingos, o trukdymai tokie dideli, kad norintiems, ypač didmiesčiuose, išklausyti mūsų programų turėjo būti labai sunku. Bent pirmaisiais metais, kai dirbome, buvo klausimas, ar kas nors mūsų klausosi, ar yra kokios nors naudos iš šitų laidų?“, – kalbėjo jis. Anot buvusio Laisvosios Europos korespondento, didžiausią vaidmenį radijas suvaidino ne sovietmečiu, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę. K. Girniaus teigimu, tuo metu jie rodė pavyzdį, kokia turi būti objektyvi žurnalistika.

Paroda „Laisvės balsai Šaltojo karo laikotarpiu. Laisvosios Europos Radijas“ Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius) veiks iki vasario 23 d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"