TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Laisvės kovos už spygliuotų vielų

2013 06 07 6:00
Lietuviai Vorkutos sukilimo organizatoriai ypatingajame spec. baudžiamajame lageryje Nr. 62. 1955 m. Bernardinai.lt nuotrauka

Prieš 60 metų, pirmomis 1953-iųjų birželio dienomis, prasidėjo Norilsko politinių kalinių streikas, tapęs visos sovietinės gulago sistemos pabaigos pradžia.

1953-iųjų pavasarį mirus Josifui Stalinui, milijonams sovietinių lagerių politinių kalinių nušvito laisvės viltis. Nebelikus tirono, į valdžią beatodairiškai veržėsi sovietinio saugumo vadovas Lavrentijus Berija, kuriam ir buvo pavaldi visa gulagu vadinama lagerių sistema. Sujungęs Vidaus reikalų ir Saugumo ministerijas bei tapęs naujos žinybos vadu, vyriausiasis saugumietis sutelkė savo rankose milžinišką jėgą ir nedelsdamas ėmėsi reformų.

Apie tai gulago kaliniai žinojo nedaug, tačiau pro spygliuotų vielų užtvaras vis dėlto prasiskverbdavo žinių apie naująją L.Berijos "nacionalinę politiką", numatančią, jog respublikose vadovaujamus postus turį užimti ne iš Maskvos atsiųsti emisarai, o „nacionaliniai kadrai“. Lubiankos šeimininkas, einantis dar ir SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas, prabilo ir apie žmogaus teises. Kadangi naujosios nacionalinės politikos "poligonu" pirmiausia tapo Ukraina ir Lietuva, gulage kalinami lietuviai - ginkluoto antisovietinio pogrindžio dalyviai, partizanų rėmėjai ir kiti politiniai kaliniai tikėjosi sulaukti amnestijos arba bausmės sumažinimo.

Kaliniai negalėjo žinoti, kad šiomis reformomis L.Berija visų pirma siekia savo asmeninių tikslų, kurių svarbiausias - nušluoti nuo kelio senąją stalininę gvardiją, ir kad gulago sistemos, ant kurios laikėsi visa sovietinės imperijos ekonomika, jis nė neketina keisti. Tad kovo pabaigoje paskelbta amnestija palietė tik nedidelę nuteistųjų dalį - į laisvę išėjo dalis kriminalinių nusikaltėlių ir nubaustieji nedidelėmis laisvės atėmimo bausmėmis. Tuo tarpu ypatingojo režimo lageriuose laikomų politinių kalinių padėtis visiškai nepasikeitė.

Ypač daug tokių kalinių buvo 1948 metais įkurtame Gorlage. Norilsko srityje veikusiuose lageriuose daugiausia buvo laikomi nuteistieji pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, numatantį iki 25 metų laisvės atėmimo už „antisovietinę veiklą“.

Kriminalinių nusikaltėlių Gorlage buvo nedaug, tačiau visi jie buvo išimtinai „sunkiasvoriai“ - žudikai, banditai, recidyvistai. Jiems lagerių vadovybė suteikdavo daug vargo nereikalaujančias pareigas, iš kurių buvo galima neblogai pasipelnyti. Tačiau įvesti nuo seno galiojusios ir neoficialiai įteisintos tvarkos Norilsko lageriuose nepavyko - laiko išbandyta sistema netruko susidurti su organizuotu politinių kalinių pasipriešinimu, kuris greitai virto kova ne tik su kriminalinių nusikaltėlių savavaliavimu, bet ir su pačia Gulago vergija. Ši kova įėjo į istoriją kaip garsusis Norilsko sukilimas, davęs impulsą organizuotam kalinių pasipriešinimui ir kituose lageriuose.

Vienas Norilsko sukilimo organizatorių kunigas Česlovas Kavaliauskas apie 1965 m. / moletuparapija.lt nuotrauka

Atmosfera kaista

Kadangi apie įvykius Norilske išsamiai pasakojome praėjusių metų birželį, šiandien apsistokime ties svarbiausiais jo momentais.

„Maišto virusą“ į Norilską atvežė Karagandos kaliniai, etapu atvežti iš Steplago ir Pesčianlago ypatingojo režimo lagerių. 1952 metais numalšinus bruzdėjimus Karagandoje, atrinkti aktyvūs jų dalyviai, susirėmimų su kriminaliniais nusikaltėliais ir pabėgimų organizatoriai - iš viso 1200 žmonių. „Šiame etape buvo daug ukrainiečių, nacionalinio pasipriešinimo okupantams dalyvių, vadinamųjų banderininkų. Iš Pabaltijo šalių daugiausia atvežta lietuvių, jaunų, drąsių, nenulenkusių galvos“, - prisimena vienas iš sukilimo dalyvių ir organizatorių Bronius Zlatkus.

Šie vyrai netruko užmegzti ryšius su lietuviais senbuviais, kurių tarp šešių tūkstančių Gorlago kalinių buvo gana nemažai. Pirmieji 359 lietuviai į Norilską atvežti dar 1941 metais drauge su sovietų suimtų Baltijos šalių karininkų grupe, dar maždaug 1000 kalinių, kurių daugumą sudarė lietuviai, buvo perkelti iš Archangelsko srities 1945-ųjų rudenį. Vėliau Norilsko kontingentą kasmet papildydavo mažiausiai šimtu lietuvių. Taip iš 1952-aisiais atvykusių karagandiečių ir vietinių susiformavo pasipriešinimo lietuvių branduolys.

Be jungtinės ukrainiečių ir lietuvių pasipriešinimo grupės, lageryje veikė dar dvi tokios pat gausios organizacijos - rusų bei musulmonų grupės. Svarbiausi grupių uždaviniai buvo išaiškinti lagerio operatyvinės dalies agentūrą - vadinamuosius „beldikus“, rinkti žinias apie administracijos bei jos parankinių kalinių smurtą ir žiaurų elgesį kitų kalinių atžvilgiu bei, esant reikalui, duoti jiems tinkamą atkirtį. Kaip rašo sukilimo istorikė Ala Makarova, ypač uolūs administracijos talkininkai paprastai „nežinomų asmenų“ ar „nežinomomis aplinkybėmis“ būdavo sumušami, o kai kada - net nužudomi. Grupių veikla netruko duoti vaisių - 1953 metų pradžioje norinčiųjų šnipinėti ir skųsti Gorlage beveik nebeliko.

Tačiau tai nereiškia, kad Gorlago administracija apie pasipriešinimo grupes nieko nežinojo. To, kad atmosfera Norilsko lageriuose kaista, buvo juntama jau 1953-iųjų pavasarį. Norėdami užkirsti kelią organizuotam pasipriešinimui, čekistai nutarė griebtis seno išbandyto metodo - "skaldyk ir valdyk". Operatyvininkai sumanė patys išprovokuoti nedidelio masto neramumus, supriešinti kalinių grupes, kad nuteistieji imtų žudyti vieni kitus. Tikėtasi, kad taip bus izoliuoti ir sunaikinti pasipriešinimo lyderiai bei aktyvistai.

Ir štai gegužės 26 dieną 5-ojo skyriaus sargybos viršininkas be jokios aiškios priežasties apšaudė grupę ramiai stovinčių nuteistųjų. Du iš jų žuvo, penki buvo sužeisti. Niekas nė nenujautė, kad po tokio mėginimo sukelti „nedidelius neramumus“ padėtis Gorlage taps nevaldoma.

Pasipiktinusių kalinių grupė patraukė į lagerio administracijos pastatą. Administracijos karininkai ir civiliai darbuotojai skubiai pasišalino - išbėgo už sargybos vartų. Miesto statybos gamybinėje zonoje sukaukė kompresorių sirenos: ilgais signalais pranešė apie ypatingą įvykį. Ten dirbanti pamaina ant bokštinių kranų iškėlė juodas vėliavas. (...) Draudžiamojoje zonoje - koridoriuje tarp miesto statybos ir lagerio zonų - stoviniavo būreliai kareivių. (...) Ant štabo pastato stogo ir sargybos bokštuose skubiai statomi kulkosvaidžiai. Tai ir buvo Norilsko sukilimo pradžia. Gegužės 27 - birželio 4 d. sukilimo liepsna apėmė visus Gorlago skyrius“, - prisimena B.Zlatkus.

Sukilimą paskandino kraujyje

Norilskiečiai Telšiuose 1991 m. / „Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Po gegužės 26-osios incidento dauguma nuteistųjų atsisakė vykti į darbą, prasidėjo masinė bado akcija. Ketvirtojo skyriaus kaliniai, dirbę naktinėje pamainoje pačiame Norilsko centre vykstančiose statybose, atsisakė sugrįžti į lagerį. Trijuose lageriuose pradėti sudarinėti streiko komitetai.

Gorlago viršininkas generolas Semionovas per radiją kvietė nuteistuosius grįžti į darbą, o lageriuose išmėtyti lapeliai ragino neklausyti „banditų ir avantiūristų“. Atsisakę kalbėtis su Semionovu aktyvistai nutarė pateikti raštiškus reikalavimus. Juos rengusioje darbo grupėje buvo du lietuviai - advokatas Vaclovas Zubkevičius ir kunigas Česlovas Kavaliauskas. Kalinių peticijoje reikalauta pašalinti nuo barakų langų grotas, nerakinti barakų nakčiai, panaikinti kalinių numerius, iki 8 valandų sutrumpinti darbo dieną, peržiūrėti kalinių bylas, neriboti susirašinėjimo, leisti pasimatymus su artimaisiais, išvežti iš Norilsko invalidus, o kalinamiems užsieniečiams leisti sugrįžti į tėvynę. Kadangi vietos viršininkais nuteistieji nepasitikėjo, kaliniai pareikalavo, kad į Gorlagą atvyktų speciali vyriausybinė komisija iš Maskvos. O kol ji atvyks, nutarta į darbą neiti.

Birželio pirmosios vidudienį rūdyno zonoje užkaukė sirenos, ragindamos kalinius nutraukti darbą. Lagerio administraciją tarsi vėjas nupūtė - pasiėmę svarbesnius dokumentus operatyvininkai ir lagerio tarnautojai skubiai pasitraukė iš zonos. Tuo tarpu streikas darėsi vis organizuotesnis. Iš barakų, brigadų ir tautinių grupių atstovų buvo sudarytas sukilimo komitetas, kurio veikloje dalyvavo ir lietuvių pasipriešinimo organizacijos nariai - jau minėti V.Zubkevičius ir Č.Kavaliauskas.

Birželio 6 dieną Gorlage pagaliau pasirodė asmeniniu L.Berijos referentu prisistačiusio MGB papulkininkio Kuznecovo vadovaujama Maskvos komisija. Tačiau derėtis su nuteistaisiais komisijos nariai nė nemanė: visi susitikimai su kaliniais baigdavosi neapibrėžtais pažadais ir ultimatyviais reikalavimais nedelsiant grįžti į darbą. Toks komisijos narių elgesys tik dar labiau suerzino nuteistuosius: daugumoje lagerių jie buvo palydėti švilpimu ir šūksniais „Laisvė arba mirtis!“ Po kelių dienų Maskvos atstovai išvyko ir daugiau negrįžo.

Žinia apie L.Berijos suėmimą pažadino naujas nuteistųjų viltis. Sukilimo komitetas parašė laišką SSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Klimentui Vorošilovui ir Ministrų Tarybos pirmininkui Georgijui Malenkovui. Dokumentas, kuriame šalies vadovų prašoma atsiųsti į Gorlagą vyriausybinę komisiją, buvo įteiktas lagerio viršininkui. Deja, adresatų prašymas nepasiekė, mat lagerio vadovybė laiško paprasčiausiai neišsiuntė.

Vietoj komisijos rugpjūčio 4-osios naktį prie 3-iojo lagerio pasirodė iki dantų ginkluoti kareiviai ir trimis grandinėmis apsupo teritoriją. Iš garsiakalbių sklido reikalavimas, kad nuteistieji nedelsdami išeitų iš zonos. Nutaręs, kad tai dar viena psichologinė ataka, sukilimo komitetas patarė visiems aktyvistams išsivaikščioti po barakus. Kaliniai jau miegojo, kai prie vartų privažiavo sunkvežimiai su automatininkais. Įsiveržę į lagerio teritoriją, kareiviai ėmė nesirinkdami šaudyti į nuteistuosius. 57 kaliniai žuvo, 98 buvo sužeisti, maždaug 100 katorgininkų sumušti ir išvežti į kalėjimus. Taip krito paskutinis sukilimo bastionas.

Paminklas Norilsko sukilimo metu žuvusiems kaliniams jų palaidojimo vietoje. / „Laisvės kovų archyvo“ nuotrauka

Kiek aukų pareikalavo 35 dienas trukęs Norilsko sukilimas, sunku pasakyti. Oficialiais duomenimis, rugpjūčio 4-osios naktį dviejuose lageriuose žuvo 115 kalinių, 226 nuteistieji buvo sužeisti. Prie šių aukų reikėtų pridėti ir mažiausiai pusšimtį sukilimo išvakarėse nušautų ar kriminalinių nusikaltėlių nužudytų kalinių. Kalėjimo kapinių knygoje yra eilutė, liudijanti, jog bendrame kape palaidota 150 bevardžių aukų.

Vorkuta: nauji metodai, nauji tikslai

Beveik tuo pat metu, 1953-iųjų rugpjūčio 1 dieną, kruvinu susidorojimu baigėsi visuotinis kalinių streikas už tūkstančio kilometrų nuo Norilsko esančiose Vorkutos šachtose. Į lagerį atvykusio SSRS generalinio prokuroro Romano Rudenkos įsakymu vidaus kariuomenės kareiviai sušaudė mažiausiai 66 kalinius. Dar mažiausiai 134 streiko dalyviai buvo sužeisti. Tarp žuvusiųjų buvo mažiausiai 11 lietuvių.

Įvykiai Vorkutoje klostėsi beveik pagal Norilsko scenarijų. Impulsą streikui čia taip pat davė iš Karagandos atvežti politiniai kaliniai, tarp kurių buvo nemažai lietuvių, o pretekstu neramumams tapo dviejų niekuo dėtų nuteistųjų žūtis.

Viskas prasidėjo tuomet, kai sustiprintojo režimo barake uždaryti iš Karagandos atvežti nuteistieji pamėgino prasiveržti į lagerio zoną. Sargybiniui pradėjus šaudyti iš bokštelio, kulkos pakirto ramiai prie barakų sėdinčius niekuo dėtus kalinius. Vienas iš jų buvo lietuvis studentas Vytautas Maknevičius.

Šis įvykis perpildė kalinių kantrybės taurę. Nedelsiant buvo sudarytas streikų komitetas, kuriam faktiškai vadovavo Stasys Ignatavičius, jam talkino zarasiškis studentas Vladas Šiška ir šiaulietis Vytautas Vaineikis.

Palyginti su Norilsko įvykiais, Vorkutos streikas buvo organizuotas geriau. Čia veikė sava milicija, maisto skirstymo komitetas ir kitokios iš kalinių sudarytos struktūros. Be to, nuteistiesiems pavyko perimti savo žinion visus Vorkutos lagerius jungusį telefono ryšį ir taip koordinuoti veiksmus.

"Visos šachtos tarpusavyje buvo susietos komutatoriais. Kol čekistai susigaudė, kas čia iš tikrųjų vyksta, apie prasidėjusius streikus tais komutatoriais buvo pranešta visoms Vorkutos šachtoms, kurių tuo metu ten buvo apie 20. Čekistai, žinoma, paskubėjo tą ryšį nuraukti, tačiau kaliniai įsigudrino vieni kitiems žinias perduoti veidrodėliais, švitindami kaimynams, ir t. t. Tada buvo vasara, saulėtos dienos ir tiesiog švitindavo Morzės abėcėle...", - prieš penkerius metus radijo laidoje "Laisvės kryžkelės" pasakojo įvykių liudytojas ir aktyvus jų dalyvis ukmergiškis Edvardas Burokas.

Vorkutos kaliniai buvo pasirengę ir aktyviems veiksmams. Tai liudija toks rugpjūčio 31-ąją įvykusios Minlago partinio aktyvo susirinkimo protokolas: "Š.m. rugpjūčio 29 d. operatyvinis skyrius sutrukdė šachtų Nr. 11-12 ruošiamą diversiją; ten aptikta ir paimta 3 kg 200 g sprogstamosios medžiagos ir kapsulės - detonatoriai." Atkreipkime dėmesį į tai, kad sprogmenys aptikti praėjus beveik mėnesiui nuo tos dienos, kai buvo sušaudyti 29-osios šachtos kaliniai. Galima numanyti, kad nuteistieji rengė atsaką į kruviną susidorojimą.

Lietuvos partizanų Šarūno rinktinės vado adjutantas, Gražinos kuopos vadas, nuo 1947 m. rudens - Algimanto apygardos Operatyvinio ir organizacinio skyriaus viršininkas Jonas Stanevičius-Dėdė, Vaitkus, Vorkutos lagerio kalinys (apie 1950 m.). / Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotrauka

Po įvykių šioje šachtoje streiko komitetas nutarė sustabdyti pasipriešinimą ir paragino kalinius išeiti į darbą. Tačiau represijų tai nesustabdė: pirmomis rugpjūčio dienomis komiteto vadovai buvo suimti, o keturi iš jų, tarp kurių buvo ir S.Ignatavičius, po kelių mėnesių nuteisti sušaudyti. Tiesa, vėliau mirties nuosprendis jiems buvo pakeistas 25 metais sustiprinto režimo lagerių.

Numalšinus Vorkutos sukilimą, kaliniai kurį laiką negalėjo atsitokėti nuo patirto šoko. Tačiau pasipriešinimo žarijos ruseno ir toliau. Netrukus jos įsiplieskė nauja liepsna.

"Anglių kasyklose buvo vykdomi diversiniai aktai, sprogdinami mechanizmai, įrengimai, elektros pastotės. Šioje veikloje aktyviai reiškėsi E.Buroko, E.Laugalio, V.Svilo ir E.Smetonos suburtos grupės, kurios 1954 m. susijungė su LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, - aut.) grupėmis. Pradėta bendrauti su kitų tautybių politinių kalinių organizuotomis grupėmis, kurias ėmė vadinti bendru vardu "Sojuz borcov za svobodu" (Laisvės kovotojų sąjunga). Taip brendo jėgos bendram politinių kalinių sukilimui", skaitome įvykių liudytojo ir dalyvio Vinco Gurskio prisiminimuose.

Pasipriešinimui organizuoti buvo pasitelkta ir pogrindžio spauda, ir kiti komunikacijos būdai. Rusų kalba leidžiamas laikraštis "Severnoje sijanije" paskelbė keletą atsišaukimų, raginančių Vorkutos lagerių kalinius rengtis visuotiniam streikui. Lietuviai beveik visuose lageriuose kūrė LLKS komitetus, kuriems vadovavo patyrę ir autoritetingi žmonės, vėliau tapsiantys šachtų streiko komitetų vadovais. Iš atsišaukimų ir sukilimo planų buvo aišku, kad dabar kaliniai nebesitenkins iškovotais režimo palengvinimais, o sieks didesnių tikslų, kurių svarbiausias buvo laisvė ir jos idėjų triumfas.

Nuteistieji tampa piliečiais

Taikos nebus. Tą puikiai suprato tiek nuteistieji, tiek čekistai. Pastarieji, atrodo, buvo gerokai sutrikę - kovai su puikiai pasirengusiais ir kvalifikuotais streiko organizatoriais jie negalėjo priešpriešinti niekuo kitu, išskyrus jau išbandytas represijas. Tačiau jomis lagerių vadovybė tik priartino sukilimo pradžią.

Užuot išsklaidę numanomus sukilimo vadus, čekistai, patys to nenorėdami tik dar labiau juos sutelkė, mat už menkiausius nusižengimus ar net įtarimus šie buvo gabenami į ypatingąjį griežto režimo 62-ąjį lagerį. Dabar, būdami drauge, sukilimo vadovai galėjo veikti daug efektyviau. Tad netrukus į minėtą lagerį buvo perkeltas ir LLKS štabas. Kaip prisimena E.Burokas, "buvo sudaryta nauja ryšių sistema. Iš gretimos 8-osios šachtos atvesdavo remontininkų brigadą, kuriai vadovavo Stasys Laskauskas. Jis tapo ir tiesioginiu ryšininku. Išskaptavęs kaplio kote tuštumą, didžiai rizikuodamas, kasdien pirmyn ir atgal nešė atsišaukimus, nurodymus, laikraštėlius ir pinigus, kuriais kitų lagerių kaliniai rėmė čia esančiuosius. Jis visą korespondenciją perduodavo Jonui Navakui, o šis per ištremtus Pavolgio vokiečius su motociklais išvežiodavo adresatams."

Svarbu ir tai, kad LLKS štabo ir streiko komiteto nariai jau nebebuvo atkirsti nuo išorinio pasaulio. Sužinoti apie tai, kas vyksta už spygliuotų vielų, jie galėjo klausydami kauniečio studento Povilo Ulozo pagaminto detektorinio radijo imtuvo. Taip kalinius pasiekė žinia apie 1945 metais įvykusią Jaltos konferenciją, kurioje Baltijos šalys, Vakarų Baltarusija ir Vakarų Ukraina buvo perduotos valdyti Sovietų Sąjungai.

S.Ignatavičius parengė kreipimąsi į visus Vorkutos politinius kalinius. Kreipimosi esmė tokia: Vakarai 1945-aisiais mus išdavė. Per pastarąjį dešimtmetį mes nenutraukėme kovos nei okupuotuose savo kraštuose, nei lageriuose, todėl kreipiamės į lietuvius, latvius, estus, baltarusius ir ukrainiečius 1955 metais skelbti visuotinį streiką. Kreipimesi pabrėžiama, kad kaliniai sutiktų su kompromisu ir nelaisvėje dirbtų tik savo Tėvynėje. Tačiau čia, svetimoje žemėje, jie sieks tapti laisvais žmonėmis.

Vorkutos sukilimo dalyvis Edvardas Burokas (dešinėje) Taišeto lageryje. 1958 m. / xxiamzius.lt nuotrauka

Čekistai turėjo informacijos apie rengiamą sukilimą, tačiau nei apie jo datą, nei apie vadovus jie nieko taip ir nesužinojo. Lagerių vadovybei teliko viena priemonė - per savo agentūrą platinti dezinformaciją, neva streiką rengia jos pačios siųsti provokatoriai, o rengiamos akcijos tikslas - išprovokuoti susidūrimus su valdžios atstovais ir taip susidoroti su politiniais kaliniais bei atkurti buvusį ypatingąjį režimą. Tačiau tai nepadėjo. Streiko komiteto informacijos sistema veikė nepalyginamai geriau. Be to, sukilėlių žvalgybai pavyko įtikinti čekistus, kad sukilimas prasidės rugpjūčio pradžioje. Tuo tarpu apie tikrąją visuotinio streiko pradžios datą - 1955 metų liepos 21-ąją - žinojo tik centrinis streiko komitetas ir lagerių komitetų pirmininkai.

Vis dėlto sukilimo pradžią teko kiek paankstinti. Tokį sprendimą lėmė 4-joje šachtoje įvykęs incidentas. Dėl konflikto su konvojaus kareiviais negrįžus vienos pamainos darbininkams, kiti lagerio kaliniai atsisakė eiti į darbą. Mėgindami demoralizuoti nuteistuosius, čekistai paskleidė gandą, kad visi šachtos darbininkai sušaudyti. Kai kurie kaliniai, matydami sustiprintą lagerio apsaugą, ėmė dvejoti, ar verta pradėti streiką, nes jis galįs baigtis taip pat, kaip 1953-iųjų vasarą.

Sukilėlių vadovai aiškiai suprato: arba streikas prasidės tuoj pat, arba - niekada. Auštant liepos 19-osios rytui visuose Vorkutos lageriuose prasidėjo tai, kas čekistų dokumentuose vadinama "pabaltijiečių sukilimu".

Vykdydami streiko instrukcijas, 5 valandą ryto visuose lageriuose pasirodė peiliais ginkluoti LLKS aktyvistai ir perspėjo visus kalinius, kad neitų į darbą. Tuomet visose zonose paskelbtas karinis režimas ir išstatytos nuteistųjų sargybos.

Tiesa, viename lageryje sumanymas nepavyko. Kaliniams neįvykdžius minėtos instrukcijos, kareiviai naktį perkirpo spygliuotas vielas ir įsiveržę į lagerį sumušė miegančius nuteistuosius. Tačiau tai buvo kone vieninteliai streikininkų nuostoliai.

Atomazgos ilgai laukti neteko. Lagerių vadovybė greitai suprato, kad šį kartą palaužti susitelkusių ir gerai organizuotų nuteistųjų jai nepavyks. Tai, matyt, jautė ir Kremliuje jau spėjęs įsitvirtinti Nikita Chruščiovas, ir kiti SSKP politinio biuro nariai. Padėtis iš tiesų buvo grėsminga: kaliniai grasino pradėti sprogdinti šachtas ir padaryti taip, kad jos būtų netinkamos eksploatuoti mažiausiai šimtą metų. O tai jau būtų rimtas smūgis ne tik Gulago, bet ir visos sovietinės imperijos ekonomikai.

Taigi, valdžiai nebeliko nieko kita, kaip tik patenkinti visus kalinių reikalavimus. SSRS Vorkutos pataisos darbų lagerių politinio skyriaus ataskaitoje apie 1955 metų II pusmečio darbą rašoma: "Iki 1956 metų sausio 1 dienos apgyvendinti už zonos išleisti 14 919 žmonių, palengvinto režimo - 12 264, bendrojo režimo - 19 210 žmonių."

Išsigandusi valdžia darė viską, kad tik nuteistieji eitų į darbą. Pasiekus tokią pergalę, anglių gavyba visos Vorkutos šachtose buvo atnaujinta.

Gorlago lagerio liekanos. / GAM nuotrauka

Pergalės kaina šį kartą buvo palyginti nedidelė. 300 aktyvesnių kalinių buvo išsiųsti į Taišeto lagerius, o 47 sukilimo organizatoriai atsidūrė Vladimiro kalėjime. Tačiau laisvės troškimas liko gyvas net už kalėjimo sienų. 1956 metų vasarą čia buvo surengtas kalinių maištas. "Išdaužyti kalėjimo langai. Mieste buvo girdėti iš kalėjimo sklindantys šūkiai: "Laisvės!", "Gėda KPSS!" Maištas baigėsi paliaubomis ir pažadais už maištą nieko nebausti. Kalėjimo režimas palengvėjo", - prisimena įvykių liudytojas Antanas Latūžys.

Po tais pačiais metais įvykusio garsiojo SSKP XX suvažiavimo, kuriame N.Chruščiovas pasmerkė stalinines represijas, beveik visi politiniai kaliniai buvo amnestuoti. Visuotinio gulago nuteistųjų streiko taip ir neprireikė.

Kodėl Vorkutos politiniams kaliniams pavyko pasiekti pergalę? Žinoma, įtakos jai turėjo ir pasikeitęs politinis klimatas Sovietų Sąjungoje, ir valdžios nuogąstavimai, kad sukilus visam gulagui, bus pakirsti imperijos pamatai. Tačiau svarbiausia, matyt, buvo ne tai. Svarbiausia buvo permainos pačių kalinių sąmonėje. Maždaug per 7 metus lagerių gyventojai iš užguitos ir beveidės kalinių masės tapo brandžia visuomene. Didelę įtaką tokiai transformacijai turėjo ir į lagerius patekę Lietuvos partizanai, ryšininkai, rėmėjai. Jų uždegtą laisvės deglą perėmė Norilsko ir Vorkutos kaliniai, jis virto Vėlinių ugnelėmis prie paminklo žuvusiesiems už laisvę Kaune ir masinėmis jaunimo nepaklusnumo akcijomis, jis tapo Romo Kalantos gyvuoju fakelu ir Sausio 13-osios laužais. Tikėkimės, kad ši liepsna niekuomet neužges.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"