TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lavrentijaus Berijos klaida

2009 03 06 0:00
Darbo žmonių mitingas Vilniaus geležinkelio stoties aikštėje, 1953 m. kovo 5 d. mirus Sovietų Sąjungos vadovui J.Stalinui.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos

Prieš 56 metus šios kovo dienos buvo paženklintos visuotiniu gedulu. Masiniai mitingai, tikros ir apsimestinės ašaros bei juodai įrėminti milžiniški portretai. Kovo 5 dieną po kelias paras trukusios agonijos mirė ilgametis Sovietų Sąjungos vadovas Josifas Stalinas.

Tuomet niekas dar negalėjo pasakyti, kad tą dieną baigėsi ištisa epocha ir kad prasideda metas, atnešiantis neįsivaizduojamų permainų šalies gyvenime. Juolab niekas nenujautė, jog, dar neatšalus vado kūnui, Kremliuje jau verda arši kova dėl valdžios, kurią trumpam laimės žmogus, kurio vardas daugeliui kėlė vien siaubą. Tačiau jo veiksmai, siekiant absoliučios valdžios, nustebins visus.

1953 metų kovo 5 dieną mirus J.Stalinui, dėl aukščiausios valdžios tyliai, bet aršiai susikibo trys pretendentai: SSKP CK sekretorius Nikita Chruščiovas, Ministrų tarybos (MT) pirmininkas Georgijus Malenkovas ir Vidaus reikalų ministras bei ministro pirmininko pavaduotojas Lavrentijus Berija.

Nors formaliu valstybės vadovu po J.Stalino mirties turėjo bent laikinai tapti G.Malenkovas, jau po poros dienų paaiškėjo, kad buvęs vyriausiasis J.Stalino budelis L.Berija įgauna vis didesnę įtaką.

Dar neįvykus J.Stalino laidotuvėms, jau antrą dieną po Stalino mirties, kovo 7-ąją, L.Berija sujungia į vieną Valstybės saugumo ir Vidaus reikalų ministerijas, tampa jos vadovu ir taip sutelkia savo rankose milžinišką jėgą. Dabar jis galės spausti kitus pretendentus į valdžią. Atrodo, tiek G.Malenkovas, tiek N.Chruščiovas supranta, kad viešai ir aktyviai priešintis L.Berijos planams darosi pavojinga. Tuo metu L.Berija suvokia, kad senosios stalininės politikos laikymasis nebeduos jokių rezultatų ir kad reikalinga nauja valstybės ateities vizija.

Budelis apie žmogaus teises

Ir štai kovo 9 dieną, per J.Stalino laidotuves, kalbėdamas iš Lenino mauzoliejaus tribūnos, "kruvinasis Lavrentijus" padaro pirmą viešą akibrokštą savo bendrapartiečiams - jis prabyla apie žmogaus teisių garantijas kiekvienam SSRS piliečiui. Tai, kad vyriausiasis šalies saugumietis, atsakingas dėl milijonų žmonių mirčių, kalinimų, kankinimų ir tremties, ištaria tokius žodžius, turėjo sukelti sprogusios bombos įspūdį. Tačiau tai tik pirma kregždė. Turėdamas stiprų jėgos struktūrų užnugarį, L.Berija, atrodo, rengiasi žūtbūtinei kovai. Jis nesunkiai gauna MT pirmininko G.Malenkovo pritarimą, kad šalyje būtinos neatidėliotinos vidaus ir užsienio politikos reformos.

Kodėl Kremliaus budelis prabyla apie reformas ir žmogaus teises? Matyt, kalbant šiuolaikine terminologija, jis mėgina sukurti visiškai naują įvaizdį. O tam reikia ir nuvainikuoti J.Staliną, ir savo dalyvavimą masinėse represijose pateikti kaip tirono valios vykdymą, kitaip sakant, visuomenės akyse pačiam tapti Stalino režimo auka.

Taigi L.Berija suformuluoja tylią destalinizacijos programą. Vėliau ja pasinaudos valstybės vadovu tapęs L.Berijos priešininkas N.Chruščiovas. Visa tai nuskambės viešai ir garsiai žymiajame XX partijos suvažiavime, tačiau tai, kas tuomet bus kalbama iš tribūnos ir rašoma spaudoje, pasirodys tik menkas L.Berijos sumanymų atspindys.

"Kruvinojo Lavrentijaus" planai siekė kur kas toliau. Čia buvo kalbama ne tik apie destalinizavimą, bet ir apie komunistų partijos valdžios apribojimą. Tuometinio Lietuvos komunistų partijos vadovo Antano Sniečkaus LKP CK 1953 metų liepos plenume parengtame pranešime jau informuojama apie tai, kad partija turinti užsiimti propaganda, o ne vadovavimu šaliai. Tačiau bene svarbiausias L.Berijos reformos momentas buvo nauja nacionalinė politika, numatanti, kad respublikose vadovaujančius postus turį užimti ne iš Maskvos atsiųsti emisarai, o "nacionaliniai kadrai". Tokia pozicija N.Chruščiovui buvo tarsi raudonas skuduras buliui, mat šis labai nepasitikėjo vietiniais respublikų pareigūnais. Tačiau pasipriešinti L.Berijai tuo metu buvo labai rizikinga, tad būsimasis Kremliaus šeimininkas kol kas priverstas nusileisti.

Vis dėlto greičiausiai būtent naujoji "nacionalinė politika" per trumpą laiką taip įsiutins likusią partinę viršūnę ir vietos nomenklatūrą, kad paskatins ją gintis pačiomis radikaliausiomis priemonėmis - tiesiog fiziškai pašalinti naująjį pretendentą į vienvaldžius šalies lyderius vadovą.

Kol kas įvykiai plėtojasi žaibo greitumu. Jau kovo 20 dieną J.Stalino vardas ir jo citatos dingsta iš visų laikraščių vedamųjų. Balandžio mėnesį L.Berija siūlo SSKP CK daugybę šokiruojančių naujovių tiek vidaus, tiek užsienio politikoje: atsisakyti remti komunistinę Rytų Vokietiją, sumažinti mokesčių naštą kolūkiečiams, perduoti Gulago lagerius Teisingumo ministerijai. Kovo pabaigoje iš lagerių paleidžiama daugiau nei milijonas kalinių, tiesa, daugiausia kriminalinių nusikaltėlių. Taip pat vidaus reikalų sistemoje uždraudžiama taikyti tai, kas įsake vadinama "fizinio poveikio priemonėmis", o žmonių kalba - kankinimais, kuriais buvo pagrįsta dauguma NKVD, o vėliau - MGB tardymų.

Panika LKP viršūnėse

Vis dėlto Lietuvoje ryškiausiai pasijuto vadinamosios naujosios nacionalinės politikos pasekmės. Vieną rytą didžiųjų miestų gyventojai, išėję į gatves, tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką mato jų akys: per vieną naktį čia dingo visi rusiški užrašai: vietoje iškabos "Magazin" puikavosi užrašas "Parduotuvė", vietoje "Stolovaja" - "Valgykla". Ant namų sienų kabojo lietuviški gatvių pavadinimai, o autobusuose - lietuviški maršrutų pavadinimai. Tačiau visa tai buvo tik ledkalnio viršūnė. Tikrieji L.Berijos sumanymo mastai buvo kur kas platesni. Pagal jo planą, sąjunginių respublikų partiniame ir valdžios aparate turėjo dirbti ne iš Maskvos atsiųsti žmonės, o vietos pareigūnai, vadinamieji nacionaliniai kadrai.

Lietuvoje atvykėliai pirmiausia buvo pradėti guiti iš vadinamųjų jėgos struktūrų. 1953 metų balandžio 10 dieną iš pareigų atleidžiamas saugumo ministras Piotras Kondrakovas, į jo vietą paskiriamas lietuvis Jonas Vildžiūnas, beje, buvęs aršus stalininių represijų vykdytojas. Tačiau L.Beriją tenkino ne visi, net ir lietuvių tautybės buvę vadovai. Kai kuriuos jų buvęs "tautų vado" parankinis kaltino ne tik neteisėtomis represijomis, bet ir nesugebėjimu vadovauti. Suprantama, kad naująja nacionaline politika L.Berija siekė ne tik sudaryti tvirtą savo valdžios atramą respublikose, bet ir atsikratyti aiškių oponentų, idėjiškai rėmusių stalinizmą. Tautybė šiuo atveju nebebuvo svarbi. Tamsūs debesys ėmė tvenktis virš Lietuvos komunistų vadovo A.Sniečkaus galvos.

Tačiau norint nušalinti A.Sniečkų, reikėjo įtikinamų argumentų. Ir štai čia bet kokį esamą ar menamą pasipriešinimą J.Stalino valdžiai negailestingai triuškinęs L.Berija staiga pasirodo kone sunaikintos lietuvių ginkluotos rezistencijos gynėjas. Iš sovietinės Lietuvos MVD jis skubiai pareikalauja išsamiai išanalizuoti, kaip buvo slopinamas partizaninis judėjimas. Tokio užklausimo tikslas buvo suprantamas: trūks plyš reikėjo parodyti, kad partizaninį judėjimą Lietuvoje sukėlė būtent nacionalinės politikos neišmanančio A.Sniečkaus nepagrįstos represijos prieš niekuo dėtus gyventojus. Studijuodamas gautus dokumentus, analitines pažymas ir slaptai į Lietuvą atsiųsto savo padėjėjo pateiktą informaciją, L.Berija, A.Sniečkui nieko nė nenujaučiant, jau rengia slaptą pažymą apie nepatenkinamą padėtį Lietuvoje.

Įdomu pastebėti, kad "naujosios nacionalinės politikos" poligonu iš pradžių tapo ne visos sovietinės respublikos, o tik Lietuva ir Ukraina. Šis faktas turi didelę reikšmę, bandant nuspėti pačių netikėčiausių įvykių versijas, tačiau apie jas pakalbėsime kiek vėliau.

Kol kas, 1953 metų gegužę, L.Berija SSKP CK prezidiumui siunčia du raštus, juose nurodo abiejų minėtų respublikų saugumo žinybų darbo trūkumus, kovojant su pogrindžiu. Šis sovietinės Lietuvos vadovus apkaltina pačius sukėlus antirusiškas ir antisovietines nuotaikas, nes jų sprendimais į aukščiausius valdžios postus buvo skiriami rusai, o tai trukdė suartėti su žmonėmis. Nepraeis nė savaitė, kai SSKP CK vadovybė apkaltins LKP vadovus tuo, kad jų vykdyta nacionalinė politika esanti svarbiausia priežastis, trukdanti pažaboti "buržuazinį nacionalizmą". Kaltinimas, savaime suprantama, absurdiškas, nes bet kokiai LKP politikai visada buvo diriguojama iš Maskvos, tačiau norint mušti šunį, pagalį atrasti tuomet nebuvo sunku.

Taigi A.Sniečkui metama daugybė kaltinimų: jis neišmanąs "lenininės-stalininės nacionalinės politikos", nesugebąs pažaboti partizanų judėjimo, nekontroliuojąs padėties ir neturįs realios valdžios. Tačiau svarbiausia, nutarime pripažįstama, kad tikroji valdžia Lietuvoje priklauso "pogrindžio prezidentui Jonui Žemaičiui". Ši frazė oficialiame Kremliaus dokumente atrodo stačiai neįtikėtina, nes ja tarsi pripažįstama, kad pogrindžio partizanų vadas yra tikrasis faktinis Lietuvos vadovas. Vėliau tai duos pagrindo jau visiškai neįtikėtinai istorijai, kuri nežinia kuo būtų pasibaigusi, jei L.Berija vasarą nebūtų suimtas. Tačiau iki to dar liko beveik pora mėnesių, jų pakaks, kad visa, kas vyko vėliau, būtų apipinta neatsakytais klausimais ir neįmintomis mįslėmis.

Tuo metu nutarime pripažįstama, kad "nacionalistinis pogrindis" vis dar naudojasi didele gyventojų parama, ir dėl to kaltas ne kas kitas, o sovietinės Lietuvos vadovai, pavedę naikinti rezistentus saugumo organams, kurių metodas buvo vienas - masinės represijos bei karinės operacijos. Šių operacijų metu buvę nepagrįstai suimta, įkalinta ir ištremta labai daug žmonių. Reikia pastebėti, kad, turėdamas tikrą informaciją apie įvykius Lietuvoje, L.Berija pirmą kartą sugebėjo įpiršti SSKP CK vadovybei pakankamai realų situacijos vertinimą.

Toks nutarimas sukėlė paniką stalinisto A.Sniečkaus vadovaujamoje Lietuvosts aukščiausioje nomenklatūroje. Be abejo, gelbstint savo kailį, Lietuvos komunistų vadovui ir jo parankiniams teko formaliai pritarti, kad padėtis sovietų Lietuvoje "įvertinta visiškai teisingai". 1953 metų LKP CK birželio plenume pritariama ir tam, kad reikia išplėsti lietuvių kalbos vartojimą, o į vadovaujančius postus skirti daugiau nacionalinių kadrų. Tačiau, skaitant to meto dokumentus ir kalbas, ko gera, svarbiau atkreipti dėmesį ne į tai, kas ten rašoma ir sakoma, o į tai, kas nutylima. Juk būtent šiame plenume A.Sniečkus beveik nepaminėjo L.Berijos vardo, o juo labiau - jo nešlovino.

Šiaip ar taip, priėmęs kompromisinius nutarimus dėl platesnio lietuvių kalbos diegimo ir nacionalinių kadrų rengimo bei jų priėmimo į vadovaujančius postus, A.Sniečkus išsaugojo savo postą. Plenume nebuvo iškeltas klausimas nei dėl nepasitikėjimo Lietuvos komunistų vadovu, nei kitais marionetinės administracijos pareigūnais. Vėliau įsitikinsime, kad tiek gelžbetoninė A.Sniečkaus linija, tiek jis pats pergyvens ir grėsmingąjį L.Beriją, ir su "atšilimu" siejamą jo įpėdinį N.Chruščiovą, bei sėkmingai sulauks brežnevinio sąstingio laikų.

Vargu ar tokie plenumo rezultatai patenkino L.Beriją, tačiau ryžtingesniems veiksmas jis tuomet dar nesiryžo - jam reikėjo įgyti paramą ir kur kas didesnėje SSRS dalyje - Ukrainoje, Baltarusijoje, ir, suprantama, pačioje Maskvoje.

Tuo metu Lietuvoje tokia L.Berijos politika davė nemenkų rezultatų. Antroje birželio pusėje Vidaus reikalų ministras J.Vildžiūnas jau teikia A.Sniečkui pažymas apie tai, kad žmonės atvirai džiūgauja dėl prasidėjusių pokyčių, ypač - dėl priverstinio rusų administracijos atstovų išvykimo iš šalies.

Šiose pažymose, be abejo, neatsispindi to meto folkloras, kurio vienas ryškiausių pavyzdžių buvo meistriškai perdirbtas plakatas, agituojantis vykti į Volgos-Dono kanalo statybą. Štai Klaipėdoje, pakeitęs vos kelias raides, kažkas sugalvojo šmaikštų kalambūrą: Vietoje raginimo "Vse na Volgo Don", ("visi į Volgą-Doną"), kažkas užrašė: "Vse na dolgo von" ("Visi ilgam lauk").

Nuo 1953 metų vasaros iki lapkričio mėnesio iš Lietuvos buvo priverstinai iškeldinta daugiau nei trys tūkstančiai rusakalbių, dirbusių represinėse, administracinėse ar partinėse struktūrose. Dar apie šeši tūkstančiai jų neteko darbo vietų, panaikinus Lietuvoje sritis, jų administraciją ir kai kurias ministerijas. Žinoma, palyginti su 130 tūkstančių pokaryje į Lietuvą atkeldintų kolonistų, tai buvo lašas jūroje, tačiau net ir šis simbolinis gestas sulaukė didelio Lietuvos gyventojų entuziazmo.

Paskutinis ėjimas

Bet tai dar buvo ne viskas. L.Berija jau rengėsi kur kas rizikingesniam žingsniui. Būtent šis žingsnis po kelių mėnesių leis jo priešininkams suformuluoti kaltinimus, kurie tais laikais vis dar reiškė tik viena - neišvengiamą ir greitą mirtį. Buvęs Lubiankos budelis pamėgins savo tikslams išnaudoti vis dar egzistuojančią ginkluoto Lietuvos pogrindžio vadovybę.

Ankstų birželio 23-iosios rytą Vilniaus oro uoste vyko neįprasta scena: lydimas ginkluotos ir vilkšuniais apsuptos sargybos į karinį lėktuvą buvo įlaipintas Vilniuje kalintas Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis. 12 val. 15 min. "kalinys Nr. 21" jau Maskvos Lubiankos kalėjime, kurio viršininkui buvo perduotas L.Berijos nurodymas "laikyti jį atskiroje kameroje ir organizuoti jam pagerintą maitinimą iš bufeto ir valgyklos".

Vidurnaktį ypatingajam kaliniui liepiama išeiti iš kameros. Jis vedamas laiptais aukštyn į 582 kabinetą, kuriame jo laukia MVD 4-osios valdybos viršininkas G.Utechinas. Apie ką kalbėjo laisvės kovotojas ir saugumo pareigūnas, neaišku, tačiau iš to, kad jo nemušė ir net negrasino, J.Žemaitis suprato, jog jam, Lietuvos pogrindžio prezidentui, šioje partijoje skirtas toli gražu ne pėstininko vaidmuo.

Ir štai, vėlų birželio 25-osios vakarą "kalinys Nr. 21" vėl išvedamas iš kameros ir lydimas į 305 kabinetą, ten jo laukia pats L.Berija. Apie ką visą valandą kalbėjosi šie nesutaikomi priešai? To greičiausiai niekas niekada nesužinos - L.Berijos archyvai tebėra įslaptinti ir, ko gera, nebus prieinami dar ne vienai kartai.

Belieka tik versijos ir analogijos. Yra žinių, kad L.Berija panašaus pokalbio buvo pasikvietęs ne vien Lietuvos pogrindžio vadą.

Iš gulago pas jį buvo atvežtas ir Ukrainos unitų metropolitas Josifas Slipijus bei keli Vakarų Ukrainos partizaninio pasipriešinimo vadovai. Pokalbiuose su jais L.Berija neva žadėjęs suteikti respublikoms platesnę autonomiją, o patiems pasipriešinimo vadams siūlęs reabilitaciją ir plačius įgaliojimus.

Iš pokalbio su ukrainiečiais galima spėti, kad ką nors panašaus L.Berija galėjo siūlyti ir J.Žemaičiui. Šiaip ar taip, būtent tuomet suimtas partizanų vadas pirmą kartą buvo vadinamas ne "banditu" o "lietuviško ginkluoto nacionalistinio pogrindžio vadovu" ir net "pogrindžio prezidentu", tarsi tai būtų dviejų valstybių - okupuotos Lietuvos ir Sovietų Sąjungos - vadovų susitikimas. Beje, minėti žodžiai vėliau dings iš čekistų ataskaitų.

Beveik nėra abejonių, šie keisti susitikimai buvo ne kas kita, kaip dar vienas ėjimas sudėtingame L.Berijos žaidime. Galbūt taip jis norėjo užsitikrinti paramą okupuotuose kraštuose ir palenkti į savo pusę viešąją nuomonę, jos akyse tapdamas "tautų valios reiškėju"? Į ši klausimą šiandien jau niekas neatsakys. Juo labiau kad susitikimas su J.Žemaičiu buvo paskutinis ėjimas L.Berijos pradėtoje partijoje. Kitą dieną sušauktame SSKP CK Prezidiumo posėdyje visagalis saugumo vadovas buvo suimtas.

Tai nebuvo perkūnas iš giedro dangaus: sąmokslas Kremliuje brendo jau senokai. Kurį laiką Prezidiumui pirmininkavęs artimiausias L.Berijos bičiulis G.Malenkovas jautė, kad pastarasis vis labiau nesiskaito su kitų nuomone ir vis aktyviau manipuliuoja už jo nugaros stovinčia galinga represinių struktūrų jėga. Tai buvo suprasta vienareikšmiškai - L.Berija ketina visą valdžią sugniaužti į savo kumštį. Tad L.Berijos nekentusiam N.Chruščiovui nebuvo sunku įkalbėti G.Malenkovą pritarti L.Berijos nušalinimui. Vėliau G.Malenkovas tokio sprendimo galbūt ir pasigailės, nes po L.Berijos nušalinimo jis bus nustumtas nuo realios valdžios.

Tačiau kol kas viskas vyksta pagal planą: L.Berija suimtas. Liepos 2 dienos SSKP CK plenumas priima nutarimą "Dėl antipartinės ir antivalstybinės Berijos veiklos". Beje, plenume dalyvavęs A.Sniečkus, nuolankiai pripažinęs L.Berijos reikštą kritiką, dabar uoliai palaikė buvusio šefo nušalinimą ir pritarė nutarimui, jog L.Berija ketino užgrobti aukščiausiąją valdžią šalyje ir įvykdyti kontrrevoliucinį perversmą.

Tai buvo mirties nuosprendis. Įdomu, kad vyriausiasis Stalino budelis buvo teisiamas visai ne už tikruosius jo kraupius nusikaltimus - masinį nekaltų žmonių kalinimą ir žudymą, ne už tautų genocidą. Lazda, kuria jis mušė tikrus ir menamus J.Stalino priešininkus, atsigręžė prieš jį patį - jis buvo teisiamas kaip "buržuazinių nacionalistų ir tarptautinio imperializmo agentas".

1953 metų gruodžio 23 dieną Maskvoje, Osipenkos gatvėje esančiame požeminiame bunkeryje L.Berija buvo sušaudytas. Jo kūnas sudegintas Butyrkų kalėjimo krematoriume, o pelenai išbarstyti vėjyje. Taip baigėsi pirmasis destalinizacijos etapas. Niekas niekada nebeatsakys į kausimą, ko iš tikrųjų siekė L.Berija, ir kas būtų nutikę su milžiniška imperija, jei jam būtų pavykę įgyti absoliučią valdžią.

Tačiau šalies destalinizacija tęsis. Netrukus prasidės jau kitas etapas, kuriam istorijoje prigis "chruščiovinio atšilimo" vardas. Bet apie tai, kas vyko tuo metu ir kuo tai baigėsi, mes jau rašėme.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"