TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

LDK grįžta į mūsų vaizduotę

2013 05 17 7:05
Podolės Kamenecas - vienas seniausių Ukrainos miestų. XIV a. jis pateko į Lietuvos valdžią. Tada čia buvo pastatyta pilis, kurią valdė Gediminaičių dinastijos kunigaikščiai. Vytauto Balčyčio nuotraukos

Lietuvos visuomenės akiratyje, jos kultūroje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) pradėjo šmėžuoti jau seniai, tačiau, pasak menotyrininkės Irenos Vaišvilaitės, žinios buvo gana skurdžios, o dažnai ir nepagrįstai agresyvios - "čia mūsų, čia mes padarėme, mes pastatėme". 

Neseniai pasirodžiusi šešių lietuvių menotyrininkių bei jų kolegos iš Lenkijos parengta knyga "Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę" gerokai praplėtė mūsų vaizduotėje jau turėtą vienokį ar kitokį šios istorinės teritorijos įsivaizdavimą. "Pačios LDK kaip vientisos teritorijos mes iš tikrųjų jau neįsivaizduojame, apie ją daugiau nežinome, negu kad žinome", - per knygos pristatymą kalbėjo viena iš knygos sudarytojų, meno ir Bažnyčios istorikė, Lietuvos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie Šventojo Sosto I.Vaišvilaitė. Išlikę sakraliniai, pasaulietiniai pastatai, dailės kūriniai - dar neišnaudoti ištekliai regimajai istorijos patirčiai paskatinti, atminčiai atgaivinti. "Lietuviai yra atskirti nuo senosios LDK literatūros. Lenkiškai vyresnioji karta dar paskaito, o jaunesnieji - tik specialiai išsilavinę, lotyniškai moka nedaug kas, senąja rusėnų kalba - dar mažiau kas. Tad norint paskaityti XVII amžiuje parašytus tekstus lietuviams reikia įgyti specialų išsilavinimą, - apgailestavo I.Vaišvilaitė. - Tačiau paveldo objektai daug ką pasako ir kalbos nemokant. Tai universalesni daiktai juos suvokti, vartoti."

Pasak I.Vaišvilaitės, būtų nedovanotina visą gyvenimą domėtis, tyrinėti, bet nieko ta tema neparašyti.

Pasak menotyrininkės, LDK grįžimą į mūsų atmintį, vaizduotę ir supratimą paspartins ir šiuo metu rengiama LDK enciklopedija.

Šešiose valstybėse

LDK (gyvavusios XII, XIII-XVIII amžiais) paveldas šiuo metu išsibarstęs šešiose valstybėse - Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Beje, XV amžiuje tai buvo didžiausia Europos valstybė. Suprantama, kad kiekvienos šalies piliečiai šioje buvusioje bendroje istorinėje erdvėje mėgsta ieškoti to, kas susiję su jų kultūra. Įvairių kelionių vadovų po šiuos kraštus leidžiama daug ir seniai. Tačiau iki šiol nebuvo bandymo visą istorinę valstybės teritoriją reprezentuoti jos paveldo pavyzdžiais.

Architektūros ir dailės paveldas gana ryškus dabartinių valstybių kraštovaizdyje. Be to, jis liudija buvusios valstybės visuomenės ir jos kultūros istoriją. Paminklai primena su jais susijusius įvykius, rūmai ir šventovės - jų fundatorius, statytojus, vienaip ar kitaip susijusias istorines asmenybes.

Kas belikę iš didingos Sapiegų giminės Čerėjos-Ružanų šakos rezidencijos. Pagrindinio rūmų korpuso su arkadų galerija griuvėsiai Ružanuose (Baltarusija).

Knyga buvo rašoma ne vienus metus, nes kiekvienas joje pristatytas paveldo objektas yra iš tikrųjų autorių aplankytas, apžiūrėtas, nufotografuotas. Leidinys, pasak sudarytojos, gali būti ir savotiška paskata kitiems padaryti dar geriau, nes prie buvusios valstybės paveldo vis grįžtama įvairiomis formomis. "LDK prisiminimas vis dažniau šmėsteli ir kalbant apie dabartinę Lietuvos geopolitinę padėtį, ir ieškant būdų, kaip istorine patirtimi pasinaudoti dabar", - sakė I.Vaišvilaitė. Pasak knygos idėjos autorės, būtų nedovanotina visą gyvenimą domėtis, tyrinėti, bet nieko ta tema neparašyti.

Knygoje pristatyti tik LDK gyvavimo laikotarpiu sukurti paminklai. Net ir Vilnius čia pristatytas tik toks, koks buvo LDK laikais - be XIX amžiaus. Suminėti tik tie paveldo objektai, kurie iškilo tuo metu, kai Vilnius buvo LDK sostinė.

Keistai panašu

Žygimanto Augusto ežeras, 1559 m. valdovo iniciatyva iškastas šalia Knišino Lenkijoje, yra vienas seniausių dirbtinių ežerų.

Poetas Vladas Braziūnas prisipažino, kad jam yra tekę nemažai pasivažinėti po LDK platybes. Visur jis jausdavęs kažką bendro, pradedant peizažu. "Suprantama, Ukrainos stepės - tai ne Pasvalio lygumos, tačiau daugelyje miestelių daug kas keistai panašu, - teigė jis. - Panašios net ir liaudies dainos. Kadaise tarnaudamas kariuomenėje Krasnojarske ir nuo šeštos valandos vakaro iki penktos ryto lupdamas bulves su ukrainiečiais kareiviukais išdainuodavau visas Žiūrų dainas. Melodijos beveik tos pačios, tik dainuodavau ne savo kalba. Apie šį keistą melodijų susiėjimą esu kalbėjęsis su folklorininkais, muzikologais. Daugelis šitame dideliame LDK plote atranda keistos savasties."

Poetas pastebėjo, kad LDK erdvė mums svarbi dėl daugelio dalykų - ką nors sužinojęs užfiksuoji, iš pasąmonės vėliau išlenda kiti žinoti dalykai, paskui mintyse jungi istorinius taškus ir suvoki daug daugiau.

Bus atradimų

Mums galbūt labiausiai žinomi, lankomi ir bene arčiausiai esantys LDK paveldo objektai yra Nesvyžiuje, Krėvoje, Myriuje, Lydoje, Naugarduke, Gardine. Besigilinantiems į LDK istoriją knyga atvers kelią naujiems atradimams.

Bonos kalnas Suraže (Lenkija). Manoma, kad čia stovėjusi karališkoji pilis.

V.Braziūnas sakė, kad dabar jau nepakartotų tokios klaidos, kokią padarė pernai. "Važiavome iš Myriaus pilies ir man net į galvą neatėjo, kad visai greta, už kokių 15 km, yra Iškaldzės miestelis. Dabar net iš nuotraukos įsimylėjau nuostabiausią gotikos perliuką jame - LDK laikų istoriją menančią Švč. Trejybės bažnyčią. Bet juk žmogus aklas buvai be tokios knygos. Kažin ar yra tokių specialistų, kurie viską LDK žinotų?" - klausė jis. Šitą bažnytėlę 1449 metais fundavo Lietuvos didikas Mikalojus Nemiraitis. Bažnyčia XVI amžiuje buvo atitekusi evangelikams, vėliau Radvilos ją grąžino katalikams. XVII amžiuje šventovė buvo paversta stačiatikių cerkve, o 1919 metais vėl grąžinta katalikams.

Beje, knygos sudarytojos ne tik pateikia istorinių objektų atsiradimo aplinkybes, bet ir papasakoja jų istoriją, primena, kokias funkcijas per istoriją jie buvo įgavę.

Medilo Šv. Kryžiaus bažnyčia Baltarusijoje savo išore labai primena Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią.

Atsarginė LDK sostinė

V.Braziūnas pasidalijo įspūdžiais, patirtais kelionėse po dabartinę Baltarusiją. "Keistas jausmas apima Ružanuose - pagrindinėje Sapiegų giminės Čerėjos-Ružanų šakos rezidencijoje. Rūmai svarbūs ir tuo, kad XVII amžiaus viduryje, per karą su Maskva, Vilniaus kapitula čia slėpė iš Vilniaus katedros išgabentą šv. Kazimiero karstą. Čia yra dar šeši aukštai po žeme, kur ir Lietuvos iždas buvo slepiamas. Vadinasi, tai buvo tarsi atsarginė LDK sostinė", - svarstė poetas. LDK didysis kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega buvo paskutinis iš savo giminės, kuris Ružanus išlaikė kaip pagrindinį giminės dvarą. Vėliau, kai jo sūnus Pranciškus persikėlė gyventi į Dziarečyno rezidenciją, kompleksas ėmė nykti.

Tačiau V.Braziūnas prisipažino, kad jam keliaujant po Baltarusiją nerimą kėlė gana spartūs restauravimo, atstatymo darbai - per mėnesį kitą naujai iškyla koks nors sugriuvusių rūmų fligelis, atvažiavus dar po kelių mėnesių - jau ir kitas atstatytas. "Kažin ar tokiu tempu dirbant lieka vietos tyrimams, archeologijai?" - klausė jis.

Smalėnų (Baltarusija) pilies griuvėsiai. Smalėnus Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis atidavė valdyti savo žmonai Elenai, o po jos mirties Žygimantas Senasis vietovę padovanojo kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui. XVII a. kunigaikščiai Sanguškos čia pastatė renesansinę pilį.

Sunkiai atrandami

Pasak LDK istorijos tyrinėtojo prof. Rimvydo Petrausko, LDK mūsų gyvenime tikrai yra nemažai. "Aktualizacija, populiarizacija vyksta įvairiais būdais, pavyzdžiui, jau net praktiškai žygiu žemaitukų žirgais įrodyta, kad Vytautas tikrai galėjo pasiekti Juodąją jūrą ir ten pagirdyti savo žirgus, - sakė jis. - Reaguodamos į žinias apie mūsų paveldą Baltarusijoje ir Ukrainoje, kelionių agentūros siūlo patrauklius turistinius maršrutus. Natūralu, kad mums įdomu keliauti po tas vietas, kurios susijusios su Lietuvos praeitimi."

Kai kurie kadaise buvę svarbūs LDK centrai, dvarai šiuo metu sunkiai atrandami - daugelis jų mažuose kaimuose, kai kurie - plyname lauke, miškuose. Pasak istoriko, suradus kai kurias vietoves dar reikia sugebėti daug ką įsivaizduoti - kaip kas čia kadaise buvo. "Tų vietovių aprašymai ir ikonografinė medžiaga leis keliautojui į atmintį, į vaizduotę susigrąžinti LDK, - teigė R.Petrauskas. - Vien jau dėl to knyga turės didelį pasisekimą, kad norintieji pažinti LDK galės lengviau tai padaryti." Be to, istoriko pastebėjimu, šis kelionių vadovas iš kitų išsiskiria dar ir tuo, kad knygos sudarytojai LDK epochą tyrinėja ne vienus metus ir pateikia patikimą informaciją apie aprašomus paveldo objektus.

Lenkijoje, Raigardo ežero pusiasalyje ant piliakalnio stovėjusi jotvingių pilis. 1422 m. Melno sutartimi Raigardo miestelis buvo atitekęs Lietuvai. Ežero viduriu ėjusi Lietuvos ir Ordino valstybių siena.

Viskas - "mūsų"?

Istorikas dr. Darius Baronas, LDK paveldu susidomėjęs dar nuo moksleiviškų metų, vartydamas knygą prisiminė tas vietoves, kuriose kadaise teko lankytis, lygino, kaip jos pasikeitė. "Maloniai nustebino Baltarusija, ypač po gaisro atstatytas Vitebskas. Tačiau Krėvos pilies griuvėsiai kaip stovėjo, taip ir tebestovi, - sakė jis. - Po dar kokių 20 metų beveik nieko nebeliks."

Pasak R.Petrausko, knygoje nėra įkyraus aiškinimo, kad tai mūsų paveldas, kad mes čia viską pastatėme. Jis prisiminė naujausius įspūdžius, kurie iš šalies atrodo gana juokingi. Neseniai su studentais lankantis Ukrainoje, Vyšnivecio dvare pokalbis su vietiniu gidu vaizdžiai iliustravo visoms buvusios LDK tautoms būdingą paveldo savinimąsi. "Paklausėme, ar dažnai čia lankosi turistai iš kitų LDK kraštų. Sako, būna ir lietuvių, bet daugiausia lenkų, - pasakojo R.Petrauskas. - Gidas prisiminė vieną dieną, kai iš pradžių atvyko lenkai, kurių vadovas garsiai aiškino, kad Vyšnivece viskas lenkų. Paskui apsilankė rusai, jiems irgi čia - viskas jų. Galiausiai vakare vos spėdami įbėgo uždusę lietuviai, jų gidas taip pat aiškino, kad čia viskas - lietuvių."

Kostomlotų valdą (Lenkija) 1412 m. kunigaikštis Vytautas padovanojo Bresto augustinų vienuoliams. 1631 m. pastatyta medinė Kostomlotų cerkvė - vienintelė iki šiol veikianti LDK laikais statyta unitų šventovė iš kadaise tankaus Palenkės medinių cerkvių tinklo.

Pasak R.Petrausko, pirmiausia turėtume suvokti, kad paveldas yra ten gyvenusių žmonių.

Knyga lietuviams

I.Vaišvilaitė pabrėžė, kad knyga parašyta lietuviams. "Jei norėtume versti į kokią nors kitą kalbą, reikėtų daug ką perrašyti, bent jau įvadus, - teigė ji. - Knyga apeliuoja į tai, ką žino, ką įsivaizduoja ir kas gali sudominti lietuvius. Net ir maršrutas per Vilnių - grynai lietuviškas. Lenkai ar vokiečiai turi savo Vilniaus naratyvą, į miestą žvelgia kitaip, juos domina kiti dalykai nei lietuvius."

Nors knyga parengta kaip kelionės vadovas, sudarytojos sąmoningai vengė asmeninių šių dienų įspūdžių, nepasidalijo informacija, kuo ir kaip nuvažiuoti prie vieno ar kito objekto. Tokios informacijos nėra, nes ji po keleto metų vis tiek pasentų ir būtų bevertė. Pasak I.Vaišvilaitės, knyga yra padėjėja kelionėje, tačiau, anot jos, būtų neįdomu keliauti, jei pačiam nereikėtų nudirbti kokių nors pasiruošimo darbų - turi pats išsiaiškinti, kaip nuvažiuoti, kur nakvoti. Ne visi objektai yra prie judrių plentų ar miestuose. Daugelis šiuo metu stovi tiesiog laukuose, miškuose, atokiau nuo gyvenviečių. Kur kadaise virė dvarų gyvenimas, dabar - apleisti užkampiai. Tad jų atradimas - irgi nuotykis.

Chotyno (Ukraina) - Besarabijos miesto - tvirtovė XVI-XVIII a. pakaitomis priklausė Moldavijai, Lenkijai, Turkijai. Lietuvai Chotynas reikšmingas kaip dviejų lemtingų mūšių vieta. LDK didysis etmonas J.K.Chodkevičius 1621 m. čia užkirto kelią triskart didesnei turkų kariuomenei. 1673 m. Lenkijos didžiojo etmono J.Sobieskio bei LDK etmonų M.K.Paco ir K.Radvilos vadovaujamos kariuomenės nugalėjo turkus.

Daug ko nežinome

Vasarą stebint gana gausius būrius lenkų turistų, zujančių po Vilniaus senamiestį, knyga galbūt paskatins ir lietuvius labiau pasidomėti Lenkija, nes ten yra tikrai daug mums įdomių objektų. Pavyzdžiui, ar daug kas žino, kad šalia kadaise karališkuoju miestu vadinto Knišino Vytautas Didysis buvo įsirengęs medžioklės dvarą, o XVI amžiuje LDK kancleris Mikalojus Radvila pasistatydino rūmus. Tai ir Žygimanto Augusto jaunystės miestas. Jame 1572 metų liepos 7 dieną valdovas ir mirė. Sakoma, kad sarkofagas su Žygimanto Augusto širdimi miesto aikštėje stovėjo iki 1827 metų, paskui perkeltas į miesto Šv. Jono apaštalo ir šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kriptą. Šiandien Knišinas - mažytis provincijos miestelis. Karališkųjų rūmų - nė žymės. Manoma, kad jie stovėję ten, kur dabar - Bonos kalnas. O už 4 km nuo miestelio - Žygimanto Augusto ežeras, 1559 metais iškastas valdovo iniciatyva. Tai vienas seniausių mūsų kraštų dirbtinių ežerų.

Kodenis (Lenkija) LDK priklausė ir po Liublino unijos - iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Kodenio Šv. Dvasios cerkvė bažnyčia paversta, kai Sapiegos atsivertė į katalikybę. Tai vienas iš nedaugelio mūsų laikus pasiekusių LDK gotikinės architektūros pavyzdžių.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"