TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

LDK iš paukščio skrydžio

2016 03 18 6:00
Goniondzo dvaro (Palenkės vaivadija) pietrytinių ribų žemėlapis. Sukūrimo vieta nežinoma, XVI a. Gedimino Bernoto nuotraukos

Žemėlapis šiandien yra mums įprastas ir savaime suprantamas dokumentas, leidžiantis orientuotis tam tikroje teritorijoje ir sudarytas griežtai laikantis taisyklių. Kartografijos mokslui užgimstant XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), žemėlapio kūrimas daug labiau priklausė nuo paties kūrėjo išmonės ir vaizduotės. Jis teikė informaciją ir tų laikų keliautojams, ir mūsų laikų tyrėjams.

Dažnas įsivaizduoja, kad senųjų laikų žemėlapiai – daugiau meno kūriniai nei informacijos šaltiniai. Net ir istoriografinėje literatūroje senieji žemėlapiai dažniausiai naudojami bene tik kaip iliustracijos. Neseniai išleista knyga apie LDK rankraštinius žemėlapius „Žvilgsnis į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš paukščio skrydžio: XVI-XIX amžiaus kartografijos šaltiniai“ kviečia į juos pažvelgti ne kaip į paveikslėlius, o kaip į tyrimų objektus, teikiančius informaciją ne tik istorikams ir archeologams, bet net ir menotyrininkams. Apie tai „Lietuvos žinios“ kalbėjosi su knygos autoriais Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lektoriumi dr. Tomu Čelkiu ir VU bibliotekos Mokslinių tyrimų ir paveldo rinkinių centro vyresniąja bibliotekininke Valentina Karpova-Čelkiene.

Tomas Čelkis ir Valentina Karpova Čelkienė/Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

„Neiškapstyti“ žinių klodai

– Kaip nusprendėte imtis šio projekto?

Tomas Čelkis (toliau – T.Č.): – Knygos tema – šaltiniotyra, o joje pateikiami ikonografiniai šaltiniai – rankraštiniai LDK žemėlapiai – man pačiam tapo tam tikru atradimu. Kiek žinau, kolegos taip pat po juos aktyviau nesikapstė. Be to, mūsų istorikai, rašydami veikalus, tokio tipo vaizdinę medžiagą dažniausiai naudoja tik kaip iliustraciją, pagražinimą. Norėjome parodyti, kad tokie žemėlapiai patys savaime yra šaltiniai, kuriuos galima tirti.

Juose vaizduojamos teritorijos – tam tikrų vietovių apylinkės. Paėmęs į rankas tokį žemėlapį, archeologas ir šiandien gali imtis ieškoti žemėlapyje vaizduojamų objektų lokalizacijos. Ne visi riboženkliai ir kiti žemėlapiuose nurodomi objektai buvo nukasti sovietmečiu. Šiuose žemėlapiuose yra nurodomi ir tokie objektai, kaip piliakalniai.

Norėjome parodyti, kad tokie dokumentai – Lietuvos istoriografijoje dar neatrastas žinių klodas, laukiantis didesnio tyrinėtojų dėmesio.

– Ar šie dokumentai yra susisteminti?

Valentina Karpova-Čelkienė (toliau – V.K.-Č.): – Šiuos žemėlapius rinkomės pagal dabartinių valstybių teritoriją, nors, žinoma, kad tuo metu, kai jie buvo kuriami, teritorinė struktūra buvo visai kitokia. Skirstėme žemėlapius pagal tai, kurioms šalims priklauso juose vaizduojamos LDK teritorijos – Lenkijai, Baltarusijai, Ukrainai. Nustatyta ir žemėlapiuose vaizduojamų vietovių lokalizacija pagal dabartinį valstybių administracinį padalijimą.

Šiuo atveju sunkiausia buvo su Baltarusijoje esančias žemes vaizduojančiais žemėlapiais. Tam tikrais atvejais galime nurodyti tik dabartinę šios šalies sritį. Tačiau šiuo klausimu galėtų užsiimti ir Baltarusijos tyrėjai, galintys detaliau nustatyti, kur konkrečiai yra žemėlapiuose vaizduojamos vietovės.

Ši knyga nėra baigtinis šaltinis, informaciją visada galima pildyti. Stengėmės palengvinti šį darbą visiems tyrėjams.

T.Č.: – Toks procesas yra nesibaigiantis. Knygoje aprašomi ir atvaizduoti žemėlapiai – tik dalis Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomų dokumentų. O jų yra daugiau kitose atminties saugojimo institucijose – Mokslų akademijos bibliotekoje, Valstybės istorijos archyve ir kitur.

Vingio dvaro (Vilnius), parko ir Mokytojų seminarijos sodo planas. Vilnius, 1799 m.

V.K.-Č.: – Ėmėmės daugiausia tik vieno fondo žemėlapių, atrinkome įvairius pavyzdžius. Ši publikacija rengta ilgą laiką, peržiūrėjome ir tyrėme bei aprašinėjome daug dokumentų. Stengėmės atrinkti seniausius ir įdomiausius rankraštinius kartografinius šaltinius. Atsirado reta galimybė pamatyti šiuos nepublikuotus, anaiptol ne visiems žinomus rankraštinius dokumentus.

Galima nagrinėti ne tik kiekvieną žemėlapį atskirai, bet ir pažvelgti į juos kompleksiškai. Pavyzdžiui, kai kuriuose žemėlapiuose vaizduojamos tos pačios teritorijos valdų ribos skirtingais metais. Atsiskleidžia raida, procesas, užfiksuotas ant lapo.

– Kokį laikotarpį apima atrinkti žemėlapiai?

T.Č.: – Seniausi yra XVI a. pavyzdžiai, vėliausi – XIX a. pradžios pavyzdžiai, nes, kaip parodė tyrimas, kurį laiką net ir po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo dar nebuvo sunaikinti visi senieji institutai, žemėvaldos struktūra, iš dalies ir biurokratinis aparatas. Net ir Trečiasis Lietuvos Statutas Rusijos imperijoje galiojo iki 1840-ųjų. Iš esmės tie žmonės, kurie dirbo matininkų darbą ir braižė žemėlapius, tuo pačiu užsiėmė ir toliau.

Penki seniausieji (XVI a.) pavyzdžiai yra Palenkės žemėlapiai, kuriuos galėjo būti užsakiusi karalienė Bona Sforca, turėjusi tame krašte nemažai žemių. Galėjo būti prisidėję ir Radvilos. XVI a. Palenkėje buvo daug dykrų, kurias siekta kolonizuoti, todėl žemėlapiai tapdavo dokumentais, liudijančiais tų žemių įsisavinimą. Šiuo atveju žemėlapis nebuvo tiesiog lapas, į kurį buvo gražu žiūrėti, o juridinę galią turintis dokumentas, kurį buvo galima naudoti ir teisme.

XVIII a. buvo net kilęs sumanymas, kad reikia nubraižyti išsamų visų ATR žemių žemėlapį. Tuo tikslu ketinta nurodyti visiems vietos teismo pareigūnams, pakamariams, braižytojams parengti detalius savo vietovių žemėlapius, kurie vėliau būtų surinkti į vieną, labai išsamų visos valstybės žemėlapį su tam tikrais brėžiniais, aprašais ir t. t.

Troškūnų (Anykščių r.) miestelio žemėlapis, papuoštas Švč. Trejybės bažnyčios piešiniu ir heraldiniais simboliais. Troškūnai, 1800 m.

– Galima manyti, kad tokie žemėlapiai gali būti plačių tyrimų objektai?

V. K.– Č.: – Jie atspindi gyvenviečių, kelių struktūros raidą. Juos galima skaityti labai įvairiai. Tarkime, menotyrininkas galėtų tirti, kaip tam tikro laikotarpio žemėlapių braižytojai vaizduodavo įvairius objektus, kaip pereita nuo braižymo „judant aplink lapą“ prie sistemingo braižymo nuo lapo apačios. Kaip pereinama nuo paprasčiausių linijų prie dvimačių vaizdų (pavyzdžiui, pastatų), o vėliau ir prie perspektyvinių vaizdų, namus, tiltus arba bažnyčias atvaizduojant taip, kad susidarytų trimačio vaizdo efektas.

Kur baigiasi žinios – prasideda vaizduotė

– Kas braižė seniausius LDK žemių žemėlapius?

T.Č.: – Pirmiausia reikia pažymėti, kad žemėlapiai skirstomi į dvi kategorijas – rankraštinius ir spausdintinius. Pastarieji visiems yra kur kas geriau žinomi. Galima sakyti paprastai: žemėlapiai atsirasdavo ten, kur buvo universitetai, mokslo įstaigos, rengiančios žmones, turinčius atitinkamų gabumų ir viziją.

Šiuolaikiniam žmogui labai paprasta įsivaizduoti, kas yra žemėlapis. Savo galvose turime pasaulio viziją, žinome, kad žemė apvali, kad yra ilgumos ir platumos. Praeities žmogui tai nebuvo taip lengvai suvokiamas ir savaime suprantamas dalykas. Pirmiausia jam reikėjo sau pačiam nusibraižyti tą pažintinį žemėlapį, atspindintį autoriaus įsivaizdavimą, kaip vizualiai turėtų atrodyti tam tikra teritorija. Toks pažinimas kartu su mokslo pažanga pas mus, žinoma, ėjo iš Vakarų.

Pas mus atvykstantys pirkliai, diplomatai ir kiti keliautojai aprašydavo čionykščius kelius, saugius maršrutus, teritorijų miškingumą ir pan. Šiuos aprašus jie parsiveždavo į Amsterdamą, Paryžių ir kitus Europos miestus, kur iš jų ir atsirasdavo LDK ir Lenkijos žemėlapiai. O tos teritorijos, kurių keliautojai nepasiekdavo ir kurių nepažinojo, tapdavo baltomis dėmėmis. Jų plotus žemėlapiuose užpildydavo, pavyzdžiui, mitinių gyvių atvaizdais. Žemėlapiuose laibai aiškiai matyti riba, rodanti, kur baigiasi tų laikų žmogaus žinios ir pasitelkiama vaizduotė.

Taigi, seniausių žemėlapių tikslas buvo vien geografinis – atvaizduoti tam tikras teritorijas. XII-XIII a., pradėjus formuotis teritorinėms valstybėms, atsiradus valstybių sienoms, administraciniam valstybių paskirstymui, iškilo poreikis šią informaciją taip pat užfiksuoti žemėlapyje. Valdovui, kuris dažnai galėjo būti neraštingas, žvelgiant į žemėlapį buvo lengviau suvokti, ką gi jis iš tiesų valdo.

Vėliau kartografijos plėtra tiesiogiai siejasi su mokslo įstaigų atsiradimu ir paplitimu. Taip pat pažangesnės karo inžinerijos mokslo atsiradimu, kai žemėlapius imta braižyti karybos tikslais. Žemėlapiai padėdavo planuoti kariuomenės judėjimo maršrutus, tinkamiausias vietas apsistoti, gamtines kliūtis ir t. t. Šioje srityje labai daug dirbo švedai, kurie karo tikslais nubraižė labai detalius visos Livonijos žemėlapius.

Ylakių, Skuodo ir gretimų dvarų žemių matavimo valakais planas. Sukūrimo vieta nežinoma, XVIII a.

V. K.-Č.: – Dauguma VU bibliotekoje turimų rankraštinių žemėlapių atvaizduoja privačias valdas. Juos užsakantys bajorai vadovavosi tokiais pačiais poreikiais kaip ir valstybė – aiškiai suvokti, kur ir ką jie valdė. Rankraštiniai žemėlapiai buvo pigesni ir reikalavo mažiau darbo nei spausdintiniai. Dažnai jie tapdavo valdų ir turto aprašų (inventorių) papildymais. Žemėlapiai labai praversdavo bylinėjantis su kaimynais. Viena vertus, jie naudoti kaip įrodymai, kur iš tiesų yra valdų riba, kita vertus, juose būdavo užfiksuojamos ir naujos teismo nustatytos ribos.

– Kada žemėlapiai pradėti braižyti pačioje LDK?

T. Č.: – Nuo XVI a. samdyti svetimšaliai, kurie atvykdavo čia, kad nubraižytų užsakytą žemėlapį. Plintant mokslui ir gausėjant išsilavinusių žmonių, atsirado ir savų žemėlapių braižytojų.

V. K.-Č.: – Panašiai situacija klostėsi ir aplinkiniuose kraštuose, pavyzdžiui, Maskvos valstybėje. Nors ši siekė kitų tikslų nei vakarietiškai kultūrai priklausanti LDK. Mūsų krašte pagrindinis tikslas buvo išmatuoti ir atvaizduoti tam tikrą informaciją, o Maskvos valstybėje svarbiausias tikslas buvo susieti valstiečius su konkrečiomis valdomis. Pas mus žemėlapis – juridinis dokumentas, tai Maskvoje – labiau apskaitos priemonė.

T. Č.: – Tai lėmė skirtinga mąstysena. Maskvos valstybėje dominavo bendruomenė, pas mus – individas.

– Bajorams žemėlapiai buvo reikalingi kaip juridiniai nuosavybės dokumentai. Tačiau braižytos ne vien bajorų valdos.

T. Č.: – Galima išskirti keletą žemėlapių kategorijų. Dažniausiai pasitaiko dvarų, privačių valdų žemėlapiai ir planai. Jei bajoras išgalėjo išlaikyti arba samdyti žemėlapio kūrėją, jis turėjo galimybę įsigyti tokį dokumentą. Žemėlapiai galėjo būti braižomi ir teismo pareigūnų (ribų žemėlapių kategorija), kad užfiksuotų teismo proceso metu nustatytas naujas valdų ribas. Už šį darbą taip pat reikėjo mokėti nemenkas sumas. Prie trečios kategorijos galima priskirti bažnytinius žemėlapius, kuriuose vaizduojamos, pavyzdžiui, vienuolynų valdos. Jos vaizduotos labai detaliai, nužymint visą vienuolyno kompleksą, jam priklausančius parkus, vandens telkinius ir t. t. Taip pat atskira kategorija – valstybės užsakymu braižyti žemėlapiai, kurie paprastai skirti valstybės sienoms ir valstybės administraciniam padalijimui atvaizduoti. Prie paskutinės kategorijos priskiriami miestų ir miestelių urbanistiniai planai.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos karalystės sienos bei pasienio muitinių žemėlapis. Sukūrimo vieta nežinoma, 1788 m.

– Kas buvo stambesnis žemėlapių užsakovas – aristokratija ar valdovo dvaras?

V. K.-Č.: – Šiuo atveju apžvelgėme tik dalį VU bibliotekos turimų rankraštinių žemėlapių. Kol kas negalime daryti tokių plačių išvadų. Joms reikalingi tolesni tyrimai. Mūsų surinktuose žemėlapiuose dažniausiai atvaizduotos privačios, bažnytinės valdos.

T. Č.: – Turbūt galima teigti, kad pirmiausia atsirado valstybės užsakymu daryti žemėlapiai. Jų vertės suvokimas greičiausiai bus atėjęs iš Prūsijos, kur vokiškai tvarkingai ir be galo detaliai buvo sudaroma daugybė žemėlapių, vaizduojančių ne tik pačius svarbiausius objektus, bet ir tokius dalykus kaip medgrindos, žemgrindos ir riboženkliai.

Iš pradžių dar ne kiekvienas bajoras suvokė žemėlapių svarbą ir rašto kultūros vertę apskritai. Tačiau ilgainiui bajorai nusižiūrėjo šią „madą“ iš valdovo institucijų. XVI a. pabaigoje bajorai ima suvokti žemėlapį kaip dokumentą, o XVIII a. aiškiai paplinta ir kita jo reikšmė – reprezentacija. Pavyzdžiui, į mūsų rinkinį įtrauktas Užpalių grafystės žemėlapis yra milžiniškas, puoštas heraldiniais Sapiegų giminės simboliais. Jį kabindavo ant sienos, kad būtų galima pasipuikuoti prieš grafo svečius. Kaip ir genealoginių medžių piešiniai, tokie žemėlapiai aiškiai buvo aukšto statuso ir prabangos ženklas. Juos gausiai puošė įvairiais baroko ir romantizmo stilių dekoro elementais. Išryškintos bažnyčios, herbai, vietomis įterptos pavardės. Bajorai konkuravo tarpusavyje, stengdamiesi pasipuikuoti kuo didesniais ir puošnesniais žemėlapiais.

Ko nenubraižydavo, surašydavo

– Tokie žemėlapiai yra meno kūriniai. Neretas įsivaizduoja, kad kuo toliau gilinsimės į praeitį, tuo labiau žemėlapiai primins paveikslus. Ar tai tiesa?

V. K.-Č.: – Seniausius žemėlapius sudaro linijos, jie visai neprimena meno kūrinių.

T. Č.: – Šie žemėlapiai gausiai išmarginti įrašais, papildančiais ir paaiškinančiais grafinį vaizdą.

V. K.-Č.: – Kita vertus, žemėlapių įvairovės būta gana didelės. Viename žemėlapyje tiesiog nubrėžta linija, prie kurios parašyta, kad tai – „Vytauto kelias“, o kitame pavaizduotas miškas ir nepatingėta nupiešti jame gyvenančio briedžio.

T. Č.: – Galutinė žemėlapio forma labai priklausė nuo užsakovo poreikio. Braižytojas dažniausiai pasigamindavo kelis variantus. Juk tai, kad žemėlapį braižančiam inžinieriui jame viskas buvo aišku, nereiškia, kad taip pat lengvai viską suvokė ir užsakovas.

Gardino (Baltarusija) bernardinų vienuolyno planas. Gardinas, 1804 m.

V. K.-Č.: – Todėl seniausiuose žemėlapiuose buvo tiesiog užrašoma, kas ir kur konkrečiai nupiešta. Tokie paaiškinimai atrodė maždaug taip: „čia yra pieva, priklausanti tokiam ir tokiam klebonui, o štai šiame jos krašte dažnai siaučia plėšikai“, arba „čia yra sankryža, kurioje yra pastatytas didelis kryžius, o toliau yra kapinės“. Šie įrašai teikia labai daug informacijos.

T. Č.: – Lygiai taip pat kaip šiandien anuometinis žmogus bet kurią vietą buvo linkęs tapatinti su išskirtiniais objektais. Ir šiandien sakome „esu prie Gedimino pilies“, o ne dėstome jos koordinates. Anais laikais tokiais objektais paprastai būdavo bažnyčios, kryžiai, kapinės, malūnai. Juos žmonės geriausiai žinojo ir pagal juos galėjo orientuotis.

Užsakovas, žvelgdamas į tokius žemėlapyje pavaizduotus objektus, atpažindavo vietovę: „O! Štai čia esu buvęs, žinau šią vietą.“ Jei užsakovas žemėlapio nesuprasdavo, už tai jo sudarytojui galėjo kliūti.

Todėl, pavyzdžiui, viename labai gražiai ir spalvingai pieštame Palenkės žemėlapyje yra sužymėti visi miesteliai, pavaizduoti su varpinėmis, bokštais, rotušėmis (pagal tai galima spręsti, kuris miestelis tuo metu turėjo Magdeburgo teisę). Matydamas visus tuos miestelius, žemėlapio užsakovas galėjo aiškiai suprasti, kurias žemes šiame krašte jis valdo.

V.K.-Č.: – Reikia pasakyti, kad žemėlapiuose nurodomi atstumai buvo gana sąlygiški. Pavyzdžiui, viename Palenkės žemėlapių pažymėtas Gardinas iš tiesų nebuvo taip arti, kaip pavaizduota. Taigi, vaizduojama ne tikroji Gardino buvimo vieta, o tik kryptis.

– Jei tokiu žemėlapiu vadovavosi, tarkime, keliaujantis pirklys, jis orientavosi ne pagal atstumą, o pagal objektus: štai jis privažiuoja žemėlapyje pažymėtą užeigą, vadinasi, jis juda timkama kryptimi?

V. K.-Č.: – Laikui bėgant atsirado atskira spausdintų žemėlapių kategorija, skirta būtent pirkliams. Tai – panoraminiai žemėlapiai. Vietovė vaizduota iš paukščio skrydžio perspektyvos, o orientavimuisi skirti objektai – šonu, taip, kaip juos pamatytų šia vietove keliaujantis pirklys. Tai jam palengvindavo žemėlapyje atvaizduotų objektų atpažinimą. Taip vaizduotos ne tik bažnyčios ar kiti statiniai, bet ir kitas geras orientyras – kalvos. Žvelgiant į tokį žemėlapį net galima suprasti, iš kurios pusės į objektus žvelgė ir autorius, braižęs žemėlapį. Tokiuose žemėlapiuose galima rasti daug informacijos. Pavyzdžiui, dabartinis Brestas nė kiek neprimena senojo, neišlikusio miesto, o viename mūsų turimų žemėlapių yra pavaizduotos visos tuo metu mieste buvusios bažnyčios ir visos – skirtingai!

Kiekvienas žemėlapis – individualus kūrinys

– To meto žmogus neturėjo galimybės pažvelgti į žemę iš paukščio skrydžio. Kaip tuomet jis galėjo braižyti tokius žemėlapius?

Mankovičių dvaro (Baltarusija) piešinys, pavaizduotas Siniakovo palivarko ir Mankovičių dvaro ribų brėžinyje. Medilas, 1628 m.

T. Č.: – Toks yra kognityvių žemėlapių paradoksas. Autorius pirmiausia turėdavo galvoje susikurti vaizdą, iliuziją, kaip jis mato visą teritoriją, tik tada galėdavo „nuleisti“ šią viziją ant popieriaus.

V. K.-Č.: – JAV yra labai pažengusios tirdamos kognityvius žemėlapius. Siekiama suvokti, kaip mąstė juos kūrę žmonės. Pavyzdžiui, tiriamas vaikų kognityvus mąstymas. Vaikas dar neturi pakankamai žinių, kurios būtų paveikusios jo vaizduotę, todėl jo samprata yra artimesnė senųjų laikų žmogaus mąstymui.

T. Č.: – Kai tyrinėji tokius žemėlapius, matai, kad, pavyzdžiui, namai vaizduojami itin realistiškai: su visais langais ir kaminais. Imi galvoti: ką gi tai reiškia? Supranti, kad taip parodomas namo savininko statusas ir turtas. Stiklas tuo metu buvo labai brangus, tad pastato savininkas aiškiai didžiuodavosi kiekvienu įstiklintu langu. Kaminų skaičius taip pat rodo, kad namas yra didelis ir jame yra ne viena, o keletas krosnių.

Pavyzdžiui, viename Palenkės žemėlapių yra pavaizduota siena. Autoriaus suvokimu, būtina buvo pabrėžti, kad ta siena labai ilga, todėl jis nubraižė ilgą ir siaurą žemėlapį.

Kiekvienas toks žemėlapis yra labai individualus kūrinys. Tik XIX a. įsivyrauja mums įprastas objektų žymėjimas simboliniais keturkampiais ar apskritimais.

– LDK buvo daug negyvenamų žemių – dykrų. Kaip jos buvo vaizduojamos?

T. Č.: – Vienuose žemėlapiuose jos visai nepavaizduotos. Nematyta reikalo vaizduoti teritorijos, kurioje nieko nėra. Dykra tais laikais buvo suvokiama kaip pavojų kupina bloga žemė, į kurią net kojos kelti nedera.

V. K.-Č.: – Dažnai žemėlapiuose buvo pažymimos pelkės, t. y. neįžengiami plotai. Jei vaizduota mažesnė teritorija, žemėlapyje būdavo pažymimi miško plotai, nurodant, kad štai šioje vietoje, pavyzdžiui, pušynas.

T. Č.: – Nemažai priklausė ir nuo žemėlapio braižytojo „polinkio į meną“. Kai kurie jų nepatingėdavo specialiai išskirti kokį nudžiūvusį medį, naudodavo daugiau spalvų. Kiti apsiribodavo tik tais objektais, kuriuos manė esant svarbius.

Nuo savamokslių iki dėstytojų

– Ar yra laikotarpių, kuriais dominuoja rankraštiniai žemėlapiai, o kitais – spausdintiniai?

T. Č.: – Šiuo atveju negalima išskirti laikotarpių. Apskritai visada pirmiausia braižytas rankraštinis žemėlapis, kurio pagrindu vėliau galbūt daryta spausdinta versija. Spausdintinis žemėlapis buvo kur kas brangesnis už rankraštinį. Jį rengiant jau dirbdavo ne vienas žmogus, o pats žemėlapis buvo leidžiamas keliais egzemplioriais. Spausdintiniai žemėlapiai buvo tikslesni, kruopščiau parengti ir, žinoma, puošnesni.

Spausdintų, vietos gamybos LDK žemėlapių nėra daug. Dažniau pasitaiko, pavyzdžiui, Prūsijos kartografų sudarytų Lietuvos žemių žemėlapių. Taip pat Livonijos ir Rusijos kartografų sudarytų žemėlapių. Juose paprastai vaizduojamos pasienio teritorijos.

Kiekybiškai pas mus dažniausiai braižyti rankraštiniai žemėlapiai. Juose vaizduojamos mažesnės teritorijos, taigi, pačių žemėlapių yra sudaryta daugiau.

Neravų kaimo (Kaišiadorių r.) žemėlapyje pavaizduota vėjų rožė. Sukūrimo vieta nežinoma, 1785 m.

– Kas gi buvo tie žmonės, kuriuos samdydavo rankraštiniams žemėlapiams braižyti? Koks jų išsilavinimas ar pareigos?

T. Č.: – Pirmiausia tai – pareigūnai. Buvo pakamariai, prie kurių tarnaudavo braižytojai. Tai buvo labiau mokyti žmonės, gana gerai pažįstantys savo pavietą, besiorientuojantys, kur koks objektas yra. Jie turėjo daugiau galimybių pamatyti kitų braižytojų žemėlapius ir mėgindavo kažką panašaus sukurti patys.

Iš pradžių visi šie kartografai buvo savamoksliai. Jie, kaip ir kitų amatų meistrai, imdavo mokinius. Net ir žiūrint į kai kuriuos XVIII a. žemėlapius matyti, kad žmogus nebuvo šio reikalo specialistas. Vaizduodavo, kas jam į galvą šaudavo. Pavaizduodavo tiesiog kuriozinių detalių: viename žemėlapyje nupieštas visiškai neaiškios prigimties gyvūnas – lyg kiaulė, lyg šuo. Autorius kažkodėl nusprendė, kad jį svarbu pavaizduoti.

Vis dėlto XVIII a. ėmė formuotis specialistų sluoksnis. Jie turėdavo baigti mokslus kolegijose, kur studijavo braižybą, matematiką ir turėjo išmokti gražiai piešti. Galiausiai, XVIII a. antroje pusėje, juos imta egzaminuoti Vilniaus universitete. Išlaikiusieji egzaminą gaudavo licenciją dirbti kartografu. Taigi, atsirado specialistai, kurie buvo išmokyti dirbti šį darbą, o geriausieji jų tapdavo ir šios specialybės dėstytojais.

Visi rankraštiniai planai ir žemėlapiai saugomi VU bibliotekos Rankraščių skyriuje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"