TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

LDK Ukrainoje: buvusių žemių susigrąžinimas?

2012 08 20 8:01
Birutės Valionytės nuotraukos/Podolės Kamenecas (Chmelnyckio sritis). Kunigaikščių Karijotaičių pilis. Čia 1370 m. jie perkėlė savo rezidenciją iš Smotryčiaus.

Birutė Valionytė, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarė, jau seniai susidomėjo už Lietuvos sienų išlikusiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldu. "Lietuva nesibaigia Šalčininkais", - kažkada pasakė ji, o šiemet kaip įrodymą pateikė storą, jau trečiąją fotografijų knygą "Didžioji Lietuva".

Pirmosiose knygose Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė supažindino su dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančiu LDK paveldu. Dabartinė 680 puslapių knyga, kuriai medžiagą  autorė rinko aštuonerius metus, pasakoja apie LDK paveldą Ukrainoje (Haličo, Kijevo, Siverų žemėse, Podolėje, Voluinėje, Užkarpatėje, Kryme). Įspūdingose fotografijose - Lietuvos valdovų pastatytos pilys, dvarai, miestai, išlikę piliakalniai, kulto pastatai. Iš viso nufotografuota ir aprašyta 170 paveldo objektų. Lietuvos skaitytojai juos mato pirmąkart. Prie visų nuotraukų pateikti išsamūs komentarai: kas kada statė, kam dovanojo, per kieno rankas ėjo, kas kada valdė. Pateikdama šiuos istorinius faktus knygos autorė konsultavosi su Ukrainos ir Lietuvos istorikais.

B.Valionytė dar ruošiasi išleisti ketvirtą fotografijų knygą apie LDK paveldą dabartinės Lenkijos ir Rusijos teritorijose. "Aš noriu priversti skaitytoją domėtis savo šaknimis, atsakyti į klausimą, kas mes tokie iš tikrųjų esame ir iš kur atėję, nes į šį klausimą dar neatsakyta, - teigė ji. - Baltais mes vadinamės nuo 1845 metų. O kas mes buvome iki tol, jei mūsų kalba gyvuoja kelis tūkstančius metų? Kada panorėsime sužinoti savo tikrąją istoriją ir kada valstybė tam skirs lėšų, yra jau politinis klausimas. Man atrodo, kad tarsi specialiai daroma taip, kad mes būtume ištrinti iš istorijos. Ši knyga mums padės susivokti ir pamąstyti, suprasti, kur mūsų šaknys."

Pasąmonėje - bendras klodas

"Kartais girdisi kalbų, jog Baltarusija vagia mūsų istoriją. Nieko ji nevagia, tai juk ir jų istorija. Suvokime, kad Baltarusija atsirado nuo 1840 metų, kai Rusijos caras Nikolajus I išleido įsaką, draudžiantį vartoti žodžių sąvokas "lietuvis, lietuviškas" ir įvedė terminą "baltarusis, Baltarusija". Taip atsirado Baltarusija, - teigė B.Valionytė. - Iki tol visi, kas gyveno dabartinės Baltarusijos teritorijoje, buvo vadinami litvinais. Štai jums visa kaimynų istorija."

Kaip B.Valionytė įsitikino per visas keliones po Baltarusiją ir Ukrainą, iš pasąmonės eina kažkoks bendras klodas, kurio neatsimename, bet jaučiame. "Kai pasakai, kad esi iš Vilniaus, visų akys sužiba, - sakė ji. - Mes vieni kitus jaučiame. Aš neturiu galvoje oficialiosios politikos, tačiau kai žmogui kur nors prie Gomelio pasakai, kad esi iš Lietuvos, jis priima kaip brolį. Požiūris į mus yra visiškai kitoks nei, pavyzdžiui, į lenkus. Viskas, kas per amžius susiklostė, atsispindi ir dabartinėje sąmonėje."

Baltarusiai dabar bando įrodyti, kad jie nėra rusai. "Beje, slavų mėgstamos, simbolinės tapusios mėlynos spalvos beveik niekur jau nepamatysite. Net tvoros dažomos geltonai, žaliai, rudai, - pažymėjo knygos autorė. - Baltarusiai istoriją iškraipo sau naudinga linkme, pavyzdžiui, vadovėliuose rašo ne Lietuvos Didžioji kunigaikštystė, bet Baltarusijos-Lietuvos kunigaikštystė. Tokio darinio juk nebuvo. Tačiau Baltarusijoje leidžiamas kapitalinis daugiatomis leidinys "Velikae Kniastva Litovskae" (Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė) kelia pavydą. Mes Lietuvoje tokio neturime."

Nearti klodai

Į Ukrainą B.Valionytė intensyviai pradėjo važinėti nuo 2004 metų. "Čia tiek daug mūsų paveldo, jog galima sakyti - nearti klodai, - teigė ji. - Ukrainos istorikai, muziejininkai neskiria lietuviškojo ir lenkiškojo periodo, jiems tai kone tas pats. Kaip tvirtina Ukrainos archeologai, jų žemėse savo šaknų, istorijos ieško rusai, lenkai, turkai. Jie į archeologinius kasinėjimus investuoja dideles lėšas. Tik ukrainiečiai su lietuviais, deja, neatlieka jokių kasinėjimų, nes vis trūksta lėšų šiems darbams. Tik prieš porą metų garsi ukrainiečių istorikė Oliana Rusina išleido 500 puslapių knygą "Ukraina. Hronologija rozvitku vid Batievoi navali do Liublinskoi unii" (apie Ukrainą iki Liublino unijos).

LDK - feniksas iš pelenų

"Skaitant apie Lietuvos istoriją man pirmiausia kyla klausimas, kaip taip staiga iš nieko galėjo atsirasti tokia didelė valstybė -LDK? O gal tai ir buvo senos mūsų protėvių žemės, kurias susigrąžino LDK? Todėl tas procesas ir buvo toks taikus, - svarstė B.Valionytė. - Ukrainos istorikų klausiau, kaip tokia didelė teritorija per vienus metus pakluso Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui. Nėra užfiksuota jokio pasipriešinimo. O gal mus ten laikė savais? Juk LDK kaip feniksas iškilo iš pelenų. Tikriausiai lietuviai sujungė buvusios imperijos likučius į naują valstybę kitu pavadinimu - Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Ši versija turi loginį paaiškinimą."

Knygos autorė aiškina ir tą faktą, kad po visų pergalių galingos valstybės didysis kunigaikštis Vytautas Aukso ordai dar mokėjo duoklę. "Vieni istorikai kalba apie Mėlynųjų Vandenų mūšį, kiti jo nepripažįsta. Galima kelti versiją, kad Lietuva galbūt šitą teritoriją iš ordos išsipirko, todėl ir mokėjo duoklę, - svarstė signatarė. - Tada atsakykime į klausimą, kada perkama toli nuo Lietuvos esanti žemė? Arba kai ji yra ypač brangi, arba tai protėvių žemė. Matyt, taip ir bus. Istorikas Teodoras Narbutas sakė, jog "tauta prie Baltijos jūros ir tauta prie Juodosios jūros susikalbėjo be vertėjo". Tai ir yra atsakymas į šiuos klausimus."

Gubkivas (Rivnės sritis). Semaškų rezidencijos liekanos.

Už Dniestro - Karšuva

Kad dabartinės Ukrainos žemėse mūsų protėvių gyventa dar gerokai iki LDK laikų, B.Valionytei atsitiktinai beveik įrodė pokalbis su Odesos istoriku. "Kai lankiausi Odesos istorijos muziejuje ir ieškojau medžiagos apie Chadžybėjaus pilį, man pasakė, kad jos niekas nenagrinėjo ir medžiagos beveik nėra. Tačiau man parodė suskaitmenintą Radvilos Našlaitėlio žemėlapio dabartinę Odesos sritį. Ten Chadžybėjaus limano dešiniajame krante iš šiaurės į pietus penkta gyvenvietė lenkiškai parašyta Karšuva, - stebėjosi pašnekovė. - Iš kur ant Chadžybėjaus kranto prie Juodosios jūros Karšuva? Kiti pavadinimai irgi neslaviški. Lietuvoje teigiama, kad vakaruose LDK siena ėjo Dniestru. Bet yra išlikęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos paveldėtų žemių sąrašas ir žemėlapis, kuriame aiškiai matyti, kad jo valdos buvo ir už Chadžybėjaus limano į vakarus. Tai klodai, kuriuos dar reikia išsiaiškinti."

Knygos autorė apgailestauja, kad tų neaiškių klodų mes netyrinėjame. "Liūdna, bet šiandien mes vadovaujamės Jekaterinos II sudarytos slaptos komisijos pataisyta istorija, - teigė ji. - Ir apskritai mes turime dėkoti Jūratei Statkutei-Rosales, kuri užaštrino ir iškėlė tuos klausimus, apie ką rašė Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Radvila Našlaitėlis, Teodoras Narbutas."

Pasak pašnekovės, dėl kai kurių J.Statkutės-Rosales teiginių galima abejoti, bet pasidairiusi po Ukrainą B.Valionytė pritaria šios mokslininkės loginei minčiai, nes tai sudaro vientisą istoriją.

Novomalynas (Rivnės sritis). XIV a. čia stovėjusią pilį Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila XIV a. pab. perstatė į medžioklės ir gynybinę pilį. Taip jos liekanos atrodo šiandien.

Atradimai prie Dniepro

B.Valionytę maloniai nustebino Zaporožės, Nikapolio ir Chersono archeologai, kurie muziejų iniciatyva pradėjo kasinėjimus sečėse prie Dniepro. Jos visos buvo traktuojamos kaip lenkmečio statiniai. Tačiau archeologiniai kasinėjimai parodė, kad jos yra statytos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto. Šios archeologų grupės didžiausias radinys buvo Tiahynės tvirtovės atkasimas Tiahynės upės ir Dniepro santakoje. Taip istorikai atkūrė istorinę tiesą apie garsiąją Tavanės perkėlą, minimą jau Gintaro kelyje. "Tvirtovę čia Vytautas pastatė 1379 metais. Archeologai atkasė jos liekanas, Vytauto statyto vienuolyno pamatus, bažnyčią ir kitus pastatus. Radiniai įtikino, jog šioje vietoje nieko bendro su lenkiškuoju periodu nėra, kaip buvo manyta anksčiau, - pasakojo knygos autorė. - Lenkiškuoju laikotarpiu tik kai kas buvo restauruota, perstatyta. Tokiu būdu į istoriją sugrįžo pavadinimas Tiahynka. Dabar kol kas šioje vietoje yra obeliskas su lenkišku užrašu, kad tai buvusi lenkų sečė. Bet tai netiesa. Ar ne metas Lietuvai čia pastatyti atminimo ženklą savo protėvių garbei. Juk Tavanės perkėla ir Tiahynkos tvirtovė buvo svarbiausias gynybinis pasienio punktas prie Dniepro."

Olyka (Voluinės sritis). Lietuvos magnatų Radvilų tėvonija (XVI-XIX a.).

Gotiškos kultūros nerasta

Prie Dniepro Vytautas pastatė keturias centrines tvirtoves. Veselės kaime ir dabar stovi vienos šių Vytauto pastatytų tvirtovių bokštas. Pasak knygos autorės, penki apatiniai metrai mūro yra autentiški. "Kadangi Dniepre vanduo pakeltas 5 metrais, bokštas visai priartėjęs prie vandens, šalia geležinkelio ir Trubeckojaus vardo vyno daryklos. Tačiau vietiniai bokštą puikiai žino, tikrai parodys, jei paklausite "bašnia Vitolda" (Vytauto bokštas)", - pasakojo B.Valionytė.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas puikiai išmanė istoriją. "Jis atkūrė šimtmečius egzistavusią arteriją Dniepru nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Dažniausiai Vytauto statiniai yra ant skitų gyvenviečių arba šalia jų. O skitai buvo iranėnai, tikrai ne slavai. Kodėl Vytautas pilis ir tvirtoves statė būtent jų gyventose vietose? - klausė ji. - Siūlyčiau atsigręžti į Marijos Gimbutienės darbus. Tačiau prieš statant hidroelektrines ant Dniepro ir prieš pakeliant vandens lygį 1964 metais SSRS Mokslų akademija ten vykdė archeologinius kasinėjimus. Apie dešimt metų dirbo archeologai iš Maskvos, Kijevo ir Kišiniovo. Buvo tyrinėjamos vietovės palei Dnieprą ir Juodąją jūrą. Archeologai rado daug radinių, kurie yra labai panašūs į rastus radinius prie Baltijos jūros. Taigi išvadas pasidarykime patys. "

Podolės Skala (Ternopolio sritis). Totorių sugriautos pilies vietoje kunigaikščiai Karijotaičiai apie 1370 m. pastatė mūrinę pilį. Ją Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš jų 1393 m. atėmė, o Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila padovanojo Krokuvos vaivadai. Vėliau dar ne kartą ta pilis ėjo iš rankų į rankas. Dabar stūkso didingi griuvėsiai.

Kas mūsų, o kas ne?

Pasak knygos autorės, viskas istorijoje labai susipynę. "Kaip vertinti pastatą, kuris, pavyzdžiui, buvo pastatytas mūsų kunigaikščių, bet vėliau vos ne nuo pamatų rekonstruotas, perstatytas lenkų, paskui rusų? Aš manau, jog tai vis tiek mūsų paveldas, nes vietovė buvo įkurta mūsų, - sakė ji. - Arba, pavyzdžiui, Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Poniatovskio rūmai. Ar Lietuva turi teisę teigti, kad tai ir jos kultūros paveldas? Manau, kad taip, nes jis buvo Lietuvos didysis kunigaikštis. Ir tai yra bendras su lenkais paveldas."

Paklausta, kurioje teritorijoje daugiausia išlikusių objektų, B.Valionytė sakė, kad vaizdingumu pribloškiančių daugiausia yra Ukrainoje, o skaičiumi gausiausia Baltarusijoje. "Lenkijoje visko yra ypač daug, juk visas Suvalkų kraštas yra mūsų etninės žemės. Tačiau čia objektus rasti labai sunku, - teigė pašnekovė. - Jokių rodyklių, nuorodų lentelių. Suprantama, kas susiję su lenkų istorija, viskas aiškiausiai sužymėta." Tad sunkiausi darbai V.Valionytės laukia rengiant ketvirtąją knygą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"