TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

LDK valdovai valgė ne prasčiau nei Venecijoje

2011 04 20 0:00
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Istorikas Liudas Glemža, tyrinėjantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų mėgtus gėrimus ir valgius, priėjo prie išvados, kad jų stalas niekuo nesiskyrė nuo Europos karalių.

Tikslių valdovų maisto patiekalų aprašymų istoriniuose šaltiniuose nerasime, tačiau užuominų apie vaišių gausą esama. Tai, pasak istoriko, humanitarinių mokslų daktaro L.Glemžos, dažniausiai pažymi užsienio svečiai, pasiuntiniai, vaišingumą laikydami pagarbos jiems ženklu. Nuo kokių valgių stalai linko, galima susidaryti vaizdą ir iš valdovo dvaro sąskaitų knygų.

Kryžiuočiai gyrė vaišes

"Pirmasis vaišių aprašymas užfiksuotas 1377 m. - vokiečių kronikininkas Vygandas Marburgietis gyrė Lietuvos karaliaus vaišes ir svetingumą. Kadangi karaliaus vardas neminimas, istorikai spėja, kad tai galėjęs būti Kęstutis arba Algirdas. Kaip teigia kronikininkas, mūsų valdovas, pasikvietęs derybų Vokiečių ordino kariuomenės vadus, juos vaišino pietumis, davė midaus ir duonos", - pasakojo nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų vyresnysis muziejininkas L.Glemža.

Vaišingumu pasižymėjo ir paprastai taupus buvęs kunigaikštis Vytautas. "Nors sunku patikėti metraštininko pateiktais skaičiais (be abejonės, jie yra perdėti), tačiau metraštyje užrašyta, kad Vytauto liepimu į Lucko suvažiavimą kasdien buvo siunčiama 700 statinių midaus, neskaičiuojant vyno, 700 telyčių, 700 avinų, 60 stumbrų, 100 briedžių, neskaičiuojant kitų mėsos gaminių, - pasakojo L.Glemža. - Maisto gausa viduramžių Europoje buvo valdovo prestižo, galios ir dosnumo išraiška."

Lietuvos didieji kunigaikščiai stengėsi neatsilikti nuo Europos monarchų. Apie tai byloja istorinės užsienio pasiuntinių užuominos. Kai Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis 1477 m. lankėsi Trakuose, po priėmimo pas didįjį kunigaikštį Kazimierą Jogailaitį ataskaitoje Venecijos dožui rašė, kad šis dvaras "beveik kaip mes gerai gamina ir daug valgo".

Pasak istoriko, nors visokios mados į mūsų kraštą ateidavo pavėlavusios, valdovų dvarą jos pasiekdavo gana greitai. "Didelių skirtumų tarp valdovo dvaro ir Europos didikų nebuvo, mados ir etiketas vėlavo tik iki paprastų gyventojų stalo, - teigė pašnekovas. - Iš valdovų daug ką nusižiūrėdavo didikai, iš didikų perimdavo bajorai, o paskui jau ir miestiečiai bei valstiečiai. Dabartinės mūsų stalo etiketo normos yra atėjusios nuo karalių stalo."

Prieskonių egzotika

Pasak L.Glemžos, egzotiškų prieskonių ir vaisių netrūko jau Vytauto dvare. Jų parūpindavo Vokiečių ordino magistras. "Šio didžiojo kunigaikščio laikais buvo žinomi ryžiai, migdolai, figos, razinos, pipirai, imbieras, muskatas, šafranas, gvazdikėliai, cukrus, - teigė istorikas. - Egzotiški prieskoniai minimi ir Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygose. Žygimanto Augusto laikais asortimentas dar labiau išsiplėtė, tuos pokyčius rodo 1543-1548 m. dvaro sąskaitos (jas neseniai istorikai išleido atskira knyga). Virtuvėje padaugėjo citrinų, alyvuogių, kaparių. Vienas istorikas, apibendrindamas Žygimanto Augusto virtuvę, pasakė, kad ji nelabai kuo skyrėsi nuo šių laikų žmonių. Kadangi Žygimanto motina Bona Sforca nei Krokuvoje, nei Vilniuje nesiskyrė su italų kilmės virėjais, į mūsų kraštą atėjo daug italų virtuvės madų."

Valdovų rūmų teritorijos XV-XVI a. kultūriniame sluoksnyje (atliekų duobėse) archeologai rado egzotiškų tų laikų Lietuvai vaisių kauliukų - vyšnių, slyvų, vynuogių. Natūraliai jos mūsų krašte greičiausiai dar neaugo.

Išlydėjo su 70 patiekalų

Pasak istoriko, kadangi Rusijos carai baiminosi, kad jų pasiuntiniai nebūtų įžeisti, nes tai prilygo caro įžeidimui, šie palikdavo labai detalius savo diplomatinių misijų atsiskaitymus. Pavyzdžiui, 1601 m. vienas pasiuntinys paminėjo, kad per atsisveikinimo su juo pietus Vilniuje buvo patiekta 70 patiekalų iš skirtingų žvėrių ir paukščių, taip pat 30 daržovių padėklų. "Kaip rašo pasiuntinys, valgius keitė tris kartus, atnešdavo raudonojo vyno. Įdomu, kad jau minimos vyno rūšys - alkan, muškatel, malmazėja, romanėja, - pasakojo L.Glemža. - Yra pirmoji užuomina ir apie stalo serviravimą - prieš karalių buvo sudėti paauksuoti indai, o kitur - sidabrinės baltos lėkštės."

Išskirtinis vaišingumas, pasak istoriko, buvo rodytas ir sutinkant pasiuntinius. "Pavyzdžiui, 1648 m. Vladislovas Vaza Prancūzijos pasiuntinius buvo numatęs pasitikti paukštienos (strazdo, jerubės, kurapkos, tetervino ir kt.) bei žvėrienos iš karališkų miškų kepsniais (yra išlikę būsimų vaišių aprašymo planai). Pasninko dienomis svečiams būdavo patiekiama šlyžių, upėtakių, džiovintų ir šviežių lašišų iš Rygos, plekšnių, sūdytų silkių ir kt., desertui - Genujos pašteto, ledinio cukraus, šviežių vaisių ir kaštonų. Tai rodo didelę maisto įvairovę. Atsargai reikėjo turėti liepų midaus ir alaus."

Virtuvės viršininkai

"Nuo XV a. pabaigos Valdovų rūmuose jau buvo atskiras pareigūnas, kuris tvarkė virtuvės reikalus, - teigė pašnekovas. - Didžiojo kunigaikščio dvaro sąskaitų knygose nuo 1503 m. kaip virtuvės viršininkas minimas Raclovas. Didikai turėjo ir savo vynininkus. Pavyzdžiui, XVI a. viduryje didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvare dirbo Tomas Italas, jis rūpinosi vynais, prieskoniais ir staltiesėmis, stalo indais, taip pat ir Venecijos stiklo dirbiniais. Tuo pat metu minimas ir karališkasis virėjas italas Sigismondo Fanelli, gyvenęs Žemutinės pilies rūmų kambaryje virš karališkos virtuvės."

Vienas žinomiausių XVI a. publicistų Mykolas Lietuvis yra pastebėjęs, kad mūsų krašto didikai maitinasi prabangiais iš tolimų kraštų atvežtais valgiais ir geria daugelio rūšių vyną.

Tai, kad virtuvės specialistai buvo laikomi labai svarbiais žmonėmis, pasak istoriko, byloja ir kraičio sąrašas. "Kai Žygimanto Augusto sesuo Kotryna Jogailaitė tekėjo už Suomijos kunigaikščio Jono Vazos, į kraičio sąrašą buvo įrašytas jos asmeninis virėjas Janas Manovskis, vynininkas Kola Italas, 4 vyresnieji virėjai, 2 jaunesnieji ir 4 jų padėjėjai", - sakė L.Glemža.

Vilniaus Žemutinės pilies archeologiniai radiniai byloja, kad XV a. valgant pakako peilių ir šaukštų, o šakutės atsirado tik XVI a. pabaigoje. Pamažu nyko papročiai, kai staltieses naudojo rankoms nusivalyti.

Žiaurios pramogos

Ant medžioklę mėgusių didikų stalo nuolat garavo įvairios žvėrienos kepsniai. "Turbūt vienintelis medžioti nemėgo Žygimantas Vaza, visiems kitiems tai buvo ir pramoga, ir karinių įgūdžių lavinimas, - pasakojo L.Glemža. - Pavyzdžiui, Kazimierą Jogailaitį, XV a. valdžiusį LDK, Lietuvos didikai iš Lenkijos prisiviliojo dar nepilnametį, pripasakoję jam apie žvėrių pilnas girias."

Deja, didikų pramogos neapsiribojo vien medžiokle, jie rengdavo ir žiaurius reginius - pagautų žvėrių pjudymus. "Yra duomenų, kad tokios kautynės vykdavo Trakuose ir Vilniuje, - teigė pašnekovas. - Pavyzdžiui, meška galynėdavosi su stumbru arba mešką pjudydavo šunimis. Per vieną tokią "pramogą" karalienė Bona Sforca buvo sužeista meškos. Įvyko persileidimas ir Žygimantui Senajam ji daugiau nebegalėjo pagimdyti vaikų. Dar blogiau baigėsi Vladislovo Vazos pirmajai žmonai Cecilijai Renatai, Vilniuje stebėjusiai meškų pjudymą šunimis. Kai moteris įėjo į aptvarą pažiūrėti į kampą nulindusio lokio, šis ją sužalojo. Cecilija anksčiau laiko pagimdė negyvą kūdikį, o kitos dienos rytą mirė."

Midų išstūmė vynas

Iš pradžių sauso vyno Lietuvoje, kaip ir visoje Šiaurės Europoje, niekas nevertino, tačiau vis tiek imta sekti europinėmis madomis. Nuo seno mėgtą midų, ypač Kauno liepų, pamažu išstūmė užsieninis vynas. "Iš pradžių išpopuliarėjo graikiškas Malvazijos vynas, manoma, buvęs saldus, o rūgščius vynus mėginta saldinti, - teigė pašnekovas. - Vienas Anglijos pasiuntinys, į Maskvą keliavęs per Vilnių, yra aprašęs viešnagę pas Mikalojų Radvilą Rudąjį. Anglui įspūdį padarė cukrinių žvėrelių figūrėlės, kurios buvo pripildytos vyno. Manau, taip galėjo būti patiektas sausas Reino vynas - figūrėlės buvo skirtos vynui pasaldinti. Istoriniuose šaltiniuose randama aprašymų, kad Lietuvoje ir Maskvoje buvo paprotys vyną užsikąsti cukrumi. Vienas prancūzų keliautojas pasibaisėdamas aprašė pokylį, kai Radvilienė vyną gėrė iš labai didelės taurės ir užsikando dideliu gabalu cukraus. Prancūzui tai atrodė kaip kažkoks atsilikimas. Ne mes vieni nemėgome sauso vyno, visa Rytų ir Šiaurės Europa pakankamai ilgai pratinosi prie jo skonio." Pasak pašnekovo, nuo XVI a. ypač populiarus tapo vengriškas tokajus, jis laikytas karališku gėrimu. Vienas britų istorikas teigia, kad tokajus kadaise buvo raudonas, o ne baltas, kaip dabar. Istoriniuose šaltiniuose esama užuominų, kad "Žygimantas Augustas alaus, kaip kiti lenkai, negėrė. Jis mėgo stiprų vengrišką vyną, o itališko taip nevertino." Pasak amžininkų, jį gerdavo nedidelėmis taurėmis, tačiau nuo pat ryto. Stepono Batoro laikais vengriškas vynas dar labiau išpopuliarėjo (juk pats S.Batoras buvo vengras). Atvežtiniai vynai buvo labai brangūs, tad jais mėgautis galėjo tik karaliai ir didikai.

"Iš Vladislovo Vazos 1636-1638 m. sąskaitų knygų matyti, kad vynas, alus ir midus sudarė septintadalį visų didžiojo kunigaikščio išlaidų", - teigė pašnekovas. Pasak jo, valdovai ir didikai valgė bei gėrė gana daug - kas kiek galėjo. Pavyzdžiui, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis rašė žmonai: "Mano dienotvarkė tokia: keliuosi anksti, priimu pasiuntinius, dalyvauju nereikšmingose diskusijose, o po pietų sėdžiu prie stalo, valgau ir geriu." Net prancūzų pasiuntiniams krito į akis, kad mūsų didikai ypač daug laiko praleidžia prie stalo.

Sumigdavo prie statinių

Kai LDK teritorijoje vynas išpopuliarėjo, jo, pasak istoriko, buvo vartojama labai daug. "Pavyzdžiui, Mykolas Lietuvis, pasišaipydamas iš didikų, rašo, kad šie dar nespėję išlipti iš lovos ryte jau šaukia: "Vyno!" Didikai vynu piktnaudžiavo ir netinkamu metu. Per Stepono Batoro karinį žygį į Maskvos valstybės teritoriją karinėje stovykloje jį aplankė Lietuvos ponų tarybos nariai. Visi iš pat ryto tiek prisigėrė, kad karalius užmigo ir nubudo tik naktį, - pasakojo istorikas. - Arba kitas epizodas: Lietuvos didikai, iš Vilniaus išlydėdami Vladislovą Vazą, gėrė vyną nuo pat ryto. Išlydėtuvėse dalyvavo ir Vilniaus vyskupas. Vėliau visi išėjo į pamaldas Katedroje. Įkaušęs vyskupas supainiojo ceremoniją, už tai gavo pastabų iš karaliaus, kuris, matyt, gėrė saikingiau. Beje, viena populiarių versijų, kodėl žlugo Lietuvos-Lenkijos valstybė, yra besaikis bajorų girtavimas."

Apskritai, pasak istoriko, buvo įsigalėjęs keistas paprotys - svečius taip nugirdyti, kad nė vienas neliktų blaivus. Tačiau, pasak pašnekovo, girtavimas mūsų krašte nebuvo išimtis.

"Prancūzų istorikas Fernanas Brodelis pastebėjo, kad visuose šiauriniuose Europos kraštuose buvo geriama daugiau nei Pietų Europoje, - sakė L.Glemža. - Pietų Prancūzijos, Italijos gyventojai stebėjosi vokiečių samdiniais, kurie užėmę pilį ir radę rūsiuose vyno vienu mauku tuštindavo dideles taures tol, kol čia pat sumigdavo. XVII a. Žemaitijos bajoras Teodoras Bilevičius, kartu su Radvilomis keliavęs į Italiją, pastebėjo, kad italai moka gerti ir nepasigerti, vyną gurkšnoja vaikščiodami ir bendraudami, o ne sėdėdami prie stalo. T.Bilevičius savo prisiminimuose rašė, kad Radvilos labai džiaugėsi, jog sugebėjo pasikviestą įtakingą svečią taip nugirdyti, kad tas ant kojų nepastovėjo. Vėliau jau atsirado raginimų imti pavyzdį iš blaivių tautų."

Su girtavimo problema XVIII a. susidūrė ir Prancūzija. "Jų istorikai yra apskaičiavę, kad Didžiosios revoliucijos metais (1789-1794) vienas Paryžiaus gyventojas per metus išgerdavo 120 litrų vyno", - teigė pašnekovas.

Alus vietoj sriubos

Pasak istoriko, vynas buvo prabangus šventinis gėrimas, o alus vartojamas vietoj sriubos. "Pavyzdžiui, primetus džiovintos duonos į nestiprų alų net kelionės metu galima greitai pasigaminti sriubos, - pasakojo L.Glemža. - XVIII a. net buvusi rekomendacija vaikams gerti alų, o ne vandenį, mat jis dažnai būdavo užterštas ir jį geriant buvo galima apsikrėsti. Kaip mūsų krašte alus atstojo sriubą, taip Prancūzijoje - vynas. Prancūzai pietus pradėdavo vynu. Ir tik Didžiosios revoliucijos metais, kai kamavo didelis nepriteklius, ant pasiturinčių žmonių stalo atsirado sriubos."

XVI a. Lietuvoje tapo žinoma ir degtinė. Ja, pasak istoriko, buvo girdomi plikbajoriai, kad balsuotų taip, kaip reikia didikams, taip pat ir baudžiauninkai, kad jiems nekiltų noras maištauti. Dvarų palivarkuose statomi degtinės "bravorai" nešė didikams pelną, todėl pasirodydavo ir nurodymų valstiečiams gerti šį alkoholinį gėrimą. "Visai degtinės nuvertinti nereikia, šaltuose kraštuose ji gali būti ir priemonė sušilti, tačiau LDK save gerbiantis miestietis ir bajoras degtinės negėrė, ypač jei jam pakako pinigų vynui ar alui, - teigė L.Glemža. - Arabų kadaise išrastą degtinę iš pradžių Rusijoje buvo stengiamasi kontroliuoti - ją buvo leidžiama pirkti ir gerti tik tam tikrose vietose - "kabakuose" (tai mongolų-totorių įvestas terminas), tačiau Rusijoje, kaip žinoma, besaikis degtinės vartojimas greit išplito. Buvo išimčių ir Europoje, pavyzdžiui, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II po mėgstamo vengriško tokajaus neretai išgertuves baigdavo keliomis taurėmis degtinės."

Trūksta tik briedžio lūpos

L.Glemža nesiryžo konkretizuoti, kokius patiekalus iš maisto įvairovės gamino dvaro virėjai, tačiau kaip vertingą kulinarinio paveldo enciklopediją paminėjo neseniai "Baltų lankų" leidyklos iš lenkų kalbos išverstą ir išleistą knygą "Lietuvos virėja" ("Kucharka Litewska"). Vilnietės W.A.L.Zavadskos 1854 m. Vilniuje išleista knyga buvo pirmoji Lietuvoje kulinarinė knyga. Joje surinkti seniausi Lietuvos didikų virtuvėje naudoti receptai, vėliau ir liaudyje išpopuliarėję.

"Ir jokių "cepelinų" čia nerasite. Jie nėra senas tradicinis mūsų krašto valgis, - sakė L.Glemža. - Apskritai bulvės Lietuvoje nelabai greit išpopuliarėjo. Nors jau buvo žinomos XVIII a., niekas jų nesodino ir nevartojo maistui. Rusijoje imperatorienė Jekaterina II jau XVIII a. antroje pusėje vertė valstiečius sodinti bulves. Europoje ši daržovė buvo pagrindinė priemonė apsiginti nuo bado. Nors Lietuvoje žmonės gyveno nelengvai, bulvių sodinti neskubėjo, labiau buvo pratę prie kitų daržovių, mėsos, įvairių grūdų košių ir duonos. Bulvės prigijo tik XIX a."

Stebina minėtos knygos receptai, kuriems net ne visus produktus dabar rastume. Kadangi girios knibždėjo visokių žvėrių ir paukščių, knygoje pateikta elnių, briedžių, šernų kepsnių receptų. Buvo valgomi net kepti žvirbliai, strazdai, kurapkos, jerubės, tetervinai, perkūno oželiai, dabar jau nykstantys ir mekenantys nebent Žuvinto rezervate. Kaip rašoma knygos pratarmėje, vienintelis leidinio trūkumas - nėra aprašymo, kaip gaminti briedžio lūpą ir meškos leteną, mat knygos autorė norėjo pateikti pigesnių ir labiau prieinamų produktų patiekalų receptų.

* * *

Laimėkite knygą

Skaitytojai gali laimėti šią "Baltų lankų" leidyklos knygą. Tereikia skaityti "Lietuvos žinias" ir teisingai atsakyti į klausimą: "Kuriam žymiam Lietuvos žmogui velykinių margučių skutinėjimas tampa filosofija ir meditacija?" Atsakymą rasite viename iš būsimų šios savaitės straipsnių. Rašykite juratem@lzinios.lt arba siųskite paštu į redakciją (pažymėkite "konkursui"). Nuo šiol kiekvieną mėnesį atidžiausi skaitytojai galės laimėti po vieną "Baltų lankų" knygą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"