TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

LDK vidaus karo atomazga: Pabaisko mūšio 580-osioms metinėms paminėti

2015 09 01 13:20
LŽ archyvo nuotrauka

1435 m. rugsėjo 1 d. įvykęs Pabaisko mūšis, istoriniuose šaltiniuose ir moksliniuose tyrimuose žinomas skirtingais vardais: Pabaisko, Ukmergės, Ukmergės-Žirnajos, Šventosios upės kautynės, buvo sudėtingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) XV a. trečiojo dešimtmečio pabaigos ir ketvirtojo dešimtmečio pirmosios pusės vidaus ir užsienio politikos procesų rezultatas.

Simboliška, kad rugsėjo 1 d. žymi dar kelis XV a. ketvirtojo dešimtmečio Lietuvoje vykusius istorinius įvykius, tiesiogiai susijusius su Pabaisko mūšio istorija: 1431 m. rugsėjo 1 d. įvyko Čartorisko paliaubos tarp Jogailos ir Švitrigailos po pastarajam nesėkmingo Lucko karo 1431 m. rugpjūčio mėn., o 1432 m. rugsėjo 1 d. – Ašmenos perversmas, nulėmęs valdžios pasikeitimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Mūšio ištakos

Pabaisko mūšio atomazga pabaigė vadinamosios Lucko politikos 1429–1432 m. ir vidaus karo tarp dviejų Vytauto įpėdinių ir pretendentų į Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą 1432–1435 m. laikotarpį. Šiuo laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mėginta iškelti Lietuvos valstybės statusą iki karalystės rango, buvo dedamos pastangos įtvirtinti savarankiškos Lietuvos pozicijas, ieškota naujų politinių sąjungininkų, kaip atsvaros augančiai Lenkijos galiai. Kita vertus, tokios politikos įgyvendinimas vedė prie aštrėjančių santykių su ilgamete Lietuvos sąjungininke Lenkijos karalyste, LDK politinio elito susiskaldymo, priešiškumo ir atviros kovos.

Šiems įvykiams pradžią davė 1429 m. sausio pabaigoje LDK Lucko pilyje vykęs Lenkijos karaliaus Jogailos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto bei Romos ir Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio susitikimas. Šio viduramžių valdovų forumo metu iškelta Vytauto karūnacijos idėja įnešė sumaišties į Lietuvos ir Lenkijos politinį gyvenimą, tačiau abiejų valstybių santykių žymiai nepablogino.

1430 m. spalio 27 d. mirus Vytautui, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo jaunesnysis Jogailos brolis, Vytauto pusbrolis ir ilgametis varžovas dėl valdžios Lietuvoje – Švitrigaila Boleslovas. Energingas, karšto ir ūmaus būdo Švitrigaila aktyviai ėmėsi savarankiško valdovo pareigų. Tęsdamas Vytauto ryšių su Zigmantu Liuksemburgiečiu politiką, per Lietuvoje apsilankiusį pastarojo pasiuntinį Silezijos bajorą Zigmantą Rotą siūlė jam bendrą politinių veiksmų programą, siekė Vytautui žadėtos karūnos. Tuo metu Lenkija netikėtai užgrobė LDK valdomas pietines Podolės žemes. Kilus karinei įtampai tarp Lietuvos ir Lenkijos, iškilus būtinybei taikos derybomis spręsti teritorinius ginčus, 1431 m. birželio 19 d. Švitrigaila sudarė sąjungą su Vokiečių ordinu. 1431 m. vasarą Lenkija įsiveržė į LDK Voluinės žemes, užėmė Horodlę, Vladimirą, Zbaražą, apgulė Lucko pilį, tačiau jos nesugebėjo užimti. Švitrigailos sąjungininko Vokiečių ordino karinė pagalba buvo pavėluota, todėl 1431 m. rugsėjo 1 d. buvo sudaryta jau minėta Čartorisko paliaubų sutartis. Beveik metus vyko nevaisingos derybos tarp Švitrigailos ir Jogailos pasiuntinių, Švitrigaila plėtė savo sąjungininkų ratą ir ryšius su Naugardu, Pskovu, Mozūrija, Tvere. Lietuvos ir Lenkijos ginčas atsidūrė ir Bazelio mieste vykusio bažnytinio susirinkimo darbotvarkėje. Visų šių peripetijų atomazga tapo dar viena rugsėjo 1 d. – 1432 m. naktį iš rugpjūčio 31 d. į rugsėjo 1 d. Ašmenoje surengtas sąmokslas prieš Švitrigailą. Švitrigailai pavyko išsigelbėti ir pabėgti į Polocką, o didžiuoju kunigaikščiu tapo Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Lietuva įžengė į atviro konflikto dėl valdžios – vidaus karo – fazę, kurią išspręsti tebuvo galima ginklais. Natūraliai susiformavo Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio sąjungininkų stovyklos, kurias matome 1432–1435 m. kariniuose susidūrimuose: Žygimantą Kęstutaitį rėmė etninė Lietuva, Gardinas, Brasta; Švitrigailą – rusėniškos LDK žemės: Polockas, Vitebskas, Smolenskas, Voluinė, Kijevas. Jai prisiekusį Žygimantą Kęstutaitį parėmė Lenkija, Vokiečių ordinas – Švitrigailą. Romos ir Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis, apsiribojęs tik diplomatine parama, taip pat rėmė Švitrigailos aspiracijas.

1432 m. pabaigoje sulaukęs Livonijos ordino karinės paramos, Švitrigaila mėgino susigrąžinti valdžią Lietuvoje, tačiau 1432 m. gruodžio 8 d. Ašmenos mūšyje patyrė dar vieną karinę nesėkmę. 1433 m. pradžioje, remiamas Livonijos ordino, Švitrigaila įsiveržė į Rytų Lietuvą ir užpuolė Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių apylinkes. 1433 m. liepos – rugpjūčio mėnesiais Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenė, vadovaujama magistro Cisės von dem Rutenbergo, sudavė keletą skausmingų smūgių ir užėmė Borisovą, Krėvą, Zaslaulį, Eišiškes, Lydą. Žygio metu nukentėjo Vilniaus ir Trakų apylinkės. 1433–1434 m. žiemą Švitrigaila dar kartą įsiveržė į etninę Lietuvą, tačiau šį kartą žymesnių pergalių nepatyrė. Daug svarbesniu įvykiu, susilpninusiu Švitrigailos pozicijas, buvo Lenkijos ir Vokiečių ordino sudaryta Lenčicos taika 1433 m. gruodžio 15 d., galutinai eliminavusi Švitrigailos rėmėją – Vokiečių ordino Prūsijos šaką. 1434 m. vasarą sutelktos Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenės žygį sutrukdė nepalankios gamtinės sąlygos – gausūs lietūs ir neramumai pietinėse rusėnų žemėse.

Reziumuojant to meto įvykius, minėtina, kad 1432–1435 m. vidaus karo metu Švitrigaila ir jo pagrindinis rėmėjas Livonijos ordinas surengė 5 karinius (žiemos ir vasaros) žygius į etninės Lietuvos žemes. Šeštąja karine kampanija tapo 1435 m. vasaros žygis, pasibaigęs kariuomenių susidūrimu dabartinio Pabaisko apylinkėse.

Kariuomenių dydis

Viduramžių mūšių dalyvių skaičių amžininkai neretai smarkiai padidindavo. Panašiai nutiko ir su Pabaisko mūšio kiekybiniais rodikliais. Naujausi istoriografijos tyrimai jau leidžia kalbėti nors ir apie orientacinį, tačiau tikslesnį abiejų kariuomenių karių skaičių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio atvesti LDK pulkai galėjo siekti apie 5 000 karių, prisidėjo ir negausios totorių pajėgos. Lenkijos karaliaus Vladislovo III Jogailaičio (1424–1444) atsiųsta lenkų karinė pagalba „800 iečių – apie 3 000–4 000 karių“, vadovaujamų Jokūbo iš Kobylanų. Žygio metu prie Jokūbo iš Kobylanų vadovaujamų karių prisijungė dar apie 500 lenkų – Lietuvos pilių įgulų narių. Iš viso jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėje galėjo kautis apie 9 500 karių.

Švitrigailos ir jį remiančių lietuvių, rusėnų iš rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių (Kijevo, Polocko, Smolensko, Vitebsko) kariuomenę sudarė apie 6 000 karių. Švitrigailos sąjungininko Vokiečių ordino Livonijos atšakos pajėgos, vadovaujamos magistro Frankės von Kerskorfo, kartu su samdiniais ir svečiais iš Vakarų Europos, Silezijos, siekė iki 4 500 karių. Tarp jų būta ir ordino vadovybės giminaičių: olandas Reinholdas van den Rutenbergas, buvusio Livonijos magistro Cisės van den Rutenbergo (1424–1433) brolėnas, Livonijos magistro brolis Bertoldas von Kerskorfas ir kiti. Taigi iš viso Švitrigailos ir jį remiančių livoniečių kariuomenėje galėjo būti 10 000–11 000 karių. Švitrigailos ir jo rėmėjų pusėje, matyt, nebūta vieningo vadovavimo, todėl greičiausiai verta kalbėti apie tris vadus: kunigaikštį Švitrigailą, Livonijos magistrą Frankę von Kerskorfą ir Žygimantą Kaributaitį. Karine patirtimi ir riteriška kultūra išskyrė Žygimantas Kaributaitis (1385–1435) – svarbus XV a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių įvykių dalyvis, dalyvavęs Žalgirio mūšyje, gyvenęs Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto dvaruose, 1412 m. lydėjęs karalių Jogailą į Vengrijos sostinę Budą (tikėtina, kad jis dalyvavo ir tuo metu Budoje vykusiame riterių turnyre). Čekų husitų kvietimu 1422 m. išvyko į Čekiją kaip Vytauto vietininkas (regni Bohemie et Marchionis Moravie gubernator), kur pasiliko iki pat 1434 m. Grįžęs į LDK, jis pasirinko Švitrigailos stovyklą, su juo susirašinėjo dar jam esant Lietuvos valdovu. Savo kronikoje Jonas Dlugošas klaidingai jį nurodė buvus Švitrigailos kariuomenės vadu.

Kariuomenių vadų problema taip pat yra vienas iš istoriografijoje diskutuojamų klausimų. Painiavos čia įneša istoriniai šaltiniai, pateikdami kardinaliai priešingą informaciją. Lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas Lietuvos ir Lenkijos jungtinės kariuomenės vadu ir pagrindiniu pergalės kalviu, talentingai vadovavusiu mūšio eigai įvardijo Jokūbą iš Kobylanų. Kitas, vienalaikis mūšio šaltinis – tuoj po mūšio rašytas nežinomo lenkų dvasininko, galbūt Lenkijos karalystės atstovo ir diplomato Bazelio bažnytiniame susirinkime, Mikalojaus Lasockio laiškas, nurodo, kad jungtinei kariuomenei vadovavo Žygimanto Kęstutaičio sūnus Mykolas Boleslovas Žygimantaitis. Lietuvos metraštis jungtinės kariuomenės vadu taip pat įvardijo Mykolą Žygimantaitį.

Jokūbo iš Kobylanų statusas ir kariniai nuopelnai kautynių metu tiek lenkų, tiek lietuvių istorikų darbuose vertinami dvejopai. Juzefas Skrzypekas, Jonas Matusas, Marekas Plevčynskis ir kai kurie kiti Jokūbą iš Kobylanų įvardijo visos jungtinės Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės vadu, savo vadovavimu reikšmingai nulėmusiu mūšio baigtį. Tačiau Bohdanas Barvinskis, Antonis Levickis, Bronius Dundulis, Edvardas Gudavičius, Romas Batūra, Gžegožas Blaščykas ir kiti istorikai jį vadino svarbiu mūšio dalyviu ir jungtinės lietuvių ir lenkų kariuomenės nariu.

Kita vertus, Jokūbas iš Kobylanų neabejotinai suvaidino reikšmingą vaidmenį siekiant jungtinės lietuvių ir lenkų kariuomenės pergalės. Visų pirma, jo karinė patirtis buvo svarbi dar nuo Didžiojo karo, vykusio 1409–1410 metais. Jį galima vadinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmogumi, valdovo dvaro ir Lietuvos reikalų žinovu. Lietuvoje jis pirmą kartą lankėsi dar 1420 m., vėliau užsitarnavo Vytauto dvaro maršalo pareigas (1425–1430 m.), dalyvavo 1428 m. Vytauto žygyje prieš Naugardą, valdovų suvažiavime Lucke 1429 m. sausio mėnesį. Neabejotina, kad anksčiau užsimezgusi pažintis su Žygimantu Kęstutaičiu ir jo sūnumi Mykolu Vytauto dvare prisidėjo prie abipusio pasitikėjimo ir sutelkto veikimo mūšio metu.

Kariniam žygiui vadovauti Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis pavedė savo sūnui Mykolui Boleslovui Žygimantaičiui (1390–1452), kuris tuo metu jau buvo pagarsėjęs kaip sėkmingas karo vadas, sudavęs ne vieną skausmingą smūgį Švitrigailos pulkams 1432–1434 m. kovose.

Mūšio eiga

Aktyvūs kariniai veiksmai prasidėjo 1435 m. vasarą. Švitrigaila su jį remiančiomis Kijevo, Polocko, Smolensko ir Vitebsko pajėgomis liepos pabaigoje pajudėjo į Rytų Lietuvą. 1435 m. rugpjūčio 20 d. Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenės susijungė ties Breslauja. Tikriausiai čia buvo aptartas galutinis karinės kampanijos veiksmų planas, žygio maršrutas ir tikslas – žygiuojant Ukmergės kryptimi veržtis ir užimti Vilnių bei Trakus. Matyt, Švitrigaila nesitikėjo, kad Žygimantas Kęstutaitis stos į atvirą kovą, ar manė, kad toks mūšis galėtų vykti Trakų ar Vilniaus apylinkėse.

Lietuvių ir lenkų pulkai, susitikę Trakuose, patraukė į šiaurę, tikėdamiesi užkirsti kelią priešui. Rugpjūčio 30 d. kariuomenės susitiko 10 km į pietus nuo Ukmergės, prie šiaurinio Žirnajos ežero kranto ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio. Mūšio vieta buvo netinkama, pelkėta. Padėtį apsunkino prasidėjęs smarkus lietus, suvaržęs abiejų kariuomenių veiksmus. Mūšio likimą nulėmė Švitrigailos stovyklos sprendimas. Po Švitrigailos ir Livonijos magistro Frankės von Kerskorfo pasitarimo buvo nutarta kariuomenei atsitraukti Ukmergės link ir rasti tinkamesnę vietą kautynėms. Ankstyvą rugsėjo 1 d. rytą pradėtas kariuomenės pergrupavimas, besitraukiančios kariuomenės gurguolę dengė Narvos voigto Jono Koningo kariai. Po jų traukė pagrindinė Livonijos ordino kariuomenė, vadovaujama magistro Frankės von Kerskorfo ir Vernerio von Neselrodės. Švitrigailos pulkai sudarė ariergardą. Lietuvių ir lenkų kariuomenė šį manevrą pastebėjo pačiu dėkingiausiu jiems metu, kai Švitrigailos ir livoniečių kariuomenė išsitęsė, o ją į dvi dalis atskyrė Žirnajos upelis. Staigus Jokūbo iš Kobylanų vadovaujamų lenkų puolimas sudavė smūgį livoniečių kariuomenės branduoliui. Lenkų manevrą parėmė Mykolo Žygimantaičio vadovaujami lietuviai. Dalis lenkų puolė besitraukiančią gurguolę. Narvos voigtui Jonui Koningui šį pirmąjį smūgį pavyko atremti. Netikėtas puolimas sukėlė sumaištį ir paniką. Pirmiausiai buvo sumuštas Vernerio von Neselrodės vadovaujamas šv. Jurgio vėliavos būrys, vėliau – ordino magistro būrys. Didvyriškos Jono Koningo pastangos grįžti ir paremti livoniečius buvo bergždžios. Kovoje krito ordino magistras ir buvęs maršalas Verneris von Neselrodė. Prasidėjo masinis kariuomenės bėgimas. Bėgančius rusus ir livoniečius sulaikė Šventosios upė, kurioje daug jų paskendo ar žuvo nuo persekiojančių lietuvių ir lenkų kalavijų. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad dar 15 dienų lietuviai gaudė mūšio apylinkėse besislapsčiusius rusų ir livoniečių karius. Švitrigailai ir Jonui Koningui pavyko iš mūšio pabėgti sveikiems.

Mūšio padariniai ir netektys

Pabaisko mūšis užbaigė Lietuvos ir Lenkijos karų su kryžiuočiais laikotarpį, prasidėjusį dar 1409 m. Taip pat tai buvo paskutinis bendras Lietuvos ir Lenkijos karinis susidūrimas su kryžiuočiais.

Pabaisko mūšio baigtis taip pat galutinai nulėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus karo baigtį. Pergalė mūšyje neabejotinai pakreipė jėgų pusiausvyrą į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio pusę. Švitrigaila buvo sužlugdytas. Mūšio baigtis sudavė lemiamą smūgį Livonijos ordinui. Istoriografijoje taikliai pastebėta, kad Pabaisko mūšis tapo antruoju Žalgiriu – „tuo, kuo Žalgirio mūšis buvo kryžiuočiams, tuo Pabaisko mūšis tapo Livonijos ordinui“. Mūšyje paimtos priešo vėliavos pergalei pažymėti buvo pakabintos Vilniaus katedroje.

Rašytinių šaltinių informacija apie mūšio netektis ir nuostolius daugiau orientuoja į Švitrigailos ir jo talkininkų pusę. Nėra žinoma skaudesnių netekčių jungtinės Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėje, nors jų neabejotinai taip pat turėjo būti. Skaudžiausių žmogiškųjų nuostolių patyrė Švitrigailos sąjungininkas Livonijos ordinas. Mūšyje krito ordino magistras Frankė von Kerskorfas (1434–1435), buvęs Livonijos ordino maršalas (1427–1431), Felino (dab. Viljandis, Estija) pilies komtūras Verneris von Neselrodė, daugelis Livonijos ordino komtūrų, ordino riterių ir svečių (der Meister us Liefflande mit den meisten und obirsten seinen gebietigern...). Nemažai livoniečių pateko į Žygimanto Kęstutaičio nelaisvę. Kai kurių žymesnių belaisvių vardai žinomi iš ordino korespondencijos – žuvusio Livonijos ordino magistro brolis Bertoldas Kerskorfas, Henrikas Rodenbergas, Ditrichas von der Reke ir daugybė kitų.

Mūšyje galvas paguldė ir Švitrigailos pusėje kovęsi Algirdaičiai. Sunkiai sužeistas į galvą ir kaklą Žygimantas Kaributaitis pateko į nelaisvę. Jo mirties aplinkybės po mūšio liko neaiškios. Jonas Dlugošas mini, kad Žygimanto Kęstutaičio įsakymu jis buvo nunuodytas, Motiejaus Strijkovskio kronikoje nurodoma, kad Žygimantas Kaributaitis paskandintas Šventosios upėje. Tikėtina, kad tikroji mirties priežastis – sunkūs sužeidimai mūšyje.

Iš Švitrigailos artimiausios aplinkos mūšyje buvo ir du jo brolio Lengvenio (Simono) Algirdaičio sūnūs: Jurgis Lengvenaitis (miręs 1457 m.) ir Jaroslavas Lengvenaitis (1411–1435). Po nesėkmingos mūšio baigties Jurgis Lengvenaitis kartu su 30 išsigelbėjusiųjų lydėjo Švitrigailą į Polocką, o jo brolis Jaroslavas krito mūšyje. Mūšio lauke žuvo ir keliolika kitų rusų kunigaikščių. Motiejus Strijkovskis savo kronikoje pamini Viazmos, Tverės kunigaikščius. Keliolika kunigaikščių pateko į nelaisvę.

Minėdamas Žygimanto Kaributaičio žūtį, Motiejus Strijkovskis nurodė dar vieną jo likimo bendrininką, paskandintą Šventosios upėje – Vengrijos ir Romos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio diplomatą ir pasiuntinį, iš Silezijos kilusį Zigmantą Rotą. Lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas jį įvertino kaip daug nusipelniusį Vytauto karūnacijai. Iš tiesų tai buvo Zigmanto Liuksemburgiečio diplomatas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalų ekspertas, paties Vytauto vadintas patikėtinio (familiaris) vardu. 1430 m. vasarą jis kartu su kitais Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntiniais nesėkmingai gabeno į Lietuvą Vytauto karūnacijos dokumentus. Po Vytauto mirties ir Švitrigailos paskelbimo didžiuoju kunigaikščiu vežė Zigmantui Liuksemburgiečiui Švitrigailos pasiūlymus dėl karūnacijos ir sąjungos sudarymo. Lucko karo metu 1431 m. rugpjūčio mėn. dar kartą lankėsi Lietuvoje. Pasak Edvardo Gudavičiaus, Zigmantas Rotas – „žmogus, atidavęs visą sielą Lietuvos valdovams iškelti“.

Taika

Tų pačių metų pabaigoje Vokiečių ordinas buvo privestas sudaryti Kujavijos Bresto taikos sutartį su Lenkijos karalyste ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Beveik visą gruodžio mėnesį trukusios derybos pasibaigė taikos sutarties ratifikavimu 1435 m. gruodžio 31 d. Iš LDK pusės taikos sutarties dokumentą antspaudavo Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis, mūšio laimėtojas Mykolas Žygimantaitis, Vilniaus vyskupas Motiejus ir Lucko vyskupas Andrius iš Plonsko, kunigaikščiai Andrius Vladimieraitis, Jurgis Alšėniškis, Vilniaus kaštelionas Kristinas Astikas, Vilniaus vaivada Jonas Daugirdas ir Trakų vaivada Petras Leliušas.

Kujavijos Bresto taikos sutartimi Vokiečių ordinas įsipareigojo nutraukti paramą Švitrigailai, tokiu būdu pripažindamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantą Kęstutaitį, t. y. laikyti didžiuoju kunigaikščiu tik tą, kuris su Lenkijos karaliaus ir jo ponų tarybos pritarimu bus išrinktas. Reikšmingas Lietuvai ir Lenkijai taikos sutarties pasiekimas buvo ordino įsipareigojimas nelaužyti sutarties jokiam valdovui reikalaujant. Šis sutarties punktas buvo nukreiptas prieš Romos ir Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio pastangas remti Vokiečių ordino ir Švitrigailos sąjungą, kaip atsvarą kylančiai Lenkijos ir Jogailaičių dinastijai. 1422 m. Melno taikos sutarties pagrindu Kujavijos Bresto taikos sutartyje dar kartą nuodugniai apibrėžtos Lenkijos karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino sienos.

Atmindamas pergalę Pabaisko mūšyje, 1440 m. pradžioje Žygimantas Kęstutaitis fundavo Pabaisko bažnyčią ir jai dovanojo 12 valstiečių. Šio akto originalas neišliko, tačiau po metų, 1441 m. sausio 3 d., Vilniuje Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis pakartojo Žygimanto donaciją ir patvirtino medaus duoklę iš kitų vietos gyventojų. Iš šio dokumento galime sužinoti pirmųjų rašytiniuose šaltiniuose paminėtų ir Žygimanto Kęstutaičio dovanotų Pabaisko valstiečių vardus: Votrys (Wotris), Pinius (Pinus), Gačius (Gaczus), Gaišys (Gayszus), Šinius (Szinus), Gedutis (Geduczys), Čyžius (Czysch), Dakas (Dako), Jačys (Jaczysz), Sputka (Sputhko) ir sunkiau identifikuojamus Godzyeythoszch ir Teykathos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"