TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ledinis Helsinkio pavasaris

2011 05 20 0:00
Mitingas Molotovo-Ribbentropo paktui pasmerkti. Kryžių laiko buvęs politinis kalinys V.Petkus. Vilnius, 1989 metų rugsėjo 28 diena.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Prieš 35 metus, 1976-ųjų gegužės 12 dieną, grupė žinomų Sovietų Sąjungos disidentų Maskvoje įkūrė vadinamąją Helsinkio grupę. Tais pačiais metais analogiškos žmogaus teisių gynėjų organizacijos buvo įsteigtos ir kai kuriose kitose buvusiose sovietinėse respublikose, tarp jų ir Lietuvoje. Nors Helsinkio susitarimai neatnešė ilgai laukto pavasario, jie paskatino disidentus pradėti viešą rezistenciją prieš sovietinį režimą.

1975 metų rugpjūčio 1-ąją baigėsi Helsinkyje surengta Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija. Jos baigiamąjį aktą pasirašė visi tuomet dar padalytos Europos (išskyrus Albaniją), JAV ir Kanados vadovai. Pasirašė ir Sovietų Sąjungos lyderiai. Sovietų imperijai tai buvo naudinga dviem požiūriais: įsipareigojimai laikytis tarptautinių žmogaus teisių standartų jai reiškė ne daugiau nei pažadai apie pernykštį sniegą, bet tuo metu Helsinkyje buvo užfiksuoti kiti Maskvai be galo svarbūs dalykai, tarp jų - pokarinių Europos sienų neliečiamumas. Kremliui tai reiškė tik viena - kad pasaulis pagaliau pripažins Maskvos teisę į visas jos okupuotas šalis, taip pat ir Lietuvą. Dėl to lietuvių išeivijos organizacijos Helsinkio susitarimą dar prieš jo pasirašymą vertino itin skeptiškai.

Mėgindamas sumažinti Amerikoje gyvenančių išeivių iš sovietų okupuotų ar jų kontroliuojamų kraštų nepasitenkinimą, tuometis JAV prezidentas Geraldas Fordas susikvietė jų atstovus į Baltuosius rūmus ir užtikrino, kad "Jungtinės Valstijos niekada nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimo į SSRS ir neketina to daryti Helsinkyje". Noras nuraminti išeivius visiškai suprantamas - buvę

Baltijos valstybių piliečiai, o ką jau kalbėti apie žmones iš kitų Rytų Europos kraštų (ypač Lenkijos), visuomet turėjo nemažą įtaką rinkimų Amerikoje rezultatams.

Tačiau įtampos ir nerimo susitikimas Baltuosiuose rūmuose nė kiek nesumažino. Juo labiau kad pareiškime, kurį G.Fordas padarė jau oro uoste, prieš pat išskrisdamas į Helsinkį, apie Baltijos valstybių okupacijos nepripažinimą nebuvo pasakyta nė žodžio.

Lazda dviem galais

Tuo metu Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) parengė ir paskelbė memorandumą, kuriame aiškinama, kodėl Lietuva turi teisę į nepriklausomybę, išspausdino šimtus informacinių leidinukų, primenančių, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, buvo antrą kartą neteisėtai okupuota ir kad hitlerinę Vokietiją nugalėjusių sąjungininkių sprendimai dėl pokarinės Europos tvarkos visiškai neatitiko šių kraštų gyventojų lūkesčių. Pačiame Helsinkyje jau konferencijos dienomis vyko žmonių iš Baltijos šalių demonstracijos. Beje, jų Suomijos valdžia aiškiai netoleravo. Vieno demonstracijoje dalyvavusio lietuvio sulaikymas tomis dienomis tik kliūstelėjo alyvos į jau žioruojančias nerimo žarijas.

Maža to, skirtingi Helsinkio susitarimų baigiamojo akto vertinimai supriešino ir išeivijos bendruomenę. Štai Čikagos lietuvių laikraštis "Darbininkas" tomis dienomis tvirtino, kad šis aktas esąs "vienas iš gėdingiausių dokumentų, kurį kada nors yra pasirašęs Amerikos prezidentas". "Europa lieka nepakitusi (padalyta į dvi dalis). Niekas neatstovavo toje konferencijoje 650 mln. žmonių, kurie liko anoje pusėje uždangos ir turi Kremliaus primestas vyriausybes", - rašė Londone leidžiamas "Europos lietuvis".

Dar griežčiau dokumentą įvertino Kanados lietuvių laikraštis "Tėviškės žiburiai": "Visas pasaulis aiškiai mato, kad Helsinkio konferencija yra moralinis antspaudas, patvirtinantis sovietų viešpatavimą Rytų Europoje, - tvirtino dienraštis. - Tai aktas, kuris primena nelemtas konferencijas - Miuncheno, Jaltos, Potsdamo, nieko gero nedavusias pasauliui."

Kita vertus, nemažai išeivių Baigiamąjį aktą laikė normalia tarptautine sutartimi arba bent deklaracija, kuri ne tik moraliai, bet ir politiškai bei teisiškai įpareigos ją pasirašiusias valstybes įgyvendinti pilietines, politines ekonomines, kultūrines ir kitas piliečių teises bei laisves, įskaitant dokumente deklaruojamą tautų apsisprendimo teisę. Kai kam tai teikė vilčių, kad Lietuvos laisvinimo byla ateityje gali baigtis sėkmingai.

Ko buvo vertos tokios viltys, aiškiai matyti pavarčius tuometę sovietų finansuojamą (arba, kaip anais laikais Lietuvoje oficialiai sakyta, - "pažangiąją") išeivijos spaudą, žodis žodin kartojančią sovietinės propagandos klišes. "Apie tautos norą kovoti taip, kaip mes suprantame, neturėtume per daug laisvai samprotauti. Kol kas neturime rimtų duomenų teigti, kad tauta stengtųsi, trokštų kitaip tvarkytis negu dabar. Jeigu sulaukiame duomenų, tai tik apie tai, kad išaugo tautos kūrybinė galia, kad Lietuva pasikeitė, nebeatpažįstama", - trimitavo už KGB pinigus leidžiamas "Nemuno kraštas", leisdamas suprasti, kad apie jokį Lietuvos laisvinimą po Helsinkio konferencijos nebegali būti nė kalbos.

Kaip matome, Baigiamasis aktas buvo tarsi lazda dviem galais. Viena vertus, jis bent jau morališkai įpareigojo dokumentą pasirašiusias valstybes ne tik gerbti, bet ir praktiškai įgyvendinti visas svarbiausias žmogaus teises bei laisves. Be to, jo pirmame skyriuje buvo įtvirtinta nuostata, kurioje sakoma, kad dalyvaujančios šalys "gerbs viena kitos suverenią lygybę ir savitumą, taip pat visas jų suverenumui būdingas ir jį aprėpiančias teises, į kurias įeina konkrečiai kiekvienos valstybės teisė į juridinę lygybę, teritorinį vientisumą, laisvę ir politinę nepriklausomybę".

Regis, ši nuostata turėjo teikti vilčių ir Lietuvai, tačiau būtent tai, kad kiekviena konferencijos dalyvė pripažino viena kitos sienas "neliečiamomis", buvo tikrų tikriausi spąstai. Mat Lietuva ir kitos sovietų okupuotos Baltijos valstybės po karo atsidūrė ne tik už geležinės uždangos, atskyrusios laisvąjį pasaulį nuo komunistinės Rytų Europos, bet ir šiapus SSRS kalėjimo spygliuotos vielos, o nuostata apie neliečiamas sienas aiškiai rodė, kad imperinio lagerio tvora turi amžiams likti ten, kur stovėjusi. "Sovietų Sąjunga pasitarimo rezultatus laiko ne tik Antrojo pasaulinio karo būtinų politinių padarinių susumavimu. Tai kartu ateities apmąstymas, turint galvoje šios dienos realybes ir daugiaamžį Europos tautų patyrimą", - šie tuometinio Kremliaus lyderio Leonido Brežnevo žodžiai, ištarti baigiantis Helsinkio konferencijai, neturėjo palikti jokių abejonių, kad Maskva niekuomet geruoju neatiduos nė pėdos užgrobtos svetimos žemės. Artimiausi 20 metų parodė, kad būtent "sienų neliečiamumas" buvo svarbiausias Kremliaus argumentas prieš bet kokius mėginimus kalbėti apie permainas rytinėje Europos dalyje. Galima sakyti, būtent už šį padėties įtvirtinimą Sovietų Sąjunga sumokėjo pažadu gerbti žmogaus teises. Tačiau sumokėjo nebrangiai - netrukus paaiškėjo, kad šis pinigas buvo netikras.

Vėjas iš Rytų

Jei kas nors Vakaruose tikėjosi, kad Maskva, pasirašiusi Baigiamąjį aktą, ims gerbti žmogaus teises, o juo labiau - nustos persekiojusi disidentus, tas buvo labai naivus. Sovietinei valdžiai šios dokumento nuostatos nieko nereiškė. Tų pačių 1975 metų gruodžio 12-ąją Vilniuje po keturias dienas trukusio proceso 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties buvo nuteistas žymus Rusijos disidentas Sergejus Kovaliovas. Teismas, nepaisydamas Helsinkio susitarimo dvasios, pritaikė jam liūdnai pagarsėjusį RSFSR baudžiamojo kodekso 70-ąją straipsnį - atsakomybę už "antisovietinę agitaciją ir propagandą." Pasak prokuroro, kuris reikalavo tokio nuosprendžio, teisiamojo veikloje, o ypač jo viešai paskelbtuose pareiškimuose, aiškiai matyti "mėginimai primesti sovietiniam žmogui buržuazinį laisvės supratimą". Kiek anksčiau, rugsėjį, Vladimire 8 metams lagerio už tą patį nuteistas ir Rusijos publicistas Vladimiras Osipovas. Vien už sovietų valdžios neaprobuotos literatūros platinimą ar tik jos laikymą į KGB akiratį patekdavo vis naujų žmonės, ir daugumai jų buvo keliamos bylos.

Vienintelis ginklas prieš tokias represijas, vykdomas uždaroje totalitarinėje visuomenėje, buvo viešumas, o jį užtikrinti galėjo tik nuo valdžios nepriklausoma organizacija, fiksuojanti žmogaus teisių pažeidimus ir informuojanti apie juos tarptautinę bendriją bei visų Helsinkio susitarimų Baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybes.

Mintis suburti tokią grupę kilo akademikui Andrejui Sacharovui. 1976 metų gegužės 12 dieną jo bute surengtoje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams buvo pranešta, kad Maskvoje kuriama Helsinkio grupė. Vadovauti jai ėmėsi žymus fizikas profesorius Jurijus Orlovas. Grupei taip pat priklausė Andrejus Amalrikas, Valentinas Turčinas, Anatolijus (Natanas) Ščiaranskis ir daug kitų žinomų disidentų.

Įkurti organizaciją, kuri nuo pirmosios dienos pradėjo veikti ne pogrindyje, o viešumoje, buvo labai drąsus žingsnis. Vargu ar keliolika disidentų, priklausančių Helsinkio grupei, turėjo iliuzijų, kad prieš juos nebus imtasi represijų. Ir iš tikrųjų jau pirmomis organizacijos veiklos dienomis sovietų spaudoje prasidėjo plataus masto grasinimų ir šmeižto kampanija prieš jos narius. Dar nuo Stalino laikų visi žinojo: gerai organizuotos ir koordinuotos publikacijos spaudoje yra ne kas kita kaip tam tikras "artilerijos parengimas" prieš būsimas represijas.

Užbėgdami įvykiams už akių paminėsime, kad pirmi suėmimai ir teismai prasidės jau 1977-aisiais, o 1981 metais grupėje liks tik trys nariai. Visi kiti anksčiau ar vėliau bus represuoti. Sovietiniai teismai jiems už "antisovietinę agitaciją ir propagandą" skirs iš viso 60 metų lagerių ir 40 metų tremties. 1982-aisiais grupė bus priversta nutraukti veiklą ir atnaujins ją tik 1989-aisiais, likus vos porai metų iki Sovietų Sąjungos žlugimo.

Bet grįžkime į 1976-uosius, kai Maskvos disidentų įsteigtos organizacijos pavyzdžiu lapkričio 25 dieną apie tokios grupės įkūrimą pranešė ir Lietuvos disidentai: kunigas jėzuitas Karolis Garuckas, fizikas Einamas Finkelšteinas, buvusi politinė kalinė poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, poetas Tomas Venclova ir buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus. Jis tapo šios organizacijos vadovu. Tą dieną pasirašytame grupės manifeste, be kita ko, sakoma: "Mes tikimės, jog šalys - Helsinkio susitarimų signatarai - atsižvelgs į tai, kad dabartinį Lietuvos statusą nulėmė TSRS kariuomenės įėjimas į jos teritoriją 1940 m. birželio 15 d., ir ypač rūpinsis, kad Lietuvoje nebūtų pažeistos humanitarinės teisės." Tą pačią lapkričio 25-ąją paskelbtas ir Lietuvos Helsinkio grupės dokumentas Nr. 1 "Dėl vyskupų Vincento Sladkevičiaus ir Julijono Steponavičiaus ištrėmimo". Jį, be penkių lietuviškos organizacijos steigėjų, pasirašė ir du Maskvos grupės nariai - jos vadovas J.Orlovas bei Liudmila Aleksejeva. Minėti du dokumentai liudija, kad Lietuvos Helsinkio grupės veikla turėjo savą ypatingą specifiką: ji nuolat primindavo apie Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą neteisėtumą ir itin aktyviai gynė tikinčiųjų teises. Šią specifiką, minint grupės įkūrimo dešimtąsias metines, žurnale "Pasaulio lietuvis" labai gerai apibūdino jos narys E.Finkelšteinas: "Lietuviškoji rezistencija visada veikė dviem frontais - tautiniu ir religiniu... Jokiomis baudžiamosiomis priemonėmis valdžia nepajėgia susilpninti Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir tautinio sąjūdžio pozicijų bei įtakos." Beje, studijoje "Nenugalėtoji Lietuva" skelbiamuose atsiminimuose pažymima, kad vieši pareiškimai apie Lietuvos aneksiją nelabai patiko ir kai kuriems Maskvos grupės nariams. Kai 1976 metų gruodžio 1-ąją, dalyvaujant užsienio žurnalistams, buvo paskelbta, jog "Lietuvos Helsinkio grupė sieks, kad būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, kurią 1940 m. birželio 15 d. okupavo SSRS kariuomenė", tiek J.Orlovas, tiek dalis kitų maskviečių nuogąstavo, jog toks pareiškimas taps puikiu pretekstu saugumiečiams sunaikinti visą grupę.

KGB mėsmalėje

Šiaip ar taip, visi penki lietuvių išeivijos spaudoje ir pogrindiniame leidinyje "Aušra" 1977 metais paskelbto pirmojo manifesto signatarai nurodė ne tik savo pavardes, bet ir adresus, taip pabrėždami, kad ketina veikti viešai ir atvirai, nepaisydami gresiančių KGB represijų, nors jų tikimybė buvo šimtaprocentinė. Ir šių represijų ilgai laukti neteko.

Pirmasis smūgis teko grupės vadovui V.Petkui. 1977 metų rugpjūčio 23-osios popietę jį, besirengiantį su grupės dokumentais vykti į Maskvą, sulaikė saugumiečiai. Disidento bute buvo atlikta daugiau kaip tris valandas (pasak protokolo) trukusi krata. Per ją paimta 17 dokumentų ir dvi portatyvinės rašomosios mašinėlės. Vakare V.Petkus atsidūrė KGB pastato rūsyje esančiame kalėjime ir čia beveik 11 mėnesių laukė teismo. Liepos 13 dieną sovietinis teismas pripažino V.Petkų itin pavojingu recidyvistu ir skyrė jam 3 metus kalėjimo, 7 metus lagerio bei 5 metus tremties.

Toks pat likimas neabejotinai laukė ir kito grupės steigėjo - Ceikinių klebono K.Garucko, kuris 1979 metų kovo 15 dieną parašė Lietuvos komunistų partijos vadovui Petrui Griškevičiui adresuotą "Viešą laišką dėl sovietinės okupacijos padarinių ir tikinčiųjų teisių pažeidimų". Vėliau šis dokumentas buvo paskelbtas ir pogrindiniame leidinyje "Aušra". "Šiandien Lietuva neša okupanto jungą. Jos dirvoje sėjama blogio sėkla. Iš jos atimta laisvė, niekinama jos kalba - daugelyje įstaigų lietuviškai negalima susikalbėti (dokumentacija daug kur tik rusiška, moksliniai darbai, disertacijos privalomi rašyti tik rusų kalba). Lietuvos vaikų širdys kraujuoja, tačiau ji šiandien dar gyva. Ji šaukia iš kalėjimų, iš tremties, iš psichiatrinių ligoninių: AŠ - GYVA! Bet ar ilgai tai truks? Ir kas bus dėl to kaltas?" - taip baigiamas šis penkiolikos puslapių dokumentas.

Vien tokio laiško pakako, kad jo autorius būtų suimtas. Nėra abejonių, jog taip ir būtų nutikę, tačiau 1979 metų balandžio 5 dieną K.Garuckas mirė. Lietuvos Helsinkio grupė patyrė didelį smūgį. Kunigas buvo ketvirtas iš penkių steigėjų, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių nebegalėjo veikti: V.Petkus sėdėjo kalėjime, T.Venclova, nors ir priklausė grupei, 1977-aisiais išvyko į Vakarus, o E.Finkelšteinas 1979 metais iš organizacijos pasitraukė.

Tačiau grupė gyvavo, veikė, ją vis papildydavo nauji nariai. Į mirusio K.Garucko vietą stojo Adutiškio klebonas Bronius Laurinavičius, o kalinamo V.Petkaus darbą perėmė gydytojas Algirdas Statkevičius. Abu disidentai tikriausiai puikiai suprato, kad taip pat neišvengs lagerių ir tremties. Tačiau sovietinis saugumas jiems parengė kai ką baisesnio.

1981 metų lapkričio 25-ąją "Vakarinės naujienos" paskelbė tokį pranešimą: "Lapkričio 24 d. 20 val. 20 min. Žalgirio gatvėje automobilis MAZ-503 (vairuotojas G.Lazutkinas) partrenkė ir mirtinai sužalojo pėsčiąjį." Kitą dieną tas pats laikraštis visus įvykio liudytojus paragino atvykti į Vidaus reikalų ministeriją (VRM). Toks raginimas atidesnį skaitytoją turėjo nustebinti: kodėl eismo įvykį tiria ne automobilių inspekcijos, o pačios VRM pareigūnai?

Atsakymas į šį klausimą paprastas: VRM perėmė bylą todėl, kad tą nelemtą vakarą po sunkvežimio ratais Dzeržinskio (dabar Kalvarijų) ir Žalgirio gatvių sankryžoje žuvo kunigas B.Laurinavičius. Vėliau atsirado du liudytojai - moteris ir moksleivis, kurie pareigūnams tvirtino matę, kaip ant šaligatvio stovėjusį ir žalio šviesoforo signalo laukusį skrybėlėtą vyriškį tiesiai prieš atlekiančią sunkiasvorę mašiną į gatvę pastūmė keturi prie jo priėję vyrai. Tą patį neva savo kolegoms sakęs ir į garažą sugrįžęs sunkvežimio vairuotojas. Kad B.Laurinavičius buvo pastumtas, spėjo ir į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai. Kaip ir reikėjo tikėtis, liudytojai netrukus nutilo, byla greitai buvo numarinta.

1980-ųjų pradžioje KGB suėmė V.Petkaus vieton stojusį A.Statkevičių. Tų pačių metų rugpjūčio 8-11 dienomis surengtas teismo procesas vyko beveik tuščioje salėje, nedalyvaujant net pačiam kaltinamajam. Maždaug 20 dokumentų, liudijančių žmogaus teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje, paskelbusiam ir savo rašinius platinusiam disidentui teismo priimtame nuosprendyje sakoma: "A.Statkevičiaus psichinė būsena ir padarytos visuomenei veikos pobūdis rodo, kad jis yra itin pavojingas visuomenei." Tai reiškė, jog disidentas neribotam laikui siunčiamas į Kaliningrado srityje esančią ir KGB prižiūrimą Černiachovsko psichiatrijos ligoninę.

Reikia prisiminti, kad būtent 1980 metais sovietų valdžia itin suaktyvino puolimą prieš žmogaus teisių gynėjus ir kitus disidentus, todėl KGB ėmėsi pačių drastiškiausių priemonių jiems palaužti ar tiesiog likviduoti. Tai liudija ir B.Laurinavičiaus, ir A.Statkevičiaus atvejis. Pastarasis buvo įmestas į vieną kamerą su keturiais žmogžudžiais recidyvistais ir praleido joje 8 metus. Iš Černiachovsko pragaro disidentas išleistas tik prasidėjus "perestroikai".

Represijų patyrė ne tik dauguma Lietuvos Helsinkio grupės narių - saugumiečiai persekiojo ir terorizavo visus juos pažinojusius žmones. Tačiau ji, kitaip nei analogiškos Maskvos, Odesos, Ukrainos ar Gruzijos organizacijos, nenutraukė savo veiklos iki pat sovietų okupacijos pabaigos. Tad, galima sakyti, Helsinkio grupės veikla pažymėjo paskutinį neginkluoto, bet viešo ir atviro pasipriešinimo sovietiniams okupantams etapą. Bent jau tol, kol imperija dar buvo stipri ir pasirengusi be gailesčio sutraiškyti bet kurį, išdrįsusį stoti su ja į kovą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"