TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Legenda apie keturis komunarus

2012 10 26 8:14
LŽ archyvo nuotraukos/Paminklas keturiems komunarams - po 1926 metų gruodžio 17-osios perversmo sušaudytiems aukšto rango pogrindinės Lietuvos komunistų partijos veikėjams: K.Poželai, R.Čarnui, K.Giedriui ir J.Greifenbergeriui. 1973 metais paminklas pastatytas šalia sunaikintų Senųjų Kauno kapinių, dabar eksponuojamas sovietinių skulptūrų muziejuje Grūto parke.

Lygiai prieš 22 metus, 1990-ųjų spalio 26 dieną, Kauno miesto valdybos nutarimu iš Ramybės parko į Aukštųjų Šančių karių kapines perkelti keturių tarpukariu sušaudytų komunistų palaikai. Ta proga prisiminkime, kaip ir kodėl sovietiniais metais buvo kuriamas "keturių komunarų" mitas.

Keturi komunarai. Šis žodžių junginys jaunesniems skaitytojams turbūt mažai ką sako. Tačiau sovietmečio karta, be abejo, puikiai prisimena ir paminklą Ramybės skveru paverstose Senosiose Kauno kapinėse, ir Komunarų gatvę Vilniuje, ir, žinoma, legendą apie "kruvinojo fašistinio režimo" nužudytus keturis komunistus - Karolį Poželą, Kazį Giedrį, Juozą Greifenbergerį ir Rapolą Čarną. Mitas apie sušaudytus komunarus buvo pasakojamas visiems - nuo spaliuko iki komjaunuolio. Būtent mitas, o ne istorija, nes apie šį įvykį sovietiniai istorijos vadovėliai ar akademiniai to meto leidiniai pasakoja labai šykščiai, o dalį faktų tiesiog nutyli.

Ką žinojo sovietmečio mokinukas apie keturis komunarus? Daugių daugiausia tai, kad įvykus Lietuvoje "fašistiniam perversmui" buvo suimta šimtai komunistų, o keturi jų, sufabrikavus kaltinimus antivalstybine veikla, nuteisti mirti ir ankstyvą gruodžio 27-osios rytą sušaudyti. Gal dar žinojo tai, kad stovėdami prieš šautuvų vamzdžius keturi komunarai giedojo "Internacionalą", taip demonstruodami ištikimybę kovai už revoliuciją ir darbininkų klasę.

Apie kitą šios istorijos dalį tuomet arba kalbėta puse lūpų, arba ji nutylėta visiškai. Tarkime, mažai kas prisimena, kad kartu su žymiaisiais keturiais komunarais buvo teisiami dar du jų kovos draugai - vienas jų nuteistas kalėti iki gyvos galvos, antrasis, gavęs 8 metus kalėjimo, ir visai nutylimas. Užmarštin nugrimzdo ir penktas myriop pasmerktas komunistas, kuriam sušaudymas buvo pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos, o vėliau - dar švelnesne bausme.

Kodėl Antano Smetonos režimas nuteisė sušaudyti būtent šiuos keturis? Kodėl sovietiniai istorijos retušuotojai neužsimena apie kitus nuteistuosius ir jų likimus?

Mėginkime atsakyti į šiuos klausimus. O prieš susipažindami su komunistų kanonizuotų kankinių asmenybėmis pažvelkime į bolševikinio judėjimo Lietuvoje ištakas.

Vilniaus rotušės aikštėje sovietiniais metais stovėjęs paminklas 1918 metais valdžią Vilniuje užgrobusių bolševikų vyriausybės vadovui ir idėjiniam Lietuvos komunistų vadui V.Mickevičiui-Kapsukui.

Penktoji kolona

"Lietuviškos" komunistinės organizacijos buvo kuriamos ne Lietuvoje ir su jos valstybingumu nesiejamos. Jų atsiradimas susijęs su bolševikų sugalvotos Lietuvos ir Baltarusijos komunistinės valstybės, dar vadintos Litbelu, kūrimu. 1918 metais įkurta Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija bei Lietuvos komunistų partija atsirado kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudėtinė dalis. Nuo tos akimirkos visa šių organizacijų veikla bus nukreipta prieš Vasario 16-ąją paskelbtą nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Lapkričio mėnesį bolševikai, įkūrę Karinį-revoliucinį komitetą, ėmė ruoštis ginkluotam perversmui, kurio tikslas - užgrobti valdžią ne tik Vilniuje, bet ir visuose Lietuvos miestuose, kaimuose. Gruodžio 2 dieną į Vilnių slapta atvyko Rusijos bolševikų lyderio Vladimiro Lenino emisaras Vincas Mickevičius-Kapsukas. Jis buvo tikras, kad "darbininkų masės" Lietuvoje yra komunistų pusėje ir kad Vilniuje netrukus prasidės dideli įvykiai.

Netrukus LKP(b) CK paskelbė revoliucinės valdžios manifestą, kuriame teigiama, kad visa valdžia Lietuvoje pereina į darbininkų ir valstiečių tarybų rankas. Tačiau svarbiausia šiame dokumente buvo nuostata, kad Lietuva savo valstybės gyvenimą kurs taip pat kaip Sovietų Rusija ir "eis su ja ranka rankon". "Tegyvuoja vienybė su RSFSR!" - toks buvo svarbiausias Lietuvos "revoliucionierių" šūkis.

Prie Lietuvos artėjant 18 tūkst. gerai ginkluotų raudonarmiečių, komunistai 1918 metų gruodžio 16 dieną paskelbė sudarantys Vilniuje Lietuvos laikinąją darbininkų ir valstiečių vyriausybę bei įvedantys šalyje sovietų valdžią. Ši V.Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmanto Aleksos-Angariečio sudaryta Vyriausybė laikė save atskaitinga tik

Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos Centro komitetui, kuris buvo tiesiogiai pavaldus Kremliui.

Dabar bolševikai ėmė rengtis įsiveržti į Kauną ir nuversti ne vienos šalies de facto pripažintą Laikinąją Lietuvos Vyriausybę. Vasario 4 dieną tūkstantis Pskovo divizijos karių pajudėjo laikinosios sostinės link. Laimei, Kauno užimti raudonajai armijai nepavyko, o prasidėjus pavasariui jai teko gintis ne tik nuo lietuvių. Balandžio 20-ąją,  Lietuvos kariuomenei artėjant prie Vilniaus, klausimą netikėtai ir dramatiškai išsprendė lenkai, staigiu smūgiu užimdami Lietuvos sostinę.

Bolševikams teko trauktis į pogrindį. Tam Kaune buvo įkurtas nelegalus Lietuvos komunistinių organizacijų centro biuras. Kiek vėliau panaši struktūra - Lietuvos-Baltarusijos centro biuras - įkurta ir Vilniuje. Šiame aktyviai veikė ir vienas mūsų pasakojimo personažų - K.Giedrys. Būtent Vilniuje jis pirmą kartą buvo suimtas. Tačiau prie to grįšime kiek vėliau.

O kol kas, pasibaigus nepriklausomybės kovoms, Lietuvos komunistams teko rūpintis ne revoliucijomis, o savo pačių išlikimu. Be Maskvos pagalbos tai buvo neįmanoma. Finansiškai partiją rėmė Kominternas ir jo Lietuvos sekcija. Ši organizacija rūpinosi ir pogrindžio kadrais. 1920 metais Maskvoje įkurta Lietuvos partinė mokykla per 15 egzistavimo metų apmokė apie 550 komunistų.

Maskvoje parengti penktosios kolonos veikėjai leido Lietuvoje pogrindinę spaudą, platino atsišaukimus, organizuodavo neramumus ir mitingus, o svarbiausia - tapo svarbiu šnipinėjimo sovietų naudai įrankiu, valdomu iš SSRS atstovybės Kaune.

Komunistų padėtis radikaliai pasikeitė 1926-aisiais, po gegužės 8-10 dienomis vykusių rinkimų į Trečiąjį Seimą. Juose daugumą balsų surinko kairieji - socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai. Naujoji dauguma šalies prezidentu išrinko liberalumu garsėjantį liaudininką Kazį Grinių. Nepaisydami galvą keliančio komunistinio gaivalo, prezidentas ir Seimas ėmėsi šalies demokratizavimo. Panaikinta karo padėtis, cenzūra, priimtas Amnestijos įstatymas, po kurio į laisvę ištrūko ne tik valstybei lojalūs kairieji, bet ir atvirai jai priešiški komunistai. Tarp jų - ir už antivalstybinę veiklą kalinti keturi komunarai. Dabar pats laikas su šiais personažais artimiau susipažinti.

Kelias, atvedęs už grotų

Labiausiai patyręs iš šio ketvertuko buvo Karolis Požela (partinis slapyvardis - Adolfas). Bolševiku jis tapo dar 1916 metais, studijuodamas mediciną Dorpato (dabar - Tartu) universitete, ir iš karto įsitraukė į partinę veiklą, dirbdamas pogrindinėje bolševikų spaustuvėje. 1918-ųjų kovo mėnesį K.Požela sugrįžo į Lietuvą ir ėmė organizuoti komunistines kuopeles Joniškėlio apskrityje. Tų pačių metų vasarą atvykęs į Vilnių jis užmezgė ryšius su kitose vietovėse veikiančiais bolševikais. Rudenį K.Požela buvo išrinktas partijos Šiaulių rajono komiteto nariu ir tapo vienu iš 1919 metų sausio 8 dienos antivalstybinio sukilimo organizatorių.

Lietuvos kariuomenei sutriuškinus bolševikus, K.Požela liko Lietuvoje ir organizavo komunistinės literatūros spausdinimą Raseiniuose. Žvalgybai nustačius, kur spausdinami atsišaukimai ir komunistų laikraštis "Tiesa", K.Poželai teko sprukti į Kauną, ten jis įkūrė pogrindinę spaustuvę "Spartakas". Tuo pat metu K.Požela sparčiai kilo partinės karjeros laiptais. 1920 metais jis kooptuojamas į LKP Centro komitetą, po poros metų tapo CK organizacinio biuro sekretoriumi, o paskutiniais savo gyvenimo metais pateko į "partinį olimpą" - LKP CK Politinį biurą. 1926 metų pavasarį, dar iki Trečiojo Seimo pradėtos demokratizacijos, jis šeštą kartą atsidūrė už grotų.  

Tuo pat metu Kaune buvo suimtas ir kitas komunistinio pogrindžio veikėjas - Juozas Greifenbergeris (partinis slapyvardis - Viktoras). Jis į komunistinį judėjimą įsitraukė 1818-aisiais Smolenske, dirbdamas kalviu į šį Rusijos miestą iš Vilniaus evakuotame "Vilijos"  fabrike ir mokydamasis Smolensko gimnazijoje. Būtent ten K.Giedrys tapo aktyviu komjaunimo organizatoriumi. 1919 metų pradžioje, bolševikams užgrobus Vilnių, J.Greifenbergeris, tapo vienu aktyviausių Litbelo partinių veikėjų. Jis vadovavo šio bolševikų sumanyto valstybinio darinio Komunistinei jaunimo sąjungai, o vėliau, Vilnių užėmus lenkų legionams, buvo pasiųstas į Lietuvą užsiimti nelegalia veikla. Svarbiausias J.Greifenbergerio uždavinys  - įsikurti Kaune, organizuoti ten komjaunimo kuopeles, leisti ir platinti nelegalią spaudą.

1921 metais Karaliaučiuje vykstančiame LKP III suvažiavime J.Greifenbergeris išrenkamas Centro komiteto nariu ir nuo tos akimirkos tapo, galima sakyti, K.Poželos dešiniąja ranka.

J.Greifenbergerio karjera tiksliai kartojo vyresniojo bolševiko kelią - 1924 metais jis kooptuojamas į CK organizacinį, o po poros metų - į Politinį biurą.

Trečiasis komunaras K.Giedrys buvo suimtas kur kas anksčiau nei du pirmieji šios istorijos personažai. Jis Lietuvos žvalgybai įkliuvo 1924 metų balandžio 4 dieną ir netrukus už antivalstybinę veiklą buvo nuteistas kalėti 4 metus.

Beje, šio veikėjo biografija gerokai skiriasi nuo kitų - komunistu jis tapo ne Rusijoje, o Amerikoje, į kurią 1911 metais atvyko uždarbiauti iš Peterburgo. Dirbdamas staliumi Bostono, Arlingtono ir Filadelfijos baldų fabrikuose, K.Giedrys netruko įsitraukti į Lietuvių socialistų sąjungą ir prisišlieti prie kairiojo, bolševikinio jos sparno. Amerikoje K.Giedrys susidūrė su lietuvių komunistų idėjiniu vadu V.Mickevičiumi-Kapsuku. Po 1917 metų Vasario revoliucijos abu šie veikėjai grįžo į Petrogradą. Čia

K.Giedrys aktyviai veikė lietuvių bolševikų gretose.

Kairiųjų Amerikos lietuvių laikraštėlis "Šalin fašizmas", kuriame minimas drauge su keturiais komunarais nuteistas I.Šeluga, sovietų išbrauktas iš istorijos vadovėlių.

1919 metų pavasarį K.Giedrys, kaip Litbelo Komunistų partijos veikėjas, siunčiamas į Minską, kurį rugpjūčio mėnesį užima lenkai, o rugsėjo 24-ąją jis perkeliamas Vilnių.

Išsilaikyti pogrindyje K.Giedriui pavyko maždaug metus, kol 1920 metų birželio 29 dieną jis buvo suimtas. Lenkai greičiausiai būtų K.Giedrį sušaudę, tačiau teismas neįvyko. Liepos pradžioje, prie Vilniaus artėjant bolševikams, kalėjimas buvo evakuotas. Perkeltas į netoli Krokuvos įkurdintą stovyklą, lietuvis komunistas 1921 metų pavasarį, Lenkijai ir Sovietų Sąjungai apsikeitus politiniais kaliniais, atsidūrė Maskvoje.

1923 metų spalio pabaigoje K.Giedrys LKP CK nutarimu buvo siunčiamas į Lietuvą nelegaliai dirbti, tačiau labai greitai pateko į Lietuvos žvalgybos akiratį ir po pusmečio jau sėdėjo kalėjime.

Ir pagaliau jauniausias iš ketvertuko - Rapolas Čarnas (tikroji pavardė - Rafail Čiornyj), smulkaus žydo prekybininko sūnus, naktimis dirbęs kepykloje. 1946 metais išleistoje propagandinėje knygelėje teigiama, kad ieškoti ryšių su komjaunimu jį paskatino skurdas. 1920 metais Kaune egzistavo tik viena negausi komjaunuolių gimnazistų kuopelė, kuriai buvo patikėta įtraukti į šią organizaciją darbininkų jaunimą. Taigi Liovkos vardu žinomas gimnazistas eidavo prie fabrikų, dirbtuvių vartų ir agituodavo darbininkus.

Vis dėlto Liovka buvo prastas konspiratorius, nes politinė policija jį pastebėjo gana greitai. R.Čarnui teko sprukti į Šiaulius, o 1921-aisiais, niekieno netrukdomas, jis išvyko mokytis į partinę mokyklą Maskvoje.

1922 metų gegužę sugrįžęs į Lietuvą R.Čarnas ėmėsi rimtesnių darbų. 1923-iaisiais jis įstojo į Komunistų partiją, drauge liko ir komjaunimo Centro biuro (CB) nariu. Kadangi dauguma kitų CB narių veikė provincijoje, Kaune likęs Liovka greitai tapo faktiniu viso Lietuvos komjaunimo vadovu. Kauno kalėjime jis atsidūrė 1924 metų vasario 10 dieną ir nuo to laiko daugiau kaip dvejus metus laukė teismo.

Kaip matome, už grotų komunistų kankinius atvedė skirtingi keliai, tačiau į laisvę jie išėjo vieną dieną - tuoj po 1926 metų liepos 6-ąją kairiųjų Seimo paskelbtos amnestijos. Visas ketvertas, kaip ir šimtai kitų tiesiogiai Maskvai pavaldžių komunistų, nedelsdamas ėmėsi atviros veiklos prieš Lietuvos valstybę.

Išaukštintieji ir užmirštieji

Politinė įtampa šalyje tuo metu buvo pasiekusi kritinę ribą. Piktnaudžiaudami demokratinėmis laisvėmis, prieš valdžią agitavo komunistai, iš dešinės ją daužė krikdemai. Opozicija tvirtino, kad lietuviai dar nepribrendę demokratijai ir nemoka ja naudotis. Vėliau tuometinės visuomenės nepasiregimą demokratijai pripažino ir pats

K.Grinius. "Demokratinių laisvių kai kurie Lietuvos žmonės nemokėjo suprasti. (...) Jos skatino tuos žmones prie chuliganizmo ir neleistinumų, ir vyriausybė kalta, kad ji per vėlai juos pažino", - rašoma buvusio prezidento atsiminimuose.

Tikra ar menama komunistinio perversmo grėsmė tapo viena priežasčių, kurios paskatino tautininkus 1926 metų gruodžio 17 dieną surengti valstybės perversmą, nušalinti nuo pareigų prezidentą K.Grinių ir pasodinti į valstybės vadovo kėdę A.Smetoną.

Iš karto po perversmo Komunistų partija buvo uždrausta, o jos vadovai ir daug narių buvo suimti. Kalėjime atsidūrė ir LKP Centro komiteto sekretorius K.Požela, CK narys J.Greifenbergeris, raudonosios pagalbos centro komiteto narys K.Giedrys ir komjaunimo Centro komiteto narys R.Čarnas.

Dabar atsiverskime 1965 metais išleistos "Lietuvos TSR istorijos" III tomo 187 puslapį, kuriame šie įvykiai aprašomi taip: "Įvykdę perversmą, fašistai norėjo kuo greičiau susidoroti su Lietuvos Komunistų partija - darbininkų klasės avangardu, visų darbo žmonių vadovu klasių kovoje. Jie paskubomis sufabrikavo komunistų bylą ir perdavė ją nagrinėti karo lauko teismui. 1924 m. gruodžio 24 d. šis "teismas" Kaune 2-ojo pėstininkų pulko kareivinėse nagrinėjo K.Poželos, J.Greifenbergerio, F.Abramavičiaus, K.Giedrio ir R.Čarno bylą. Smetoniniai fašistiniai "teisėjai" paskyrė budelišką nuosprendį tauriausioms lietuvių tautos asmenybėms. K.Požela, J.Greifenbergeris, K.Giedrys ir R.Čarnas buvo pasmerkti mirti, o F.Abramavičius nuteistas kalėti iki gyvos galvos."

Štai tiek. Kelios šykščios eilutės, skirtos "tauriausioms lietuvių tautos asmenybėms" akademiniame istorijos leidinyje. Neką daugiau apie komunarų teismą sužinosime ir iš juos išaukštinusio V.Kapsuko raštų. Tuo tarpu pridurti prie šios istorijos tikrai yra ką.

"LTSR istorijoje" nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad su keturiais komunarais ir F.Abramavičiumi tądien buvo teisiamas dar vienas komunistas. Tuo tarpu gretimame knygos puslapyje puikuojasi komunistuojančių Amerikos lietuvių leidinėlio "Šalin fašizmas!" faksimilė, kurioje cituojami vieno pasmerktųjų žodžiai: "Mus karo lauko teismas pasmerkė keturis sušaudyt: "Poželą Karolį, Greifenbergerį Juozą Giedrį Kazį ir Čiornyj Rafailą; vieną, Abramavičių Faivušą, amžinam kalėjimui ir Šelugą - 8 metams."

Kas tas paslaptingasis Šeluga ir kodėl jo vardo nemini istorija?  Šiokio tokio aiškumo suteikia V.Kapsukas, kurio raštų II tomo priede nurodoma, jog 1893 metais gimęs Ipolitas Šeluga buvo revoliucinio judėjimo dalyvis, kuris 1929 metais nuo judėjimo atsimetė. Kitoje šios knygos vietoje rasime užuominą, kad I.Šeluga galėjo būti slaptasis Lietuvos politinės policijos bendradarbis. Tačiau kodėl tuomet jis buvo nuteistas kalėti? V.Kapsukas pateikia tokią versiją - žvalgybai dirbęs I.Šeluga vėliau kažkuo neįtiko savo kuratoriams, todėl buvo panaudotas kaip vaizdinė priemonė karo lauko teismo nešališkumui įrodyti. Na, o krikdemams artimas dienraštis "Rytas" palyginti švelnią I.Šelugai skirtą bausmę aiškina tuo, kad šis buvęs "mažai susipratęs darbininkas, pildęs visa, kas jam sakoma". Šiaip ar taip, paslaptingojo I.Šelugos pėdsakai nuo to momento dingsta nežinioje.

Kaltas, nes liko gyvas

Tačiau tai dar ne visi nutylėjimai. To meto vadovėliuose nerasime užuominos apie tai, kad mirties bausme tuomet buvo nuteisti ne keturi, o penki komunistai. Penktas pasmerktasis buvo drauge su keturias komunarais suimtas Pijus Glovackas. Tiesa, karo lauko teismas nuosprendį jam paskelbė tik 1927-ųjų vasario 5 dieną. Toks nutylėjimas atrodo keistas, mat P.Glovackas nuo 1925 metų buvo pogrindinio Lietuvos komjaunimo CK sekretorius. Šio veikėjo ignoravimą galima paaiškinti nebent tuo, kad jis liko gyvas.

P.Glovackui mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, po metų, pritaikius bendrą amnestiją, bausmė sumažinta iki 15 metų sunkiųjų darbų, o 1939-aisiais, atsėdėjęs 13 metų, revoliucionierius paleistas į laisvę ir netrukus vėl prisidėjo prie darnios Lietuvos nepriklausomybės duobkasių komandos.

Kuo P.Glovackas nusipelnė tautininkų valdžios malonės? Juk jam pateikti kaltinimai skambėjo išties grėsmingai: "Teisiamasis Glovackas kaltinamas tuo, kad laikotarpyje rugpjūčio-gruodžio mėnesių iki 17 d. imtinai, jau karo stoviui esant, priklausė slaptai sąjungai ir kurstė visuomenę dėtis prie nurodytos sąjungos, kad ginkluotu sukilimu nuversti konstitucijos keliu įvestą tvarką ir įvesti naują tvarką, kur valdžia priklausytų išimtinai komunistų partijai."

Atsakymą į klausimą, kodėl P.Glovacko vis dėlto buvo pasigalėta, galima rasti jo dienoraštyje, kur cituojamas nuteistojo laiškas Vyriausiajam Tribunolui. Šiame laiške išdėstyti tokie argumentai: "...tą rytą, dar, pirma, nebuvo paskelbtas karo stovis, o antra, neaišku prieš kurią valdžią. Tik nuvertus III Seimo pastatytą valdžią buvo įvestas karo stovis ir todėl aš negalėjau būti teisiamas karo lauko teismo, bet apygardos teismo."

Kaip matome, vienas paprastas argumentas pakeitė "žiauriojo fašistinio teismo" nuosprendį ir išsaugojo P.Glovacko gyvybę.

Tuo tarpu bendražygiai P.Glovacko mėginimą apsiginti suprato kaip malonės prašymą, vadinasi, kaip išdavystę. "Komunistai nemaldauja pasigailėjimo. Jiems nėra ko prašyti malonės, nes jie jokio prasižengimo nėra padarę. Jie tik iš visų jėgų gynė darbininkų klasės reikalą", - rašė tuomet šiltai ir saugiai Maskvoje sėdėdamas V.Kapsukas. Taigi P.Glovackas užsitraukė savo bendrų nemalonę, tačiau taip nutiko ne jam vienam. 1927 metais P.Glovackas, iki gyvos galvos nuteistas F.Abramavičius ir kai kurie kiti politiniai kaliniai netgi sudarė frakciją "Kolektyvo aktyvas", leidžiančią sau kritikuoti LKP CK poziciją. Už tai visi jie buvo pašalinti iš partijos, o kai kurie dingo ir iš sovietinių istorijos vadovėlių.

Tiesa, P.Glovackas partijoje vėliau buvo reabilituotas. 1940-aisiais, Lietuvą okupavus sovietams, jis buvo paskirtas sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministerijos sekretoriumi, kitaip sakant, vienu jos likvidatorių. Atlikęs šį darbą, P.Glovackas ėmėsi Lietuvos ūkio sovietizavimo - nuo 1940 metų rugpjūčio 25 dienos jis buvo paskirtas LSSR valstybinės plano komisijos pirmininku, o nuo 1941 metų gegužės - Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotoju. Prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, P.Glovackas, kaip ir daugelis sovietinių bei partinių aktyvistų, bėgo į Rusiją. Tačiau nesėkmingai. Kažkur ties Daugpiliu jį pakirto per klaidą paleista raudonarmiečio kulka.

Taigi pokario metais ant postamento atsidūrė tik keturi komunarai. Simboliška, kad valstybės pamatus griovusių veikėjų palaikai 1947 metais buvo ekshumuoti, sudeginti ir palaidoti Kauno karo muziejaus sodelyje, kuriame dar taip neseniai liepsnojo amžinoji ugnis žuvusiems Nepriklausomybės kovose Lietuvos savanoriams. Ne mažiau simboliška ir tai, kad 1973-iaisiais keturi komunistų stabai buvo pastatyti prie sovietų sunaikintų Senųjų Kauno kapinių, kur šeštajame dešimtmetyje prie dar nespėto nugriauti paminklo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę Vėlinių žvakelių šviesoje plazdėjo paskutinės iš vaikiškų šalikų ir skarelių supintos trispalvės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"