TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Legendinis partizanų strategas V. Voveris-Žaibas

2016 02 26 6:00
„Geležinio Vilko“ grupės vadas V. Voveris-Žaibas (stovi antras iš kairės) Dainavos apygardos vadų sąskrydyje. 1947 m. balandžio 23-26 d.
GAM nuotrauka

Prieš 94 metus, 1922 metų vasario 17 dieną, gimė legendinis Dzūkijos laisvės kovotojas Vaclovas Voveris-Žaibas. Vadovavęs 28 mūšiams, per kuriuos nukauta daugiau kaip 300 priešo kareivių ir kelios dešimtys stribų, jis pelnytai laikomas geriausiu lauko vadu visoje Lietuvoje. Deja, puikus partizaninės kovos strategas, beveik niekada nesuklydęs kovos lauke, pasirodė bejėgis prieš klastą ir išdavystę.

Vaclovą Voverį-Žaibą galima drąsiai laikyti vienu pirmųjų Lietuvos partizanų. Jo kovos kelias prasidėjo anksčiau, nei į Lietuvą sugrįžo raudonieji okupantai. Dar 1943-iaisiais jis su pora dešimčių gimtojo kaimo vyrų ėmėsi organizuoti savigynos būrį, gynusį apylinkių žmones nuo raudonųjų diversantų siautėjimų. Jau 1944-ųjų rugsėjį pasitraukęs į mišką ir suformavęs savo partizanų būrį, Žaibas labai greitai išsikovojo didžiulį autoritetą, o jo vardas kėlė siaubą enkavėdistams ir stribams. Per nepilnus penkerius partizanavimo metus šis legendinis partizanas vadovavo ne vienai sėkmingai operacijai, jo sąskaitoje šimtai nukautų priešų. Mirtis ne kartą žiūrėjo į akis ir pačiam Žaibui – kartą jis buvo sunkiai sužeistas, kitąsyk nuo žūties išgelbėjo tik stebuklas.

Deja, bebaimis karys ir puikus strategas, ne kartą sugebėjęs pasiekti pergales atviruose mūšiuose su keliskart gausesniu priešu ar sumaniai išvesdamas iš apsupties dešimtis savo kovotojų, pasirodė bejėgis prieš išdavystę, niekšybę. Jaunas kaimo vyras, visuomet pagarbiai žiūrėjęs į išsilavinusius, inteligentiškus žmones, negalėjo nė įsivaizduoti, kokia klasta slypi po jų gražiais žodžiais apie Tėvynės meilę, apie pasiryžimą kovoti iki galo. Iki paskutinės gyvenimo dienos jis buvo pasiryžęs guldyti galvą už du į mišką atklydusius poetus, nė nenujausdamas, kad šie dėl savo karjeros jau seniai pardavė sielas okupantams ir buvo pasiryžę bet kam – net pačioms niekingiausioms niekšybėms. Ir kad šie partizanais apsimetę MGB agentai taps ir jo žūties priežastimi.

Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabo narys Vaclovas Voveris-Žaibas.

Sutrypti namai

V. Voveris gimė 1922 metų vasario 17 dieną Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių kaime. Tai buvo aštuntas vaikas ir jauniausias sūnus ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje. Šeima nebuvo labai pasiturinti – kokie ten turtai iš penkiolikos hektarų smėlingos Dzūkijos žemės. Tačiau ir vargo Voveriai nematė – aplinkui žuvingi ežerai, miškai, siūlantys gausybę uogų ir grybų – tik netingėk, ir būsi viskuo apsirūpinęs. O Voveriai buvo tikrai darbštūs žmonės, šį bruožą perdavę ir savo vaikams. Tad gyveno visi gražioje, tėvo rūpestingai išpuoselėtoje sodyboje, pavasariais apsipildavusioje baltais obelų žiedais, o vasaromis iš tolo įvydėjusioje įvairiaspalviais gėlynais.

Mylimiausią šeimos vaiką Vaciuką ši harmonija, regis, anksti įkvėpė kurti grožį. „Nuo mažens jis buvo energingas, linkęs į meną, gražiai išmargindavo lazdas, verpstes, išdroždavo įvairiausias figūrėles, žaisliukus. Turėjo gražų balsą, dažnai dainuodavo. Labai gerai mokėsi. Kai baigė 6 pradžios mokyklos klases, mokytojas aplankė tėvus ir prašė Vaciuką leisti mokytis, nes jis esąs nepaprastai gabus ir galėsiantis moksle daug pasiekti“, – vėliau prisimins jaunesnioji jo sesuo Vanda.

Deja, daugiau mokytis Vaciukui neteko. Sunkiai pasiligojus tėvui, jis liko vienintelis darbingas vyras šeimoje – brolis Boleslovas tuomet gyveno Latvijoje, Vladas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs. Taigi, Vaclovas perėmė iš tėvo visus sunkiausius darbus: arė, sėjo akėjo... Maža to, susirgus tėvui, nebebuvo kam baigti statyti pradėto naujo namo vienkiemyje, tad jauniausiam sūnui teko mokytis ir statybininko amato. Su šiuo uždaviniu jis, nors ir nelengvai, bet susidorojo – surentė ne tik namą, bet ir kluoną su tvartais, iškasė šulinį, užveisė sodą. Vasaromis čia gausiai susirinkdavusi šeima tuomet nė baisiausiame sapne nesanavo, kad jų puoselėtus namus ir jų gyvenimą po kelerių metų sutryps iš Rytų atsibastę barbarai.

Kazimieraičio rinktinės partizanai pratybose. Stovi pirmas iš kairės - Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, antras - Julius Makorevičius-Varpas, trečias - Vaclovas Voveris-Žaibas. Už krūmo - Jonas Radžiūnas-Burokas. 1947 m. vasara.

Tiesą sakant, raudonieji veikėjai gimtajame V. Voverio Onuškio valsčiuje ėmė reikštis dar gerokai iki sovietų okupacijos. 1937-aisiais už šešių kilometrų nuo Bakaloriškių esančiame Dusmenų kaime įsikūrė nelegali komunistų kuopelė, o 1940-aisiais, jau atėjus bolševikams, jos aktyvistai ėmė terorizuoti vietos girininkijos eigulius, reikalaudami iš valdžios kuo skubiau atleisti juos iš darbo. O ką jau kalbėti apie 1941-ųjų birželio trėmimus, kuriuose aktyviai dalyvavo vietos komunistai – būtent jų dėka per pirmuosius sovietinės okupacijos metus Onuškio valsčius nukentėjo labiausiai visoje Trakų apskrityje.

Voverių šeimos pirmosios sovietinės represijos tiesiogiai nepalietė, tačiau valsčiaus žmonės tokios raudonųjų veiklos nepamiršo. Nuo pirmųjų SSRS ir Vokietijos karo valandų Bakaloriškių ir kitų šio krašto kaimų vyrai persekiojo ne tik nespėjusius pasitraukti raudonarmiečius, bet ir buvusius sovietinius aktyvistus. O karo metais vietos gyventojų neapykanta nukrypo ir į čionai atsibasčiusius sovietinius partizanus.

„Geležinio Vilko“ grupės partizanai. Pirmoje eilėje: Adolfas Gecevičius-Klonis, Danielius Tribandis-Karvelis; antroje eilėje: nežinomas partizanas, Vaclovas Voveris-Žaibas, Vytautas Tribandis-Jaunutis.

Sovietinį ginkluotą pogrindį Pietryčių Lietuvoje mėginta organizuoti dar 1942-ųjų kovą, tačiau operacija nebuvo sėkminga – tuomet parašiutais nuleistą LKP CK operatyvinę grupę vokiečiai likvidavo beveik iš karto. Neką nuveikė ir kitų metų vasarą Rūdininkų miškuose pasirodžiusi pogrindinio Lietuvos komunistų partijos Trakų apskrities komiteto sekretorius Michailo Afonino vadovaujama grupė. Jos nariai pasižymėjo nebent „kova“ su taikiais aplinkinių kaimų gyventojais – net pogrindžio Pietų srities kompartijos pirmasis sekretorius Genrikas Zimanas ataskaitoje savo vyresnybei nurodo, kad raudonieji elgėsi kaip tikrų tikriausi banditai, nurodydamas, kad šie „nerodė darbo“ prieš vokiečius, bet daug kur plėšikavo, mušė, prievartavo, girtuokliavo ir žudė.

Gynė save ir kaimynus

Taigi, 1943-iųjų rudenį, nebegalėdami daugiau pakęsti raudonųjų partizanų banditizmo, Pietryčių Lietuvos kaimų gyventojai ėmė burtis į ginkluotus vietinės savisaugos būrius. Tais metais raudoniesiems Smalių kaime nužudžius V. Voverio giminaitį ir jo nepilnametį sūnų, tokį būrį drauge su kaimynais Bakaloriškėse ėmėsi organizuoti ir Vaclovas. Ginklai nebuvo problema, nes dar 1941-aisiais, besitraukdami nuo veržlaus vokiečių puolimo rusai miške netoli kaimo buvo palikę jų pilną sunkvežimį. Matydami, kad kaimą dieną naktį saugo ginkluoti vyrai, raudonieji diversantai nustojo čia lankytis.

V. Voveris-Žaibas prieš pat žūtį 1949 m.

Iš įvairių to metų dokumentų matyti, kad gerai organizuoti Bakaloriškių gyventojai veikė ne vien savo kaime, bet ir visame Onuškio valsčiuje, o kartais – ir už jo ribų. Antai viename raudonųjų pranešime vyresnybei nurodoma, kad 1944-ųjų sausio 2–4 dienomis jie susirėmė su V. Voverio ir jo bendražygių būriu prie Ramoškų kaimo, esančio maždaug už 15 kilometrų nuo Bakaloriškių.

Bakaloriškių savigynos pajėgos raudoniesiems partizanams tuomet dar buvo per kietas riešutas – G. Zimano būriams trūko ne tik kovotojų, bet ir ginklų. Matyt todėl sovietinių diversantų vadas siuntė Antanui Sniečkui pranešimus, kuriuose Bakaloriškes vadino ne tik Trakų apskrities, bet ir visos Lietuvos „kontrrevoliucijos lopšiu“. Į Maskvą nuo metų pradžios nuolat siųstos radiogramos neliko be atsako. Naktį iš 1944 metų balandžio 5-osios į 6-ąją G. Zimano būriai sulaukė pastiprinimo – į Rūdininkų miškus lėktuvais buvo atgabenti nauji gerai apmokyti diversantai ir nemažai ginklų bei šaudmenų. Kaimui sunaikiniti buvo mesta per pusantro šimto gerai parengtų iki dantų ginkluotų smogikų – daugiausia buvusių frontininkų. Puolimui rengtasi kaip rimtai karinei operacijai, tikintis įnirtingo kaimo savisaugos būrio pasipriešinimo.

Iškart po Velykų išsiruošę į žygį Bakaloriškių link, raudonieji baudėjai paliko savo kruviną pėdsaką visame 60 kilometrų kelyje. Diversantų ataskaitoje teigiama, kad pakeliui sunaikintos 4 priešo pasalos, sušaudyta 16 „banditų“. Vis dėlto faktas, kad daugelis kaimiečių buvo nužudyti savo sodybų kiemuose, liudija, jog nužudytieji buvę ne savigynos aktyvistai, o taikūs gyventojai bei jų šeimų nariai.

Bakaloriškių sunaikinimas raudonųjų šaltiniuose aprašomas labai šykščiai. Vienoje ataskaitoje teigiama, kad operacijoje dalyvavę maždaug 500 baudėjų naktį apsupo kaimą iš visų pusių, jį padegė, po kelių valandų iš kaimo liko tik „degėsių krūva“. „Taip nuo žemės paviršiaus išnyko gana stambus kaimas, pamėginęs padėti lietuvių ir visų sovietinių tautų priešams“, – ciniškai konstatuojama dokumente. Duomenys apie tai, kokius nuostolius patyrė Bakaloriškių gyventojai, įvairuoja, tačiau skiriasi nedaug. Antai raudonųjų partizanų ataskaitose tvirtinama, kad sudegintas buvo visas kaimas su 38 sodybomis. O vokiečių okupuotame Vilniuje leistas laikraštis „Naujoji Lietuva“ netrukus po įvykių rašė, kad raudonieji iš viso sudegino 71 gyvenamąjį namą, o visų ūkio trobesių – apie 300.

Paminklas V. Voveriui-Žaibui jo bendražygiams Kalesnykų miške.

Raudonųjų puolimas buvo toks netikėtas, kad savisaugos būrys net nespėjo jam tinkamai pasipriešinti. „Naujoji Lietuva“ aiškina, kad „Bakaloriškių vyrai, išbudėję visas šventes, dabar buvo ramūs, kad banditai jų nepuolė ir po švenčių tikrai nepuls“, taigi aktyviai gynybai jie nebuvo pasiruošę. Tuo metu kiti šaltiniai teigia, kad keletas šautuvais ginkluotų kaimo vyrų vis dėlto išėjo pasitikti užpuolikų, o vėliau netgi ėmė juos vytis, tačiau raudoniesiems pasiekus mišką, nutarė toliau jų nepersekioti, nes nežinojo, su kokio dydžio pajėgomis gali tekti susigrumti.

Savigyna virto karu

Šiaip ar taip, kaimo savigyna netrukus virto karu, juolab kad vasarą į Lietuvą sugrįžus Raudonajai Armijai, buvę raudonieji diversantai tapo valdžios pareigūnais ir pirmąjį smūgį nukreipė į buvusius savisaugininkus, tarp kurių buvo ir V. Voveris.

Vieną rugpjūčio dieną Voverių sodybą apsupo enkavėdistai. Vaclovo troboje tuo metu nebuvo – netoli sodybos jis pjovė avižas. Pamatęs prie sodybos nekviestus svečius, V. Voveris pasileido miško link, tačiau buvo pastebėtas ir pašautas. Sužeidimas buvo sunkus, bet ne mirtinas. Tad iki vėlumos prasislapstęs krūmuose, Vaclovas, kad ir netekęs daug kraujo, sugebėjo parsigauti iki namų. Sutvarstę sužeistąjį, artimieji nuvežė jį į Varėnos ligoninę.

V. Voveris puikiai suprato, kad enkavėdistai nepaliks ramybėje nei jo, nei kitų kaimo savigynos būrio vyrų. Tad, išsigydęs žaizdas, jis 1944 metų rugsėjo 1 dieną su grupe kaimynų išėjo į mišką. Taip Bakaloriškių apylinkėse atsirado dvidešimties kovotojų būrys, pasivadinęs „Geležinio vilko“ vardu.

Matydami, kad sučiupti buvusio savisaugos aktyvisto lengvai nepavyks, enkavėdistai skaudžiai atkeršijo jo šeimai. Tų pačių metų lapkričio 25-ąją jie suėmė V. Voverio tėvą ir jo seseris Eleonorą ir Vandą. Arešto pavyko išvengti tik kovotojo motinai, per laimingą atsitiktinumą tą dieną nebuvusiai namuose. Seserys po kelių Trakų ir Lukiškių kalėjimuose praleistų mėnesių buvo paleistos, bet grįžti nebeturėjo kur – dešimtmečius puoselėtą Voverių sodybą enkavėdistai sudegino iki pamatų. O štai tėvo Andriaus Voverio laukė dar liūdnesnis likimas. Ankstyvą 1945-ųjų pavasarį, neatlaikęs kankinimų, reikalaujant išduoti, kur slapstosi į mišką išėję sūnūs Vladas ir Vaclovas, jis per tardymą mirė. Kur ilsisi A. Voverio palaikai, iki šiol nėra žinoma, tačiau greičiausiai su šimtais tuo metu nukankintų Lukiškių kalinių jis buvo užkastas kažkur palei Rasų kapinių tvorą.

V. Voverio-Žaibo seserys Vanda (kairėje) ir Eleonora su broliui skirtu Vyčio kryžiaus ordinu. 1997 m.Nuotrauka iš V. Voverienės knygos „Lietuvos laisvės kovos karžygis Vaclovas Voveris-Žaibas“

Tuo metu V. Voverio būrys jau buvo gerokai išaugęs, įsiliejęs į naujai sukurtą Dzūkų rinktinę ir spėjęs surengti ne vieną sėkmingą operaciją prieš okupantus. 1950 metais Pietų Lietuvos srities partizanų laikraštyje „Partizanas“ aprašomas toks Žaibo vadovaujamo būrio kovos epizodas: „1945 m. vasario 6 d. Miguičionių km., Onuškio valsčiuje keli šimtai MVD-istų nakties metu apsupo pastovyje buvusius partizanus. Daugiau kaip pusę paros užsitęsė aršios kautynės ir priešas galų gale buvo atstumtas ir išskaidytas, palikęs daugiau kaip 60 nukautų ir daug įvairių ginklų. Šiose kautynėse žuvo 7 partizanai ir 3 buvo sužeisti.“

Po šių kautynių sovietiniai baudėjai visiškai sudegino Miguičionių kaimą ir nužudė 11 jo gyventojų – vieni žuvo nuo kulkų, kiti gyvi sudegė liepsnose. Atsakydamas į šią baudžiamąją akciją, Žaibo būrys, kuriame tuo metu jau buvo per 50 kovotojų, tų pačių metų vasario 23-ąją surengė Daugų stribams pasalą. Įvairių šaltinių duomenimis, per šią operaciją buvo nukauta nuo 9 iki 12 aršiausių miestelio stribų, tuo tarpu partizanai nepatyrė jokių nuostolių.

Tačiau bene didžiausias susirėmimas su priešu tais metais įvyko į vakarus nuo Daugų esančiame Varčios miške. Birželio 14-ąją NKVD motorizuoto šaulių pulko ir NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko kareiviai čia apsupo Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos partizanų stovyklą, kurioje buvo įsikūrę maždaug 90 kovotojų. Jėgos buvo nelygios – vienam partizanui teko bent dešimt enkavėdistų, todėl geriausia išeitis iš situacijos buvo organizuotas pasitraukimas. Iš A. Ramanausko-Vanago knygoje „Daugel krito sūnų...“ surinktų prisiminimų matyti, kad Vanago kuopai vadovavęs Antanas Kulikauskas-Daktaras, įsakė vyrams nutraukti visus darbus ir pasiruošti. (…) Dviem skyriams liepė užimti poziciją toje pusėje, kurioje jau buvo pastebėti rusai. (...) Visiems vyrams pasakyta, kad traukiamasi į kitą miško galą, Žaibo stovyklos link. (...) Kaip tik tuo metu į stovyklos aikštelę iš krūmų įbėgo du dideli rusų šunys. Paskui juos pasipylė ir rusai. (...) Partizanai buvo užėmę geras pozicijas per visą kalnelį išilgai palapinių. Jų ugnis buvo stipri, staigi ir taikli. Visa tai, be abejonės, turėjo lemiamos reikšmės tolesnei kautynių eigai. Daugiausia priešų kaip tik iš pradžių ir krito. Jie šaudė nematydami taikinio ir per savus“.

Pajutę, kad susidūrė su didesniu pasipriešinimu, nei tikėjosi, ir patyrė nemažų nuostolių, enkavėdistai ėmė netvarkingai trauktis. Pasinaudoję tuo, ėmė trauktis ir partizanai, kurių amunicijos ištekliai katastrofiškai seko. „Traukimasis vyko nelabai sklandžiai. Tankūs krūmai ir raistai trukdė ryšį tarp skyrių ir matomumą. Vyrai bijojo per apsirikimą nukauti vieni kitus“, – skaitome Vanago prisiminimuose. Vis dėlto besitraukiantiems kovotojams pavyko pralaužti apsupties žiedą ir susitikti su pagalbon skubėjusiu V. Voverio-Žaibo būriu. „Žaibas, išgirdęs, kad jo pasiųsti žvalgai kaunasi su rusais, suprato, jog padėtis sudėtinga ir, nelaukdamas jų grįžtant, skubiai ruošėsi trauktis iš stovyklos. Vėliau, sužinojęs, kad aplink Varčią daugybę rusų, davė įsakymą eiti pagalbon besikaunantiems merkiniškiams (….) Žaibas ir jo vyrai artėjo prie vieškelio. Čia susitiko su besitraukiančiais mūsiškiais. (…) Dabar stoti į atvirą mūšį su priešu nebuvo jokios prasmės. (…) Visi mūsiškiai patraukė į vieną tankumyną, iš kur, sulaukę nakties, išėjo miško pakraštin ir laimingai pasitraukė iš Varčios į Panedzingio raistus“, – pasakoja prisiminimų autorius.

Apie tai, kokius nuostolius Varčios mūšis atnešė enkavėdistams, sunku tiksliai pasakyti. Tačiau, pasak minėtos prisiminimų knygos, „vienas žmogus tvirtino pats savo ausimis girdėjęs, kaip kažkoks viršininkas pranešė, jog Varčioje nukauti 176 rusai. Iš kelių asmenų teko girdėti vienodai pasakojant, kad plentas nuo Kaniūkų tilto Alytaus link buvo gausiai nušlakstytas krauju rusų, kuriuos surinko ir vežė sunkvežimiais iš Varčios.“

Po dešimties dienų enkavėdistai, mėgindami atsirevanšuoti, antrą kartą puolė Varčios mišką. Abejose kautynėse įvairiais duomenimis žuvo nuo 30 iki 47 partizanų, mažiausiai šeši kovotojai pateko į priešo nelaisvę. Tarp jų buvo ir sunkiai sužeistas Konstantinas Barauskas-Vėžys, kuris vėliau Alytaus ligoninėje nusižudė.

Kovotoją pražudė klasta

Susivienijus visos Dzūkijos laisvės kovotojams, Žaibo vadovaujama „Geležinio vilko“ grupė įsiliejo į Dainavos partizanų apygardą, tapdama kovingiausiu šio junginio vienetu. Tačiau kruviniausias, atvirai mūšiais pasižymėjęs kovos etapas tuomet jau buvo pasibaigęs. Augant priešo kariuomenės koncentracijai, partizanams teko keisti taktiką, skirstytis į mažesnius kovinius vienetus, vietoje didelių stovyklų kurtis gerai užmaskuotose žeminėse. 1946 metų liepos mėnesį Dainavos apygardos vadovybė įsakė savo junginiams užuot stojus į atviras kautynes rengti sovietinės valdžios ir NKVD pareigūnams pasalas.

Vieną iš tokių pasalų pusšimtis Žaibo ir jo bendražygio Varėnos partizanų bataliono vado Jono Jakubavičiaus-Rugio vadovaujamų kovotojų lapkričio 15-ąją surengė netoli Daugų, ties Rakatanskų ir Purvelių kaimais. Tuomet per dvi valandas trukusias kautynes buvo nukauti 5 sovietų karininkai, tarp kurių buvo ir pats Daugų VMD poskyrio viršininkas, 8 kareiviai ir 5 stribai. Žuvo ir vienas partizanas – ypatinga narsa pasižymėjęs Valkininkų būrio vadas Antanas Radžius-Šturmas.

Vaclovas Voveris-Žaibas (sėdi) su Dainavos apygardos partizanais. Stovi iš kairės: Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Jonas Jakubavičius-Rugys, Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1948 m. liepos 6 d.

Per vieną pavojingą partizanų operaciją vos nežuvo ir pats V. Voveris-Žaibas. Tuomet jo gyvybę, galima sakyti išgelbėjo stebuklas. 1948 metų rugsėjo 30-ąją Žaibas drauge su partizanais Rimvydu ir Guoba įsiveržė į Alytaus ligoninę, kad išvaduotų iš ten čekistų saugomą sužeistą kovotoją Stasį Raklevičių-Tigrą. Deja, operacija nebuvo sėkminga. Štai kaip ją dienoraštyje aprašo Žaibo bendražygis ir tuometinis Dainavos apygardos spaudos ir informacijos srities viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas: „Viskas buvo puikiai suplanuota. Bet čia Rimvydo klasiškas išsiblaškymas viską sugadino. Į ligoninę buvo įėjęs ir Guoba. Iš pradžių susitiko vieną stribą. Rimvydas užmezgė su juo pokalbį. Guoba nuėjo kito ieškoti, o Rimvydas, pamiršęs savąjį, nusekė paskui Guobą. Kai Guoba paklausė apie paliktąjį, Rimvydas tik tada jį atsiminė. Surado ir pakišo po nosimi pistoletą. Su šituo pabaigė. Tačiau atsirado kitas. Rimvydas ir Guoba turėjo šokti per langą, nes tas buvo užrakinęs duris. Baigėsi tuo, kad Rimvydas iš užpakalio buvo sužeistas į ranką ir stiklu persirėžė kelį. Žaibą būtų irgi nukovę, bet išgelbėjo žiūronai. Kulka pataikė į ant krūtinės kabojusius žiūronus ir juos suskaldė.“

Daugelis pokario ginkluoto antisovietinio pogrindžio tyrinėtojų sutinka, kad V. Voveris buvo puikus partizaninės kovos strategas ir efektyviausiai veikęs karo lauko vadas. Jis vadovavo 28 kautynėms, per kurias nukauta daugiau kaip 300 sovietų kareivių, per 40 karininkų bei stribų. Taigi, čekistai dėjo visas pastangas, kad sugautų ar sunaikintų jiems siaubą variusį kovotoją. Jo vadovaujamos „Geležinio Vilko“ grupės partizanus sekė mažiausiai šeši į kovotojų gretas infiltruoti MGB agentai. Tris kartus planuota ar mėginta nužudyti Žaibą, tačiau visi šie mėginimai žlugo. Agentams smogikams pavykdavo nukauti kai kuriuos V. Voverio bendražygius, suimti jų rėmėjus, tačiau pats vadas čekistams ilgai liko nepasiekiamas. Iki lemtingojo 1949-ųjų kovo, kai Žaibo slaptavietę nurodė du į partizanų būrį infiltruoti MGB agentai smogikai – poetai Kostas Kubilinskas ir Juozas Skinkys.

Kadangi apie šią juodos išdavystės istoriją jau esame išsamiai pasakoję, šį kartą tik priminsime, kad išsiveržti iš apsupto Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerio mėginusį jos vadą Žaibą pakirto čekistų kulkos. Kiti trys kovotojai – štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas, Geležinio Vilko grupės vadas Petras Šilanskas-Labutis ir būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis nenorėdami pasiduoti gyvi susisprogdino granatomis. Visų žuvusiųjų palaikai buvo nugabenti į Alytaus MGB būstinės kiemą, išniekinti, o vėliau užkasti nežinia kur.

Knygoje „Laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas“ pastebi Ona Voverienė: „Tikras karys, genialus partizaninės kovos strategas, beveik niekada nesuklydęs kovos vadas, prieš klastą jis pasirodė bejėgis“. Tačiau kovotojas ir neturėjo iliuzijų, kad kova už savo šalies laisvę nepareikalaus didžiausios aukos – jo gyvybės. Tą liudija ir kadaise artimai draugei Alovės mokytojai Elenai Akelaitytei ištarti jo žodžiai: „Jaučiu, žinau, kad mes žūsim. (...) Bet reikia atlikti, kas mums skirta iš aukščiau. Reikia kovoti. O jūs turite išlikti, nepamiršti mūsų… Ten, kur aš žūsiu, toje vietoje pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę… Tėvynei turim paaukoti motinų ir tėvų kančias, ir šeimos laimę, ir savo jaunystę…“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"