TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lenktynės su mirtimi

2009 08 14 0:00
Desantininkų grupė susitinka su Tauro apskrities partizanais. Iš kairės: J.Lukša-Skirmantas, Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Pranas Naujokas-Kietis, Benediktas Trumpys-Rytis ir Klemensas Širvys-Sakalas. 1950 m.
Lietuvos centrinio archyvo nuotrauka

Rugpjūčio 10 dieną sukako 88 metai, kai gimė vienas žymiausių ginkluotos rezistencijos kovotojų Juozas Lukša. Vienuolika iš trisdešimties savo gyvenimo metų jis kovojo už Lietuvos laisvę. Ne tik miškuose, bet ir ramiose, taikiose pokarinės Europos sostinėse. Beveik visus šiuos metus J.Lukša buvo per plauką nuo žūties. Iki pat lemtingojo 1951-ųjų rudens.

Vytis, Skirmantas, Kazimieras, Araminas, Kęstutis, Skrajūnas, Daumantas... Tai tik keli iš daugelio J.Lukšos slapyvardžių. Per vienuolika kovos metų vienas žymiausių Lietuvos partizanų dažnai keitė savo vardus, tarsi norėdamas, kad jo neatpažintų nuolat šalimais sėlinusi mirtis.

Reikia pažymėti, kad susitikimo su ja J.Lukšai pavyko išvengti ne kartą. Labai dažnai rezistento gyvybę gelbėjo aplinkybės ir laimingi atsitiktinumai, kuriuos tarsi pakišdavo nežinia kieno nematoma ranka. Priešingu atveju jo veikla ir gyvenimas būtų pasibaigęs nepraėjus nė metams nuo tos akimirkos, kai devyniolikmetis J.Lukša žengė pirmuosius žingsnius kovos su sovietiniais okupantais keliu.

Nuo kalinio iki partizano

Jei ne sovietinė okupacija, J.Lukšos gyvenimas būtų pakrypęs visai kita linkme. Pasirinkęs architektūros studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jis ketino skirti savo energiją ne kovai, o kūrybai. Tačiau po dramatiškojo 1940-ųjų birželio daugeliui teko rinktis kitokį kelią. Į antisovietinę veiklą J.Lukša įsitraukė jau pirmame kurse. Iš pradžių jis platino pogrindžio spaudą tarp patikimesnių studentų, o 1941 metų kovo 4 dieną įstojo į Lietuvos aktyvistų frontą (LAF), kuris, kaip pasakojome praėjusios savaitės straipsnyje, aktyviai ruošėsi sukilimui prieš sovietinius okupantus. Tačiau jau balandžio mėnesį sovietų saugumas suėmė LAF Vilniaus štabo narius, prasidėjo areštai ir Kaune. Vasaros pradžioje į NKGB akiratį pateko trys architektūros studentai, o birželio 6 dieną Kauno sunkiųjų darbų kalėjime atsiduria ir J.Lukša.

Byla sukurpiama vos per trejetą savaičių. Birželio 21 dieną NKGB tardytojai suformuluoja kaltinamąją išvadą, kurioje nurodoma, jog J.Lukša "prisipažino kaltu, kad priklausė slaptai organizacijai, kuriai vadovavo studentas Gediminas Ruzgys. Organizacijos tikslas - atkurti laisvą Lietuvą". J.Lukšos ir jo bendražygių laukė teismas ir mažiausiai 25 metai Sibiro lagerių, tačiau birželio 22-osios paryčiais prasidėjusi nacių invazija įvykius pakreipė dar prastesne linkme.

Jau prasidėjus karo veiksmams, Kauno NKGB Tardymo skyriaus viršininkas Eusiejus Razauskas savo pavaldiniams nurodė: "Jei nebūtų galimybės suimtuosius evakuoti, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš išvykstant juos sušaudyti." Keturių šimtų pavojingiausiųjų sąraše atsidūrė ir J.Lukša.

Tai buvo pirmasis susidūrimas su beveik garantuota mirtimi, tačiau nuo jos išgelbėjo keli įvykiai. Jau birželio 22 dieną kalėjimo prižiūrėtojai išsilakstė, palikę suimtuosius likimo valiai. Vėlų vakarą į kameras ėmė laužtis NKVD kareiviai. Jie išvedė daugumą kalinių į lauką ir išvežė juos nežinia kur. Tačiau toks likimas buvo skirtas ne visiems. Vienintelėje 4-ojo skyriaus kameroje laikytiems kaliniams, tarp kurių buvo ir J.Lukša, pavyko užsibarikaduoti. Kareiviams išsinešdinus, apie 7 ryto suimtieji išlaužė kameros duris ir išėjo į laisvę. O dar po trejeto valandų per LAF aktyvistų užimtą Kauno radiofoną jau skambėjo Lietuvos himnas ir pranešimas apie prasidėjusį sukilimą.

Smarkiai išsekęs J.Lukša kurį laiką praleidžia Raudonojo kryžiaus globoje, o atgavęs jėgas, drauge su broliu Antanu pėsčiomis patraukia Marijampolės link, į gimtąjį Juodbūdžio kaimą, esantį už 30 kilometrų nuo Kauno.

1944-aisiais Lietuvą vėl okupavus sovietams, J.Lukša su broliais nutaria pasilikti gimtinėje ir toliau kovoti už jos laisvę. Šią kovą teko pradėti iš naujo - ankstesni antisovietinio ir antinacinio pogrindžio ryšiai, kuriuos aktyviai mezgė Juozas, jau buvo sutrūkinėję, daugeliui jo dalyvių pasitraukus į Vakarus. 1945 metais J.Lukša užmezga ryšius su pogrindine Lietuvos išlaisvinimo taryba. Dirbdamas dokumentų skyriuje jis aprūpina dokumentais ne vieną laisvės kovotoją ar nuo bolševikų persekiojimų besislapstantį asmenį. Birželį jis įstoja į Lietuvos partizanų sąjūdį (LPS), siekiantį sujungti į vieną organizaciją visus laisvės kovotojus. Štai čia ir prasideda J.Lukšos pažintis su "miško broliais", netrukus smarkiai pakeisianti jo gyvenimą.

LPS vadovybės įgaliotas užmegzti ryšius su Suvalkijos partizanais, J.Lukša rugpjūčio mėnesį susitinka su Geležinio Vilko rinktinės vadovybe ir tariasi dėl organizacinės veiklos. Legaliai gyvenantis pogrindininkas tampa svarbia miško jungtimi su išoriniu pasauliu, tačiau tai trunka neilgai: lapkričio mėnesį, sovietų saugumui minant ant kulnų, jam tenka skubiai trauktis iš Kauno.

1946-uosius J.Lukša ir jo brolis Steponas jau sutinka kaip Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. Jis tuoj pat skiriamas Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku, imasi leisti leidinį "Kovos keliu", drauge su bendražygiais toliau mėgina sudaryti bendrą partizanų karinę vadovybę. 1946-aisiais šis procesas jau buvo nemažai pažengęs, tad mėgindamas jam sukliudyti, sovietinis saugumas ėmėsi naujų metodų - infiltruoti į partizanų vadovybę savo žmones, kuriuos būtų labai sunku įtarti bendradarbiaujant su priešu. Taip partizanų vadovybėje atsiranda buvę Lietuvos kariuomenės karininkai ar buvusio Lietuvos prezidento svainis. Tačiau didžiausią žalą partizanų judėjimui tuomet padarė vienas aktyviausių ir sėkmingiausiai veikusių saugumo provokatorių - Vilniaus universiteto Anatomijos katedros vedėjas Juozas Markulis.

Šis personažas mums jau pažįstamas iš vasario mėnesį "Lietuvos žiniose" spausdinto rašinio "1949-ųjų sąjūdis: viltys ir nusivylimai", pasakojusio apie tai, kaip Lietuvos partizanų vadovybė siekė užmegzti ryšius su Vakarais. Tačiau apie šio neeilinio provokatoriaus veiklą verta pakalbėti kiek išsamiau.

J.Markulio legenda tokia: jis esąs Erelio slapyvardžiu prisidengęs Aukštaitijos partizanų organizacijos atstovas ir Vilniuje esančio Vienybės komiteto narys. Gegužės mėnesį jam pavyksta užmegzti ryšius su Tauro apygardos vadovybe. Tuo pat metu su apygardos vadais ryšį užmezga ir Lietuvoje pasirodę Vakaruose veikiančio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) atstovas Jonas Deksnys-Daunoras ir kiti užsienio rezistentai. Rūpintis jų saugumu ir organizuoti pageidaujamus ryšius pavedama J.Lukšai.

Maitvanagio žabangose

Atrodo, kad dabar bus žengtas didelis žingsnis koordinuoto ir organizuoto pasipriešinimo link. J.Deksnys imasi formuoti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimą. Antroje 1946-ųjų liepos pusėje iš užsienio atvykęs rezistentas susitinka su Ereliu. Šis jau gegužės mėnesį buvo pasiūlęs įkurti Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK), kurio generalinis štabas turėjo vadovauti visam pasipriešinimo sąjūdžiui. BDPS nuo šiol turės užsiimti tik politine veikla ir bendradarbiaus su VLAK štabo Antruoju (žvalgybos) skyriumi. Vėliau pamatysime, kad aktyviai užsienyje veikęs VLIK'as bus spaudžiamas atsisakyti ketinimų tapti egziline Vyriausybe ir prisiimti tik užsienio delegatūros funkcijas.

J.Deksnys lengvai praryja Erelio kabliuką. Jis apsigyvena J.Markulio namuose Vilniuje ir prašo jo pagalbos surengti čia pogrindžio vadų pasitarimą, kuris įvyksta rugpjūčio 12 dieną. Šiame susitikime MGB provokatorius Erelis pristatomas jau kaip VLAK pirmininkas ir BDPS vadovas. Nuo šiol BDSP, kaip politinę Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) vadovybę, jau gali kontroliuoti priešas.

Organizuoti BDPS ir Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą pavedama J.Lukšai. Tuo tikslu jis Juozo Adomaičio pavarde apsigyvena Vilniuje ir dėl priedangos įstoja į Vilniaus dailės institutą studijuoti architektūros. Tuomet jis dar nenujautė, kad gyvenimas Vilniuje bus kur kas pavojingesnis, nei atviri mūšiai Suvalkijos miškuose. Šiame kare nebuvo nei slėptuvių, nei aiškiai matomų priešo pozicijų. Čia atskirti, kas draugas, o kas priešas buvo beveik neįmanoma. Paskirtas VGPŠ adjutantu, kuriam pavedami visi partizanų organizaciniai reikalai, veiklos koordinavimas ir techninių klausimų sprendimas, J.Lukša nežino, kad jo tiesioginis viršininkas štabo vadas Vytis iš tikrųjų yra MGB agentas Vlasovas.

Sovietinis saugumas planavo visam pasipriešinimo sąjūdžiui suduoti mirtiną smūgį 1947 metų sausio 18 dieną. Tądien numatytame partizanų vadų suvažiavime turėjo būti likviduota ar suimta visa pogrindžio vadovybė. Tačiau nuo katastrofos ir vėl išgelbsti lemtingas atsitiktinumas. 1946 metų gruodžio 28 dieną J.Lukša susitinka su iš Žaslių atvykusiu broliu Antanu. Norėdami ramiai pasikalbėti, broliai išeina pasivaikščioti ir netikėtai sutinka pogrindininką architektą Bronių Barzdžiuką. Šis kaip tik ieško Juozo, norėdamas informuoti jį apie Kaune prasidėjusius rezistentų areštus. Pamėginę aiškintis, iš kur saugumas gavo suimamų pogrindininkų pavardes ir adresus, broliai priėjo prie šokiruojančios išvados - visi siūlo galai veda pas J.Markulį.

Laukti nebebuvo kada. Sausio 7 dieną J.Lukša su pakeleivinga mašina išvyksta į Kauną. Vėliau paaiškės, kad jis ištrūko tiesiog paskutinę minutę - tą dieną VGPŠ adjutantas turėjo būti suimtas.

Šiaip ar taip, demaskavę Erelį, pogrindininkai nė nenumanė, kad tuo jie galutinai sužlugdė ilgai ir kruopščiai MGB rengtą taktinį planą "Zapad".

Suprantama, kad demaskavus J.Markulį, turėjo būti nulemtas ir jo likimas. Tačiau turime pažymėti, kad Erelis atsipirko tik išgąsčiu. Provokatorius ir išdavikas, dėl kurio kaltės žuvo ir buvo nukankinta šimtai Lietuvos patriotų, sulaukė gilios senatvės ir mirė 1987 metais Vilniuje, nors partizanai ir buvo pasmerkę jį myriop. Sausio 15 dieną partizanų vadų suvažiavime dėl Erelio likimo susiformavo dvi nuomonės: vieni siūlė J.Markulį nedelsiant likviduoti (tos nuomonės buvo ir J.Lukša), kiti - palikti ramybėje demaskuotą šnipą ir iš naujo kurti BDPS. Suvažiavimas ėmėsi kurti naują organizacijos vadovybę, pašalino iš jos Erelį ir perdavė jį karo lauko teismui.

Pats J.Lukša prisimena, kaip buvo mėginta likviduoti Erelį, kuris, žinodamas apie partizanų planus tuo metu jau vengė rodytis viešumoje. Tačiau partizanai sužinojo, kad liepos mėnesį J.Markulis ketina egzaminuoti skolų turinčius studentus. J.Lukša su dar dviem kovotojais skubiai susiruošia į Vilnių, tačiau negauna automobilio, kurį turėjo parūpinti pogrindininkas Katinas. Tuomet nutariama, kad J.Lukša su Kazimieru Pypliu-Mažyliu vyks pakeleivinga mašina, o Katinas atvažiuos motociklu. Kelionę apsunkina ir tai, kad partizanai beveik neturi pinigų, kurių parūpinti vėlgi buvo apsiėmęs tas pats Katinas. Šiaip ar taip, pakeleivingu sunkvežimiu du partizanai gerokai vėluodami pasiekia Vilnių.

Operacijos planas buvo toks: J.Lukša su K.Pypliu vieno studento namuose turėjo sulaukti Katino, o iš ten vykti į Čiurlionio gatvėje esantį Medicinos fakultetą. Nušauti Erelį turėjo Katinas, nes kitus du J.Markulis puikiai pažinojo. J.Lukša su K.Pypliu turėjo likti koridoriuje ir stebėti, ar kur nors netoliese neįsitaisius MGB apsauga.

Tačiau planas ima griūti. Apie pusę pirmos atvykę į studento nuomojamą butą, partizanai jo neranda. Pasak kaimynų, jis su kažkuo ką tik išvažiavo motociklu. Iki egzaminų pabaigos liko vos pusvalandis, tad draugai nusprendė, kad Katinas užduotį įvykdė vienas. Vykti į Čiurlionio gatvę nebebuvo prasmės - jei Erelis nušautas, ten dabar knibždėte knibžda milicijos ir MGB pareigūnų. Didžiausias nusivylimas laukė kitą dieną, kuomet J.Lukša susitiko motociklo, kuriuo į Vilnių turėjo vykti Katinas, savininką ir iš jo sužinojo, kad šis iš Kauno niekur nebuvo išvykęs. Vargu ar šiandien kas pasakys, ar tris kartus pakišęs koją suplanuotai operacijai Katinas tai padarė dėl neorganizuotumo, iš baimės, ar vykdydamas kieno nors nurodymus. Šiaip ar taip, išdaviko mirties Ereliui pavyko išvengti: 1948 metais MGB jį kuriam laikui perkėlė į Leningradą.

Tačiau tuo metu partizanų laukė ir kur kas svarbesnė užduotis, nei provokatoriaus medžioklė. Aiškiai suprasdama, kad ginkluoto konflikto tarp Sovietų Sąjungos ir jos buvusių sąjungininkių nebus ir okupacija užsitęs ilgiau, nei buvo manyta, rezistentų vadovybė nutarė intensyviai ieškoti ryšių su Vakarais.

Tuo tikslu Tauro apygardos vadovybė 1947 kovo mėnesį J.Lukšą ir dar penkis kovotojus siunčia į Lenkiją. Svarbiausia šios nelegalios kelionės misija - patikrinti ryšio punktus, gauti informacijos apie ten esančių lietuvių partizanų veiklą ir per Lenkiją nustatyti okupuotos Lietuvos ryšį su laisvuoju pasauliu.

Kovo 14-osios naktį gerai ginkluota ir puikiai pasirengusi J.Lukšos grupė sėkmingai pereina akylai saugomą Lenkijos sieną. "Sunku įsivaizduoti savijautą, atsidūrus už geležinės uždangos. Tokių džiugių valandų žmogaus gyvenime labai reta, - vėliau savo knygoje "Partizanai" prisimins J.Lukša. Tačiau ilgai džiaugtis nebuvo kada. Išvengus susitikimo su lenkų pasieniečiais, reikėjo vykti į Varšuvą, Krokuvą ir Gdynę, kur mūsų partizanų laukė nelengva misija. Vienas iš jos rezultatų buvo tai, kad Vakaruose tapo žinoma apie Erelio išdavystę, o tai Lietuvoje esantiems rezistentams leido vėl perimti į savo rankas ryšius su užsieniu.

Paskutinis mūšis

Sėkmingai atlikęs misiją Lenkijoje, J.Lukša grįžo vadovauti Birutės rinktinei, tačiau neilgam. 1947 gruodžio 15 dieną jis gauna VGPŠ įsakymą pasiruošti naujai kelionei į užsienį. Šį kartą jo kelias per Rytprūsius ir Lenkiją vedė kur kas toliau - į Švediją, Vakarų Vokietiją ir Prancūziją. Apie beveik dvejus metus trukusią J.Lukšos ir kitų partizanų misiją Vakaruose, sunkius debatus Baden Badene, turėjusius nulemti Lietuvos rezistencijos vadovybės likimą, J.Lukšos ir jos kovos draugų mokslus žvalgybos mokykloje, jo pasiruošimą nelegaliai sugrįžti į okupuotą Lietuvą jau rašėme aukščiau minėtame straipsnyje. Todėl praleisdami šią svarbią atkarpą, prisiminkime kas vyko jau po to, kai giedrą 1950-ųjų spalio trečiosios naktį J.Lukša su partizanais iš užsienio Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu parašiutais nusileido netoli Tauragės, kai prarado konteinerį su radijo stotimi ir kitais būtinais daiktais ir kokie sunkumai jų laukė kelyje į paskirties vietą - Kazlų Rūdos miškus. Dabar prisiminkime, kas tuomet Skirmanto slapyvardžiu veikusį J.Lukšą vėl atvedė į akistatą su mirtimi, kuri šį kartą buvo paskutinė. Nepaisant netikslios nusileidimo vietos ir prarasto konteinerio, operacija iš esmės prasidėjo sėkmingai - MGB partizanų desanto, regis, nepastebėjo. Apie tai tik metų pabaigoje informuos iš Vakarų grįžęs MGB agentas J.Vizbaras-Arūnas. Saugumiečiai pradeda Skirmanto medžioklę: masiškai verbuoja agentus, suiminėja galimus ryšininkus. Tačiau didžiausia sėkmė jiems nusišypso, kai aptinka Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko-Saidoko slėptuvę su dokumentais. Juose buvo viskas: desantininkų pavardės, slapyvardžiai, nusileidimo data ir vieta.

MGB susiaurina paiešką Tauragės miškuose ir aptinka ten J.Lukšos grupės pamestą konteinerį su dviem radijo stotimis ir kitais daiktais. MGB skubiai parengia Skirmanto ir jo bendražygių paieškos planą. Šimtai kareivių šukuoja ne tik Tauro, bet ir kaimyninės Dainavos partizanų apygardų teritorijas. MGB karininkai ir smogikai skuba vykdyti įsakymą: "Visais būdais ir visomis priemonėmis prasiveržti prie Skirmanto ir jį likviduoti."

Žinodami, kad J.Lukša laukia dar vienos partizanų grupės iš Vakarų, saugumiečiai suplanuoja ypač slaptą operaciją "Legendinis desantas". Apsimetę ką tik nusileidusiais partizanais, MGB agentai smogikai, apsirengę parašiutininkų striukėmis iš pamestojo krovinio, ima ieškoti kontaktų su J.Lukša. Tačiau Skirmantas, žinodamas, kad

dokumentai, šifrai ir medžiaga, įrodanti jo grįžimą, pateko į MGB rankas ir kad jo neabejotinai ieško, buvo itin atsargus. Ir kai gegužės 9 dieną MGB agentė perdavė pirmąjį laišką, kuriame buvo prašoma susitikti su J.Lukša, atsakymas buvo toks: "Kas laimėjo pingpongo varžybas 1950 metais; kokie prizai buvo įteikti laimėtojui; kokia Herberto namų šeimininkės pavardė?" Į šiuos klausimus galėjo atsakyti tik tas, kas kartu su J.Lukša mokėsi žvalgybos mokykloje. Operacija "Legendinis desantas" atsidūrė ant žlugimo ribos, tačiau įvykių scenarijų pakeitė pasirodęs naujas veikėjas - Jonas Kukauskas-Dzykis, visiškai netikėtai patekęs į J.Būtėno vadovaujamą antrąją desanto grupę. Iš tikrųjų su J.Būtėnu į Lietuvą turėjo skristi karininkas J.Kupstas-Ursus, tačiau dar prieš skrydį jis motociklo avarijoje susilaužė koją. Prieš pat lėktuvui pakylant, J.Kukauskas ištars lemtingus žodžius: "Jeigu mane pagaus, pasakysiu viską." J.Kukauskas paklius į saugumiečių nagus gegužės 20 dieną. Iš aptiktame bunkeryje buvusių partizanų jis vienintelis bus paimtas gyvas. Pasak MGB dokumentų, Dzykis ne tik paskubėjo pasiduoti pats, bet ir iki smulkmenų papasakojo apie desantininkų parengimą ir pasišovė padėti sugauti J.Lukšą.

Gavęs žinią apie antrojo desanto atvykimą J.Lukša tikėjosi per J.Kukausko atgabentą siųstuvą išsikviesti lėktuvą ir išvykti tęsti veiklos emigracijoje. Po kelių mėnesių susirašinėjimo ir pasimatymo su išdaviku Mauručių geležinkelio stotyje, rugsėjo 4-osios vakarą Skirmantas atvyksta į ryšininko sodybą. Ten J.Lukšos laukia MGB smogikas Aitvaras, turintis palydėti jį į susitikimą su J.Kukausku, kur jo ir jį lydinčių kovotojų laukė pasala.

"Jei Dzykis mūsų nepardavė, tai susitiksim, o jei išduoti - tada žūsime" - tokie buvo paskutiniai J.Lukšos atsisveikinimo žodžiai. Pasikabinęs ant krūtinės dvi paruoštas granatas, jis žengė į pražūtį. Pačios J.Lukšos žūties aplinkybės prisimenamos įvairiai. Sutariama tik dėl vieno - susišaudymas prasidėjo tuomet, kai išsigandęs J.Kukauskas neatsakė į iš anksto sutartą slaptažodį ir kai gelbėdamas padėtį, kažką neaiškiai sumurmėjo vienas iš saugumiečių. Viena iš versijų sako, kad tą pačią akimirką automato seriją balso kryptimi paleido Skirmantas, tačiau jį patį čia pat pakirto saugumiečio kulka. Greičiausiai netgi atsitiktinė, nes prisitaikyti aklinoje tamsoje buvo neįmanoma.

J.Lukšos kūnas buvo atvežtas į Kauno MGB kieme esantį sandėlį. Ne taip seniai atskleidus Vilniaus Tuskulėnų parko paslaptį paaiškėjo, kur buvo laidojami Vilniaus KGB rūsiuose sušaudyti ir nukankinti žmonės. Kur savo aukas laidojo Kauno budeliai, niekas nežino iki šiol. Belieka tikėtis, kad kada nors bus aptiktas ir žymaus Lietuvos partizano J.Lukšos kapas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"