TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lenkų bajoras, Lietuvos kūrėjas

2014 03 07 6:00
Teisininkas, profesorius, ilgametis Lietuvos universiteto rektorius, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas iš Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų M.Romeris. LCVA nuotrauka

Mykolo Romerio, pelnytai vadinamo lietuviškos konstitucinės teisės tėvu ir vienu iš mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo ideologų, veikla buvo tokia plati, kad trumpai nupasakoti tiesiog neįmanoma. Tad panagrinėkime ją tik vienu aspektu - kaip vokiškos kilmės ir lenkiškos kultūros žmogus bei didelis Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio gerbėjas vėliau apsisprendė esąs lietuvis ir savo gyvenimą paskyrė Lietuvai.

„Nuolankiai prašau ir maldauju visų savo vaikų ir anūkų, kad mūsų namuose jie visada puoselėtų garbingą, taurią, ištikimą meilę Tėvynei, kad tėvai perduotų šį priesaką vaikams ir niekada, ypač kai sunku, jo neatsižadėtų.“ Tai žodžiai iš M.Romerio prosenelio Motiejaus testamento. Nežinia, kokią Tėvynę turėjo galvoje maždaug prieš 300 metų Lietuvoje apsistojusios vokiečių giminės senolis, tačiau vargu ar jis siejo ją su lietuvybe arba lietuviškumu. Juolab kad tuometinė Lietuva dar turėjo išgyventi ne vieną šimtmetį, kol pradėjo busti įvairių čia gyvenusių etninių grupių tautinė savimonė.

Tiesa, 1880 metų gegužės 17-ąją Obelių valsčiaus Bagdoniškio dvare gimęs M.Romeris neabejotinai kalbėjo ar bent jau suprato lietuviškai - to jį turėjo išmokyti lietuvė auklė. Kita vertus, 1919 metais savo dienoraštyje jis rašo: „Esu lenkų kultūros žmogus ir priklausau visiškai sulenkintai ir aristokratiškai šeimai.“

Tačiau šios eilutės rašytos jau sąmoningame amžiuje. Vis dėlto taip ir neaišku, kuo jaunystėje save laikė M.Romeris - lietuviu, lenku ar vokiečiu. Aišku tik viena - jis buvo visiškai kitoks nei dauguma būsimų nepriklausomos Lietuvos veikėjų. Kitaip nei dauguma lietuvių ūkininkų ar grytelninkų vaikų, jis buvo privilegijuotas nuo pat gimimo. Ko vertos vien jo studijos elitinėje Peterburgo imperatoriškojoje teisės mokykloje, rengusioje aukštus carinės Rusijos valdininkus. Tačiau studijomis šioje prestižinėje mokykloje M.Romeris neapsiribojo - jis toliau studijavo Krokuvoje, vėliau - Paryžiuje ir įgijo išsilavinimą filosofijos bei politikos mokslų srityse.

Beje, Paryžius - meilės ir bohemos miestas - M.Romerio gyvenime buvo išskirtinis tiek politiniu, tiek pikantišku atžvilgiu. Prie to ilgai nesustosime, tačiau būtent ten būsimas konstitucinės teisės kūrėjas sutiko ir pamilo jauną prancūzaitę. Ši istorija toli nenuvedė. Kaip, beje, ir begalė kitų jo susižavėjimų ir romanų. Vėlesniuose M.Romerio dienoraščiuose gausybė moterų vardų, tačiau tos vienintelės jis taip ir nesutiko.

O ką jau kalbėti apie kitokį Paryžiaus svaigulį, kurį atspindi kad ir tokios M.Romerio dienoraščio eilutės: „Tarsi per sapną prisimenu, kad man išeinant draugiją palaikė spaustuvininkas Vejmeris, tačiau kas buvo toliau, kaip ėjau gatvėmis, kodėl atsidūriau ne namuose, o viešbutėlyje „Metropolis“, kur šįryt pusiau sąmoningas nubudau po sunkaus miego, - visiškai neprisimenu.“

Tačiau palikime šias detales bulvarinėms istorijoms. Paryžiuje M.Romeriui iškilo gerokai svarbesnis klausimas. Lietuvoje tuo metu tarsi užtvankas griaunantis potvynis prasidėjo tautinis atgimimas, tad jaunam bajorui norom nenorom teko apsispręsti, kas jis - lietuvis ar lenkas. "Mano vieta ne lietuvių, o lenkų gretose", - toks buvo pirmas spontaniškas M.Romerio sprendimas. Tiesa, kiek vėliau, gal 1904-aisiais, artimiau susipažinęs su Paryžiaus lietuviais studentais, jis lyg ir ėmė linkti į Lietuvos pusę. Tačiau tai buvo tik ilgų dvejonių ir dvasinių kolizijų pradžia.

M.Romeris (trečioje eilėje ketvirtas iš kairės) su Peterburgo imperatoriškosios teisės mokyklos auklėtiniais. / Nuotrauka iš M.Maksimaičio knygos „M.Romeris – Lietuvos sūnus“.

Taip galutinai ir neapsisprendęs M.Romeris 1905-aisiais grįžo į Lietuvą, kur tarsi pavasario pranašas praūžė Didysis Vilniaus Seimas. Deja, netrukus jį ėmė gniaužti carinės priespaudos mašina. Daugeliui Seimo narių, agitatorių ir šiaip simpatikų, nepatekusių į kalėjimus ir katorgas, teko slapstytis nuo represijų. Ne išimtis buvo ir M.Romeris, 1906 metais pasitraukęs į Krokuvą. Ten, susipažinęs su poeto Juozapo Albino Herbačiausko saugotu lietuviškos spaudos archyvu, su lietuvių tautiniu judėjimu jis nutarė supažindinti lenkų visuomenę. Šio sumanymo rezultatas buvo 1908 metais Lvove išleista knyga „Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą“.

Legiono eilinis

Praėjus vos šešeriems metams nuo aprašomų įvykių, padėtis Europoje ėmė drastiškai keistis. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, turintis nulemti trijų tuometinių imperijų (tarp jų ir Rusijos) likimą, o kartu suteikti šansą tiek Lietuvos, tiek Lenkijos laisvei. M.Romeris negalėjo likti šio proceso nuošalyje.

Taigi 1915 metų pavasarį, aplenkdamas fronto linijas, jis iš Vilniaus per Ukrainą, Rumuniją iškeliavo į Vieną, kad taptų Austrijoje formuojamų Juzefo Pilsudskio legionų eiliniu Mateuszu Rzymskiu. „Buvau įsitikinęs, kad legionų veikla taps didingu ir Lenkijos, ir Lietuvos laisvės reikalu (…) Ėjau, kad savo paties veikla nuosekliai įrodyčiau tai, kas buvo mano tikėjimo ir visos ankstesnės veiklos akstinas - meilė Lietuvai, jos tautai, jos kultūrai ir ateičiai, jos laisvam gyvenimui (…). Tik per karą iš legionų veiklos suvokiau Pilsudskio reikalo svarbą ir esmę. Tada sąmonėje ir širdyje sujungiau jo darbą su Lietuvos laisvės reikalu ir pats įstojau į jo gretas“, - taip savo sprendimą dienoraštyje prisimena pats M.Romeris.

Nuo to laiko J.Pilsudskis legionieriui tapo neginčijamu autoritetu, dėl kurio idėjų ne itin stiprios sveikatos ketvirtą dešimtmetį įpusėjęs inteligentas buvo pasiryžęs kęsti eilinio kareivio dalią, jei reikės - atiduoti ir gyvybę. O idėja, kuria jis šventai tikėjo, aiškiai aprašyta M.Romerio dienoraštyje: lietuviams būtina jungtis į bendrą valstybę su Lenkija, nes tik tai ištrauks abi tautas iš Rusijos ir Vokietijos gniaužtų.

M.Romeris (pirmoje eilėje antras iš kairės) su Lietuvos universiteto profesoriais. / Vilniaus Universiteto bibliotekos nuotrauka

Kita vertus, legionų eilinio M.Rzymskio kovos kelias netruko ilgai. Po kelių mėnesių jis išgirdo tvirtą karo medikų nuosprendį: dėl silpno regėjimo ir rimtos širdies ligos privaląs palikti tarnybą.

Tačiau tai nereiškia, kad M.Romerio misija, įgyvendinant J.Pilsudskio idėją, tuo ir baigėsi. Anaiptol - jam buvo skirta kita, daug solidesnė užduotis. 1919-aisiais, kai tarp Lenkijos ir Lietuvos jau plėtojosi rimtas konfliktas, buvęs legionierius sulaukė Lenkijos valstybės vadovo kvietimo skubiai susitikti. „Žino ten, Varšuvoje, ir prisimena retkarčiais apie tai, kad esu tas bene vienintelis Lietuvos lenkų žmogus, kurio populiarumas ir autoritetas Lietuvoje, ir visų pirma tarp lietuvių ir visos krašto demokratijos turimas pasitikėjimas kvalifikuoja suvaidinti tarpininko vaidmenį sunkių ir komplikuotų užduočių misijose dėstant bet kokius susitarimus“, - taip tuomet J.Pilsudskio kvietimą dienoraštyje įvertino M.Romeris.

Tuo metu M.Romeris dar nenujautė, kad privačiame bute vyksiantis slaptas pokalbis radikaliai pakeis jo požiūrį tiek į J.Pilsudskį, tiek į būsimus Lietuvos ir Lenkijos santykius, o galiausiai ir į save patį. Mat iš pokalbio paaiškėjo, kad skubus iškvietimas buvo susijęs su planuojama Lenkijos intervencija į Vilniaus kraštą, kai tik iš ten bus išstumti bolševikai, o tai turi įvykti vėliausiai po savaitės. M.Romerį, tuo metu jau puikiai suprantantį, kad lietuviai nesvajoja apie jokias unijas, o nori eiti savo keliu, tokie planai smarkiai nuvylė. Jam tapo visiškai aišku, kad Varšuvoje viršų ima jėgos, norinčios paprasčiausiai aneksuoti Vilniaus kraštą, o vėliau galbūt - ir visą Lietuvą. Dar labiau M.Romerį nuliūdino tai, kad J.Pilsudskis negali ar nenori toms jėgoms pasipriešinti. Pats teisininkas taip pat nepanoro būti šios misijos dalimi.

Kad suprastume, koks lūžis tuo metu įvyko M.Romerio sąmonėje, prisiminkime vieną jo dienoraščio mintį. „Mane pakerėjo Pilsudskio projektas (…). Mane pakylėjo, ko gero, netgi ne tiek pats projektas, kurio grožis ir išmintis atitinka mano svajones, kiek pats Pilsudskio genijus“, - 1919 metų gegužės 30 dieną pirmuosius susitikimus su Lenkijos valstybės vairininku dienoraštyje prisimena M.Romeris.

Dabar susitikimas su J.Pilsudskiu sužlugdė jo viltis, kad dviem valstybėms pavyks rasti bendrą kelią. Tapo visiškai aišku, kad lenkams reikia ne atkurti buvusią LDK, bet paprasčiausiai prisijungti Lietuvą prie Lenkijos, o lietuviai nori išlaikyti tautinę valstybę etninėje teritorijoje. Tokiomis aplinkybėmis svajoti apie dviejų tautų brolybę sunku. O čia J.Pilsudskis ir jo aplinka planuoja sukurti Vilniuje Lietuvos vyriausybę, kuri nesipriešintų aneksiniams Varšuvos planams. Tokioje vyriausybėje turėtų būti ir vienas kitas lietuvis. M.Romeris prašomas tokį kandidatą surasti Kaune.

J.Pilsudskio preferansas

Kalbinti lietuvius į Vilniaus vyriausybę M.Romeris atsisakė, bet į Kauną vis dėlto nutarė vykti. Nors ir žinodamas, kad lenkai rengiasi pradėti karo žygį į Vilnių, jis vis dar tikėjosi, jog J.Pilsudskis nenaudos okupacinių metodų, savo dienoraštyje tvirtindamas, kad Lenkijos vadovas „privalo iš lenko užkariautojo virsti į laisvės riterį, ginantį Lietuvos valstybingumą". "Kad taip būtų! Kad Pilsudskio veiksmo ir dvasios logika atverstų jį tikrajai ir gimtajai Tėvynei - Lietuvai!“ - rašoma M.Romerio dienoraštyje.

Taigi M.Romeris priima pasiūlymą vykti į Kauną ir surasti ten žmonių, paremsiančių idėją kurti Vilniaus vyriausybę. Ten diplomatinę misiją vykdantis teisininkas su J.Pilsudskio planu supažindino įtakingus kairiuosius politikus Steponą Kairį ir Joną Vileišį. Lietuviams paaiškinta, kad norint sustabdyti galimą aneksiją, kurią gali paremti bolševikų užguiti Vilniaus krašto gyventojai, būtina sudaryti vyriausybę Vilniuje tą pačią akimirką, kai į miestą įžengs J.Pilsudskio daliniai. Tuomet tarp Lenkijos ir Lietuvos susidarytų lygiavertė sąjunga. Žinoma, jeigu Vilniaus vyriausybė formaliai atsiribotų nuo Lietuvos Tarybos.

M.Romeris (sėdi antras iš dešinės) per Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio štabo antros laidos atidarymo iškilmes. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Kitą rytą J.Vileišis pareiškė, kad lietuviai nepritaria J.Pilsudskio planui, ir dar nusistebėjo, kad Lietuvoje gerbiamas M.Romeris apskritai leidžiasi įveliamas į tokias intrigas. Pats M.Romeris buvo įsitikinęs, kad J.Vileišis taip ir nesuprato jam siųstos žinios. Savo dienoraštyje jis cituoja Lietuvos politiko žodžius: "Jeigu Lietuvos lenkai ir Lenkija nenori gerbti ikišiolinio lietuvių valstybinio darbo, jeigu siūlo šiandien dar kažkokią sanklodą, perbraukdami visą Lietuvos valstybingumo kūrinį bei nori jį pastatyti į tabula rasa lygmenį, o jeigu dar planuoja užimti Vilnių ir tuo užėmimu sudaryti militarinės prievartos židinį, kad lietuviams tuo spaudimu galėtų diktuoti kažkokios sanklodos sąlygas, nesiskaitydami su lietuvių Lietuvos valstybingumui įvykdytais faktais, jeigu ir toliau nori Lietuvą laikyti kaip savo palivarką, tai tokia arogancija atves lietuvius prie kraštutinumo, ir jie imsis visų priemonių, kad su lenkų klausimu visiems laikams būtų baigta, ir Lenkijos atžvilgiu, kuri taip lietuvius traktuoja, užimtų tiesiog nesutaikomai priešiškas pozicijas.“

Šie žodžiai M.Romerio dienoraštyje įrašyti balandžio 21-ąją, jau kitą dieną, kai Lenkijos daliniai užėmė Lietuvos sostinę. Balandžio 22 dieną J.Pilsudskis paskelbė kreipimąsi į buvusios LDK gyventojus, kuriame, be kita ko pažymima: "Lenkijos kariuomenė, kurią atvedžiau, kad nuverstų smurto ir prievartos valdžią, nuverstų gyventojų nepalaikomą krašto vyriausybę, Jums visiems atneš laisvę. Noriu suteikti Jums galimybę išspręsti tautinius ir tikybinius vidaus reikalus taip, kaip patys norėsite, be jokios prievartos ar spaudimo iš Lenkijos. Todėl nors Jūsų žemėje dar gaudžia patrankos ir liejasi kraujas, įvedu ne karinę, o civilinę valdžią, į kurią kviesiu vietos žmones, tos žemės sūnus."

Kreipimasis Vilniaus lietuviams suteikė vilčių, kad su lenkais pavyks susitarti. Tą pačią dieną mieste įvyko vilniečių lietuvių sueiga, ji išrinko Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą.

Tačiau iliuzijos netruko išsisklaidyti. Vilnių J.Pilsudskis traktavo kaip mainų objektą, priversiantį lietuvius sutikti su glaudžia dviejų šalių sąjunga. To jis nė neketino slėpti. Gegužės 2 dieną Prancūzijos laikraštyje "Journal des débats" paskelbtame interviu į žurnalisto klausimą, ar tiesa, kad sudarius uniją Lenkija paliktų Lietuvai lenkiškas teritorijas kartu su Vilniumi, J.Pilsudskis atsakė: "Be jokios abejonės. Vilnius yra visiškai atskiras klausimas. Vilniaus reikalauja visi. Taigi gali mus sukiršinti, jeigu bus vykdoma vienokia politika, bet gali ir visus sutaikyti, jeigu bus vykdoma kitokia. Siūlau sutvarkyti taip, kad Vilnius taptų jungtimi, o ne ginčo objektu."

Tai buvo aklavietė. Suprasdamas, kad lietuviai neketina atsisakyti savarankiškumo mainais į Vilnių, J.Pilsudskis puolė į neviltį - Lietuvos užsispyrimas trukdė jam galutinai įgyvendinti savo viziją. Taigi J.Pilsudskis nusiuntė į Kauną savo patikėtinį Leoną Wasilewskį, pasiūliusį rengti bendrus rinkimus į Seimą, kuris, susirinkęs Vilniuje, apsispręstų dėl Lietuvos santvarkos ir jos santykio su Lenkija. Tačiau ir šį planą lietuviai atmetė.

M.Romeris (sėdi antras iš dešinės) per Vytauto Didžiojo karininkų kursų Generalinio štabo antros laidos atidarymo iškilmes. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

1920 metų pavasarį J.Pilsudskiui atsirado kitų rūpesčių, reikalaujančių kitokių sprendimų: kovos su bolševikais ir vis prastėjanti lenkų padėtis frontuose privertė Lenkiją prašyti Antantės diplomatinės ir karinės paramos, o mainais už ją sukandus dantis užleisti Lietuvai Vilnių, o galiausiai - pasirašyti garsiąją Suvalkų sutartį.

Į šią istoriją labai nesigilinsime, juolab kad jau ne kartą esame apie ją kalbėję. Tik prisiminsime, kad vos 44 dienas savo sostinę valdžiusi Lietuva jos vėl neteko po desperatiško J.Pilsudskio žingsnio - jo paties organizuoto generolo Lucjano Želigowskio "maišto", sukūrusio Vilniaus krašte tik Varšuvos pripažintą pseudovalstybę - Vidurinę Lietuvą, kuri 1922 metais buvo prijungta prie Lenkijos ir tapo viena iš jos vaivadijų.

Nesunku nuspėti, kaip į tokius savo buvusio mokytojo ir dievuko žingsnius reagavo M.Romeris. Juo labiau kad jo vertinimus galime rasti tais pačiais 1922-aisiais J.Pilsudskiui rašytame laiške: „Tu, Pone, kuris buvai didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai kuriančio veiksmo auksinį ragą Lenkijoje, lietuviškuose reikaluose esi silpnas ir visuomet nugalėtas. (…) Visose tavo kalbose ir veiksmuose dėl Lietuvos visą laiką charakteringas tas pats faktas, kuris taip ryškiai sutvisko, - pradedi viena, o baigi kita; stojiesi kaip lietuvis, sėdiesi kaip lenkas; rauniesi į skrydį kaip erelis, o eini per žemę kaip nykštukas. Nenugalėsi, Pone, ir Lietuvos reikaluose neįsirašysi į didžiųjų herojų gretas… Reikalas, kurį tveri Vilniuje, nėra nei didis, nei Tavo.“

„Tėvyne laikau Lietuvą“

Šiuos žodžius M.Romeris rašė jau gyvendamas Kaune kaip Lietuvos lenkas ir Lietuvos pilietis. Jo sprendimas stoti lietuvių pusėn, atsižvelgiant į šio žmogaus moralę ir įsitikinimų bei pažiūrų evoliuciją, buvo visiškai logiškas ir subrendo dar 1919 metų pavasarį, kai Varšuva ėmėsi atviros agresijos prieš Lietuvą.

Kaip rašo M.Romerio biografas Mindaugas Maksimaitis, būtent tada, dar advokataudamas Lomžoje, jis parašė laišką Vilniuje gyvenusiam savo senam bičiuliui Mykolui Biržiškai, prašydamas tarpininkauti dėl tarnybos Kaune kuriamoje teismų sistemoje, ir po kurio laiko gavo teigiamą atsakymą. Ir štai 1920 metų balandžio 20-ąją M.Romeris visam laikui atvyko į Lietuvą. Nepraėjus nė mėnesiui, prezidentas Antanas Smetona paskyrė jį Kauno apygardos teismo nariu.

M.Romerio gyvenimui Lietuvoje ir jo nuopelnams mūsų valstybei aprašyti reikėtų atskiro pasakojimo. Tad šįkart tik trumpai paminėkime, jog, kurį laiką dirbęs Kauno apygardos teisme, jis netrukus buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju, 1928-1933 metais buvo Valstybės Tarybos narys, o 1932 metais kaip Lietuvos tautinis teisėjas Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole apgynė Lietuvos suverenitetą Klaipėdos krašte.

Tačiau tai dar ne viskas. 1922-aisiais, vos įsikūrus Lietuvos universitetui, M.Romeris buvo pakviestas ten dėstyti valstybinės teisės ir per 23 darbo metus išugdė ne vieną nepriklausomos Lietuvos teisininkų kartą, kelis kartus buvo renkamas universiteto rektoriumi, parašė gausybę mokslo darbų ir teisę populiarinančių straipsnių spaudoje.

M.Romeris (su cilindru antras iš kairės) prieš išvykdamas į Tautų Sąjungos sesiją. 1933 m. / Nuotrauka iš M.Maksimaičio knygos „M. Romeris – Lietuvos sūnus“.

1939-aisiais M.Romeris sulaukė bene didžiausios savo laimės valandos - sakoma, kad Lietuvai atgavus Vilnių jis verkė iš džiaugsmo. Nieko nelaukdamas M.Romeris paliko Kauną ir pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, kol jo džiaugsmą aptemdė sovietų okupacija.

1944-aisiais jis dar spėjo parašyti mokslinį darbą „Lietuvos sovietizacija 1940-1941 metais“, kuriame galime rasti tokias eilutes: „Visa, kas nuo birželio 15 d. iki liepos 21 d. vyko Lietuvoje, tai buvo tiktai politinio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietuvos komunistų partija, režisieriai - Dekanozovas su Pozdniakovu, Molotovo ir Stalino vadovaujami, agentai - Liaudies vyriausybė ir Liaudies Seimas. Lietuvos liaudis jokio sprendžiamojo vaidmens čia nevaidino, tačiau svetimųjų viskas buvo daroma jos vardu; jos vardu kalbėjo ir veikė Liaudies vyriausybė; jos vardu buvo organizuojami mitingai, eitynės ir demonstracijos, jos vardu rėkė mitinguose agitatoriai bei oratoriai; jos vardu buvo skiriama Liaudies Seimo sudėtis, jos vardu tasai Seimas išleido dvi liepos 21 d. deklaracijas, padėjusias pagaliau taškus ant „i“.

Tačiau visa tai, kaip jau minėjome - kitos istorijos tema. O šią, atsakydami į klausimą, kaip vokiečių kilmės lenkų bajoras tapo karštu Lietuvos patriotu, užbaikime paties M.Romerio žodžiais: "Visados laikiau save ir laikau tautinės kultūros atžvilgiu lenku, bet skirdamas tautybę nuo pilietybės, savo Tėvyne laikau Lietuvą, o ne Lenkiją. Mano supratimu, Lietuvos lenkai nėra lenkų tautos organinė šaka, bet Lietuvos gyventojų visumos neatskiriama dalis, kuri, kad ir pasisavinus lenkų tautos kultūrą pasiliko (...) artimesnė Lietuvos negu Lenkijos visuomenei."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"