TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Liepos 21-oji: politinio farso pabaiga

2009 07 24 0:00
Liaudies seimo posėdžio metu Valstybės teatre. Kaunas, 1940 m. liepa (21-23 d.).
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1940 metų liepa buvo ne mažiau dramatiška nei birželis. Pirmasis vasaros mėnuo pareikalavo iš nepriklausomos Lietuvos politikų sunkių sprendimų, kurių nė vienas negalėjo būti visiškai teisingas. Tačiau po okupacinės kariuomenės tankų vikšrais kažkaip išgyveno viltis išsaugoti nepriklausomybę. O iki liepos pabaigos visiems tapo aišku, kad du dešimtmečius puoselėta ir kurta Lietuvos valstybė galutinai atsidūrė mirtinuose sovietų gniaužtuose.

Lygiai prieš 69 metus iš vieno tuometinio literato lūpų išsprūdo sparnuota frazė. Greičiausiai tai tik atsitiktinumas, bet du šios frazės žodžiai ilgiems dešimtmečiams tapo ne tik Lietuvos nelaisvės, bet ir komunistų pavergtos pokarinės Europos, net šaltojo karo simboliu. "1940 metų liepos 21 dieną 15 val. 30 min. nusileido plieninė uždanga, kuri atskyrė buvusią plutokratinę, išnaudotojų Lietuvą nuo naujos, darbo žmonių Lietuvos", - taip 1940-ųjų liepos 23 dienos "Pravdoje" džiūgavo rašytojas Jonas Šimkus. Šie žodžiai buvo parašyti tomis dienomis, kai liepos 21-ąją susirinkęs Kremliaus ir jo emisarų suformuotas vadinamasis Liaudies seimas priėmė pragaištingiausią sprendimą: likviduoti Lietuvos valstybę ir prijungti ją prie Sovietų Sąjungos.

Žinoma, Stalinui lankstęsis ir šviesią Lietuvos ateitį sovietinių respublikų šeimoje piešęs literatas poetinei metaforai "plieninė uždanga" teikė visiškai kitokią prasmę, tačiau tai nepakeitė jos esmės. Tikriausiai ir Liaudies seimo nariai, entuziastingai keldami rankas už tai, jog Lietuva turi tapti tryliktąja sovietine respublika, taip pat nesitikėjo, kad ši plieno uždanga atskirs ne senąją ir naująją Lietuvą, o ilgam uždarys valstybę nuo civilizuoto demokratinio pasaulio. Kad pro ją nebegalės prasiskverbti ne tik okupantų pavergto krašto žmonės, bet ir jų mintys. Kad dar po kurio laiko ta uždanga apjuos ne tik mūsų kraštą, bet ir didelę dalį Europos, galiausiai materializuodamasi ir tapdama grėsminga Berlyno siena, kuriai sugriauti prireiks ilgų dešimtmečių. Siena, paženklinusia ribą tarp vakarietiškos demokratijos ir bizantiško totalitarizmo.

Melas, bauginimai ir klasta

Tačiau tuomet, liepos 21-23 dienomis, Kauno valstybės teatre susirinkę vadinamieji liaudies atstovai jau puikiai suprato, ką daro šią akimirką. Jie aiškiai suvokė, kad lietuvių išsvajotą, du dešimtmečius kurtą ir puoselėtą savo valstybę atiduoda į godžios svetimos imperijos rankas. Dauguma tikriausiai neabejojo ir tuo, jog šioje ūžiančioje, skanduojančioje ir plojančioje teatro salėje jie tėra statistai gerai surežisuotame ir meistriškai pastatytame spektaklyje.

Galimas dalykas, kad tiek liaudies "išrinktiesiems", tiek krašto inteligentams, tiek visai visuomenei šis suvokimas nušvito tik paskutinę minutę. Spaudimu, grasinimais ir ultimatumais birželio viduryje Lietuvą okupavę sovietai veikė žaibiškai, bet labai apgalvotai. Nuo pirmos okupacijos minutės jų veiksmus lydėjo melas, klasta ir gražūs pažadai, kurių tesėti niekas nė neketino. Prisiminkime, kad ir Kremlius, ir šalyje pradėję šeimininkauti jo emisarai nuolat kartojo, jog sovietiniai daliniai į Lietuvą įvedami tik saugumui užtikrinti, kad niekas neketina keisti esamos valstybės santvarkos, o juolab - kėsintis į jos suverenitetą. Šiuos pažadus tarsi turėjo patvirtinti ir tam tikri veiksmai.

Prisiminkime, kaip pirmomis okupacijos dienomis formuojant naują Lietuvos Vyriausybę sudirigavo Lavrentijaus Berijos emisaras Vladimiras Dekanozovas ir sovietų vyriausybės įgaliotinis Nikolajus Pozdniakovas. Jie padarė taip, kad bent jau pačioje pradžioje kabinete nebuvo nė vieno komunisto: dauguma ministrų portfelių teko su valstiečiais liaudininkais siejamiems nepartiniams inteligentams. Ar gali tokia Vyriausybė kenkti Lietuvai? Ar ji gali savo rankomis sunaikinti valstybę? Žinoma, ne, jei nėra tik figos lapelis, trumpam pridengiantis tikruosius Maskvos tikslus - inkorporuoti Lietuvą į SSRS.

Tačiau toliau viskas klostėsi pagal kitokį planą. Kad jį įgyvendintų, sovietai meistriškai naudojosi visais turimais instrumentais: ir tebeveikiančia 1938 metų Konstitucija, ir senaisiais įstatymais, ir dar nepakeistais žemesnio rango "smetoniniais" valdininkais, įpratusiais per ankstesnio režimo metus besąlygiškai ir tiksliai vykdyti nurodymus, ir garsiais, bet mažai ką politikos užkulisiuose nutuokiančiais menininkais bei intelektualais. Liepos 1 dieną paleidus teisėtą Lietuvos Seimą tapo aišku, kad netrukus bus surengti nauji rinkimai. Apie tai, kokiais metodais sovietų emisarai ruošėsi tam farsui ir kaip šis procesas buvo spartinamas, rašėme praėjusį penktadienį.

Tad šį kartą tik prisiminkime, jog tam buvo panaudotos plataus spektro priemonės - nuo demagogiškos agitacijos, iki šantažo, nepatikimų asmenų arešto, laikraščių uždarymo, visuomeninių organizacijų išvaikymo ir per vieną naktį sukurtos Darbo Lietuvos sąjungos, kuri vienintelė turėjo teisę kelti kandidatus į būsimą seimą. Dar prisiminkime ir tai, kad šios sąjungos rinkimų programoje taip pat nebuvo nė žodžio apie Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą.

Dauguma Darbo Lietuvos sąjungos kandidatų buvo komunistai, tačiau propagandos tikslais į ją įtraukta ir nemažai tuometinei visuomenei žinomų asmenų, tokių kaip rašytojai Petras Cvirka, Liudas Dovydėnas, Liudas Gira, Stasė Vaineikienė, Antanas Venclova, operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė, aktorius Henrikas Kačinskas ir daug kitų. Vėliau daugelis tų žmonių tvirtins tapę kandidatais į Liaudies seimą be jų žinios ir prieš savo valią. Ar tai tiesa, ar ne - sunku pasakyti, juolab turint galvoje, kad apie prievartinį kandidatavimą kai kurie jų prabils jau nacių okupacijos metais.

Šiaip ar taip, liepos 5-ąją, vos paskelbus rinkimų įstatymą ir numačius jų datą, minia intelektualų susirenka Valstybės teatre. Ateina Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, ekonomistas Petras Šalčius, rašytoja Sofija Čiurlionienė, teatralai Romualdas Juknevičius, Petras Kubertavičius, Kazimiera Kymantaitė, dailininkai Mečislovas Bulaka, Antanas Gudaitis, Petras Kalpokas, Stasys Mikėnas ir daug kitų. Ne, jie nereiškia susirūpinimo dėl Lietuvos ateities ir, regis, tikrai nenujaučia prisidedantys prie jos laidotuvių ceremonijos rengimo. Salėje skamba padėkos žodžiai "didžiosios ir visada mums draugiškos" SSRS vyriausybei ir pažadai padėti "Liaudies vyriausybei, kad Lietuvos liaudis į naują seimą išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras". Suprantama, toks intelektualų elgesys skatina ir likusią visuomenės dalį tikėti, jog Lietuvos neištiks jokia katastrofa.

Taigi rinkimų data aiški. Kad jie vyktų sklandžiai, belieka numesti piliečiams dar vieną kitą meduolį ir dėl visa ko garsiai pliaukštelėti botagu. Liepos 10 dieną Darbo Lietuvos sąjunga paskelbia pareiškimą, kuriame kategoriškai tvirtina, kad valstiečiai nebus varomi į kolūkius ir kad niekas niekada nepersekios nei Bažnyčios, nei tikinčiųjų.

Užbėgdami įvykiams už akių galime paminėti, jog šis pažadas galios tik septynerius metus. Jau antros okupacijos metais, 1947-ųjų gegužę, prasidės ir masinė priverstinė kolektyvizacija, ir tikrų tikriausias kryžiaus žygis prieš Bažnyčią, tačiau apie šiuos du reiškinius mes jau rašėme.

Be pažadų, tomis pačiomis dienomis buvo girdėti ir grasinimų. Liepos 9-ąją dienraštis "Vilniaus balsas" įspėjo: "Asmenys, kurie nebalsuos, yra liaudies priešai. Tokiems nėra vietos darbo Lietuvoje." Grasinimo turinys aiškus ir nedviprasmiškas, jis, be abejo, privers daugelį žmonių bent jau ateiti į rinkimų apylinkes ir išeiti iš jų turint pase žymą, įrodančią, kad pilietis balsavo už Liaudies seimą. Tą dieną, kai Lietuvoje pirmą kartą viešai nuskambėjo sąvoka "liaudies priešas", niekas nė nenumanė, jog atėjus laikui jokie antspaudai neišgelbės - mažiau nė po metų pirmais ešelonais į tremtį bus išvežti visi "liaudies priešai": ir tie, kurie balsavo, ir tie, kurie šiam farsui priešinosi.

Tuo pat metu nuskambėjo ir kitas nerimą keliantis signalas. Liepos 10 dieną pradedant Komunistinės jaunimo sąjungos mitingą buvo ištarti tokie žodžiai: "Šis mūsų mitingas paveda būsimajam Liaudies seimui prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos kaip 13 SSRS Socialistinę Respubliką." Pirmą kartą apie planus likviduoti Lietuvos valstybę prabilta viešai. Ligi šiol tai žinojo tik marionetinės krašto valdžios elitas: lygiai prieš 10 dienų Maskvoje sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas apie Kremliaus kėslus atvirai papasakojo Lietuvos Vyriausybės vadovui Vincui Krėvei.

Tačiau rinkimų smagratis jau sukosi visu greičiu. Išvakarėse ELTA pareiškė pageidavimą, kad liepos 14-ąją, rinkimų dieną, visi namai ir pastatai "kiek galima daugiau būtų papuošti lietuvių tautinėmis ir raudonomis revoliucinėmis vėliavomis". "Laisvosios Lietuvos piliečiai! Draugai ir Draugės! Šiandien visoje Lietuvoje vyksta didžiausia ir reikšmingiausia kova - rinkimai į Liaudies seimą. Lietuvos liaudis, imdama pavyzdį iš laisvųjų Sovietų Sąjungos tautų, vadovaujamų didžiojo Stalino, šiandien renka savo seimą pačiu demokratiškiausiu būdu", - trimitavo laikraščių vedamieji.

Melchioro Putelės pergalė

Ir štai ankstyvą lietingos ir vėjuotos liepos 14-osios rytą atveriamos rinkimų apylinkės. Vėliau neva dėl blogo oro, bet greičiausiai norint prisivilioti kiek galima daugiau žmonių, rinkimai pratęsiami iki kitos dienos 15 valandos.

Jei tikėtume to meto komunistų kontroliuojama spauda, rinkėjai tiesiog plūste plūdo į apylinkes. Štai keletas liepos 15-osios antraščių ir trumpų pranešimų: "Milžiniškas seimo rinkimų pasisekimas", "Jau vakar daugelyje vietų balsuota 90-100 proc.", "Darbininkai visame krašte balsavo visi iki vieno", "Nepasiliko nė vieno alytiškio, kuris nebūtų balsavęs", "Žarėnuose balsavo daugiau kaip 100 proc." (!)

Oficialiais Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, Liaudies seimo rinkimuose dalyvavo 1 386 569 asmenys, arba 95,51 proc. visų balsavimo teisę turinčių rinkėjų, o 99,2 proc. dalyvavusiųjų rinkimuose esą atidavė savo balsus Darbo Lietuvos sąjungos kandidatams. Čia verta pabrėžti du dalykus. Pirma, šią žinią Maskvos radijas pranešė dar nesibaigus balsavimui. Antra, forsuojant rinkimų spektaklį Lietuvoje nespėta parengti jokių rinkėjų sąrašų, todėl Vyriausioji rinkimų komisija tiesiog negalėjo apskaičiuoti, kokia dalis balso teisę turinčių piliečių atvyko prie balsadėžių. Tačiau tai niekam ir nerūpėjo. Tiesiog Lietuvoje pirmą kartą buvo panaudota sovietinių "rinkimų" patirtis - reikiamus skaičius paprasčiausiai išlaužti iš piršto.

Taigi sunku pasakyti, ar rinkimai į Liaudies seimą apskritai įvyko. Galima remtis nebent apylinkių rinkimų komisijų pirmininkais, kurie naiviai ir sąžiningai teikė ataskaitas aukštesnėms instancijoms. O dauguma apylinkių pirmininkų liudijo, kad balsuoti atėjo nuo 30 iki 50 proc. rinkėjų.

Be abejo, bijodami likti be spaudo pase ir tapti "liaudies priešais" daugelis žmonių vis dėlto atėjo į rinkimų apylinkes. Tačiau ką jie metė į balsadėžes? Pasibaigus balsavimui rinkimų komisijų nariai ir juos prižiūrintys enkavedistai rado ten visko, tik ne balsų už Darbo Lietuvos sąjungos kandidatus. Balsadėžėse būta ir tuščių vokų, į kuriuos rinkėjai taip ir neįdėjo biuletenių, subraukytų ir subraižytų balsavimo kortelių, tiesiog iš sąsiuvinių išplėštų tuščių lapų, etikečių nuo papirosų pakelių, senų carinių penkrublių ir kitokio šlamšto. Tačiau populiariausiu "biuleteniu" tapo Smetonos laikų humoristinio komikso personažo pensininko Melchioro Putelės atvaizdas, iškirptas iš senų laikraščių. Kalbama, kad dėl šio išgalvoto veikėjo "pergalės" rinkimus organizavę komunistai ypač siuto.

Tačiau nemažai būta ir tokių atvejų, kai vietoj biuletenių žmonės tiesiog metė į balsadėžes protestus ir pareiškimus. Štai tik vienas ryškus pareiškimo pavyzdys, rastas vienoje Kauno rinkimų apylinkėje: "Nebalsuoju! Nieko neturiu prieš išstatytuosius kandidatus, tačiau toks kandidatų statymo teisės monopolis, kuriuo naudojasi liaudies vyriausybė, prieštarauja kiekvieno doro žmogaus sąžinės laisvei, kurią vyriausybė skelbia ir tučtuojau pati po kojų pamina. Nebalsuoju! Nes laidojama Lietuvos nepriklausomybė (kuri de facto jau palaidota: šaukiamasi 13 sovietų respublikos, pamiršta Lietuvos trispalvė ir seni Lietuvos veteranai, kurių vieton - tik raudonos vėliavos ir svetimos valstybės vadai). Norėtųsi balsuoti už Lietuvą, o ne už SSRS."

Šiaip ar taip, rinkimai skelbiami įvykusiais. Dabar jau visa visuomenė pradeda suprasti, kas iš tikrųjų atsitiko. Tuoj po rinkimų komunistai ima organizuoti mitingus ir reikalauti per juos, kad Liaudies seimas priimtų Stalino konstituciją, prijungtų Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, nacionalizuotų fabrikus, bankus, dvarus. Viena dramatiškiausių scenų liepos 18 dieną įvyksta Sovietų Sąjungos pasiuntinybėje. Čia kalbėdamas su Kauno burmistru Antanu Garmumi V.Dekanozovas deda ant stalo visas kortas. Už langų - triukšmas ir šurmulys. Vytauto prospektu žlega riaumojantys tankai, žygiuoja demonstrantai, visa gerkle plėšdami sovietines dainas. Į naivų A.Garmaus klausimą, kas laukia Lietuvos, sovietų įgaliotinis atsako: "Jūs klausiate apie Lietuvos nepriklausomybę? O ar matote, kas vyksta už lango, matote? Šie tankai ir šios minios jums nieko nesako? Jei ne ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie tankai rodo, kad Lietuva jau nebegali būti nepriklausoma."

Režisierius ištaria paskutinį žodį. Dabar laikas scenoje pasirodyti aktoriams ir statistams. Liepos 21-osios vidudienį Valstybės teatre prasideda pirmoji Liaudies seimo sesija. Skaitydamas iš lapelio

įžanginę kalbą Justas Paleckis patetiškai ištaria: "Man šiuos žodžius rašant lyg koks simbolis, saulė staiga pasirodė iš už debesių ir viską nušvietė. Taip tegu nušviečia mūsų tėvynę Stalino konstitucijos saulė." Ši frazė sukelia audrą ovacijų: tai penki šimtai iš anksto atrinktų ir parengtų statistų tiksliai vykdo kiekvieną instrukcijos raidę.

Paskutinė Lietuvos Respublikos valanda

Tris dienas turėjusioje vykti Liaudies seimo sesijoje buvo numatyti viso labo 4 klausimai: 1) dėl valstybės santvarkos; 2) apie Lietuvos įėjimą į SSRS (atstovo Antano Sniečkaus pasiūlymu); 3) žemės klausimas; 4) bankų ir stambiosios pramonės nacionalizavimas.

Santvarkos keitimas pasirodę esąs labai paprastas dalykas: tam prireikė vos vienos valandos ir penkių minučių - tiek užtruko vidaus reikalų ministro Mečio Gedvilo įžanga ir "diskusijos", per kurias nebuvo nė vieno argumento prieš tokį sprendimą. Taip sunkiai sukurta ir pirmųjų savanorių krauju aplaistyta Lietuvos Respublika nustojo egzistuoti per šiek tiek daugiau kaip valandą: Liaudies seimas priėmė nutarimą, kad šalyje įvedama sovietų santvarka ir kad ji nuo šiol vadinsis Lietuvos Socialistinė Tarybų Respublika.

Dar pusantros valandos prireikė "aptarti" ir priimti rezoliucijai, kurioje nutarta "prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąjį Sovietą priimti Lietuvos Socialistinę Tarybų Respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika taip pačiais pagrindais, kuriais įeina į SSSR Ukrainos, Gudijos ir kitos sąjunginės respublikos". Vos tik buvo nubalsuota už šią rezoliuciją, salėje pasigirdo rusiški šūksniai: "Tegyvuoja didžioji Sovietų Sąjunga! Tegyvuoja rusiškoji tautų šeima! Tegyvuoja Socialistinė Sovietų Respublika!" Taip pagal iš anksto parengtą scenarijų paklupdyta Lietuva turėjo nusilenkti okupantų paskirtam SSRS įgaliotajam atstovui V.Dekanozovui. Tą pačią dieną jis išvyko į Maskvą. Svarbiausia V.Dekanozovo misija buvo baigta.

Toliau liko detalės. Seimas priėmė deklaraciją, kurioje paskelbė "visą Lietuvos žemę su jos gelmėmis, visus miškus ir vandenis priklausančiais liaudžiai", t. y. valstybės nuosavybe. Vienam valstiečiui nustatoma maksimali 30 ha žemės norma, o perteklius perduodamas valstybiniam žemės fondui, ir ji bus dalijama bežemiams bei mažažemiams. Nacionalizuojami bankai ir pramonės įmonės. Seimo sesija liepos 23 dieną baigiasi ne valstybės himnu, o ovacijomis tautų išlaisvintojui Stalinui.

Spektaklis baigtas, galima pašalinti ir dekoracijas. Aštuntą vakaro virš Vilniaus Gedimino pilies nebelieka Trispalvės. Vietoj jos suplevėsuoja raudona okupantų vėliava.

Šiandien kartais stebimasi, kaip sovietams pavyko taip lengvai apkvailinti tiek Lietuvos politikus, tiek inteligentus, tiek visą tautą ir kodėl, jau rengiant pragaištingus Liaudies seimo rinkimus, nebūta jokių mėginimų tam pasipriešinti. Tačiau sovietams veikiant ir jėga, ir klasta, iš tiesų nebebuvo kam pasipriešinti. Politinės partijos - išdraskytos, visuomeninės organizacijos - iškrikusios, o rimtesnė rezistencija režimui ėmė stichiškai kurtis tik po pirmų masinių trėmimų 1941-ųjų vasarą. Iki tol sovietai gudriai manipuliavo esminiais žmonių poreikiais ir viltimis: troškimu turėti ir baime prarasti. Ūkininkas svajojo apie žemę, nuogąstavo, kad negrąžinęs skolų praras ir tai, ką turi, bedarbis tikėjosi pagaliau gausiąs darbo, darbininkas - kad bus įvesta trumpesnė darbo diena. Visiems žadėta visko. Štai kodėl niekas iki paskutinės minutės tiesiog nenorėjo tikėti tikrais okupantų kėslais. Vienintelė jėga, kuri dar mėgino ginti savo šalies laisvę, buvo užsienyje likę Lietuvos diplomatai, tačiau jų pastangos atkurti Lietuvos valstybę vertos atskiro pasakojimo.

Bene geriausiai tą tragišką 1940 metų vasarą vėliau apibūdins Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio ideologų Mykolas Romeris: "Visa, kas nuo birželio 15 iki liepos 21 dienos vyko Lietuvoje, tai tik politinio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietuvos komunistų partija, režisieriai - Dekanozovas su Pozdniakovu, vadovaujami Molotovo ir Stalino, agentai - Liaudies vyriausybė ir Liaudies seimas. Lietuvos liaudis jokio sprendžiamojo vaidmens čia nevaidino, tačiau svetimųjų viskas buvo daroma jos vardu. Jos vardu kalbėjo ir veikė Liaudies vyriausybė; jos vardu buvo organizuojami mitingai, eitynės ir demonstracijos; jos vardu rėkė mitinguose agitatoriai ir oratoriai; jos vardu buvo skiriama Liaudies seimo sudėtis, jos vardu tas seimas išleido dvi liepos 21-osios deklaracijas, padėjusias pagaliau taškus ant "i".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"