TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Liepsnos nutviekstas pavasaris

2012 05 11 6:23

Prieš 40 metų gegužės 14-19 dienomis Kauną ir visą Lietuvą sukrėtė dramatiški įvykiai. Iki tol neregėto masto antisovietines demonstracijas, kurios vėliau buvo pavadintos Kauno pavasariu, įkvėpė devyniolikmečio jaunuolio Romo Kalantos auka.

1972 metų gegužės 14-osios rytas išaušo saulėtas ir šiltas. Viskas - ir skaidrėjančiame danguje tirpstantys paskutiniai menki debesėliai, ir vėjo nepaliesti obelų bei vyšnių žiedai Vilijampolės sodeliuose - žadėjo kaitrų ir gražų sekmadienį, viliojantį praleisti dieną atokiau nuo dulkėto miesto šurmulio: miške, paupy ar kurio nors laikinosios sostinės parko medžių paunksnėje.

Buvo gal devinta ryto, kai viename Panerių gatvės name nubudo jaunuolis. Atsikėlęs jis pirštų galais nutipeno prie kito kambario durų, tylutėliai pravėrė jas ir ilgai žiūrėjo į miegančią motiną. Paskui nuėjo į pirtį, nusiprausė. Grįžęs į namą jau nebeužsuko. Susirado sandėliuke trilitrinį stiklainį, kruopščiai jį išplovė. Paėmęs užrašų knygutę įrašė ten savo namų adresą. Tuomet įsidėjo ją į kišenę ir, nešinas stiklainiu, patraukė saulės nutvieksta Panerių gatve.

Maždaug už 150 metrų, šalia namo Vežėjų ir Ariogalos gatvių sankryžoje, nuo pat ryto būriavosi pažįstama kompanija. Vienas vaikinų, pravarde Bublė, knebinėjosi prie savo motociklo. Priėjęs prie Bublės jaunuolis paprašė jo pripilti į stiklainį benzino. "Gal nori padegti namą? Mes tau pagalbininkai nebūsime", - išsišiepė Bublė. Jaunuolis atsakė, kad benzino reikia labai svarbiam reikalui. Gavęs, ko prašė, numetė ant suolo rublį ir nuėjo stotelės link. Netrukus jis jau sėdėjo autobuse, važiuojančiame į miesto centrą.

Vaikinai iš Vilijampolės Ariogalos gatvės nė nenujautė, kad savo bičiulį mato paskutinį kartą. Kad nepraeis nė valanda, kai kaitrų sekmadienio vidudienį prie neveikiančio fontano Muzikinio teatro sodelyje jis taps gyvu liepsnojančiu fakelu. Kad šio fakelo ugnis įžiebs mieste iki tol neregėto masto protesto prieš sovietinę santvarką demonstracijas, o jaunuolis - devyniolikmetis R.Kalanta - ilgiems dešimtmečiams taps šių Kauno pavasariu pramintų įvykių simboliu ir legenda.

Kas buvo R.Kalanta? Kas paskatino devyniolikmetį pasirinkti tokią dramatišką protesto formą? Kodėl vieno niekam nežinomo jaunuolio mirtis sukėlė šitokio masto demonstracijas? Kodėl jos iš karto įgavo antisovietinį pobūdį? Kodėl tuometė valdžia, žiauriai numalšinusi dvi dienas trukusias jaunimo manifestacijas, iš pat pradžių mėgino pateikti jas kaip nieko bendra su politika neturinčius chuliganiškus išpuolius, o keli aktyviausi jų organizatoriai atsipirko palyginti švelniomis bausmėmis? Kad atsakytume į šiuos ir kitus klausimus, turėtume atsižvelgti į Kauno miesto specifiką, į foną, kuriame brendo 1972-ųjų gegužės įvykiai, ir net į to meto tarptautinę padėtį.

Atmosfera kaito ilgai

Kaip jau minėjome, Kauno pavasaris buvo didžiausia, bet toli gražu ne pirmoji antisovietinė jaunimo manifestacija okupuotoje Lietuvoje. Beveik visos jos vyko Kaune ir buvo netiesiogiai susijusios su svarbiais tarptautiniais ar sovietinės Lietuvos įvykiais. Pirmosios didelės demonstracijos į laikinosios sostinės gatves išsiliejo per 1956-ųjų Vėlines, praėjus savaitei nuo antisovietinio Vengrijos sukilimo pradžios. Tų metų lapkričio pirmąją pačiame miesto centre esančiose senosiose Kauno kapinėse, prie paminklo žuvusiesiems už Lietuvos laisvę, susirinko apie 10 tūkst. žmonių, daugiausia jaunimo. "Šalin rankas nuo Vengrijos!", "Laisvę Lietuvai!" - šaukė minia, o netrukus plikas kapinių medžių šakas papuošė iš šalikų ir skarelių padaryta Trispalvė.

Paskui minia, nušlavusi visas užtvaras, patraukė į Laisvės alėją. Skanduodami patriotinius šūkius, demonstrantai išdaužė KGB pastato langus ir artėjo prie Vykdomojo komiteto (priešais šį pastatą esančiame sodelyje po 16 metų susidegino R.Kalanta). Minią pavyko sustabdyti tik kareiviams, ginkluotiems automatais su koviniais šoviniais. Tą vakarą Kaune buvo suimti mažiausiai 85 žmonės, daugumą jų sudarė įvairių aukštųjų mokyklų studentai. Bent keturi vėliau atsidūrė už grotų. Tačiau demonstracijos Kaune, nors buvo imtasi represijų, pasikartojo ir per 1957-ųjų Vėlines. Protesto akcijos tikriausiai būtų vykusios kasmet, jei valdžia 1959 metais nebūtų nutarusi uždaryti senąsias miesto kapines.

Drastiški jos veiksmai vis dėlto neužkirto kelio kitoms antisovietinėms demonstracijoms. 1960 metų liepos mėnesį, prieš pat sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje dvidešimtmečio minėjimą, spontaniškos riaušės kilo po Lietuvos ir Uzbekijos komandų bokso varžybų, surengtų Kauno sporto halėje. Tuomet minia vėl skandavo antisovietinius ir antirusiškus šūkius. Kalbėta, kad Lietuvos partiniams šulams ši akcija buvo itin neparanki, mat kaip tik tuo metu Kaune lankėsi vyriausiasis Kremliaus ideologas Michailas Suslovas.

Lygiai po metų, 1961-ųjų liepos 21 dieną (per eilinę sovietų Lietuvos paskelbimo sukaktį), Kauno "Žalgirio" stadione, kuriame galėjo būti apie 10 tūkst. žmonių, įvyko susirėmimas su milicija. Minia skandavo antirusiškus šūkius, apmėtė akmenimis milicijos automobilį, vėliau jį apvertė ir padegė. Trys milicininkai buvo sužeisti. Tuomet į žmones imta šaudyti koviniais šoviniais, vienas asmuo žuvo.

Jaunimas negalėjo nežinoti ir apie 1968 metais sovietų bei jų sąjungininkų tankų vikšrais sutraiškytą Prahos pavasarį. Tuomet masinių manifestacijų nebuvo, užtat 1969-aisiais KGB atskleidė šešias Kaune veikusias antisovietiškai nusiteikusių jaunuolių grupes, kurių daugumą sudarė vidurinių mokyklų moksleiviai. Taigi Kaune, nors kitose Lietuvos vietose buvo palyginti ramu, atmosfera pamažu, bet nenumaldomai kaito. Čia vis dar gyveno tarpukario Lietuvos sostinės dvasia, kuria persiėmė ir jaunoji kauniečių karta.

"Vienišas keleivis"

R.Kalanta buvo ne išimtis, nors gimė Alytuje. Į Kauną jis drauge su tėvais persikėlė 1963-iaisiais, būdamas dešimties. Berniuko tėvai pasaulėžiūros požiūriu buvo visiškos priešingybės. Tėvas Adolfas Kalanta - idėjinis komunistas, karo metais tarnavęs 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, o paskui tapęs stribu ir kovojęs su Lietuvos partizanais. Tiesa, vėlesniais metais didelės karjeros jis nepadarė, greičiausiai dėl menko išsilavinimo. Reikia pridurti, kad Adolfas - antrasis Romo motinos Elenos vyras. Pirmą kartą ji buvo ištekėjusi už šaulių būrio vado Kalėdos, su kuriuo sugyveno du sūnus - Antaną ir Evaldą. Sovietams okupavus Lietuvą Elenos vyras buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerių. Ten netrukus ir žuvo.

Ištekėjusi už komunisto Elena savo pažiūrų nepakeitė. Ji buvo labai religinga ir vaikus stengėsi auklėti katalikiška dvasia. Vis dėlto, atrodo, nesutarimų šeimoje dėl tėvų pažiūrų skirtumo nekildavo - Kalantos namie net tyliai švęsdavo Vasario 16-ąją.

"Patėvis mums buvo geras, visus mylėjo vienodai, stengėsi dėl mūsų. Visada vadindavome jį tėvu", - yra pasakojęs netikras Romo brolis Antanas.

Paties Romo gyvenimo stilių ir pažiūras smarkiai veikė hipių idėjos, kuriomis jis susidomėjo būdamas šešiolikos. Kaune tuo metu būta kelių hipių grupelių. Žinomiausios iš jų kaip tik ir rinkdavosi prie fontano Muzikinio teatro sodelyje. Romas šliejosi prie kitos, mažiau žinomos grupės, kuriai vadovavo Stasys Tokarskis, pravarde Grafas. Jai priklausė ir straipsnio pradžioje minėtas Bublė, lemtingą gegužės 14-ąją įpylęs R.Kalantai į stiklainį benzino.

Vis dėlto Romas nebuvo tikras hipis, greičiau - hipiuojantis. Į tikruosius hipius jis panėšėjo ilgais plaukais, apranga, kalbos stiliumi, manieromis. Tačiau hipių ideologija vaikinui netapo gyvenimo būdu - R.Kalanta nesimėgavo alkoholiu (svaigalai Kauno hipiams atstodavo neprieinamus narkotikus), nepropagavo ir nepraktikavo laisvos meilės, nemėgino visiškai atsiriboti nuo visuomenės ir savo pareigų. Nepaisant to egzistuoja versija, kad už hipiavimą jis buvo išmestas iš komjaunimo (tai tvirtino kai kurie draugai ir artimieji). Vis dėlto oficialiai teigiama, kad Romas ir savo mirties valandą buvo komjaunuolis.

Mokslai R.Kalantai visuomet sekėsi nekaip, o laikui bėgant reikalai tik prastėjo. Negalima sakyti, kad vaikinas buvo negabus ar viskam abejingas. Jis domėjosi sportu, muzika, istorija, politika, filosofija, daugeliu klausimų reikšdavo savitą nestandartinę nuomonę. Romo originalumas netilpo į asmenybes niveliuojančios sovietinės švietimo sistemos rėmus, tad kviečiamas atsakinėti dažnai atsisakydavo eiti prie lentos. "Nematau prasmės", - teigdavo jis. Viskas baigėsi tuo, kad 1971 metais R.Kalanta neišlaikė chemijos, geometrijos ir fizikos egzaminų, todėl negavo brandos atestato. Mokslus jam teko tęsti vakarinėje mokykloje.

Atrodo, R.Kalanta miglotai įsivaizdavo savo būsimą vietą sovietinėje visuomenėje. Apie tai liudija nuolat besikeičiantys jo ateities planai. Jaunuolis norėjo tapti milicininku, gėlininku, veterinaru, žurnalistu ir net buvo sumanęs stoti į kunigų seminariją. Tačiau mokydamasis mokykloje jis nežengė nė vieno konkretaus žingsnio kuria nors iš šių krypčių. Maža to, vaikinas vis dažniau svarstė ne apie gyvenimą, o apie mirtį. Tokių minčių galima rasti jo dienoraščiuose ir laiškuose.

"Mano charakteris - vienišo keleivio, kuris žemėje ilgai neužsibus", "Laiškus sudeginsi, ir iš manęs liks tik pelenų krūvelė", - rašė Romas. Liepsnos ir jos apimto žmogaus vaizdų galima aptikti ir jaunuolio piešiniuose.

Kalbama, kad šešiolikmetį Romą labai sukrėtė Jano Palacho auka: šis čekų studentas 1968 metais susidegino, protestuodamas prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją. Vaikinas žinojo ir apie kitas drastiškas protesto akcijas: Kijeve, protestuodamas prieš Ukrainos rusifikaciją, tokiu būdu viešai mėgino nusižudyti N.Bereslavskis, Rygoje, protestuodamas prieš invaziją į Čekoslovakiją ir reikalaudamas suteikti Sovietų Sąjungos žydams laisvę emigruoti į istorinę tėvynę, susidegino I.Ripsas. Šiuos įvykius plačiai nušvietė rusų ir lietuvių kalbomis laidas transliuojančios Vakarų radijo stotys. Tuo metu oficialioji sovietų žiniasklaida skelbė apie budistų vienuolius, kurie susidegina protestuodami prieš amerikiečių buvimą Vietname (beje, tokiais pačiais būdais budistai šiandien kovoja prieš Kinijos valdžios veiksmus okupuotame Tibete).

Galimas dalykas, kad šie pavyzdžiai paskatino R.Kalantą susimąstyti apie tai, jog žūdamas liepsnose jis geriausiai įprasmintų savo gyvenimą sovietinėje beprasmybėje. Tokią nuostatą iliustruoja ir įrašas Romo užrašų knygutėje: "Nekaltinkite dėl mano mirties nieko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Aš nekenčiu socialistinės santvarkos. Aš nesu niekam naudingas. Kam man daugiau gyventi? Kad ši santvarka mane užmuštų? Geriau aš pats save... Čia niekad nebus laisvės. Net šitą žodį "Laisvė" uždraudė."

Liepsnos prie fontano

"Įdėmiai skaičiau laikraštį, kai išgirdau nežmonišką riksmą. Mano reakcija buvo tokia: atsitiko nelaimė. Žiūriu, visai greta liepsnoja didelis ugnies stulpas, o iš jo iššoka žmogus. Jis žengė 3-4 žingsnius fontano link, krito ant šono, dukart persivertė, lyg norėdamas kaip nors pasiekti fontaną, ir abiem rankom užsidengė akis. Jo lūpos krutėjo, norėjo dar kažką sakyti. Bet aš lietuviškai nesuprantu", - taip vėliau tardytojui pasakojo iš Rusijos į Kauną komandiruotėn atvykęs inžinierius.

Reikia pažymėti, kad apie patį R.Kalantos susideginimo epizodą vėliau kalbėta ir rašyta labai įvairiai. Sakyta, jog apsipylęs benzinu ar net jau liepsnodamas jis sušuko: "Laisvę Lietuvai!" Tačiau daugelis mačiusiųjų įvykį tai kategoriškai neigia. Knygos "Dramatiškos biografijos" autorius Rokas Subačius, pasakodamas apie R.Kalantos istoriją, taip pat tvirtina neaptikęs šaltinio, kuris nurodytų konkrečius liudininkus, girdėjusius tokius žodžius. Mums vis dėlto pavyko atrasti vieną tokį šaltinį.

Apie paskutinius R.Kalantos žodžius interviu užsienio lietuvių dienraščiui "Draugas" prieš dešimtmetį yra užsiminęs inžinierius energetikas Vidmantas Kiserauskas. Tačiau visiškai pasikliauti šiuo liudijimu negalima, mat tą akimirką, kai Romas apsipylė benzinu ir uždegė degtuką, V.Kiserauskas remontavo automobilį savo draugo kieme, kurį nuo sodelio skyrė tvora. O apie tai, kad prieš virsdamas liepsnojančiu fakelu R.Kalanta ištarė tokius žodžius, jam papasakojęs kažkoks senukas, stebėjęs šią šiurpią sceną nuo pat pradžių.

Po minutės kitos viskas buvo baigta. Pro šalį ėję milicijos mokyklos kursantai švarkais užplakė liepsną. R.Kalanta gulėjo tylus, jo kūnas drebėjo. Šalia buvo padėtas tuščias stiklainis, laikrodis ir užrašų knygutė, kurioje kaligrafiškomis raidėmis buvo įrašyta: "Romanas Kalanta. Kaunas, Panerių g. 32." Visus šiuos daiktus surinko į įvykio vietą atėjęs milicininkas. Pagal kitą versiją, užrašų knygutę esą rado ir pasiėmė kažkoks Kauno politechnikos instituto studentas, bet vėliau saugumiečiai ją atėmė.

Nežinia, kuri versija teisinga, tačiau esmės tai nekeičia: KGB rankose netrukus atsidūrė ne tik ši užrašų knygutė, bet ir visi Romo užrašai, piešiniai, laiškai, nuotraukos.

Kratos R.Kalantos, jo artimųjų ir draugų namuose prasidėjo praėjus kelioms valandoms po susideginimo. Saugumiečiai sulaikė ir išsivežė apklausti vaikino tėvą, buvo tardomi ir kiti kaip nors su juo susiję asmenys. Paties R.Kalantos apklausti nepavyko - ligoninėje jis kartkartėmis atgaudavo trumpam sąmonę, tačiau neatsakydavo net į motinos klausimus, tik užmerkdavo ir atmerkdavo akis. Saugumiečiai reikalavo, kad medikai bet kokiais būdais išgelbėtų jaunuoliui gyvybę, bet medicina šiuo atveju buvo bejėgė - apie ketvirtą ryto R.Kalanta mirė.

Atlikus teismo medicinos ekspertizę vaikino kūnas buvo atiduotas tėvams ir pašarvotas namuose Vilijampolėje. Visas prieigas prie Kalantų namo akylai stebėję saugumiečiai saugojo, kad į vidų nepatektų niekas kitas, išskyrus gimines ir artimiausius draugus. Laidotuvėmis, kurios turėjo vykti ketvirtadienį, gegužės 18 dieną, 16 valandą, taip pat rūpinosi KGB - užsakė transportą, orkestrą, parinko kapo vietą pačiame nuošaliausiame Romainių kapinių kampe.

Demonstracija virto riaušėmis

Tuo metu sodelyje prie Muzikinio teatro ėmė rinktis žmonės. Šaligatvio plyteles prie fontano nuklojo gėlės, tarp jų nušvito ir žvakelių liepsnos. Sodelį apsupę milicininkai kurį laiką apsiribojo tik stebėtojų vaidmeniu. Tačiau miniai vis gausėjant, matyt, buvo duotas įsakymas ją išsklaidyti. Milicininkai ėmė trypti gėles, mėtyti jas į šiukšlių dėžes, vaikyti susirinkusius žmones. Kelis iš jų sulaikė. Tai tik dar labiau įkaitino atmosferą.

Laidotuvių dieną jaunimas jau nuo pat ryto būriavosi prie Kalantų namo. Matydami, kad iki 16 valandos čia gali susirinkti sunkiai suvaldoma minia, saugumiečiai nutarė paankstinti laidotuves dviem valandomis ir neišleisti į reisą nė vieno maršrutinio autobuso, važiuojančio kapinių kryptimi. Tai buvo lemtinga klaida - įtūžę žmonės nuo Kalantų namo patraukė Romo žūties vietos link.

Pakeliui demonstrantų vis gausėjo, jie skandavo šūkius: "Tegyvuoja Kalanta!", "Laisvę Lietuvai!", "Rusai, lauk iš Lietuvos!" Pasiekusi Muzikinio teatro sodelį minia apsupo ratu R.Kalantos susideginimo vietą ir pagerbė jo atminimą tylos minute. Paskui, Kauno dramos teatro scenos mašinisto Vytauto Kalėdos paraginti, susirinkusieji patraukė prie milicijos valdybos (tame pačiame pastate buvo įsikūręs ir KGB Kauno skyrius), esančios kitame Laisvės alėjos gale.  

Prie Įgulos bažnyčios, kauniečių paprastai vadinamos Soboru, kelią demonstrantams pastoję milicininkai, ginkluoti "bananais", puolė minią ir pradėjo stumti ją atgal Miesto sodo link. Nuo šios akimirkos taiki demonstracija virto riaušėmis. Žmonės ėmė svaidyti į milicininkus akmenis, vartyti šiukšlių dėžes ir suolus, galiausiai apvertė ir padegė milicijos motociklą. Minia buvo išvaikyta tik sutemus, kai apie 22 valandą į Laisvės alėją atvyko lazdomis, skydais ir šalmais ginkluotas vidaus kariuomenės būrys.

Kitą dieną demonstracijos pasikartojo nauja jėga. Tačiau valdžia joms jau buvo pasiruošusi. Šį kartą Laisvės alėją blokavo ne milicija, o rimtam mūšiui pasirengę specialiojo būrio kareiviai su automatais, granatomis ir dujokaukėmis. Jiems talkino ir gausus būrys draugovininkų - komjaunimo bei partijos aktyvistų. Apie 16 valandą žmones pradėta vaikyti ir mušti. Reikia pabrėžti, kad ypatingu žiaurumu pasižymėjo ne kareiviai, o būtent minėti "aktyvistai", gavę valdžios nurodymą nesigailėti "išsigimėlių". Buvo daužomi visi, pasitaikę kelyje, neišskiriant nei moterų, nei vaikų. Demonstracija nuslopinta per dvi valandas.

Švelnūs nuosprendžiai ir tylios represijos

Oficialiais duomenimis, per dvi dienas buvo sulaikyti 402 asmenys. 33 jų patraukti administracinėn atsakomybėn, šešiems iškeltos baudžiamosios bylos. Pastarieji buvo kaltinami viešosios tvarkos pažeidimų organizavimu arba chuliganizmu ir valstybinio turto niokojimu. Spalio 3 dieną jiems paskelbtas nuosprendis: nuo pusantrų iki trejų metų laisvės atėmimo.

Kodėl aktyviausi antisovietinių protesto akcijų dalyviai buvo apkaltinti paprastu chuliganizmu ir gavo palyginti švelnias bausmes, nesunku paaiškinti. Okupuotos Lietuvos sovietinė valdžia bet kokiomis priemonėmis mėgino nuslėpti politinį manifestacijų pobūdį. Nors KGB rengtose pažymose įvykių priežastys pateiktos objektyviai, iš Maskvai siunčiamų Lietuvos valdžios ataskaitų bet kokios užuominos į politinius reiškinius buvo išbrauktos. Toks vertinimas, atrodo, tenkino ir pačius Kremliaus šeimininkus, nes R.Kalanta susidegino JAV prezidento R.Nixono vizito į Maskvą išvakarėse.

KGB ir Lietuvos partinė vadovybė, norėdama sumenkinti Kauno pavasario reikšmę, mėgino sukompromituoti ir patį R.Kalantą, apšaukdama jį psichikos ligoniu. Specialiai sudaryta psichiatrų komisija, tyrusi Romo laiškus, užrašus ir piešinius bei apklaususi jo gimines ir artimuosius, skubiai paskelbė, kad jaunuolis sirgo šizofrenija: "Nusižudė ligos būsenoje ir negalėjo suprasti tikros savo veiksmų reikšmės bei vadovauti jiems."

Daugelis turbūt nė nesusimąstydami pasakytų, jog tokią diagnozę komisijos nariai pateikė spaudžiami ar įbauginti saugumo. Tačiau, regis, tai nevisiškai tiesa. 1989-aisiais R.Kalantą reabilitavusios kitos psichiatrų komisijos narys dr. Dainius Pūras interviu interneto portalui Delfi prieš penkerius metus yra kalbėjęs: "Aš nei teisinu, nei smerkiu anos komisijos išvados. Tik žinau (nes komisijoje buvo ir viena iš mano mokytojų), kad visi ir 1972 metų komisijos, ir 1989 metų komisijos nariai sprendė patys, o ne kaip jiems kas nors liepė." 1989 metais sudaryta komisija R.Kalantos poelgį susiejo su dideliu akcentuotos asmenybės egzistenciniu konfliktu, kilusiu susidūrus su to meto visuomenės nuostatomis, ir paskelbė, kad jis neturėjo psichikos sutrikimų.

Tačiau kas reabilituos kitus Kauno pavasario dalyvius, kurių absoliuti dauguma tuometės valdžios oficialiai net nebuvo nubausti? Jų gyvenimai sulaužyti tyliai - mušant, bauginant, persekiojant, mėtant iš darbų ar aukštųjų mokyklų arba "neigiamos informacijos pagrindu" užverbuojant KGB "stukačiais". Greičiausiai niekas nereabilituos, nes, kaip prieš keletą metų transliuotoje Kauno televizijos ARTV laidoje pažymėjo Vytauto Didžiojo universiteto istorikas Kastytis Antanaitis, "ta karta, kurią mušė, šiandien nesėdi Seime ir nėra ta, kuri valdo Lietuvą. O tie, kurie patogiai jautėsi 1972-aisiais, gana patogiai jaučiasi ir šiandien".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"