TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

"Lietūkio" garažo tragedija

2007 06 22 0:00
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro nuotraukos

1941 metų birželis - vienas skaudžiausių ir iki šiol mįslingiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje.

Birželio 22-ąją prasidėjo nacistinės Vokietijos operacija "Barbarosa", vermachtas į Sovietų Sąjungą veržėsi per Lietuvą, iš jos chaotiškai traukėsi sovietai. Represijų ir trėmimų iškankinti Lietuvos žmonės sukilo prieš sovietinius okupantus.

Birželio 23 dieną Kaune kilo antisovietinis sukilimas. Jis baigėsi pergalingai, tačiau Laikinoji Lietuvos vyriausybė savarankiška išbuvo tik pora dienų, nes birželio 25-ąją į Kauną įžygiavo vokiečiai. O jau birželio 27 dieną "Lietūkio" garažo kieme iki šiol neidentifikuoti asmenys surengė masinę egzekuciją ir nužudė apie 50 žydų. Šią kraupią istoriją jau kelis dešimtmečius tyrė ir tiria Vokietijos, Sovietų Sąjungos, nepriklausomos Lietuvos teisėsaugininkai, istorikai, nepriklausomi tyrėjai. "Lietūkio" tragedijos įrodymai - 17 išlikusių fotonuotraukų ir liudytojų parodymai, tačiau jie daugeliui kelia rimtų abejonių.

Neįtikimi montažai

Vienas Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovų Stanislovas Žvirgždas teigia, jog pasaulio fotografijos istorijoje esama nemažai faktų, kai pasitelkus montažą būdavo falsifikuojamos dokumentinės nuotraukos.

1940 metų liepą sovietų valdžia spaudoje paskelbė ne vieną tariamai dokumentinę nuotrauką, kuri vaizdavo darbo žmonių mitingus, sveikinančius "Liaudies seimą" ar pritariančius jo nutarimams. Laikraščiuose dėl blogos spaudos kokybės išnykdavo retušavimo žymės ir palyginti prasto montažo siūlės, tačiau atidžiau patyrinėjus padidintas nuotraukas akivaizdžiai išryškėja klastotė. Panašias klastotes praktikavo ir sovietiniai pokario saugumiečiai: jie nuotraukoje iškirpdavo partizanų veidus, o vietoj jų įmontuodavo savo agentų smogikų "galvas".

Stengiantis įrodyti, kad lietuviai - "žydšaudžių" tauta, dažnai akcentuojamas "Lietūkio" garaže Kaune įvykęs susidorojimas su žydais. Taip mano ir S.Žvirgždas, kuris pats yra vienas didžiausių montažo technikos profesionalų. Paskelbta nemažai knygų, straipsnių, dokumentų, kuriuose kaip neginčijamas įrodymas pateikiamos tariamai "dokumentinės" įvykio fotografijos.

"Turimose nuotraukose gerai matome vokiečių kareivius, keletą žudikų ir minią smalsuolių. Tuo pabrėžiamas "dokumentalumas" - suprask, fotografuota įvykio metu, - dėsto S.Žvirgždas. - Geriau patyrinėjus negausias fotografijas nesunku atsekti šiurkštaus montažo žymių."

Daug kartų įvairiuose pasaulio leidiniuose įvairiomis kalbomis kaip kaltinimas visai lietuvių tautai publikuota nuotrauka, kurioje vaizduojamas aukštas blondinas (atseit lietuvių sukilėlis nacionalistas), stovintis šalia nužudytų žydų lavonų "Lietūkio" garaže. Palyginus šio "aukšto blondino" atvaizdą ir portretinę operatyvinės grupės A šturmfiurerio Joachimo Hamanno, kuris tuo metu veikė Lietuvoje, fotografiją, nekyla abejonių, kad abiejose nuotraukose užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo.

Be to, akivaizdus ir montažas - nuotrauka sumontuota iš kelių gabalų. Minia antrame plane ir lavonai sudėti iš kelių dalių, neatitinka perspektyva bei apšvietimas (fotografuota skirtingu kampu ir iš skirtingo aukščio). Kaip teigia S.Žvirgždas, už minios matomoje sienoje (kažkodėl ne plytų, kaip kitose nuotraukose) įžiūrimas lango ir durų fragmentas, kurių nėra kitose fotografijose, - ten siena aklina.

"Man ekspertizei buvo pateiktos dar dvi fotografijos - Nr. 1 ir Nr. 2. Akivaizdu, kad abi darytos iš to paties fotografavimo taško, tačiau jos skiriasi daugeliu detalių. Nuotrauka Nr. 1 padaryta bendru planu. Matomas ir minėtas aukštas blondinas, besidarbuojantis su dalba. Minia įmontuota iš kažkokios kitos nuotraukos, neatitinka perspektyva: žmonės fotografuoti akių lygiu, o lavonai - iš aukštesnio taško. Be to, akivaizdi dviejų kadrų sujungimo linija antrame plane po minios kojomis.

Keista ir žmonių reakcija į šiurpų įvykį: atrodo, lyg būtų stebimas karinis paradas ar koks kitas linksmas įvykis. Lyginant nuotrauką Nr. 1 su "aukšto blondino" nuotrauka, minioje šalia jaunuolio baltais marškiniais atsiranda moteris, kurios anksčiau ten nebuvo", - tvirtina S.Žvirgždas.

Fotografija Nr. 2 padaryta šiek tiek bendresniu planu, tačiau sprendžiant iš vienodo ploto, kurį nuotraukoje užima šviesus pastatas kairėje ir tamsūs medžiai dešinėje, fotografuota iš to paties taško. Šioje nuotraukoje taip pat akivaizdus montažas. Nežinia kur dingusi minia, stovėjusi kairėje prie šviesaus pastato, labai sumažėjusios ir lavonų krūvos. Kitokia nužudytųjų padėtis ir kitokios pozos. Be to, minią sudaro beveik išimtinai tik vokiečių kareiviai, nors, sprendžiant iš žudikų veiksmų, kadre - žudynių kulminacija. Įmontuoti du žudikai baltais marškiniais ir vokiečių kareivis dešinėje nuotraukos pusėje. Gerai matyti dviejų kadrų - minios antrame plane bei žudikų ir lavonų pirmame - sujungimo linija. Be to, žudikas kairėje ir kareivis dešinėje skirtingai apšviesti ir yra ne vienodo mastelio, nors stovi vienoje linijoje.

"Remiantis padarytomis išvadomis galima drąsiai teigti, kad visos šios nuotraukos yra šiurkšti klastotė, primityvus montažas. Kaip jau ne kartą buvo įsitikinta, daug sykių perfotografuojant prastą montažą kyla nuotraukos kontrastingumas ir beveik išnyksta montažinės "siūlės", tačiau įdėmiau patyrinėjus visada galima pastebėti perspektyvos, planų sujungimo linijų bei apšvietimo neatitikimų, - aiškina S.Žvirgždas. - Galima konstatuoti, jog visi okupantai - ir raudonieji, ir rudieji - vienodi. Visi įvairiais būdais, kad ir klastotėmis, stengėsi apjuodinti pavergtas tautas, įdiegti joms nevisavertiškumo kompleksą, nuslopinti laisvės siekį."

"Blondino" beieškant

Vilniaus universiteto vokiečių kalbos dėstytoja Irena Tumavičiūtė, savarankiškai tyrinėjanti šią istoriją, primena, kad 1993-iaisiais lietuvšaudys Aleksandras Slavinas įtakingame Vokietijos savaitraštyje "Die Zeit" paskelbė neapykantos ir pagiežos lietuviams bei Lietuvai persunktą šmeižikišką straipsnį apie 1941 metų birželio sukilimo aplinkybes ir pailiustravo jį liūdnai pagarsėjusia fotografija, kurioje vaizduojamas aukštas blondinas (neva sukilėlis), stovintis šalia jo ir jo sėbrų nužudytų Kauno žydų lavonų.

"Atidžiau įsižiūrėjus į nuotrauką atrodo, lyg tas blondinas būtų užsidėjęs peruką. Ėmiau intensyviai kaupti publikacijas užsienio kalbomis, skaityti ar bent peržiūrėti Lietuvos ir Vokietijos bibliotekose saugomą literatūrą, kuri vienaip ar kitaip susijusi su pirmųjų rusų ir vokiečių karo dienų įvykiais Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje, - pasakoja I.Tumavičiūtė. - Kadangi rudieji ir raudonieji fašistai vieni iš kitų ilgai mokėsi, man nedavė ramybės pastarųjų budelio Sokolovo veikla, kai jis savo smogikus aprengdavo lietuvių uniformomis ir siųsdavo žudyti lietuvių. Pavyko rasti pagrindinių dviejų žydų ir komunistų žudynių Lietuvoje organizatorių - operatyvinės grupės A vado brigadenfiurerio ir policijos generolo majoro W.Stahleckerio bei vokiečių saugumo policijos ir SD vado Klauso Jegerio - nuotraukas.

Dėmesį patraukė K.Jegerio suvestinėse apie jo vadovaujamo 3-iojo operatyvinio būrio iki 1941 metų gruodžio 1-osios įvykdytas egzekucijas paskelbta tokia kito žudiko charakteristika: "Tikslas - išvalyti Lietuvą nuo žydų - galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis."

Ir lietuviški šaltiniai rodo, jog tas nacis "darbavosi" iš peties.

Iš visų Ostlande veikusių skrajojančių būrių vadų apibūdinimų pagal charakterį ir amžių ant lavonų krūvos galėjo stovėti ir Hamannas. Tik užsidėjęs peruką.

Iš chrestomatinės Hanso Wilhelmo studijos apie saugumo policijos operatyvinės grupės A veiklą sužinome, kad Hamannui nestigo avantiūrizmo. Jis buvo klasikinis pavyzdys, kaip socialiniai nevykėliai tapdavo aršiais naciais. Atvykęs į Lietuvą šis ką tik iškeptas kriminalinės policijos komisaras pasižymėjo ypač energinga veikla likviduojant žydus. Vėliau jis rengė rusų desantininkus, dirbo IV gestapo skyriuje. Visur taip puikiai atliko pareigas, kad Heydricho įpėdinis Kaltenbriuneris 1945-aisiais paskyrė Hamanną asmeniniu savo adjutantu ir referentu."

Po ilgų ieškojimų I.Tumavičiūtei pagaliau pavyko rasti šio vyro nuotrauką. Kelti hipotezę, jog tas "blondinas" žudikas buvo Hamannas, pasak dėstytojos, duoda pagrindo ne tik vizualinis jo panašumas su Kauno budeliu. Jau iš pirmojo W.Stahleckerio raporto apie operatyvinės grupės A veiklą Ostlande (1941 10 15) aiškėja, kad vienas vokiečių saugumo policijos uždavinių buvo "sukurti neginčijamą faktą, kuriuo vėliau būtų galima įrodyti, jog išlaisvinti gyventojai patys griebėsi griežčiausių priemonių prieš bolševikinius ir žydiškuosius priešus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių įstaigų nurodymai". O Kaune "netikėtai paaiškėjo, jog organizuoti didesnio masto žydų pogromą išsyk gana nelengva".

Iš visų Lietuvoje veikusių smogikų operatyvinių būrių Hamanno būrys išsiskyrė ypač dideliu žiaurumu. Antai 1941 metų rudenį į Šiaulius atvyko "žydų naikinimo specialistas Hamannas" ir ten dislokuotos operatyvinės grupės padalinio vadui "nepaprastai arogantišku tonu" pasakė, "kad Šiauliuose su žydų reikalais tikrų tikriausias apsileidimas ir kad jam pavesta tuoj pat likviduoti visus Šiaulių žydus, neatsižvelgiant į jų reikalingumą ūkio darbuose". Šiaulių gebytskomisaras Gewecke priminė jam Ostlando reichskomisaro H.Lohses nurodymą kol kas palikti svarbiuose ūkio baruose dirbančius žydus. Į šiuos žodžius Hamannas atsakė, jog tai jam visiškai nerūpi, o ūkio reikalai jo "esą apskritai nedomina".

Vokiečių mokslininkai aiškina, kodėl pirmaisiais nacių okupacijos metais operatyvinė grupė A nužudytų žydų skaičiumi pranoko visus kitus būrius: operatyvinės grupės A sąskaitai, visų pirma dėl fatališko Hamanno "stropumo", tenka devintadalis visoje SSRS teritorijoje nužudytų žydų.

Minėti faktai rodo, kad birželio sukilimo vadai tikrai negalėjo turėti jokių iliuzijų dėl rudojo fašizmo politikos Lietuvos atžvilgiu, o vokiečių pareigūnai - simpatijų Lietuvos atžvilgiu. Juk sukilimas ir Laikinosios vyriausybės paskelbimas vokiečiams (kaip ir rusams) buvo labai neparankus. Sprendžiant iš pačių vokiečių tyrinėtojų apibūdinamos bendros padėties Lietuvoje pirmomis dienomis po rusų ir vokiečių karo pradžios, tikrai galima įsivaizduoti, kad provokacijai prieš lietuvius buvo pasitelktas vokietis.

I.Tumavičiūtė klausia, kas galėtų paneigti hipotezę, jog ta akcija Kaune, demonstruojant "blondiną" su baltu raiščiu, buvo baisus kerštas lietuviams už Laikinosios vyriausybės sudarymą ir nepriklausomybės siekius - štai pasižiūrėkite, tokie žudikai nori būti laisvi! O vėliau tai tiko ir kitiems įvairaus plauko "argumentatoriams".

Neatsakytų klausimų liko

Istorikas dr. Arvydas Anušauskas gana skeptiškai vertina panašias teorijas ir teigia, kad jų autoriai dažniausiai neturi išsamios informacijos.

"Juk nėra nustatyti visų veikusiųjų "Lietūkio" garaže elgesio motyvai, neaišku, ką jie ten darė iš tikrųjų. Pavyzdžiui, kad ir fotografas Wilhelmas Gunsilius, kurio nuotraukų liko daugiausia. Mes galime tik kelti versijas, jog šis žmogus dirbo ir nuotraukas darė abverui ir pan. Versijų daugybė ir neatskleistų klausimų liko, bet tai nereiškia, kad pagrindiniai dalykai - kada vyko, kiek buvo aukų - nėra žinomi", - sako A.Anušauskas. Anot jo, pagrįstos ir beveik ištirtos versijos, kas dalyvavo ir kodėl, kodėl įvyko būtent "Lietūkio" garaže? Anksčiau dėl nesusipratimo buvo eksploatuojama versija, kad "Lietūkio" garaže NKVD žudė žmones. Bet tai paprasčiausia painiava. Garažas buvo ne "Lietūkyje", o netoliese, už poros šimtų metrų, buvusiame Valstybės saugumo departamento pastato kieme. Ir jame buvo vykdomos žudynės, egzekucijos, mirties bausmės. 1941-aisiais nužudyta kelios dešimtys žmonių.

Dėl tos šalia viena kitos esančių vietų painiavos ir buvo keliamos įvairios nepagrįstos versijos, susijusios išimtinai su NKVD. "Manyčiau, bėgant laikui tie klausimai paaiškės, nes Vokietijoje dar išliko iki galo neištyrinėtų archyvų. Nekelčiau didesnių iliuzijų dėl Maskvos archyvų, nes ji du gerus dešimtmečius šį įvykį paprasčiausiai ignoravo", - teigia A.Anušauskas.

Klausiamas, koks išlikusių fotografijų patikimumas, ar jos nėra montažas, A.Anušauskas sako, jog naujos versijos apie nuotraukas gali būti susietos su kokios nors naujos informacijos ar faktinės medžiagos atsiradimu arba su jos neturėjimu. Kitąsyk tai, kad nėra išsamios faktinės medžiagos, leidžia tuščioje vietoje priburti įvairių versijų. "Žmonės kartais nežino, nei kiek tų nuotraukų, nei kad jos darytos skirtingu laiku. Tada sakoma, jog tai vyko ne vieną, o skirtingomis dienomis. Dėl to skirtingo laiko vienose nuotraukose matomi vokiečių kariškiai, kitose - civiliai ir kariškiai. Susipažinus su visomis faktinėmis aplinkybėmis, galima pasakyti, kad tai vienas ir tas pats įvykis, kuris vyko pakankamai ilgai, - nuo tos pačios dienos ryto iki vakaro. Dėl to, jog viskas vyko visą dieną, tą įvykį matė skirtingi žmonės skirtingu laiku. Iš pradžių vokiečių kariškiai, dalyvaujant lietuviams, tyčiojosi iš žydų. Vėliau visa tai peraugo į žudynes. Tad vieni matė pradžią, kiti - pabaigą, vieni - gyvus žydus, kiti - nužudytus, vieną žydų grupę, kitą žydų grupę. Viskas labai susiplakė. Tačiau tik susipažinus su visais liudijimais, kurių yra apie 90, juos išanalizavus, galima kelti pagrįstas versijas. Priešingu atveju tai bus tik nepagrįstos spekuliacijos", - mano A.Anušauskas.

Daug spekuliacijų kyla ir dėl garsiosios vadinamojo blondino nuotraukos. Vieni joje atpažįsta vokiečių smogiką Hamanną, kiti - garsų Lietuvos partizaną. "Nežinau ir aš. Galiu tik pasakyti, kad šioje nuotraukoje bent trys aprangos detalės kelia didesnę maišatį: kareiviškas diržas, auliniai batai ir, kaip teigiama, akivaizdžiai matomas perukas. Tačiau reikalas tas, jog žmonių, kurie buvo apkaltinti dalyvavus "Lietūkio" garažo žudynėse, bylose nėra nuotraukų. Ir jų negalima sutapatinti, sulyginti su šia persona. Kai nėra nuotraukų, ieškai, kieno jų yra. Taip atsirado ir Hamannas, vėliau buvo spekuliuojama partizanų vado fotografija. Tai primityvios ir visiškai spekuliatyvios tariamų analizių išvados. Randama to paties Hamanno nuotrauka, dedama šalia "blondino" ir sakoma, kad jos panašios. Bet pasaulyje esama daug panašių žmonių, o ar Hamannas tuo metu buvo Kaune, niekas negali atsakyti. Žinoma, kad iš "einsatzgrupės" buvo Stalacheris, Šveiceris, buvo vairuotojas, bet jie nepanašūs, - pasakoja A.Anušauskas. - Tačiau pavyko išsiaiškinti vieną, manau, lemiamą, aplinkybę. Šveiceris, Stalacherio vertėjas, pažinojo vieną jo paties užverbuotą gestapo agentą, kuris buvo pogromo dalyvis. Tas žmogus, beje, pats prisipažino ne saugumiečiams, o kitiems kameroje sėdėjusiems savo draugams, kad organizavo šį pogromą drauge su Šveiceriu. Jo pavardė - Juozas Surmas. Šio vyro nuotraukos, beje, byloje taip pat nėra. Tad kelčiau versiją, jog tai jo ar kurio nors iš jo kompanijos, tikro dalyvio nuotrauka. Primityvi fizionomistika netinka nei Hamanno, nei garsaus partizano atveju, o J.Surmo atveju viskas sutampa. Be jo prisipažinimo, esama ir kitų aplinkybių: pažintis su Šveiceriu, abu buvo kilę iš vieno pasienio miestelio - Kybartų. Jis tuo metu ir tame kieme atsidūrė neatsitiktinai. Reikalas tas, kad jis buvo įkalintas Kauno kalėjime kaip gestapo agentas, nelegaliai perėjęs sieną ir pan. Tie kaliniai, kurie buvo ne vietiniai, išvaduoti iš kalėjimo gavo nakvynę mokykloje, kuri ribojosi su "Lietūkio" garažu. Elementaru, kodėl jis atsidūrė būtent toje vietoje. Taip, jis greičiausiai nebuvo tas žmogus, kuris varė žydus į tą konkrečią vietą, bet kad dalyvavo žudynėse, greičiausiai Šveicerio pavedimu, - pagrįsta faktais. O koks jo likimas? Jis žuvo "nelaimingo atsitikimo metu" šiaurės lageriuose."

Klausiamas, kiek šiame pogrome būta pačių lietuvių iniciatyvos, kiek vokiečių saugumo režisūros, istorikas teigė, jog vokiečiai pripažino, kad pogromus reikėjo skatinti, bet ir paskatinus juos buvo sunku organizuoti. Pavyzdžiui, J.Surmas buvo ir gestapo agentas, ir žmogus, kurio Kaune niekas nepažinojo, ir turėjo ryšių su "einsatzkomanda", ir buvo kilęs iš vieno miestelio su Šveiceriu. Tad ši "blondino" versija - įtikimiausia.

"Nuotraukų tokia ypatybė, kad jose fiksuojama tam tikra akimirka. Jose matyti ir žmonių nusisukančių, išeinančių. Liudijimuose fiksuota, jog buvo tokių, kurie ateidavo, išeidavo, buvo tokių, kurie pamatę, kas vyksta, tuoj pat dingdavo. Yra paauglių liudijimų, kad jie buvo išvaryti. Žmonės nebuvo abejingi stebėtojai, - kalba A.Anušauskas. - Tačiau buvo ir kategorija asmenų, kurie aktyviai viską stebėjo. "Lietūkio" garažo sargas, netoliese dirbęs kiemsargis - jie žiūrėjo tas žudynes nuo pradžios iki pabaigos. Iki tada, kai visi stebėtojai buvo išvaryti: ir vokiečių kariškiai, ir civiliai asmenys. Juos išvarė kažkokie kiti vokiečių kariškiai. Kokie? Vėl neaišku, nei kas išvarė, nei dėl ko? Kodėl kelias valandas niekas nieko nevaldė? Galima tik spėlioti. Vienas vokietis liudijo, kad ten buvo vienas aukštas SS karininkas. Niekas negali pasakyti, kas jis. O gal ir tie vokiečiai melavo, nes siekė nuslėpti asmeninę atsakomybę. Ypač tie, kurie fotografavo, darė tai laisvai, lyg ir turėdami specialius leidimus ir pan. Neatskleistų aplinkybių esama gana daug ir aiškinimasis po 60 metų labai komplikuotas."

Negatyvų niekas nematė

Profesorius Adolfas Damušis, vienas pagrindinių rezistencinio pogrindžio ir 1941 metų sukilimo logistinės strategijos vadų, sukilimo dalyvių sudarytoje Laikinojoje vyriausybėje ėjo pramonės ministro pareigas. Savo knygoje "Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais" jis rašo: "Einsatzgrupių" vadovai, naikindami žydų tautą, žinojo atlieką nedorą darbą, tad jiems kilo mintis fabrikuoti "įtikimus faktus", kad ateityje galėtų savo kaltes suversti kitiems."

A.Damušis pateikia vieno tokio "fakto" pavyzdį: generolas Stahleckeris savo šefui H.Himmleriui pranešė, kad jau 1941 metų birželio 25-osios naktį lietuvių partizanai Kaune likvidavo 1500 asmenų ir sudegino apie 60 namų, tarp jų - keletą sinagogų. "Anuo metu toks aprašytas faktas Lietuvoje nebuvo girdėtas", - teigė A.Damušis.

1988-aisiais lankydamasis Gestapo archyve, kad susipažintų su kai kurių lietuvių aktyvistus neva inkriminuojančių nuotraukų originalais (negatyvais), A.Damušis aptiko tik naujų kopijų ar paprasčiausių klastočių, kurios nėra grindžiamos jokiais argumentais ar istoriniais duomenimis. Norėdamas pamatyti dar kai kurias gestapo darytas fotografijas, A.Damušis gavo netikėtą archyvo vadovybės atsakymą, esą "tos nuotraukos ir liudijimų tekstai duodami tik teismui".

1958-aisiais "Lietūkio" epizodą nagrinėjo Vokietijos teismai, apie 1960 metus šios bylos ėmėsi ir sovietų KGB, tačiau tie tyrimai taip ir liko iki galo nebaigti. Aiškūs motyvai nežinomi iki šiol. 1994 metais baudžiamąją bylą iškėlė ir Lietuvos prokurorai, tačiau jos perspektyvos, kai nebėra gyvų liudytojų, labai miglotos. I.Tumavičiūtė teigė, jog prieš kelerius metus miręs vokietis fotografas W.Gunsilius, kurio nuotraukomis dabar didžia dalimi ir remiamasi, yra palikęs artimiesiems savo liudijimus. Juos leista paviešinti tik praėjus dešimčiai metų po fotografo mirties. Gal pasibaigus šiam terminui paaiškės daugiau tiesos?

Paslaptingasis J.Surmas

Jaunas istorikas Andrius Tumavičius, taip pat tyrinėjantis "Lietūkio" bylą, išsiaiškino, kad J.Surmo nuotraukų vis dėlto yra. Ir net dvi. Taigi fizionomistikos specialistai ir toliau gali darbuotis.

Pagrindiniai šaltiniai - dvi baudžiamosios J.Surmo bylos, saugomos Lietuvos ypatingajame archyve. Daugiausia informacijos gali suteikti antroji, kurią čekistai sudarė po Antrojo pasaulinio karo.

J.Surmas buvo suimtas 1946 metų balandžio 13-ąją. "Nuoširdžius" parodymus jis pradėjo duoti tik 1946-ųjų liepos 11 dieną, spaudžiamas "nenuginčijamų tardymo argumentų". Argumentai buvo tikrai "svarūs": "išsamiai" skurdūs liudininkų, J.Surmo kaimynų, parodymai, kuriuose teigiama, kad jis į tėviškę grįžo "pasidabinęs" SS uniforma, išgėręs girdavosi esą sušaudęs 3000 žmonių, kažkam lyg rodęs nuotrauką, kurioje nufotografuota, kaip jis šaudąs žmones, dažnai kalbėjęs, jog "dabar nužudyti žmogų jam vieni niekai"; taip pat jo kameros kaimyno parodymai, esą per vieną pokalbių J.Surmas pasakęs, kad dabar "kulka tikriausiai manęs neaplenks..." Be to, čekistų tardytojai turėjo dar vieną svarų argumentą: "įtaigius" jų žodžius lydėdavo dar "įtaigesni" veiksmai. Taigi J.Surmas, paveiktas visų sovietų teisėsaugos priemonių arsenalo, ėmė kalbėti. Jo monologas ilgas ir išsamus.

J.Surmas pasakojo, kad trečią ar ketvirtą karo dieną į Kauną įžengė vokiečių kariuomenė. Kareiviai atėjo į kalėjimą. Tikriausiai jų nurodymu civilis lietuvis, kurio pavardės J.Surmas nežinojo, atidarė Kauno kalėjimo kameros Nr. 117 duris. Joje sėdėjo devyni žmonės. Civilis pasakė, kad jie laisvi ir gali eiti, kur tik nori. Kitos kameros taip pat buvo atidarytos ir kaliniai išlaisvinti. Po kelių dienų J.Surmas pateko į kažkokius sąrašus. Jam buvo pareikšta, kad dabar saugos Kauną. Tą pačią dieną buvo išduoti raiščiai su "T" (Tautinio darbo bataliono ženklas) raide. Raištį reikėdavo užsirišti ant dešinės rankos tada, kai išeidavo į miestą. Ketvirtą dieną buvo išduoti mundurai, batai, kelnės, baltiniai. Viršutinių drabužių ir kepurių jie negavo. J.Surmas buvo paskirtas į antros kuopos antrą skyrių. Bataliono formavimas užtruko beveik savaitę. Paskui buvo išduoti "frenčiai", kepurės, J.Surmas gavo vokišką šautuvą. Batalionas saugojo sandėlius, radijo stotį, suimtuosius, kalinamus kalėjime.

Būrys dalyvavo ir civilių žudynėse. J.Surmas asmeniškai dalyvavo šaudant žydus Mickevičiaus slėnyje. Akcija organizuota išradingai - būrys pakviestas ypatingų pietų. Stalai jau buvo padengti. Prie vieno jų sėdėjo bataliono vadovybė ir vokiečių karinės administracijos atstovai. Ant stalų buvo daugybė užkandžių ir visokiausio vyno. Pirmiausia kalbėjo lietuvių karininkai ir vokiečiai: sakė, kad jie iš kalėjimų paleisti visiems laikams ir kad daugiau kalėti neteks. Tikino, jog bolševikai nebegrįš, nurodė, kad sovietai sušaudė daug žmonių. Kai vyrai išgėrė alkoholio, karininkai ėmė raginti, jog reikia atkeršyti už brolius - sušaudyti žmones, kurie dabar sulaikyti ir sėdi kalėjime. Atėjo ir vokiečių kariai, jie taip pat dalyvavo puotoje. Išgertuvės truko iki sutemų. Kai sutemo, visas būrys išėjo į kalėjimą šaudyti.

Tiek J.Surmo veiklos Kaune detalių užfiksavo sovietų tardytojai. Apie veiklą Kaune jis pasakojo pats. Piotras Stoliarovas, sėdėjęs vienoje kameroje su J.Surmu, 1946 metais paklaustas, kas jam žinoma apie kaimyną, pasakė: "Per pokalbį J.Surmas pasakojo, kad tada, kai dar nebuvo sovietų, jis ne kartą vaikščiojo į Vokietiją. Sovietai išvežė jo tėvą, motiną, seserį ir brolius, du broliai pabėgo į Vokietiją. Kai Lietuvą okupavo vokiečiai, J.Surmas su jais irgi labai gerai gyveno, dažnai net kartu išgerdavo." Kaliniams kalbantis apie tai, kokios bausmės jų laukia, J.Surmas kartą susimąstęs pasakęs: "Bet manęs, matyt, kulka neaplenks." Kodėl jis taip pasakė, kameros draugas nežinojo, o daug ir neklausinėjo. Daugiau apie J.Surmą P.Stoliarovas nieko nežinojo.

LSSR MVD kariuomenės karinio tribunolo 1946 metų lapkričio 27-osios nuosprendžiu J.Surmas nuteistas 15 metų katorgos ir penkeriems metams tremties, konfiskuojant visą turtą. Jis nuteistas už tai, jog 1940 metais tapo "gestapo agentu ir vykdė špijonišką veiklą, kenkiančią SSRS", taip pat dėl to, kad karo pradžioje dalyvavo masiniuose civilių šaudymuose, kad savo ūkyje "eksploatavo tarybinių piliečių darbą". J.Surmas kalėjo Lietuvos kalėjimuose, nuo 1947 metų gegužės 14 dienos - Vorkutos lageriuose. Ten ir mirė 1947-ųjų rugsėjo 9 dieną.

Taigi sovietų tardytojai nenustatė J.Surmo dalyvavimo "Lietūkio" garažo žudynėse faktų. Klausimas, ar jis tikrai sakė tai, ką užrašė sovietų saugumo tardytojai? Kaip pasakojo A.Tumavičius, J.Surmas prisipažino (ar buvo priverstas prisipažinti) tik dalyvavęs šaudant žydus Mickevičiaus slėnyje.

Būta baisesnių istorijų

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti pirmininkas, Seimo narys Emanuelis Zingeris teigė, jog neseniai išleistame komisijos raporte apie masines žydų žudynes Lietuvoje daugiau dėmesio skiriama organizuotoms egzekucijoms miesteliuose. "Lietūkio" atvejo komisija išskirtinai netyrė, tačiau žinoma, kad tai buvo tikras organizuotas pogromas. Ar jį visiškai nurašyti vokiečių režisūrai, ar lietuviškųjų kolaborantų entuziazmui? Tai detalių reikalas, į kurį reikėtų įsigilinti, - sakė E.Zingeris, kuriam apie tuos įvykius pasakojo mama ir kiti liudininkai. - Ši istorija tapo lietuviškojo vietinio kolaboravimo simboliu, tačiau esama ir šimtai kitų faktų, kai veikė kolaboravimo mechanizmai. "Lietūkio" atvejis tapo plakatiniu, todėl ir kelia tiek susijaudinimo. "Rimčiau" atrodo žydų žudynės kai kuriuose miesteliuose - dar prieš ateinant naciams."

Tokios istorijos buvo dažnos vietose, kurios buvo prie tuometinės Vokietijos sienos. Tie atvejai, pasak E.Zingerio, labai liūdni ir kraupesni negu tas visų matomas "Lietūkio" garažas, kuris galėtų būti matas tik paviršutiniškai istorija besidomintiems žmonėms, nes tai nebuvo nei holokausto pradžia, nei pabaiga.

"Jeigu kam atrodo, kad kažkoks žmogus su dalba rankoje atstovauja visai lietuvių tautai, aišku, tai netiesa. Tačiau žinomi konkretūs faktai, kiek policijos batalionų dalyvavo egzekucijose, kurios savivaldybės sistemiškai dalyvavo rengdamosi holokaustui, kaip žydus vaizdavo antinacinė pogrindžio spauda, bet egzistuoja ir žydų gelbėjimo atvejai, nors jie ir nebuvo lemtingi, - tvirtino E.Zingeris. - Reikšminga neigiamų faktorių visuma, o ne tik tos kelios nuotraukos iš vieno siaubingo epizodo."

Vis dėlto E.Zingeris neatsakė į klausimą, kodėl jo vadovaujama komisija net nebandė tirti, ar po visą pasaulį tiražuojamos nuotraukos nebuvo nacių suklastoti "įtikimi faktai", apšmeižę lietuvių tautą?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"