TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuva atkakliai klebeno galingųjų duris

2015 05 05 6:00
Kazimieros Prunskienės sutiktuvės Vilniaus oro uoste 1990-ųjų gegužės 13 dieną. Nuotrauka iš knygos "Pirmoji diplomatinė pergalė"

Prieš ketvirtį amžiaus po ilgos pertraukos Lietuva vėl atsivėrė pasauliui. Pirmuosius po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovų vizitus į Vakarus vieni politikai šiandien vadina diplomatiniu proveržiu, kiti – nevertomis dėmesio kelionėmis.

Dabar, kai prezidentė, Seimo pirmininkė, premjeras ar ministrai po užsienio kraštus jau keliauja beveik kas savaitę, sunku įsivaizduoti, kad prieš ketvirtį amžiaus pirmąsias atkurtos nepriklausomybės dienas skaičiuojančios Lietuvos vadovų vizitai į svečias šalis buvo reta išimtis. Nors kaip tik tuomet atgimusiai šaliai verkiant reikėjo galingųjų pasaulio valstybių pripažinimo ir paramos. Deja, to daryti niekas neskubėjo. Pirmiausia dėl to, kad nenorėjo gadinti santykių su tuometiniu SSRS prezidentu Michailu Gorbačiovu.

Vis dėlto pirmosios Lietuvos politikų pastangos Vakarų lyderiams tiesiogiai perteikti „savąjį matymo kampą“ davė rezultatų. Kiek jie buvo svarbūs tuomet, kokia jų reikšmė žvelgiant per laiko prizmę? Vienodo požiūrio nėra ir šiandien. Tai rodo kad ir tas faktas, jog pasikalbėti apie pirmuosius Kazimieros Prunskienės vizitus atsisakė jos kabineto narys, buvęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas. Europarlamentaras teigė apie tai turįs asmeninę nuomonę, kurios viešinti kol kas nenorįs.

Lyderiai entuziazmu netryško

Bene pirmoji aukščiausių Lietuvos politikų kelionė po Kovo 11-osios įvyko 1990 metų balandį – ministrė pirmininkė K. Prunskienė ir užsienio reikalų ministras A. Saudargas aplankė Norvegiją, Daniją bei Švediją. Tačiau didžiausią rezonansą tuomet sukėlė K. Prunskienės išvyka už Atlanto, o paskui - turnė po Europą. Per dvi gegužės savaites tuometinė premjerė susitiko su keturių galingiausių valstybių – JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos - vadovais: prezidentu George'u H. Bushu, ministre pirmininke Margaret Thatcher, prezidentu Francois Mitterrand'u ir kancleriu Helmutu Kohliu. Susitikimų detales, kartais ir nelabai malonias, nušvietė garsiausi to meto dienraščiai ir titulavo K. Prunskienę gintarine ledi.

1990-ųjų gegužės 13 dieną pagaliau į Vilnių sugrįžusi K. Prunskienė oro uoste sutinkantiems politikams bei žurnalistams sakė, kad sėkmingi susitikimai pirmiausia rodo, jog pasaulis dalyvauja sprendžiant Lietuvos reikalus, „kad nesame palikti vieni prieš Sovietų Sąjungą“. „Tuo pat metu pasaulis mums nubrėžė tam tikras ribas, kur galime įtvirtinti savo nepriklausomybę. Ir šių ribų mums teks paisyti“, - kalbėjo Vyriausybės vadovė.

Pasirodė subrendusi valstybė

Nepriklausomybės Akto signataras ilgametis Seimo narys Česlovas Juršėnas tuometinius K. Prunskienės vizitus teigė vertinąs „labai aukštai“. „Mums buvo tikra sensacija ir didelis džiaugsmas, kad pavyko prakirsti langą į Vakarus. Ir kad tai padarė mūsų Gintarinė Ledi“, - LŽ sakė Č. Juršėnas. Pasak buvusio parlamentaro, dabar, kai apie tuometinę Vakarų poziciją žinoma kur kas daugiau, reikia džiaugtis, kad mūsų premjerę priėmė tiek daug tokių žymių lyderių. „Jų nuotaikos buvo įvairios, ypač M. Thatcher. Ir pas prezidentą G. Bushą ne pro paradinį įėjimą premjerė pateko. Tad suprantama, kad liko tam tikrų nuoskaudų. Bet svarbiausia, kad vizitai iš principo įvyko, pavyko daug ką pasakyti, vadinasi, mūsų nepriklausomybės klausimas suskambo plačiai“, - sakė Č. Juršėnas. Kartu jis prisiminė, kad Lietuvoje kai kuriems tuometiniams „solidiems vyrams užkliuvo“, jog „būtent dama pramušė langą į Vakarus“, o ne jie.

„Išvyka yra etapinis mūsų nepriklausomybės realizavimo žingsnis, gerokai pakeitęs ne tik Lietuvos padėtį pasaulyje, bet ir pasaulio Lietuvoje. Lietuva pasauliui pasirodė nebe keistuolių užsispyrėlių kraštas, kaip ją kai kas buvo linkęs rodyti, o normali nepriklausomybei subrendusi, todėl atkakliai jos siekianti šalis. Pasaulis Lietuvai pasirodė toks tikslus ir išskaičiuojantis net tada, kai reiškia savo simpatijas. Šiaip ar taip, per tas dvi premjerės kelionių po Vakarus savaites situacija ten pasikeitė Lietuvai labai į gera...“ - taip K. Prunskienės vizitą vertino kitas signataras, tuometinis vicepremjeras Romualdas Ozolas.

Dvilypė politika

Paprašytas įvertinti tuometinės premjerės vizitų reikšmę Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) pirmininkas Vytautas Landsbergis pripažino, kad tai – sudėtingas klausimas, reikalaujantis „pakelti istorinius dokumentus“, net ir nelabai pas mus žinomus. Profesoriaus nuomone, Lietuvoje būtų labai naudinga išleisti Michaelo Beschlosso ir Strobe'o Talbotto knygą, kurioje nemažai kalbama apie 1990-ųjų Lietuvos bylą. „Stora įdomi knyga, ten yra daug dalykų ir apie tai, ką klausiate. Tačiau niekas nesusipranta jos išleisti. Spaudiname visokias knygas – apie Staliną, komunistinį terorą, bet apie savo naujausią istoriją vengiame. Nereikia sureikšminti tų kelionių“, - LŽ sakė V. Landsbergis. Pasak politiko, tuos vizitus reikia vertinti matant „visą dvilypę“ tuometinės premjerės politiką. Profesoriaus teigimu, tuomet vienu metu egzistavo dvi politikos: vieną vykdė AT-AS ir Sąjūdis, kitą – atskirai Vyriausybės vadovė. „Lietuvai tai buvo žalinga ir pavojinga“, - sakė V. Landsbergis.

Signataro, buvusio užsienio reikalų ministro, diplomato Petro Vaitiekūno nuomone, tuometiniai premjerės vizitai „buvo reikšmingi, sėkmingi ir labai reikalingi“. Jie prisidėjo prie valstybės nepriklausomybės įtvirtinimo, jos grąžinimo į pasaulio politinį žemėlapį ir teigiamo įspūdžio apie Lietuvą formavimo. „Vizitų reikšmė neišblėso ir šiandien“, - LŽ teigė P. Vaitiekūnas.

Prisidėjo J. Kazickas

Rengiant K. Prunskienės vizitus už Atlanto bei Europos šalis daug prisidėjo žinomas JAV verslininkas Juozas Kazickas. Jis buvo visuomeninis premjerės patarėjas ekonomikos klausimais. Kaip prisimena J. Kazickas, susitikimas su G. Bushu užtruko ilgiau, nei buvo numatyta: „JAV prezidentas ramiai klausėsi K. Prunskienės minčių, kad Lietuva turėjo teisę paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir Vakarai privalo pripažinti mūsų valstybę. Jis pareiškė suprantąs ir remiąs mūsų poziciją, bet ėmė kalbėti apie ypatingą globalinę Amerikos politinę atsakomybę, santykių su Sovietų Sąjunga svarbą viso pasaulio stabilumui. G. Bushas pabrėžė, kad Amerika labai suinteresuota M. Gorbačiovo vykdomų reformų sėkme, o Lietuvos, taip pat kitų Baltijos šalių nepriklausomybės siekis esą vis dėlto silpnina jo poziciją, todėl JAV atsargiai stebi, kas vyksta, ir vengia rizikingų žingsnių. Dėmesį patraukė pokalbio pabaigoje JAV prezidento lyg tarp kitko ištarta frazė, kad dabar būtų geriausia, jei santykius su Lietuva daugiau palaikytų Vakarų Europos valstybės, o jis esą pasinaudos konfidencialių ryšių su M. Gorbačiovu galimybėmis palaikant Baltijos šalių siekius.”

Apsilankymą Downing Street 10 J. Kazickas prisimena taip: „Iš anksto buvo pranešta, kad Anglijos premjerė mums galės skirti lygiai pusvalandį. Nuo pirmųjų susitikimo minučių pokalbio iniciatyvą perėmė M. Thatcher. Ji ėmė kalbėti apie globalinę situaciją ir, panašiai kaip G. Bushas, pabrėžė, kad Lietuvos siekiai jai suprantami ir kelia simpatiją. Tačiau esą ir mes turime suvokti, jog tarptautinis mūsų valstybės pripažinimas dabar dar per daug komplikuotas ir nereikėtų laukti skubių sprendimų. M. Thatcher netrukus pradėjo girti M. Gorbačiovą teigdama, kad šis politikas – pirmasis Sovietų Sąjungos vadovas, su kuriuo Vakarai gali rasti bendrą kalbą. Ji ragino Lietuvą bei kitas Baltijos šalis atsižvelgti į globalius interesus ir stengtis nepakenkti M. Gorbačiovo politikai. Mums buvo duota suprasti, kad Vakarai dar kurį laiką negalės pripažinti mūsų krašto nepriklausomybės, nes tai suduotų stiprų smūgį Sovietų Sąjungos lyderio pozicijoms. Kadangi viešnia nepetraukė jos monologo, M. Thatcher paklausė: „Jūsų reakcija mane glumina. Ar jūs nepritariate mano požiūriui?“ Tada jau ėmė kalbėti K. Prunskienė. „Logiškai ir aiškiai ji pasakė, ką galvojo absoliuti dauguma Lietuvos žmonių. Ji aiškino, kad mūsų šalis turi ir savo teises, kurios neturėtų kelti jokių abejonių pasauliui. Lietuvių tauta tvirtai pareiškė atkurianti savo valstybę, ir jei Vakarai nuoširdžiai pasisako už demokratines vertybes, nepataikaudami opkupantams privalo pripažinti mūsų šalį. Neįtikėtina, kad pusvalandžiui planuotas mūsų susitikimas su M. Thatcher užtruko daugiau kaip valandą. Susitikimo pabaiga buvo tiesiog stulbinama. M. Thatcher pareiškė pritarianti didžiai daugumai ką tik išgirstų minčių ir ketina paskambinti M. Gorbačiovui, kad paremtų Lietuvos poziciją.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"