TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuva - Azerbaidžanas: išplėšti istorijos puslapiai

2011 11 25 7:00

Šį rudenį Lietuva mini diplomatinių santykių su užsienio šalimis atkūrimo dvidešimtmetį. Ta proga Seime rugsėjį įvyko iškilmingas posėdis, kuriame dalyvavo ir daugelis pirmųjų po Nepriklausomybės atkūrimo paskirtų Lietuvos ir užsienio diplomatų. Apmaudu, kad Lietuvos tarpvalstybinių santykių atkūrimo metraštyje trūksta kai kurių labai svarbių eilučių. 

Būta valstybių, su kuriomis tarpvalstybinius santykius Lietuva de facto palaikė daugiau nei prieš 90 metų. Tuo metu šie ryšiai buvo be galo svarbūs valstybei, kovojančiai už savo pripažinimą ir vietą tarptautinėje bendrijoje. Viena tokių partnerių buvo ir Azerbaidžano Demokratinė Respublika, su kuria Lietuva 1918-1922 metais palaikė tikrai turiningus ir glaudžius ryšius. Vis dėlto atkūrus dviejų šalių  nepriklausomybę 1995 metų lapkričio mėnesį tarpvalstybinius santykius teko užmegzti iš naujo. Kodėl taip nutiko, jei istorijos eiga, faktinės aplinkybės ir archyviniai šaltiniai liudija, kad tarpvalstybiniai santykiai su Azerbaidžanu iš esmės egzistavo vos ne nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir truko daugiau nei 4 metus? Matyt, tokiam žingsniui tiesiog pritrūko įžvalgos ir politinės valios. Tad šiandien norėtume iš dalies užpildyti istorinės atminties spragas ir supažindinti visuomenę su mažai žinomais mūsų bendros istorijos puslapiais. Reikėtų pabrėžti, kad daugelis šiame straipsnyje minimų faktų ir dokumentų skelbiami pirmą kartą. 

Radę užuovėją Kaukaze

Abi valstybės nepriklausomybę nuo carinės Rusijos imperijos paskelbė tais pačiais - 1918 - metais: Lietuva - vasario 16, o Azerbaidžanas - gegužės 28 dieną. Oficialūs santykiai tarp valstybių buvo pradėti vos ne pirmaisiais nepriklausomybės mėnesiais. Tam buvo svarių prielaidų: kelias į tarpvalstybinius santykius buvo grįstas senais ryšiais tarp abiejų tautų. 

Pirmosios lietuvių kolonijos Azerbaidžane ėmė kurtis apie XIX amžiaus vidurį, mat po 1831 ir 1863 metų sukilimų nemažai jų dalyvių buvo ištremti į Kaukazo kraštus, tarp jų - ir į Azerbaidžaną. Antroji lietuvių banga į šią Kaukazo valstybę atvyko XIX amžiaus pabaigoje. Azerbaidžane prasidėjus naftos karštligei, daugelis ieškojo ten gero darbo ir uždarbio. Kita vertus, aukštuosius mokslus baigusiems lietuviams inteligentams, - mokytojams, inžinieriams, teisininkams - po studijų dirbti gimtinėje buvo beveik neįmanoma, tad nemaža jų dalis rinkosi šiltą ir svetingą Azerbaidžaną. Be to, daug carinėje kariuomenėje tarnavusių lietuvių karininkų taip pat buvo siunčiami į šią pietų Kaukazo šalį. 

Dar vieną galingą išeivių iš Lietuvos bangą į Azerbaidžaną atbloškė Pirmasis pasaulinis karas. Galima sakyti, kad ši šalis daugeliui tapo saugia užuovėja, o Baku mieste beveik užtikrintai buvo galima rasti darbo ir duonos. Tai, kad azerbaidžaniečiai lietuvius sutiko draugiškai, liudija karo pabėgėlių laiškai ir prisiminimai. Lietuviai Azerbaidžane greitai užsirekomendavo kaip sąžiningi ir darbštūs žmonės, tad netrukus kai kurie jų tapo naftos gavybos ir laivininkystės bendrovių ar bankų akcininkais. 

Praūžus 1905 metų revoliucijai, kuri privertė carinę administraciją šiek tiek sušvelninti imperijoje gyvenančių tautų priespaudą, lietuviams kaip ir kitų Kaukaze gyvenančių tautų atstovams buvo leista burtis į bendrijas, puoselėti savo tautinį bei religinį identitetą, švietimą ir t. t. Netrukus lietuvių tautinės bendrijos jau veikė ne tik ne tik Baku, Giandžoje ir kituose Azerbaidžano miestuose, bet ir Gruzijoje (Tiflise, Batumyje), dabartinių Turkijos bei Armėnijos teritorijoje (Karse, Aleksandropolyje), Šiaurės Kaukaze (Grozne, Stavropolyje, Armavire). Toks tautinių bendrijų tinklas sudarė galimybę 1917 metų gruodžio mėnesį Tiflise įsteigti Kaukazo lietuvių tarybą. Jos atsiradimas tiesiogiai susijęs su 1917 metų rugsėjo 21 dieną įvykusia Vilniaus konferencija, kurioje įsteigta Lietuvos Taryba paskelbė sieksianti Lietuvos nepriklausomybės. 

Prisiminkime, kad visa tai vyko kaizerinės Vokietijos okupacijos sąlygomis, tad Lietuvos Tarybai buvo itin svarbu užmegzti ryšius su užsienyje veikiančiomis lietuvių organizacijomis ir užsitikrinti jų paramą. Ir tokia parama buvo gauta. 1917 metų lapkričio 2-10 dienomis Berne susirinkusi Lietuvių Taryba ir kitos užsienyje veikiančios lietuvių organizacijos įgaliojo Lietuvos Tarybą atstovauti atsikuriančiai valstybei. Tarp minėtų konferencijos dalyvių buvo ir Kaukazo lietuvių, ir Baku lietuvių organizacijų tarybos narių. Kaip tik tuo metu Lietuvos Taryba ėmė skirti savo oficialius atstovus daugelyje šalių. Tokiu atstovu buvo paskirtas ir Kaukazo lietuvių tarybos pirmininkas Pranas Dailidė. 

Netrukus po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 metų liepos 23 dieną Vilniuje vykusiame Lietuvos Valstybės Tarybos 9-osios sesijos aštuntajame posėdyje dalyvavo ir Kaukazo lietuvių tarybos delegacija, atstovaujanti Azerbaidžano lietuviams. Šio posėdžio protokole Nr. 83 užfiksuotas P.Dailidės sveikinimas: "Leiskite mums, Kaukazo Lietuvių Tarybos delegatams, pasveikinti Lietuvos Valstybės Tarybą ir palinkėti jai, kad vaisingai darbuotųs. (...) Kol karas nepasibaigs, mūsų likimas vis bus neaiškus; mūsų klausimą teišriš Taikos kongresas. Kaukazo lietuviai tikisi Tarybą reiškiant visų lietuvių valią pasiekti nepriklausomybės idealo." Atsakydamas į šiuos sveikinimus posėdžiui pirmininkaujantis Antanas Smetona be kita ko pasakė, kad Valstybės Taryba laukia Kaukazo lietuvių kuo greičiau sugrįžtant ir padedant kurti Lietuvos valstybę. 

Tą pačią dieną šio posėdžio dalyviams bei pirmininkui A.Smetonai pritarus, Tifliso gimnazijos mokytojas P.Dailidė buvo paskirtas Lietuvos Valstybės Tarybos atstovu Kaukazo valstybėse. Jis rezidavo Gruzijos sostinėje Tiflise.

Pirmasis konsulatas

1919 metų vasarį P.Dailidė gavo naujus, didesnius įgaliojimus - jis buvo paskirtas Lietuvos Respublikos atstovu Užkaukazės valstybių vyriausybėms. Sprendžiant iš tolesnių naujojo diplomato veiksmų galima manyti, kad jis buvo įgaliotas tiesiogiai derėtis dėl Lietuvos atstovybių Užkaukazės valstybėse steigimo. To meto dokumentai atskleidžia, kad P.Dailidė ėmė veikti nedelsdamas, - apie tai liudija Azerbaidžano užsienio reikalų ministro Mamedo Jusifo Džafarovo pranešimas Azerbaidžano Respublikos Vyriausybei: 

"Lietuvos Diplomatinis Atstovas Užkaukazės Respublikos Vyriausybėms kovo 22 dieną notoje Nr. 142 Užsienio Reikalų Ministerijai pranešė apie būtinybę Baku mieste įsteigti nuolatinę agentūrą su Konsulato teisėmis. Jo nuomone, tokios konsulinės agentūros įsteigimas, iki kol Lietuvos Vyriausybė paskirs atskirą Atstovą kiekvienai Užkaukazės Respublikai, diktuojama būtinybė turėti Baku mieste struktūrą dėl artimesnių ryšių užmezgimo su Azerbaidžano Vyriausybe, taip pat dėl geresnio šiuo metu Azerbaidžano teritorijoje gyvenančių Lietuvos piliečių interesų tenkinimo. Šiuo pagrindu Užsienio Reikalų Ministerija Azerbaidžano Respublikos Vyriausybei tarpininkauja, kad ji pareikštų savo sutikimą minėtos Konsulinės Agentūros įsteigimui ir, jeigu mūsų Vyriausybė sutiktų, įgaliotiniu šioje agentūroje bus paskirtas Lietuvos pilietis Vikentij Mickevič" (Vincas Krėvė-Mickevičius - aut.).

Azerbaidžano vyriausybė šio klausimo ilgai nesvarstė. Vos po penkių dienų, kovo 27-ąją, valstybės laikraštis "Azerbaidžan" pranešė, kad Lietuvos konsulato kanceliarija laikinai įkuriama Pozenovskaja gatvėje, 15-7. Vadinasi, pirmoji Lietuvos diplomatinė atstovybė Baku mieste veikė ne kur kitur, o konsulu paskirto V.Krėvės-Mickevičiaus bute. 

Taigi 1919 metų kovo 27 dieną galime laikyti oficialių Lietuvos ir Azerbaidžano tiesioginių tarpvalstybinių santykių pradžios data. Lietuvos konsulato Baku steigimas turėjo didžiulę reikšmę abiem šalims. Prisiminkime, vien paskelbti nepriklausomybę buvo maža: abi valstybės turėjo pasiekti ir jų tarptautinio pripažinimo de jure. Ypač turint galvoje tai, kad pirmojo pasaulinio karo nugalėtojai, sprendę pokarinės Europos likimą, turėjo kur kas svarbesnių rūpesčių, nei buvusių Rusijos imperijos pakraščių pripažinimas nepriklausomomis valstybėmis. Tiesą sakant, didžiosios Vakarų valstybės Lietuvos valstybingumo perspektyvų nei matė, nei norėjo matyti, iš esmės piešdamos tik du galimus jos ateities scenarijaus variantus: arba ji pasilieka nuo bolševikų išvaduotoje "vieningoje ir nedalomoje" Rusijoje, arba prisijungia prie Lenkijos. Būdamas prieš imperijos išsaugojimą, Azerbaidžanas, kaip liudija archyviniai šaltiniai, prieštaravo ir tam, kad Lietuva taptų Lenkijos protektoratu.

Taigi pralaužti didžiųjų valstybių išankstinio nusistatymo ledus buvo įmanoma tik veikiant drauge su kitais iš Rusijos imperijos išsivadavusiais kraštais, tarp jų - ir su Azerbaidžanu. Reikėtų pažymėti, kad tokių bendrų diplomatinių veiksmų 1919-1920 metais būta nemažai. Visų pirma paminėtini bendri politiniai pareiškimai, kolektyvinės deklaracijos ir kreipimaisi į Paryžiaus Taikos konferenciją, Aukščiausiąją Sąjungininkų Tarybą ir Italijos parlamento pirmininką, siekiant pripažinti Lietuvos ir Azerbaidžano nepriklausomybę. Bendri veiksmai netruko duoti vaisių. 1919 metų rugsėjo 20 dieną Antantė kaip nepriklausomą valstybę de facto pripažino Lietuvą, o po keturių mėnesių, 1920 metų sausio 11-ąją - ir Azerbaidžaną. 

Bolševikų "globoje"

Regis, dabar niekas netrukdė Azerbaidžano lietuviams atsiliepti į 1918 metų rudenį Lietuvos Valstybės Taryboje nuskambėjusį A.Smetonos kvietimą sugrįžti į gimtąjį kraštą ir prisidėti prie savo valstybės kūrimo. Deja, dvi tolimas šalis atskyrė naujos audros. Saugiai sugrįžti namo buvo įmanoma nebent aplinkiniais keliais - laivu per Konstantinopolį, o toliau - per Vakarų Europą. Tuo tarpu daug tiesesnis ir trumpesnis kelias per Rusiją skendėjo pilietinio karo liepsnose. Tad Baku veikiančiam Lietuvos konsulatui teko sunkus darbas ir didžiulė atsakomybė už norinčius sugrįžti namo tautiečius. Tai liudija kad ir toks 1919 metų gruodį rašytas konsulo V.Krėvės pranešimas tuomečiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui: "Svetimųjų dalykų ministrui. Pranešame šiuo, kad Užkaukazy atsiliko daugel Lietuvos piliečių, jų tarpe nemaža inteligentijos; viename Baku gyvena keli aficierai lietuviai, vienas pulkininkas, keturi kariški gydytojai ir t. t. Dėlei brangumo kelio tėvynėn jie negali šiandien nei svajoti, kad galėtų greitu laiku be pašalpos iš šalies grįžtų tėvynėn. Daugumas iš jų pasiliko čionai baigus demobilizacijai turkų fronto. Visi jie nusiminę be galo, kad negali gauti jokių žinių iš tėvynes. Prašytume šiuo, kad Gerbiamasai Tamysta prisidėtute prie to, kad per inteikėją šio visi tie Lietuvos piliečiai, kurie norėtų persiųsti žinias Užkaukazin, galėtu tai atlikti." 

Reikėtų nepamiršti ir to, kad greta gausybės konsulatą užgriuvusių biurokratinių darbų - susirašinėjimų, kilmės dokumentų išdavimo ir pan., jam teko rūpintis ir Azerbaidžane įstrigusių Lietuvos piliečių išgyvenimu. Įvairių sričių specialistai lietuviai per konsulatą galėjo skelbti apie savo teikiamas paslaugas ir taip užsidirbti bent šiokių tokių pinigų. 

Skaitytojui gali pasirodyti keista, kad kalbėdami apie dvišalius tarpvalstybinius Lietuvos ir Azerbaidžano santykius iki šiol pasakojome tik apie Lietuvos konsulatą Baku, nė žodžiu neužsimename apie kokią nors Azerbaidžano atstovybę Lietuvoje. Deja, nepaisant geriausių ketinimų, tokia atstovybė taip ir nebuvo įsteigta. Tam sutrukdė nauji sukrėtimai, netrukus užgriuvę šią Pietų Kaukazo valstybę. 1920 metų balandžio 22 dieną Azerbaidžano parlamentas nutarė, kad jų šaliai Lietuvoje atstovaus Varšuvoje reziduojantis  ambasadorius. Misijai steigti jau buvo numatyta ir lėšų. Deja, visus šiuos planus niekais pavertė po šešių dienų Azerbaidžane įvykdytas bolševikinis perversmas.  

Į Azerbaidžaną įsiveržus Rusijos raudonajai armijai, šalies parlamentas naktį į balandžio 28-ąją buvo nuverstas. Užbėgant įvykiams už akių reikėtų pabrėžti, kad naujoji valdžia netrukus uždarys Anglijos, Lenkijos, Ukrainos, Gruzijos ir daugelio kitų valstybių diplomatines atstovybes, tuo tarpu Lietuvos konsulatas dirbs kaip dirbęs. Kodėl taip nutiko, pakalbėsime kitą kartą - ši istorija prašosi atskiro pasakojimo. 

O kol kas pažiūrėkime, kas vyko Azerbaidžano užsienio reikalų žinyboje tuoj po perversmo. Užsienio reikalų ministerija (URM) skubiai buvo perkrikštyta Užsienio reikalų liaudies komisariatu (URLK), o komisaru gegužės 2 dieną pats save paskyrė vienas pagrindinių bolševikų perversmo vykdytojų Mirza Davudas Guseinovas. Po trijų dienų Lietuvos konsulatas išsiuntė Azerbaidžano SSR URLK notą, kurioje prašė "Azerbaidžano SSR išlaikyti su Lietuva tokius pat draugiškus santykius, kokie buvo iki šiol". Turbūt nereikia ypatingos įžvalgos suprasti, kad taip Lietuva nors ir netiesiogiai, bet vis dėlto pripažino perversmininkų bolševikų valdžią. 

Be abejo, bolševikams toks lojalumas buvo labai naudingas. Pasinaudojant minėta nota ir spaudžiant Maskvai, 1920 metų rugsėjo 25 dieną Tiflise tarp raudonųjų perversmininkų valdomo Azerbaidžano ir ką tik bolševikų invaziją atrėmusios Lietuvos buvo pasirašyta tarpvyriausybinė sutartis dėl šiose šalyse gyvenančių abiejų valstybių piliečių teisinių garantijų. Dokumento, kurį pasirašė Lietuvos atstovas Užkaukazės valstybėse P.Dailidė ir Azerbaidžano užsienio reikalų liaudies komisaras M.D.Guseinovas, preambulėje pabrėžiama, kad "šalys šią sutartį sudarė, remdamosi abipusiu besąlygišku abiejų Respublikų nepriklausomybės pripažinimu". 

Matyt, Kaune visi puikiai suprato, jog sutartis su pučistais silpnina Lietuvos pozicijas Rytuose. Kaip matyti iš 1922 metų rugsėjo 8 dieną Lietuvos URM Rytų departamento direktoriaus konfidencialaus laiško pasiuntiniui Maskvoje Jurgiui Baltrušaičiui, visose vėlesnėse derybose su Maskva ši sutartis buvo nutylima. Belieka pridurti, kad nepaisant didžiulio bolševikinės Rusijos spaudimo, Maskvai taip ir nepavyko pasiekti, kad analogišką dokumentą su Azerbaidžano SSR pasirašytų Estija ir Latvija. Ir apskritai, daugelis užsienio valstybių strimgalviais nepuolė pripažinti bolševikinės Baku valdžios. 

Išvykti per 48 valandas

Pasilikusiam veikti Lietuvos konsulatui ir šioje šalyje gyvenantiems jos piliečiams naujoji valdžia nebuvo tokia svetinga, kaip ankstesnė vyriausybė. Apie tai galima spręsti iš gausybės notų, kurias Lietuvos konsulatas siuntė Azerbaidžano URLK. Šiuose dokumentuose kalbama apie pačias įvairiausias problemas nuo sutrikusių buitinių konsulato reikalų ir ryšių su Lietuva iki reikalavimo užtikrinti asmens neliečiamybę pačiam konsului. 

Tad ką kalbėti apie paprastus bolševikų valdomame Azerbaidžane likusius mūsų šalies piliečius. Be jau minėtų dokumentų, mums pavyko aptikti dar daugiau nei trisdešimties Lietuvos konsulato notų pėdsakų. Dauguma jų mėginama padėti į kryžminę ugnį patekusiems lietuviams, išlaisvinti suimtus ir nuteistus tėvynainius, išgelbėti jų butus ir komercines patalpas nuo rekvizavimo ar tiesiog parūpinti leidimus išvykti iš šalies. 

Sprendžiant iš šio susirašinėjimo turinio, "notų karas" ir pačiam konsului galėjo baigtis liūdnai. Matyt ne šiaip sau V.Krėvė jau ruošėsi išvykti iš Baku, nors buvo įsitikinęs, kad konsulatas sovietiniame Azerbaidžane turi veikti ir toliau. 1920 metų birželio 10 dieną konsulatas įteikė URLK notą, pranešančią, kad V.Krėvei išvykus iš Baku laikinai eiti Lietuvos konsulo pareigas skiriamas konsulato sekretorius Michailas Markovskis. 

Tuomet niekas dar nenumanė, kad Lietuvos konsulatui Baku liko gyvuoti mažiau nei pora metų - iki tol, kol sovietai galutinai pavergs Pietų Kaukazo valstybes. 1922 metų kovo 12 dieną Azerbaidžanas, Gruzija ir Armėnija buvo sujungtos į Užkaukazės Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką, tad Lietuvos konsulato statusas Azerbaidžane nebeatitiko naujos geopolitinės realybės. 

Vis dėlto Maskvai buvo labai svarbu, kad 1922 metų liepos 28 dieną Genujos konferencijoje JAV pripažinta Lietuva išlaikytų sutartimi įtvirtintus tarpvalstybinius santykius su Azerbaidžanu ir užmegztų juos su Rusijos Federacijos subjektais. Tačiau, nepaisant didžiulio spaudimo, Kaunas šį kartą nenusileido. 

Sovietų atsako ilgai laukti neteko. 1922 metų rugpjūčio 28 dieną Lietuvos konsulatas Baku iš Azerbaidžano URLK gavo tokio turinio notą: "Nesant tarptautinės teisės apibrėžtų sutartinių santykių tarp Lietuvos Demokratinės Respublikos ir Azerbaidžano SSR Vyriausybių, Užkaukazės SSR Užsienio Reikalų Įgaliotinio Reikalų Valdyba prašo Jus per 48 valandas likviduoti buvusio Lietuvos konsulato Azerbaidžano SSR reikalus ir su visu jo personalu išvykti iš Azerbaidžano SSR teritorijos." 

Prižiūrėti kaip vykdomas šis nurodymas buvo pavesta Azerbaidžano ČK. Toks įspūdis gali susidaryti iš šios represinės struktūros telefonogramos užsienio reikalų žinybai, kurioje nurodoma, kad nurodymas išvykti M.Markovskiui buvo įteiktas 10 valandą vakaro. Tačiau iš tikrųjų Lietuvos konsulato likvidavimą aiškiai inicijavo patys čekistai. Iš Azerbaidžano ČK Užsienio skyriaus viršininko pasirašytos ir URLK pateiktos pažymos matyti, kad šis klausimas buvo asmeniškai derinamas su tuomečiu Azerbaidžano komunistų partijos Centro komiteto pirmuoju sekretoriumi Sergejumi Kirovu. Belieka pridurti, kad vienu iš Užkaukazės ČK-GPU vadovų tuomet buvo liūdnai pagarsėjęs Lavrentijus Berija. Beje, Lietuvos konsulato likvidavimo dokumentuose figūruoja ir jo pavardė. Ten pat tarnavo ir čekistas Vladimiras Dekanozovas. Taigi prieš 90 metų naikindamas dalelę Lietuvos valstybės tolimajame Azerbaidžane, V.Dekanozovas gavo pirmąją patirtį, kurią 1940-aisiais puikiai panaudojo likviduodamas ir visą nepriklausomą Lietuvos valstybę. 

Šiandien abi mūsų šalys vėl nepriklausomos. Jų tarpvalstybinių santykių istorija matė ir pakilimų, ir nuosmukių. Dažniausiai tai priklausė ne nuo dviejų tautų valios, o nuo sudėtingų išorės aplinkybių, kada bet koks geopolitinis skersvėjis galėjo akimirksniu pavirsti uraganu ir į šipulius sudaužyti viską, kas buvo taip sunkiai kuriama. Džiugu, kad Lietuva ir Azerbaidžanas ir šiandien palaiko glaudžius tarpvalstybinius ryšius. Tik nereikia pamiršti, kad jie trunka ne dvidešimt, o beveik šimtą metų.

Mahiras GAMZAJEVAS

Azerbaidžano Respublikos įgaliotasis atstovas Lietuvoje 1992-1995 metais

Vilnius - Baku - Vilnius, 1992-2008 metai

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"