TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuva - Azerbaidžanas: tamsioji diplomatijos pusė

2011 12 02 6:00

Prieš savaitę, kalbėdami apie Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvalstybinių santykių ištakas, pasidžiaugėme, kad tokie ryšiai tarp dviejų valstybių iš tikrųjų buvo užmegzti ne prieš dvidešimt, o beveik prieš šimtą metų. Šiandien, versdami Lietuvos ir Pietų Kaukazo valstybių ryšių puslapius, prisiminkime ne tik šviesiąją, bet ir šešėlinę jų pusę. Daugelis šiame straipsnyje minimų epizodų galėtų virsti intriguojamais detektyviniais romanais. 

Kaip jau rašėme praėjusios savaitės straipsnyje, Pietų Kaukazo valstybes užgrobus bolševikams, Lietuvos atstovybės šio regiono šalyse liko veikti toliau, tik vadovavo joms jau visai kiti žmonės. Daugeliui Lietuvos istorikų ir literatūros žinovų Lietuvos konsulato Baku veikla dažniausiai asocijuojasi su žinomo rašytojo Vinco Krėvės vardu. Be abejo, tam tikra prasme tai pagrįsta nuomonė, nes būtent V.Krėvė stovėjo prie konsulato steigimo ištakų.

Tačiau mažai kas žino, jog nuo 1920 metų vasaros, pirmajam konsului grižus iš Azerbaidžano į Lietuvą, V.Krėvė tarsi koks pilkasis kardinolas ir toliau tvarkė daugelį konsulato reikalų jau iš Kauno. Žinoma, į kasdieninį atstovybės darbą jis nesikišo - toks užkulisinis valdymas buvo daugiausia susijęs su konsulato personalo ir finansiniais reikalais. 

Konsulu paskyrė svainį

Išvykdamas iš Baku eiti konsulo pareigas V.Krėvė paskyrė konsulato sekretorių Michailą Markovskį. Kas buvo šis žmogus ir kokios priežastys lėmė tokį išvykstančio konsulo sprendimą?

Nors M.Markovskio pavardė dažnai figūruoja ne tik Lietuvos konsulato Baku dokumentuose, bet ir laiškuose bei prisiminimuose, susijusiuose su V.Krėvės gyvenimo Azerbaidžano sostinėje laikotarpiu, žinios apie konsulo įpėdinį - labai jau skurdžios.

Iš minėtų šaltinių matyti, kad M.Markovskis buvo vienas iš Kadetų partijos Baku miesto komiteto šulų, žinomas dantų gydytojas ir Baku žydų bendruomenės veikėjas. Bet dar svarbiau yra tai, kad M.Markovskis buvo V.Krėvės svainis. (V.Krėvės žmona Rebeka ir Michailo žmona Aleksandra - seserys). Taigi žinomas posakis, jog Lietuva - "švogerių" kraštas jau tuomet rado patvirtinimą lietuviškos diplomatijos praktikoje. 

Vis dėlto tai nereiškė, kad savo įpėdiniu V.Krėvė pasirinko visiškai nekompetentingą žmogų. Anaiptol: V.Markovskis buvo veiklus ir gudrus žmogus, puikiai žinojęs visus valdžios koridorių užkaborius ir carinės Rusijos laikais, tiek ir nepriklausomame Azerbaidžane. Be to, jis gerai nusimanė ir apie vietos gyventojų mentalitetą, ir apie jų sugebėjimus. 

Tačiau prieš pasakodami apie tai, kokios toli gražu ne diplomatinės misijos netrukus ėmėsi M.Markovskis, kodėl jis turėjo sąlygas taip elgtis, turime pasakyti porą žodžių apie tai, ką Azerbaidžanui ir kitoms Pietų Kaukazo valstybėms reiškė bolševikų įsigalėjimas.

Kaip jau minėta, raudonieji į valdžią čia atėjo perversmo keliu, naudodami jėgą ir klastą. Būtent tokius jėgos ir klastos valstybės valdymo metodus jie primetė ir šių kraštų visuomenei. Nepriklausomose valstybėse veikusioms valdymo struktūroms buvo primestos specifinės bolševikų žaidimo taisyklės, o joms nepaklususieji buvo sutriuškinami ar tiesiog sunaikinami. Bolševikiniai veikimo principai buvo taikomi ir išlikusiems Lietuvos konsulatams Baku ir Tiflisyje. Kiek vėliau įsitikinsime, kad Lietuvos atstovybių Pietų Kaukaze veikloje 1920-1922 metais būta daugybės intriguojamų ir tiesiog detektyvinių istorijų, apie kurias plačioji visuomenė beveik nieko nežino. 

Detektyvą primena jau pati Lietuvos atstovų Baku ir Tiflisyje paskyrimo istorija. Jau minėtas M.Markovskis, daugiau nei metus laikinai einantis konsulato vadovo pareigas, dėjo visas pastangas tapti visateisiu konsulu. Nenorėdamas, o ir nelabai galėdamas veikti tiesiogiai per Lietuvos užsienio reikalų ministeriją (URM), kurioje jis asmeniškai beveik nieko ir nepažinojo, M.Markovskis ėjo kur kas lengvesniu keliu, naudodamasis svainytės ryšiais su Kaune apsigyvenusiu V.Krėve.

Tiesą sakant, M.Markovskio norai buvo dar didesni - jis tikėjosi tapti ne tik konsulu Azerbaidžane, bet ir Gruzijoje. Tačiau šis planas neišdegė. Ir štai kodėl. 

Kaip jau esame rašę, po bolševikų perversmo iš Pietų Kaukazo netrukus išvyko ne tik konsulas Azerbaidžane V.Krėvė, bet Tiflisyje rezidavęs Lietuvos atstovas Kaukazo valstybėse Pranas Dailidė. Laikinai eiti šias pareigas jis paliko gerą savo pažįstamą Samuilą Zingerovskį. Kitaip nei V.Krėvės atveju, S.Zingerovskis nebuvo P.Dailidės svainis. Vadinasi, turėjo būti kitų tokio pasirinkimo priežasčių. Vieną versijų gali atskleisti Gruzijos lietuvių bendruomenės protesto laiškas, adresuotas Lietuvos atstovui Rusijoje Jurgiui Baltrušaičiui. Čia be kita ko rašoma, kad išvykdamas iš Tiflisio P.Dailidė "paskyrė mūsų konsulu (kaip sakoma, už didelius pinigus) vietinį žydą - spekuliantą Zingerovskį. Prie Zingerovskio mūsų konsulatas pavirto spekuliantų kontora, kurioje lietuvių kilmės asmenys beveik nesilankė, o jei kas ir lankėsi, tai tik piktinosi". Laiške prašoma paskirti į Tiflisį kitą Lietuvos atstovą. Bet kodėl jų protestas buvo skirtas ne Kaune esančiai URM, o Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje J.Baltrušaičiui? Į šį klausimą tuoj pat atsakysime, tačiau prieš tai reikėtų pažymėti, kad ir M.Markovskis, ir S.Zingerovskis į diplomatinę tarnybą iš esmės atėjo tokiais pačiais metodais. Ir Azerbaidžano, ir Lietuvos archyvų fonduose esantys dokumentai liudija, kad iš tikrųjų jų vadovaujamuose konsulatuose būta, švelniai tariant, daug tamsių reikalų. Tad kodėl tokie dalykai buvo toleruojami Kaune?

Nepaskandinamas pasiuntinys

Norint rasti atsakymą į šį klausimą, mums reikėtų persikelti į Maskvą ir pasidomėti tuomečio Lietuvos pasiuntinio Rusijoje J.Baltrušaičio vadovautos atstovybės veikla. Mat Kaukazą okupavus bolševikams, Kaunas sunkiai galėjo palaikyti tiesioginius tarpvalstybinius santykius su Azerbaidžanu ir Gruzija, tad beveik visi saitai su šiomis šalimis driekėsi per Lietuvos atstovybę Maskvoje. J.Baltrušaičio kompetencijai priklausė ir Lietuvos konsulų Baku bei Tiflisyje tvirtinimas. Kaip žinoma, J.Baltrušaitis laikinuoju atstovu Maskvoje buvo paskirtas dar 1920 metų rugsėjo 14 dieną, toks rangas dar nesuteikė jam teisės skirti konsulus bolševikinės Rusijos Federacijos subjektuose. Tačiau po to, kai 1921 metų balandžio 27 dieną Lietuvos Vyriausybė nutarė paskirti J.Baltrušaitį nuolatiniu Lietuvos atstovu Maskvoje, jis gavo įgaliojimus, pasitaręs su Kaunu, skirti konsulus. Štai tuomet ir prasidėjo visi detektyvų kūrėjo plunksnos verti įvykiai.

Vos gavusį visus reikiamus įgaliojimus J.Baltrušaitį ėmė atakuoti M.Markovskis, ragindamas Lietuvos pasiuntinį kuo greičiau skirti jį visateisiu konsulu Baku. Atakavo, matyt, gana įkyriai, tad judviejų santykiai, regis, netrukus pašlijo. Tai galima spręsti kad ir iš vieno M.Markovskio laiško V.Krėvei, kurio plačios pažintys tiek Kaune, tiek Maskvoje galėjo padėti išspręsti M.Markovskio problemą. Laiške rašoma: "Brangus Vikentijau! Siunčiu Jums pareiškimą, prašau ir tikiuosi, kad šis reikalas bus pajudintas energingiau. Be to, Jūs pats viską žinote. Man buvo sunku įrašyti skaičius, nenorėjau išgąsdinti per dideliais ar įvertinti per mažai. Neįsivaizduoju, kokią sumą galima įvardinti. Todėl prašau Jūsų, kad pats perrašytumėte sąskaitą ir įrašytumėte reikalingus skaičius... Ir pasirašykite mano vardu. Pareiškimą galbūt reikėtų siųsti per Baltrušaitį, bet aš jo net matyti nenoriu. Taigi, brangusis, padarykite viską, kad šis reikalas kuo greičiau būtų sėkmingas..."

Nors laiške atvirai ir nekalbama apie atstovybę, tačiau minimas J.Baltrušaičio vardas. Todėl mes vis dėlto linkę daryti prielaidą, kad M.Markovskis turi galvoje būtent Lietuvos konsulato Baku reikalus. Iš tikrųjų, neilgai trukus, 1921 metų rugpjūtį, J.Baltrušaitis išsiuntė Azerbaidžano SSR užsienio reikalų liaudies komisarui Mirzai Davudui Guseinovui notą, kurioje pranešė paskyręs M.Markovskį Lietuvos konsulu Baku ir paprašė išduoti jam egzekvatūrą. Nepraėjus ir mėnesiui, rugsėjo 25 dieną, M.D.Guseinovas atsakomojoje notoje rašė: "Būdamas giliai įsitikinęs, kad iš savo pusės padarysite viską, kas sutvirtins gerus mūsų šalių tarpusavio santykius, turiu džiugią galimybę pareikšti Jums, kad mano Vyriausybė sveikina pil. M.Markovskio, ėjusio Lietuvos konsulinio agento Azerbaidžano SSR pareigas, paskyrimą Lietuvos Demokratinės Respublikos Konsulu Azerbaidžano SSR, tuo pačiu piliečiui Markovskiui išduodama atitinkama egzekvatūra, suteikiant jam visas teises ir privilegijas, susijusias su jo rangu." 

Kaip matyti iš oficialaus susirašinėjimo, skiriant M.Markovskį konsulu, abi šalys mini 1920 rugsėjo 25 dienos Lietuvos ir Azerbaidžano SSR tarpvalstybinę sutartį, kurioje Lietuva netiesiogiai pripažino bolševikų perversmininkų valdžią Azerbaidžane. Prie to, kokie tamsūs reikalai netrukus prasidėjo Lietuvos konsulatuose Baku ir Tiflisyje, mes dar sugrįšime. O kol kas apsistokime prie Lietuvos pasiuntinio J.Baltrušaičio, kurio veikla Maskvoje 1921 ir 1922 metais atrodo nė kiek ne geriau. Neminėti jo šioje istorijoje tiesiog neįmanoma, nes šis poetas ir diplomatas tuomet buvo visose bolševikų Rusijos užimtose teritorijose veikiančių Lietuvos atstovybių hierarchijos viršūnėje.1922 metų birželio 21 dieną, likus pusmečiui iki oficialaus SSRS įkūrimo, Lietuvos URM nusiuntė Rusijos užsienio reikalų liaudies komisariatui (URLK) notą dėl J.Baltrušaičio skyrimo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Jau tuomet, įteikdamas skiriamuosius raštus Rusijos centrinės vyriausybės vadovui Michailui Kalininui, leido sau akibrokštą, apstulbinusį ne tik Kauną, bet ir Lietuvos kaimynus. Šioje ceremonijoje pasakytą Lietuvos pasiuntinio kalbą tuomet citavo ne tik Lietuvos, bet ir daugelio kitų valstybių spauda. Pacituokime nedidelę jos ištrauką ir mes. 

"Lietuva nenustoja kovojusi už savo nepriklausomybę. Šios kovos likimas žymiai pareina nuo to, kiek stipriai Sovietų Rusai turi kūjį savo rankose. Lietuvos valdžia visada buvo lojali ir ateity bus tokia pat į Rusus, nes to reikalauja pačios Lietuvos interesas. Lietuva turėjo šiokių tokių draugų. Dabar be Rusijos jų veik visai nebeliko. Likusi viena savo kovoje dėl nepriklausomybės, Lietuva mato Rusuose draugišką valstybę. Lietuvai reikia tikėti Sovietų kūju. Politiko akimi aš matau, kaip dygsta tai, ką pasėjo Rusija ir kaip sėkmingai Sovietų pjautuvas nupjaus tai, kas išaugs", - tądien pareiškė Pegaso sparnų nešamas poetas ir diplomatas. Bet Kaune tokia lyrika, regis, nieko nesužavėjo. 

"Kvailumas ar išdavimas?" - dienraščio "Tėvynės balsas" straipsnyje 1922 metų liepos 27 dieną retoriškai klausė buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras. "Taigi ne poetas Baltrušaitis, bet Lietuvos Vyriausybė pareiškė ne bolševikui Kalininui, bet Sovietų Rusijos galvai, kad veik vienintelė Lietuvos draugė Sovietų Rusija ir kad išnykus bolševikams, griūtų ir Lietuva, - piktinosi A.Voldemaras savo straipsnį užbaigdamas tokiais žodžiais: - Taigi, didelis jau metas būtų nors šiek tiek apsivalyti. Šis darbas reiktų neatidėliojant pradėti nuo Baltrušaičio atšaukimo dėl jo minėtosios kalbos. Jeigu jis pasakė savo kalbą iš kvailumo, tai ir kvailumui yra ribos."

Kilimais klotas kelias

Nors tokie Lietuvos pasiuntinio pasažai Kaune sukėlė įniršį, J.Baltrušaitis nebuvo atšauktas nei tada, nei vėliau. Reikėtų pridurti, kad savo poste Maskvoje jis išsilaikė iki pat 1939 metų, kol buvo garbingai išlydėtas į pensiją ir dar paskirtas Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėju. Tad kas padėjo neskęstančiam diplomatui išsilaikyti vandens paviršiuje per visas audras? 

Galima daryti rimtą prielaidą, kad viena iš J.Baltrušaičio neliečiamumo priežasčių buvo garsiosios sacharino, kokaino, pasų ir kitos aferos, tvirtai susiejusios Maskvoje reziduojantį diplomatą su kai kuriais Kaune dirbančiais aukštais URM valdininkais. Visos šios istorijos gana plačiai aprašytos 2008 metais išleistoje Arvydo Anušausko ir Gražinos Sviderskytės knygoje "XX amžiaus slaptieji archyvai (Dvylika istorijos detektyvų)". Tačiau mes, pasitelkdami dokumentus, liudijančius apie Lietuvos konsulatų Baku ir Tiflisyje veiklą, pamėginsime išplėsti šių bylų geografiją nuo Maskvos iki tolimojo Kaukazo. 

Iš tikrųjų į Maskvą plaukusių kilimų upių ištakos buvo Baku. Jų srautą, tekėjusį per Maskvoje rezidavusį J.Baltrušaitį, sumaniai reguliavo jau ne kartą minėtas M.Markovskis. Mūsų aptikti archyviniai šaltiniai liudija, kad kilimai iš Azerbaidžano į Lietuvą keliavo šimtais, žinoma, ne per vieną kartą. Štai 1922 metų sausio 13 dieną Lietuvos konsulas Baku M.Markovskis siunčia Azerbaidžano SSR URLK notą, prašydamas leidimo išvežti į Lietuvą namų apyvokos daiktų, tarp  kurių buvo buvusiam konsului V.Krėvei priklausantys keturi kilimai. Pagal tuomet galiojusią tvarką tokius klausimus galėjo svarstyti tik respublikos Aukščiausioji Ekonominė Taryba (AET). Nepraėjus ir porai savaičių ši žinyba nutarė patenkinti konsulo sprendimą ir sausio 31 dieną Azerbaidžano URLK išsiuntė M.Markovskiui tokio turinio notą: "Atsakydami į Jūsų 1922 metų sausio 13 dienos raštą URLK praneša Jums, kad 4 buvusio Lietuvos Konsulo V.Mickevičiaus kilimų išvežimui AET nemato jokių kliūčių, o išvežti namų apyvokos daiktus leidimo apskritai nereikia." 

Apie kilimų keliones iš Baku į Kauną nemažai galima sužinoti iš V.Krėvės žmonos susirašinėjimų ir jo paties laiškų. Iš šios korespondencijos aiškėja, kad V.Krėvė nuolat ieškojo galimybių gabenti iš Baku kilimus. Šie bandymai ne visada būdavo sėkmingi, o kartais buvusį konsulą tiesiog apgaudavo. 1921 metų lapkričio 2 dieną iš Kauno į Švarcvaldą žmonai Rebekai išsiųstame laiške V.Krėvė rašo: "Vakar persiunčiau tau visus laiškus iš Baku, visus, kuriuos gavau. Iš jų tu sužinosi, kad jokių daiktų iš Baku negavau. Grablevskis, atrodo, mus apmovė. Pažadai buvo reikalingi tik tam, kad, man tarpininkaujant, patektų į Baku. Markovskiui aš dar neatsakiau. Laukiu iš tavęs laiškų, o ir susiruošti negaliu. Nėra reikiamos nuotaikos." Čia reikėtų pažymėti, laiške minimas kažkoks Grablevskis 1921 spalio mėnesį buvo Azerbaidžane ir V.Krėvės vardu turėjo atvežti iš Baku du kilimus, kuriuos Rebekos motina ir sesuo ten pirko būtent tam, kad išvežtų į Lietuvą. 

Iš daugelio kitų dokumentų bei laiškų matyti, kad Lietuvos konsulate Baku vykdavo tikrų tikriausias "gešeftas". Jo schema buvo maždaug tokia. Koks nors Baku gyvenantis išeivis iš Lietuvos nori gauti Lietuvos kilmės dokumentus, įteisinti kitus popierius, grįžti į Lietuvą ir parsivežti savo turtą. Tai padaryti galėjo toli gražu ne kiekvienas, mat bolševikiniame Azerbaidžane galiojo labai griežti turto išvežimo apribojimai. Ir čia reemigrantams mielai pagelbėdavo konsulatas. Žinoma, ne už "ačiū", o už tai, kad šie sutikdavo papildomai pasiimti vieną kitą kilimą. Kalbos apie tokį "biznelį" buvo pasiekusios ir Lietuvą. Nenuostabu, jog ir Lietuvos gyventojai prašydavo V.Krėvės tarpininkauti, kad konsulatas Baku sutvarkytų iš Azerbaidžano grįžtančių jų giminaičių turtinius reikalus pagal principą "tu man - aš tau". 

Tačiau V.Krėvė buvo talentingas rašytojas, o ne komersantas, tad kartais jis prašaudavo pro šalį. Būtent tai liudija ir istorija su jau minėtu Grablevskiu.

Šiaip ar taip, azerbaidžanietiški kilimai į Lietuvą vis dėlto plaukė. Jais netrukus buvo nukloti ne tik daugelio aukštų Kauno valdininkų kabinetai, bet ir butai. Jau minėtoje knygoje "XX amžiaus slaptieji archyvai (Dvylika istorijos detektyvų)" cituojamas Lietuvos pasiuntinybės Maskvoje pirmojo sekretoriaus Juozo Avižonio laiškas URM Bendrojo departamento Rytų departamento direktoriui Juozui Vaitiekūnui, kuriame kalbama apie diplomatiniais kanalais į Kauną išsiųstas prekes, tarp kurių buvo "daugiau 230 kilimų, tokių, kad ne gėda būtų pakloti Prezidento, ministerijų kabinetuose". O kas galėtų paneigti, kad didžioji šių kilimų dalis galėjo būti išsiųsta iš Baku, padedant Lietuvos konsulatui Azerbaidžano SSR? Matyt, iš tokių operacijų savo kilimų "kvotą" gaudavo ir V.Krėvės žmona.

Pelnėsi iš repatriantų

Kilimų afera nei tuomet, nei dabar platesnio atgarsio Lietuvoje nesulaukė. Tačiau Lietuvos diplomatinėje tarnyboje būta istorijų, virtusių rimtomis bylomis. Viena jų - jau gana plačiai nušviesta vadinamoji kokaino byla. Vis dėlto nedaug kas žino, jog šios bylos atgarsiai siekė ne tik Kauną ir Maskvą - jie šūviu nuaidėjo ir Gruzijoje. 1921 metų spalio mėnesį Gruzijos ČK sulaikė Lietuvos konsulato Tiflisyje sekretorių Eduardą Zabielą. Sulaikyti sekretorių buvo rimtų priežasčių, mat jis buvo nutvertas parduodant kokainą ir turėjo su savimi didelę sumą grynųjų pinigų. Suprasdamas, kad padėtis beviltiška, E.Zabiela sulaikomas nusišovė.

Apie tai S.Zingerovskis skubiai informavo J.Baltrušaitį, prašydamas apie E.Zabielos mirtį pranešti netoli Kėdainių gyvenantiems jo artimiesiems. Pats S.Zingerovskis tuo metu buvo Maskvoje ir apie įvykį sužinojo iš Lietuvos konsulato Tiflisyje pareigūno Jakovo Ceitlino pranešimo, kuriame sakoma, jog E.Zabiela "laikė save suteršusiu Respublikos piliečio vardą ir Atstovo garbę ir nuplovė savo gėdą krauju nusišaudamas. Jo byla užmiršta". Šiuose J.Ceitlino žodžiuose tarsi juntamas palengvėjimo atodūsis. Nes vėlgi - kas galėtų paneigti, kad E.Zabielos parduodamas kokainas atkeliavo pas jį J.Baltrušaičio diplomatiniais kanalais? Tokią išvadą leidžia daryti ir faktas, kad kaip tik tuo metu Kaune ir Maskvoje buvo narpliojamos kokaino ir sacharino bylos. Ar ne per daug sutapimų, kad būtų galima laikyti juos atsitiktiniais? 

Kaip minėjome, apie Lietuvos konsulate Gruzijoje vykstančias machinacijas labai įtikinamai kalba Gruzijos lietuvių protesto laiškai Maskvai ir Kaunui. Į S.Zingerovskio vietą išeiviai siūlė vieną iš trijų Gruzijoje gyvenančių lietuvių inteligentų kandidatūrų, tačiau konsulo pakeitimas, matyt, nesutapo su J.Baltrušaičio interesais. Beje, pačiam S.Zingerovskiui machinacijos vėliau baigėsi liūdnai: jis buvo suimtas už spekuliacijas, prisidengiant konsulo vardu.

Kaukazietišką pėdsaką galima aptikti ir garsiojoje to meto Kauno pasų byloje - jos keliai veda į Lietuvos konsulatą Baku. Kaip jau minėjome, išvykti iš Azerbaidžano su savo turtu repatriantams buvo praktiškai neįmanoma - bolševikai rekvizuodavo beveik viską. Šiokią tokią galimybę apeiti šias taisykles grįžtantiesiems suteikdavo kitos valstybės pilietybę liudijantys kilmės dokumentai. Savaime suprantama, kad ir Gruzijoje, ir Azerbaidžane šie dokumentai buvo tiesiog aukso vertės ir bent jau Baku jais buvo aktyviai prekiaujama. Įdomiausia, kad lietuviškus dokumentus galėjo įsigyti ne tik lietuvių kilmės asmenys, bet ir visai nieko bendra su Lietuva neturintys žmonės. Konsulato Baku veikėjams tokia praktika tapo tikra aukso gysla. 

Kita vertus, Lietuvai atstovaujantys diplomatai šiame versle turėjo rimtą konkurentą - patį Azerbaidžano SSR URLK. Šis irgi buvo suinteresuotas pasipelnyti iš repatriantų. Juk išvykstantiesiems buvo draudžiama išsivežti iš respublikos daugelį namų apyvokos daiktų - muzikos instrumentus, siuvimo mašinas, virtuvės įrankius, kailinius, carines auksines monetas. Labai griežtai ribotas ir išvežamų asmeninių daiktų kiekis. Tiesa, išvežti kai kuriuos iš šių daiktų buvo galima gavus URLK leidimą ir tokie leidimai būdavo išduodami. Suprantama, ne už ačiū. 

M.Markovskį tokia situacija aiškiai nervino. Supykęs jis ne kartą kreipėsi į Azerbaidžano SSR URLK, pranešdamas, jog "be jo parašo ir spaudo su žodžiu "provereno" (patikrinta) lietuviški dokumentai negalioja, tad visus norinčiuosius išvykti, bet turinčius senus, iki jam pradedant eiti konsulo pareigas, išduotus pasus ar kilmės dokumentus, URLK turėtų siųsti pas jį". Suprantama, jog besiveržiančiam iš bolševikinio pragaro žmogui laisvės kaina neturi didelės reikšmės. Ir jau visai nesvarbu, iš ko jis nusipirks kelią į laisvę. Tačiau konsului M.Markovskiui, privalančiam bet kokia kaina ginti savo tėvynainius, užuot kaišiojus jiems pagalius į ratus, savi marškiniai buvo arčiau kūno. Matyt, jam tiesiog reikėjo atsiskaityti su Kaune ar Maskvoje esančiais kilmės dokumentų tiekėjais. 

Vietoje šios istorijos epilogo reikėtų tik pabrėžti, kad nepriklausomų Azerbaidžano ir Gruzijos laikotarpiu Lietuvos atstovybių veikloje tokių aferų pėdsakų neaptikome. Jos prasidėjo tik tuomet, kai į šias valstybes su savo įprasta "tvarka" atėjo bolševikai. Be abejo, visus čia aprašytus negražius dalykus mes suminėjome, jokiu būdu neturėdami tikslo mesti juodo šešėlio ant tuometės Lietuvos diplomatinės tarnybos. Bet manome, kad visuomenė turi teisę žinoti ir apie tai. Nors ir po beveik šimto metų.

Mahiras GAMZAJEVAS

Azerbaidžano Respublikos įgaliotasis atstovas Lietuvoje 1992-1995 metais 

Vilnius - Baku - Vilnius, 1992-2008

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"