TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuva Klaipėdos neokupavo

2013 01 15 12:32
Paryžiaus konferencijos, sprendusios ir Mažosios Lietuvos likimą, dalyviai. / LŽ archyvo nuotrauka

Sausio 15-ąją Seimas yra paskelbęs Klaipėdos krašto diena. Kodėl būtent šią dieną? Todėl, kad 1923 m. sausio 15-ą dieną sėkmingai baigėsi sukilimas prieš šio krašto Prancūzijos okupaciją, tiksliau, prieš Antantės šalių delsimą įvykdyti 1919 m. birželio 28 d. jų pačių pasirašytą Paryžiaus sutartį. 

Pagal šią sutartį Lietuvai turėjo atitekti jos etninės teritorijos dalis – šiaurinė Mažoji Lietuva (Klaipėdos kraštas). Tačiau dėl Lenkijos ir ją palaikiusios Prancūzijos intrigų tai neįvyko. Prireikė krašto išvadavimo operacijos – ar, kaip tai vadino patys tos operacijos dalyviai, sukilimo, – kad ši šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis susijungtų su Lietuvos Respublika.

2012 m. gruodžio 18 d. Seimas, visiems posėdžio dalyviams balsavus „už“, priėmė nutarimą „Dėl 2013 metų paskelbimo Klaipėdos krašto atgavimo metais“. Šiuo nutarimu Seimas pripažino ypatingą Klaipėdos krašto sukilimo reikšmę mūsų valstybei, kuri, taip gavusi priėjimą prie Baltijos jūros, tapo jūrine valstybe.

Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo. Artėjant Paryžiaus taikos konferencijai, JAV prezidentas Woodrow Wilsonas įteikė Amerikos lietuvių Tautos tarybos pirmininkui raštą, pažadantį nepriklausomoje Lietuvos valstybėje sujungti visas lietuvių žemes iki Karaliaučiaus ir garantuoti Lietuvai išėjimą į jūrą per Klaipėdos uostą. Visa Mažoji Lietuva galėjo būti įjungta į Lietuvos valstybę, kaip to reikalavo Tilžės akto signatarai, jei taip būtų nusprendusi 1919 m. sausį prasidėjusi Paryžiaus konferencija.

Konferencijoje svarbiausius Vokietijos ir Rusijos imperijų valdytų žemių klausimus sprendė D.Britanijos, Prancūzijos ir JAV atstovai Lloydas George‘as, George‘as Clemenceau ir W.Wilsonas. Tvirta ranka Konferencijai vadovavo prancūzų premjeras G.Clemenceau. Jį labai palaikė D.Britanijos atstovas. Deja, prezidentas W.Wilsonas sutiko su jais ir savo pažado lietuviams netesėjo. Prancūzui G.Clemenceau didžiulę įtaką darė lenkų šovinistų lyderis Romanas Dmowskis. Pasirengus pirmajai Pietryčių Lietuvos okupacijai, pradedant įgyvendinti Jozefo Pilsudskio didžiosios Lenkijos kūrimo planą, jis 1919 m. kovo 3 d. kartu su G.Clemenceau iškėlė Rytprūsių pasidalijimo klausimą. Siūlyta Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Lenkijos, patį Karaliaučių paskelbti laisvu miestu, o likusią Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį, Klaipėdos kraštą, tiesa, su Tilže ir Ragaine, atiduoti būsimai Lietuvos autonomijai.

Paryžiaus sutartimi savo etnines teritorijas iš pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos imperijos besąlygiškai atgavo Prancūzija, Belgija ir Lenkija. Šia sutartimi, kurią pasirašė ir Vokietija, Mažosios Lietuvos šiaurinę dalį, Klaipėdos kraštą, buvo numatyta grąžinti Lietuvai. Jos 99 straipsnis aiškino, kodėl Klaipėdos krašto negalima palikti Vokietijos suverenumui: nes „šis kraštas visada buvo lietuviškas [...] ir ypač dėl to, kad Klaipėdos uostas yra vienintelis Lietuvos išėjimas į jūrą“. Priminsiu, kad tuo metu Palangą ir Šventąją valdė Latvija - Lietuvai jas grąžino pagal 1921 m. sienos sutartį (už trigubai didesnio ploto kompensaciją prie Daugpilio).

Deja, „Klaipėdą ir aplinkinį kraštą“ buvo apsispręsta perduoti ne Lietuvai, o Antantei, kadangi „lietuvių teritorijos statusas dar nėra nustatytas“, t.y., Lietuvos valstybė nėra pripažinta de jure. To meto Lenkijos politikai skleidė opiniją, kad lietuviai yra nepajėgūs turėti savo valstybę. Tokiu būdu, 1920 m. sausio 10 d. Vokietijai ratifikavus Paryžiaus sutartį ir vasario 12 d. išvedus iš Klaipėdos savo dalinius, į Klaipėdą atvyko Prancūzijos okupaciniai daliniai. Formaliai Klaipėdos krašto perdavimas jos teisėtai savininkei Lietuvai buvo susietas su jos tarptautiniu pripažinimu.

Lietuvos situacija buvo sudėtinga. 1918 m. deklaravusi ir netrukus atstačiusi savo nepriklausomybę, Lietuva beveik vienu metu trijuose frontuose kovojo už jos išsaugojimą – šiaurėje prieš Latvijoje dislokuotus baltagvardiečių bermontininkų pulkus, rytuose – prieš bolševikinės Rusijos ir pilsudskinės Lenkijos intervenciją. Tuo pat metu Lietuvos diplomatai visaip siekė išgauti tarptautinį Lietuvos valstybės pripažinimą. Per trejus metus iki 1921 m. rudens Lietuvą de jure pripažino tik septynios valstybės: Vokietija, Rusija, Šveicarija, Argentina, Meksika, Latvija ir Estija.

Klaipėdos kraštą perėmusi Prancūzija Lietuvą 1920 m. pripažino tik de facto. Su Lietuvos pripažinimu de jure neskubėjo ne tik ji, bet ir D.Britanija. O JAV politikai vis dar tikėjosi, kad bolševikinė valdžia Rusijoje žlugs, ir Lietuva grįš į Rusijos sudėtį – todėl Lietuvos vyriausybę (ne valstybę!) pripažino tik de facto. Maža to, Prancūzijos ir ją palaikiusios Didžiosios Britanijos pastangomis buvo įteisinta antroji Lenkijos įvykdyta Pietryčių Lietuvos su valstybės sostine Vilniumi okupacija (Kerzono linija).

Prancūzija, pasiekusi, kad Klaipėdos kraštas būtų perduotas jos globai, norėjo bet kokia kaina priversti Lietuvą susidėti su Lenkiją į vieną valstybę, kurioje Lietuva turėtų kultūrinę autonomiją, o Lenkija grotų pirmuoju smuiku ir valdytų Klaipėdos uostą. Šiam tikslui pasiekti turėjo pasitarnauti Laisvos Klaipėdos valstybės – Freištato įkūrimas. Beje, ir tuomet, kai Prancūzija 1922 m. gruodžio 22 d. pripažino Lietuvos Respubliką de jure, perduoti Klaipėdos kraštą Lietuvai ji visai nesirengė. Dar mėnuo ar du, ir Freištato sumanymas būtų buvęs įgyvendintas.

Mažlietuvių lyderiai, siekdami įgyvendinti Tilžės Akto siekį „priglausti Mažąją Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos,“ bandė įvykius pakreipti derybų būdu. Atvykusi į 1922 m. spalio 3-4 dienomis Paryžiuje vykusią Ambasadorių konferenciją Mažosios Lietuvos tautinės tarybos delegacija (Erdmonas Simonaitis, Vilius Gaigalaitis, Adomas Brakas, Jokūbas Stikliorius, J.Labrencas ir Mikelis Reisgys) pareikalavo, kas antantiečiai atsiribotų nuo Freištato sumanymo. Ambasadorių konferencijai nieko nenusprendus, mažlietuviai E.Simonaitis, J.Stikliorius, Jurgis Brūvelaitis, Martynas Jankus, Jonas Vanagaitis ir Vilius Šaulinskas iškėlė sukilimo prieš Klaipėdos krašto valdytojus idėją.

Vienų Mažosios Lietuvos lietuvių pajėgų ir pastangų akivaizdžiai buvo per maža. V.Simonaitis, J.Brūvelaitis ir J.Stikliorius paprašė paramos iš Lietuvos valstybės. Rašytojas Vincas Krėvė–Mickevičius pažadėjo jiems Lietuvos šaulių talką ir tarpininkavo slaptose derybose su Lietuvos ministru pirmininku Ernestu Galvanausku. Parengiamieji sukilimo darbai vyko lygiagrečiai Kaune ir Klaipėdos krašte. 1922 m. gruodžio 18 d. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai, slapta susirinkę Klaipėdoje, suformavo šešių žmonių Vyriausią Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą. Į jį įėjo M.Jankus, Jurgis Strėkys, Jurgis Lėbartas, J.Vanagaitis, V.Šaulinskas ir J.Brūvelaitis. Buvo įkurta dvylika Gelbėjimo komiteto skyrių: Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, Plaškiuose, Rukuose, Priekulėje, Rusnėje, Kintuose, Smalininkuose, Sauguose ir Doviluose. J.Brūvelaitis įkūrė slaptą vietos šaulių rinktinę, V.Šaulinskas – jaunalietuvių kuopą. Buvo rengiami mitingai prieš Freištatą, už jungimąsi su Lietuva. Ar viso to nematė prancūzai? Matė, tačiau išsiaiškinę, kad judėjimo prieš Freištatą vadas yra kažkoks Martynas Jankus, mažamokslis ūkininkas iš Bitėnų, rimtai šio lietuvininkų sujudimo netraktavo.

1923 m. sausio 4 d. Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė atsišaukimą „Klaipėdos gyventojai!“, kuriuo kvietė remti komiteto politiką ir kreipėsi pagalbos į „brolius lietuvius Lietuvoje ir Amerikoje“. Šilutėje sausio 9 d pirmą kartą viešai susirinkęs Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuriam vadovavo M.Jankus, paskelbė manifestą apie valdžios perėmimą Klaipėdos krašte į savo rankas. Jame, beje, buvo pastebėta: „Lenkai laiko užgrobę mūsų tautos žilą sostinę Vilnių. Bet jiems to negana. Jie nori Nemuno ir uosto“. Komitetas mobilizavo apie 300 mažlietuvių sukilėlių, kuriems buvo pavesta žvalgyba, nepatikimų policininkų nuginklavimas, policijos ir administracijų būstinių sargyba.

Naktį į sausio 10 d. Klaipėdos krašto administracinę sieną peržengė sukilėlių talkininkai iš Lietuvos valstybės: 455 šauliai, apie 300 vyresniųjų klasių gimnazistų, 40 karininkų ir paskutiniu momentu pastiprinimui pakviesti 584 civiliai apsirengę kareiviai, savanoriai iš reguliariosios kariuomenės – iš viso beveik 1400 kovotojų (trys kovinės grupuotės). Kovinių operacijų strategu ir vadovu buvo Lietuvos slaptosios tarnybos viršininkas Jonas Polovinskas–Budrys.

Per vieną dieną buvo perimta visa Klaipėdos krašto administracinė valdžia. Prancūzų 21-ojo Alpių šaulių pėstininkų bataliono įgulos pasitraukė į Klaipėdą. Sausio 15-osios naktį beveik 900 kovotojų per baisią audrą su pūga atakavo uostamiestį. Pagėgių sukilėlių būrys prasiveržė iki Klaipėdos prefektūros. Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras Gabrielis Petisne su visa apsauga pasidavė. Buvo pasirašytos paliaubos ir iškelta trispalvė Lietuvos valstybės vėliava. Kitą dieną prancūzams į pagalbą suskubo lenkų pasididžiavimas, karo laivas „Komendant Pilsudski“, tačiau jam teko nešdintis atgal į Lenkiją.

Sukilimas likvidavo lenkų ir prancūzų politikų sunarpliotą Gordijaus mazgą. Sukilimo rezultatų įteisinimo darbą atliko Lietuvos diplomatai. 1923 m. vasario 16 d. sprendimu Antantės šalių suformuota Ambasadorių konferencija, o 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Klaipėdos konvencija, kuria Klaipėdos kraštas tik autonomijos pagrindais atiteko Lietuvos valstybei. Dar po ketverių metų Klaipėdos kraštą specialia sutartimi Lietuvai pripažino ir pati Vokietija. Taip etninis lietuvininkų (skalvių ir sulietuvėjusių prūsų) Klaipėdos kraštas tapo neatskiriama Lietuvos valstybės dalimi. Įvyko tai, ko taip norėjo LDK kunigaikščiai Kęstutis ir Vytautas.

Deja, randasi Lietuvos istorikų, kurie menkina Klaipėdos krašto sukilimo žygį. Vienas jų sakė, kad tai kas 1923 m. įvyko Klaipėdos krašte, buvo tokia pat okupacija kaip generolo Lucjano Zeligowskio armijos įvykdyta lietuvių etninio Pietryčių Lietuvos krašto aneksija. Išeitų, kad Lietuvos valstybė yra savo žemių okupantė! Kadangi Karinė sukilimo operacija buvo suplanuota Kaune, kitas istorikas, menkindamas mažlietuvių rolę, teigia, jog krašto prijungimą „įvykdę Lietuvos šauliai ir kariai savanoriai“. O lietuvininkai? Jie tik stebėjo įvykius? Jei taip, tai kodėl po 1939 m. Klaipėdos krašto „anšliuso“ naciai griebėsi ypač nuožmių represijų prieš lietuvininkus? 

Pagal iš ankšto parengtą sąrašą 1939 m. kovo 23 d. masiškai imta suiminėti „šlykščius lietuvininkus“ (Abscheuliche Litauer). Klaipėdos kalėjimas, net jo koplyčia, buvo perpildyti areštantų. Uždaryti buvę Direktorijos pirmininkai Endrius Borchertas, Eduardas Simaitis ir E.Simonaitis, visuomenės veikėjai J.Stikliorius, Jonas Kybrancas, J.Vanagaitis, mokytojai A.Brakas, M. Lačytis, Jonas Purvinas, Mikas Slaža, žurnalistas Jonas Grigolaitis, banko tarnautojas Jurgis Plonaitis – iš viso apie 200 asmenų.

Apkaltintieji „tėvynės Vokietijos išdavimu“ išvežioti po Tilžės, Ragainės, Įsruties, Karaliaučiaus kalėjimus. Galiausiai – į mirties lagerius. Koncentracijos stovyklose atsidūrė ne tik E.Simonaitis, o ir tokie mažlietuvių visuomenės veikėjai kaip M.Šlaža, J.Grigolaitis, Vilius Mačiulis, Vilius Gailius, M.Reisgys, E.Simaitis, Maksas Kiupelis, J.Purvinas, Albertas Junušaitis, Martynas Kėkštas bei daugelis kitų. Kaip matome, nukentėjusių už Mažąją Lietuvą lietuvininkų buvo labai daug. Taip, karinis Klaipėdos krašto sukilimo vadas buvo jau minėtas J.Budrys, tačiau verta įsiklausyti į jo teiginį: „Nebūtų E.Simonaičio, nebūtų ir 1923 m. sukilimo“.

Jei nebūtų surengtas Klaipėdos krašto sukilimas, Lietuvos valstybė šio krašto neturėtų. Kas jį valdytų? Kaskart išgirstame rusų nacionalsocialistų kliedesius: Klaipėda turi priklausyti Rusijos Federacijos Kaliningrado sričiai. Neturi! Pagal 1945 m. Potsdamo susitarimą visos teritorijos Vokietijos aneksuotos po 1939 m. sausio 1 d. turi būti grąžintos tų teritorijų valstybėms-šeimininkėms. Taigi Lietuvos valstybei priklausęs Klaipėdos kraštas turėjo būti grąžintas jai, o ne Sovietų Sąjungai!

Garbė visiems Klaipėdos krašto sukilimo dalyviams, mažlietuviams ir didlietuviams, padėka jo organizatoriams, sukilėlių rėmėjams, visiems pasiryžusiems dalyvauti gana rizikingame Klaipėdos krašto išlaisvinimo žygyje! Kartu (!) kovojusių mažlietuvių ir didlietuvių, 1923 metų sukilimo dalyvių, dėka turime tai ką turime – Klaipėdos kraštą, turime Pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktą Kuršių neriją, o Lietuvos ekonomikai labai reikalingą Klaipėdos uostą valdome mes patys, o ne svetimi. Tuo džiaugtis ir minėti Klaipėdos krašto išvadavimo metus turėtų visi lietuviai, ne vien šių dienų Klaipėdos krašto gyventojai. 

Autorius yra Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"