TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuva prieš hitlerininkus: (ne)pralaimėta dvikova

2015 06 19 6:00
Nacistų smogikai žygiuoja Klaipėdos gatvėmis. Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

1933-iųjų vasarą Lietuva susidūrė su nelengvu išbandymu. Nepraėjus ir pusmečiui, kai Vokietijos kancleriu tapo Adolfas Hitleris, Klaipėdos krašto nacistai, sėkmingai pasirodę vietos Seimelio rinkimuose, pradėjo rengtis sukilimui. Į negailestingą dvikovą su galvą keliančiais hitlerininkas ryžtingai stojo Lietuvos saugumo policija.

Lygiai prieš 82 metus, 1933-iųjų birželio 19 dieną, „Lietuvos žinios“ išspausdino redakcijos skiltį, skirtą Vokietijos ūkio ministro Alfredo Hugenbergo pasakytiems žodžiams. Londone vykstančios tarptautinės ekonomikos konferencijos kuluaruose bendraudamas su žurnalistais, šis įtakingas politikas ir verslininkas pareiškė, jog Vokietijai ne tik turėtų būti grąžintos prieškarinės Afrikos kolonijos, bet ir atiduotos anksčiau valdytos teritorijos Rytų Europoje. Tiesa, čia pat skelbiamoje Eltos žinutėje teigiama, jog tiek vokiečių delegacija, tiek oficialusis Berlynas išsižadėjo savo delegato pareiškimo ir tvirtino, kad tai esanti tik jo asmeninė nuomonė. Tačiau „Lietuvos žinios“ pažymėjo, kad tokia „privati nuomonė“ atspindi tikruosius ir artimiausius Vokietijos planus. "Šis hitlerininkų valdžios atstovo pareiškimas Pabaltijo tautoms yra dar vienas stiprus signalas. Hitleriškai fašistinio vokiečių imperializmo planai veržtis į rytus labai aiškiai nurodo Pabaltijo valstybių likimo perspektyvas“, - perspėjo dienraštis.

Kuo tokie pareiškimai baigėsi Lietuvai, puikiai žinome: po šešerių metų, grasindama karine jėga, Vokietija iš mūsų pasiglemžė vienintelį uostą. Bet jau ir tada, 1933-iaisiais, rudmarškinių maršų būgnai Klaipėdos krašte vis garsiau tratėjo. Čia atvirai ir legaliai veikė nacistų organizacijos: Krikščionių socialistų darbininkų sąjunga (Christliche Sozialistische Arbeitsgemeinschaft, CSA) ir Socialistinė darbo sąjunga (Sozialistische Volksgemeinschaft, SOVOG), nors oficialusis Berlynas kategoriškai neigė jų sąsajas su Vokietijos nacionalsocialistų partija. Dygo įvairiausios sporto draugijos, jų priedangoje buvo rengiami smogikai, o per „kultūrines“ draugijas ir jų organizuojamas studijas Vokietijoje Klaipėdos krašto jaunimas keliaudavo į NSDAP (Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos, vadinamosios nacių partijos) stovyklas bei „smegenų plovimo“ kursus.

Maža to, tų pačių metų gegužės 22-ąją įvykus rinkimams į autonominio Klaipėdos krašto Seimelį pateko visi 18 vadinamosios Krikščionių socialistų darbininkų sąjungos sąrašo kandidatų, kurie jau tuomet priklausė NSDAP. Tačiau oficiali lietuviška spauda, užuot pradėjusi skambinti nerimo varpais, labiau laukė Klaipėdos išvadavimo dešimtmečio šventės. Tik opozicinės „Lietuvos žinos“, pasidžiaugusios, kad lietuvių Seimelyje pagausėjo nuo šešių iki dešimties, vis dėlto pažymėjo, jog už lietuvių sąrašus aktyviai balsavo žydai, kurie „pasirodė valstybiškesni ir daugiau politiškai subrendę nei antisemitiniai lietuviai". Redakcijos skiltis baigiama tokia mintimi: „Taigi, šie rinkimai duoda progos kreipti dėmesį į naują reiškinį, kurio šaknys glūdi ne vietinėse priežastyse. Lietuvos visuomenė tai turi ypač įsidėmėti.“

Ar Lietuvos valdžia žinojo apie "Lietuvos žinių" dienraščio paminėtas „ne vietines priežastis“. Ar aukščiausi šalies vadovai buvo informuoti, kad Klaipėdos krašto autonomijai ima diriguoti ne šiaip sau antilietuviškas gaivalas, ne šiaip sau A. Hitlerio simpatikai, bet tikrų tikriausi NSDAP nariai, vykdantys tiesioginius nurodymus iš Berlyno? Nėra abejonių, kad žinojo, nes kai kurie vietos nacių aktyvistai į Lietuvos saugumo akiratį pateko gerokai iki 1933-iųjų.

Vokietijos ūkio ministras Alfredas Hugenbergas, pirmasis viešai pareiškęs hitlerininkų teritorines pretenzijas kaimyninėms valstybėms. / Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Būsimi SOVOG ir CSA lyderiai - veterinaras Ernstas Neumannas ir pastorius Theodoras von Sassas buvo stebimi jau trejus metus – nuo to laiko, kai Klaipėdos krašte įsikūrė slaptas NSDAP padalinys ir iš karto ėmė verbuoti vietinius vokiečius bei mokyti juos pagal Vokietijos nacistų pavyzdį. Jau tuomet buvo žinoma, kad abiem šiems veikėjams vadovauja Tilžėje esantis NSDAP krašto komisaras Hansas Mozeris. O nuo 1933 metų vietos nacių globą perėmė Vokietijos generalinio konsulato Klaipėdoje pareigūnai. Diplomatai ne tik užtikrino ryšius tarp Vokietijos valdžios ir Klaipėdos revanšistų organizacijų, bet ir nesislėpdami lankydavosi vokiečių politinių partijų lyderių namuose, sakydavo kalbas hitlerininkų susirinkimuose ir netgi duodavo jiems veiklos instrukcijas. Konsulato darbuotojai Klaipėdoje išduodavo nacių veikėjams nelegalias Vokietijos vizas ir aprūpindavo jų organizacijas propagandine literatūra.

Kaip minėjome, tai buvo vieša paslaptis, kurią buvo galima sužinoti kad ir iš spaudos. Tarkime, tais metais viename Vokietijos dienraštyje buvo išspausdintas interviu su Vokietijos vyriausiuoju konsulu Klaipėdoje Reinholdu Sauckenu. Šiame pokalbyje diplomatas be užuolankų tvirtino, kad Vokietijos generalinis konsulatas esąs tikras Klaipėdos diktatorius: „Jis vadovauja generaliniam štabui iš dviejų vicekonsulų ir 40 sekretorių, turi savo dispozicijoje slaptą policiją, Karaliaučiaus radijo stotį, Tilžės laikraščius, keturių milijonų markių kreditą.“

Tačiau tuo metu būta dalykų, apie kuriuos viešai nekalbėta. 1933-iųjų rudenį SOVOG vadas E. Neumannas įsakė visiems organizacijos padalinių vadams pradėti rengtis sukilimui, kuris turėjo vykti 1934 metų sausio 18 dieną. Sukilimas taip ir neįvyko, negauta NSDAP vadovybės nurodymo pradėti veiksmus. Kita vertus ir šiuos, ir kitus nacistų planus niekais vertė ir profesionalūs Lietuvos saugumo darbuotojai, ir gerai parengti jų agentai, sugebantys gauti slapčiausią nacių organizacijų informaciją.

Pirmoji akistata

Reikia pažymėti, kad nacionalsocialistų judėjimas iš pradžių nebuvo svarbiausias Lietuvos saugumo taikinys. Kaip ir visur Europoje, taip ir Lietuvoje tuomet manyta, kad nacizmas – greičiau nesusipratimas nei tendencija, galinti kelti rimtų grėsmių tiek atskiroms šalims, tiek ir visam žemynui. Taigi Lietuvos kriminalinės policijos I (politinis) skyrius bent jau iki 1932 metų labiau domėjosi kitomis provokiškomis Klaipėdos krašto organizacijomis. Tai, žinoma, nereiškia, kad Lietuvos saugumas apie keliančius galvą nacius nežinojo nieko. Anaiptol – praėjus porai metų nuo pirmųjų NSDAP veikėjų atsiradimo Klaipėdos krašte, slaptose jų kuopelėse jau veikė Kriminalinės policijos agentai, užverbuoti iš pačių nacistų gretų.

Pirmųjų Klaipėdos nacių „krikštatėviu“ turbūt reikėtų laikyti Erichą Kochą – tuometinį NSDP Rytprūsių skyriaus vadą, kris Antrojo pasaulinio karo metais tapo Ukrainos, o vėliau – Ostlando (į jo teritoriją įėjo ir okupuota Lietuva) reichkomisaru. Būtent su E. Kochu apie 1928 metus užmezgė ryšius pirmieji mums žinomi Klaipėdos naciai - Johanas Bergmanas, Hugas Stoellgeris ir Theodoras Hertelis. Kai pastarasis 1930 metais buvo paskirtas NSDAP emisaru Klaipėdos miestui, niekas nė nenumanė, kad šis nacių aktyvistas jau buvo užverbuotas politinės policijos ir kaip agentas Diplomatas teikė itin vertingos informacijos ne tik apie nacistų pogrindį, bet ir apie kitų provokiškų Klaipėdos krašto partijų veiklą.

SOVOG vadą Ernstą Neumanną sveikina į vokiečių užgrobtą Klaipėdą atvykęs Adolfas Hitleris. 1939 m. kovo 23 d. / Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Kaip kriminalinės policijos darbuotojui Aleksandrui Pankratovui pavyko užverbuoti aktyvų nacistą ir kokie buvo šio motyvai, istorija nutyli, tačiau galime spėti, kad čia galėjo būti svarbu nemaži pinigai. Iš Lietuvos saugumo veiklą Klaipėdos krašte tyrinėjusios istorikės Irenos Jakubavičienės cituojamų archyvinių dokumentų matyti, kad agentas kas mėnesį gaudavo nuo 400 iki 1500 litų.

Žinoma, agentui tokių pinigų niekas nebūtų mokėjęs, jei jo pateikiama informacija nebūtų to verta. Diplomato dėka į Lietuvos pareigūnų rankas pateko neginčijamų įrodymų, kad Klaipėdos krašte veikia gerai įslaptintos nacių grupės, palaikančios tiesioginį ryšį su NSDAP. Iš T. Hertelio jie sužinojo apie šių organizacijų plėtrą ir naujų narių verbavimo metodus, vietos nacistų planus kurti legalią politinę partiją, su jos vėliava dalyvauti Klaipėdos krašto Seimelio rinkimuose bei jų ketinimus griebtis smurto prieš oponentus.

Pastaroji žinia paskatino Lietuvos pareigūnus nuo įvykių stebėjimo pereiti prie aktyvių veiksmų. 1932-ųjų rudenį T. Hertelis savo kuratoriui A. Pankratovui pranešė, kad pirmųjų nacistinių kuopelių organizatorius Werneris Sabrowskis gavo NSDAP emisaro Hanso Moserio nurodymą steigti Klaipėdoje smogikų būrius. Turėdami rankose neginčijamus tokių ketinimų įrodymus, pareigūnai nutarė nebelaukti – W. Sabrowskis buvo nedelsiant suimtas. Už grotų atsidūrė ir 34 jo būrio nariai, kurie per apklausas nurodė, jog jų vadas jau buvo spėjęs surinkti apie 200 smogikų.

Žinoma, tai buvo tik viena augančios nacistinės hidros galva – ją nukirtus, čia pat išaugdavo dvi. Vokiečių istoriko Joachimo Tauberio knygoje „Trečiasis reichas ir Lietuva“ pateikiamais duomenimis, dar iki A. Hitleriui ateinant į valdžią Klaipėdos krašte veikė apie 300 nacistų. Tu tarpu Lietuvos vidaus reikalų ministerijos parengtoje Lietuvos vokiečių organizacijų veiklos apžvalgoje rašoma, kad 1934-aisiais NSDAP priklausė jau apie 800 Klaipėdos krašto gyventojų.

Fiurerio pergalės įkvėpti

Po sėkmingų Reichstago rinkimų A. Hitleriui tapus Vokietijos kancleriu, NSDAP pavyzdžiu pasekė ir Klaipėdos nacistai. Dabar vienas iš jų taktinių tikslų buvo legaliu būdu užsitikrinti daugumą autonominio Klaipėdos krašto Seimelyje. Taigi 1933-iųjų birželį čia įsikūrė dvi politinės partijos - CSA ir SOVOG.

Žinoma, abi šios partijos revanšistinių tikslų viešai neskelbė – pirmoji deklaravo religinius ir kultūrinius tikslus, antroji daugiau orientavosi į krašto ekonominių ir socialinių problemų sprendimą. Vis dėlto ideologiniu požiūriu abi šios struktūros buvo sukurptos ant vieno kurpalio, pagaminto Berlyne, ir kone paraidžiui kartojo NSDAP programinius lozungus. Lietuvos valdžia kažkodėl leido įregistruoti Vokietijos nacionalsocialistų partijos „klonus“, nors apie tikruosius CSA ir SOVOG tikslus negalėjo nežinoti – jų vadovus T. Zassą ir E. Neumanną jau senokai stebėjo budri Lietuvos saugumo akis, be to, pačiose partijose nuo pirmų jų įsikūrimo dienų veikė Valstybės saugumo policija (VSP) perkrikštyto I skyriaus agentai.

Klaipėdos nacių „krikštatėvis“ - NSDAP Rytprūsių skyriaus gauleiteris Erichas Kochas, vėliau tapęs nacių okupuoto Ostlando, į kurio teritorijąč įėjo ir Lietuva, reichkomisaru. / Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Vienas jų buvo šilutiškis Maksas Šneideraitis, agentas Martinas. 1932 metų gruodį užverbuotas VSP darbuotojo Viliaus Augustaičio, jis kurį laiką veikė Hitlerjugendo pavyzdžiu sukurtoje jaunimo organizacijoje „Klajojantys paukščiai“, o vos įsikūrus CSA, savo kuratoriaus nurodymu tapo šios partijos nariu.

Tuo metu į vis labiau stiprėjančios ir paties A. Hitlerio remiamos SOVOG spaudos referentu ir raštvedžiu dirbo kitas ne mažiau vertingas VSP agentas Adomas Molinus-Ali. Būdamas partijos lyderio E. Neumanno patikėtinis, A. Molinus žinojo kone visas partijos paslaptis – juk būtent per jo rankas ėjo slaptas SOVOG vadovybės susirašinėjimas su NSDAP būstine Berlyne.

Be to, agentas Ali dalyvaudavo ir slaptuose SOVOG biuro posėdžiuose. Viename tokiame pasitarime iš Tilžės ir Karaliaučiaus atsiųsti instruktoriai išdėstė ginkluoto sukilimo planą. Jis buvo toks: 1934 metų sausio 18 dieną vienas Šilutės kino teatro savininkas surengs kino seansą Mociškių dvare įsikūrusiam Lietuvos kariuomenės pulkui. Kariams susirinkus žiūrėti filmo, smogikai uždarys karius salėje ir užims visą Mociškių įgulą. Prieš tai, 1933-ųjų spalio 15-ąją, SOVOG smogikai rengėsi tūkstantine kolona žygiuoti Šilutės gatvėmis. Tačiau sumanymas žlugo, negauta apskrities karo komendanto leidimo – agento Ali dėka provokacijos planai tapo žinomi Lietuvos pareigūnams. Žygiuoti be leidimo naciai nesiryžo suprasdami, kad gali būti suimti, o tai palaidotų visus tolesnius jų planus.

Planų būta ir daugiau – iš A. Molinaus VSP sužinojo apie 1934-ųjų pradžioje rengtą sukilimą pačioje Klaipėdoje. Jis turėjo prasidėti sekmadienį, beginkliams Lietuvos kariams atėjus į bažnyčią. Veikti planuota panašiai kaip ir Šilutėje – kariai bus uždaryti bažnyčioje, o tuo metu SOVOG smogikai puls kareivines. Po kelių valandų prie sukilėlių prisidės iš Rytprūsių atžygiavę SA daliniai. Tačiau šis sumanymas vargu ar būtų pavykęs, nes turėdami VSP informaciją Klaipėdos kariškiai iš anksto parengė miesto gynimo planą.

SOVOG vadeivos apie tai, suprantama nežinojo, tačiau laiku negavę garantijų, jog tikrai sulauks SA pastiprinimo, savo planus atidėjo iki 1934-ųjų pavasario. O tuo metu Lietuvos valdžia Klaipėdos nacistams rengė dar vieną staigmeną.

Sensacingas procesas

Maža paslaptis, kad 1934 metų vasario 8 dieną priimtas Tautai ir Valstybei saugoti įstatymas buvo specialiai skirtas suįžūlėjusiems Klaipėdos nacistams tramdyti. Jame nurodyta griežtai bausti visus, kurie niekins ir įžeidinės lietuvių tautą, Lietuvos Vyriausybę, valstybės simbolius, vėliavą, be Lietuvos Vyriausybės leidimo ves derybas su svetimos valstybės vyriausybe, jos įstaigomis ar agentais, priklausys užsienio organizacijoms, dirbs jų naudai, panaudos ekonomines priemones prieš Lietuvą ar lietuvių tautos interesus, skleis tendencingas žinias, naudosis užsienio lėšomis savo veiklai, nešios uždraustą uniformą ar ženklus arba be leidimo laikys ginklus. Įstatyme taip pat numatytos bausmės asmenims, vadovaujantiems slaptoms kredito įstaigoms ir užsienio lėšomis finansuojantiems partijų veiklą, priešingą Lietuvos valstybės ir tautos interesams. Kadangi duomenų apie tokią Klaipėdos nacių veiklą VSP turėjo daugiau nei pakankamai, jau kitą dieną CSA, SOVOG ir smogikų būrių vadai bei daugelis šių organizacijų aktyvistų atsidūrė kalėjime.

Klaipėdos krašto nacistų smogikai per mokymus. / Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Taip prasidėjo precedento neturinti Lietuvos byla prieš nacizmą. Ji sukėlė milžinišką atgarsį ne tik šalyje, bet ir visoje Europoje. Į kaltinamųjų suolą sėdo 122 Klaipėdos nacistinių organizacijų vadovai, nariai ir smogikai, kaltinami antivalstybine veikla, terorizmu, nužudymais ir daugybe kitų nusikaltimų. Teismo posėdžiai truko daugiau nei tris mėnesius, juose apklausti 508 liudytojai o kaltinamasis aktas sudarė 528 puslapius.

Nagrinėjant bylą dauguma teisiamųjų savo kaltę neigė ir tvirtino, kad nacistinės partijos Klaipėdoje veikė legaliai, slaptų tikslų neturėjo, ginkluoto sukilimo nerengė, tačiau žavėjosi nacizmo idėjomis ir norėjo jas įgyvendinti Klaipėdos krašte, kurį laikė Vokietijos dalimi.

Procesas vyko gana sklandžiai, kol 1935 metų sausio 10 dieną staiga „susirgo“ visi teisiamųjų advokatai. Teisme teko daryti pertrauką iki sausio 21 dienos. Įdomu, kad gynėjų „ligos“ sutapo su Vokietijos pasienyje esančios Prancūzijos Saaro srityje vykstančiu plebiscitu dėl prisijungimo prie Vokietijos. Paaiškėjus, kad ši sritis bus prijungta prie Reicho, teisiamųjų laikysena gerokai pasikeitė. Jie tapo drąsesni ir vis įžūliau puolė Lietuvą. Tuo metu laisvėje esantys hitlerininkų agentai ėmė terorizuoti liudytojus, grasindami juos sumušti ar net nužudyti. Kai kurie liudytojai iš tiesų išsigando ir net ėmė keisti parodymus. Vis dėlto, remiantis VSP agentų pateikta informacija bei dokumentais, kaltintojams pavyko įrodyti, jog CSA ir SOVOG‘ui dirigavo Klaipėdos krašte veikiantys NSDAP skyriai, o jiems tiesiogiai vadovavo A. Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hessas. Proceso metu įrodyta, kad nacistinis judėjimas, vadovaujamas iš Vokietijos, rengėsi ginklu atplėšti Klaipėdą nuo Lietuvos.

Taigi 1935 metų kovo 26 dieną kariuomenės teismas paskelbė nuosprendžius: keturi kaltinamieji nuteisti mirties bausme, o 83 – įvairų laiką kalėti. SOVOG vadas E. Neumannas gavo 12 metų kalėjimo su turto konfiskavimu. Kalėti 10 metų nuteisti ir devynių šios organizacijos smogikų grupių vadai. Nors mirties nuosprendis nebuvo įvykdytas ir nė vienas iš nuteistųjų bausmės iki galo taip ir neatliko. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas pažymėsime, kad vadinamoji Neumanno-Sasso byla buvo ne paskutinis Lietuvos saugumo smūgis Klaipėdos nacistams.

Skirtingi priešininkų likimai

Tų pačių metų rudenį VSP agentų dėka pavyko sudraskyti Vokietijos šnipų voratinklį, kurį rezgė jau minėtas H. Stoellgeris, tuo metu dirbęs Klaipėdos miesto valdyboje, bei Klaipėdos rajono telefono ir telegrafo tinklo viršininkas Jonas Špikeraitis. Kaip rašo istorikė I. Jakubaitienė, remdamasi to meto dokumentais, ši byla atskleidė, kad šiam tinklui vadovavo Vokietijos konsulato darbuotojai. Be to, narpliojant šią istoriją paaiškėjo, kad pačioje VSP veikė dvigubi agentai, vienas saugumo praktikantas ir pats H. Stoellgeris, teikiantis informaciją abiem pusėms.

Kitaip nei Neumanno-Sasso procesas, šnipų byla nesukėlė atgarsio visuomenėje. Kadangi į ją buvo įsipainioję Vokietijos diplomatai, Berlynas pageidavo, kad procesas nebūtų viešinamas spaudoje. Lietuvos valdžiai su tokiais norais, deja, teko skaitytis, baiminantis ekonominių sankcijų. Dėl šios priežasties trylika teisiamųjų 1937 metų gegužės 14 dieną gavo itin švelnius nuosprendžius – nuo 6 mėnesių iki 2 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.

Maža to, Vokietijos vyriausybė nuolat spaudė Lietuvos valdžią paleisti anksčiau nuteistus nacistus. Politinis ir ekonominis spaudimas buvo toks didelis, kad 1938-aisiais į laisvę išėjo beveik visi Neumanno-Sasso bylos figūrantai. Pats SOVOG vadas, išėjės iš kalėjimo, Klaipėdoje buvo sutiktas kaip didvyris. Jis tuoj pat įsitraukė į savo senąją veiklą ir netgi sėkmingai dalyvavo paskutiniuose Klaipėdos krašto Seimelio rinkimuose. Tiesa, E. Neumannas VSP akylai stebėjo iki pat krašto aneksijos.

Grupė suimtų Klaipėdos krašto nacistų su įkalčiais. 1934-1935 m. / LCVA nuotrauka

Deja, jokių kitų priemonių prieš vietos nacistus Lietuvos saugumas jau nebegalėjo imtis. 1938-ųjų lapkričio 1 dieną Lietuvos Vyriausybei Klaipėdos krašte panaikinus karo padėtį, smogikai pasijuto kone visagaliai. Gatvėse siautėjo pagalbinės krašto policijos, „Tvarkos tarnybos“ būriai, kurių nariams oficialiai leista nešiotis ir naudoti šaunamuosius ginklus. Dabar jau ne tik viešosios lietuviškos policijos, bet ir valstybės saugumo pareigūnai dažnai tapdavo patyčių ir smurto objektais. Viskas baigėsi tuo, kad 1939 metų sausio 1 dieną VSP buvo atšaukta iš Klaipėdos krašto.

Vis dėlto Lietuvos saugumo agentūra ir Klaipėdoje veikė iki pat kovo 23-iosios. I. Jakubavičienė savo darbe mini tuomet dirbusius agentus Martiną, Kurtą, Audrą, Olsoną, Ernstą, Eriką, kurie rinko informaciją apie nacistų organizacijų ir jų vadų veiklą. Deja, Klaipėdos aneksija šį darbą pavertė niekais. Kruopščiai rinkta medžiaga apie NSDAP narių antivalstybinę veiklą teismų nebepasiekė.

Kaip žinoma, už aktyvią antilietuvišką veiklą E. Neumanną 1939-ųjų kovą Klaipėdoje sveikino ir apdovanojo pats A. Hitleris. Po karo kaip NSDAP funkcionierius britų okupacinės valdžios jis buvo internuotas. 1948-aisiais paleistas į laisvę, įsitaisė dirbti veterinaru Bad Zėgeberge ir ten 1955 metais, sulaukęs 67-erių, mirė nuo infarkto.

O kaip susiklostė su Klaipėdos naciais kovojusių Lietuvos pareigūnų ir saugumo agentų likimai? T. Hertelis – 1934-ųjų vasarį, vos prasidėjus SOVOG ir CSA narių areštams, dėl sunkiai suvokiamų priežasčių spruko į Vokietiją ir dingo kaip į vandenį. Visi VSP pareigūnų mėginimai susisiekti su savo agentu nedavė rezultatų.

M. Šneideraitis tais metais buvo suimtas ir kaip CSA narys bei nacistinės jaunimo organizacijos vadovas nuteistas kalėti dvejus su puse metų, tačiau po kelių mėnesių paleistas neva dėl ligos. 1935-ųjų rugpjūtį jis išvyko į Vokietiją ir baigęs NSDAP kursus buvo paskirtas į partijos užsienio tarnybą. 1938 metų vasarą Vokietijos užsienio reikalų ministerijos nurodymu grįžo į Klaipėdos kraštą pas tėvus ir iš karto atnaujino ryšius su VSP. Remdamasi šiuo faktu I. Jakubavičienė darė prielaidą, kad į Vokietiją agentas išvyko su VSP žinia ar užduotimi.

Vienas vertingiausių VSP agentų – A. Molinus-Ali taip pat buvo suimtas kaip SOVOG narys ir tapo kone pagrindiniu Neumanno-Sasso bylos liudytoju. Įpusėjus tardymui, jis viešai atsiribojo nuo SOVOG, tad buvo nuteistas ketveriems metams, bet nuo bausmės atleistas. 1939-aisiais, saugodamasis nacistų keršto, jis iš aneksuotos Klaipėdos pasitraukė į Lietuvą, tačiau tragiško likimo neišvengė – 1941 metais hitlerininkams okupavus visą šalį buvo sušaudytas. Taip baigėsi nelygi nedidelės valstybės kova su imperiniais Trečiojo reicho kėslais. Ji, atrodytų, beviltiškai pralaimėta, jei pamirštume tai, kad nė viena didžioji Europos valstybė tuo metu taip ir neišdrįso stoti į viešas ir atviras grumtynes su kylančiu nacizmo pavojumi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"