TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuviai dėkoja miško broliams

2014 08 08 9:45
Vieni iš Tauro apygardos kūrėjų. Iš kairės: J. Pileckis-Šarūnas, V. Gavėnas-Vampyras, A. Baltūsis-Žvejys, V. Navickas-Auksutis ir J. Lelešius-Grafas. wikipedia.org nuotrauka

Šią vasarą minint 70 metų sukaktį nuo partizaninio karo pradžios, tūkstančiai lietuvių riešus apsirišo žaliomis juostelėmis, pagerbdami su sovietų okupantais kovojusių „miško brolių“ palikimą.

„Dėkojame miško broliams, kad galime gyventi Lietuvoje, be baimės šnekėti lietuviškai, galime keliauti, kur tik panorėję, galime rinktis už ką balsuoti“, - tokiais žodžiais 1944-1953 metų ginkluotą pasipriešinimą pagerbė žinomi muzikantai, politikai, visuomenės veikėjai, Lietuvos šaulių sąjungos nariai, ant rankų užsirišę žalias juosteles ir paskelbę savo nuotraukas socialiniuose tinkluose.

Iniciatyvos autoriai - apie „karą po karo“ pasakojančio naujo filmo „Nematomas frontas“ platintojai - teigia, kad jau išdalyti tūkstančiai juostelių, o jų lietuviai ieško visame pasaulyje - nuo Japonijos iki Amerikos.

Į miškus stūmė sovietų teroras

Pokario kovas išgyvenę ir Lietuvos nepriklausomybės sulaukę partizanai sako, kad prieš septynias dešimtis metų išeiti į miškus kovoti prieš sovietų valdžią juos paskatino tikėjimas, kad tiesa galiausiai nugalės.

„Padėjo supratimas, kad mes esame užpulti, mes ginamės, tai daryti turime ir teisę, ir pareigą, mūsų pusėje yra tiesa, mūsų pusėje yra Dievas, mūsų pusėje turi būti ir pergalė“, - interviu BNS sakė Jonas Kadžionis, kuris būdamas dvidešimties į mišką išėjo 1948 metais.

Penkerius metus Panevėžio ir Rokiškio apylinkių miškuose praleidęs vyras sakė, kad kovoti su okupantais Lietuvoje buvo geriau nei kęsti sovietų kankinimus ar tremtį Sibire.

„Kada būdavome bunkeryje, buvome garantuoti, kad spėsime patys sau atimti gyvybę. Jauni žmonės sprogdindavosi arba nusišaudavo, nes žinodavo, kokie žvėriški tardymai, per tardymus gali neišlaikyti ir išduoti kitus žmones. O iš Sibiro tuo metu niekas nebuvo sugrįžę, Sibiro bijojo daugiau kaip mirties“, - sakė J.Kadžionis, priklausęs Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Tigro būriui.

1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Iškart grąžintas stalinistinis režimas, prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę. Visa tai kurstė lietuvių tautos pasipriešinimą.

„Valdžia nepaliko kito būdo gyventi negu priešintis“, - BNS sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Darius Juodis.

Partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 metų vasaros pabaigoje. Partizanai vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai.

1944-1946 metais susidarė dideli, iki šimto kovotojų partizanų būriai. Apie 30 tūkst. vyrų kontroliavo visą Lietuvą, išskyrus miestus. Jie eidavo į mūšį su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu.

Partizanų karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus. Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo informacijos pasaulio, apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai, per visą partizaninio karo laikotarpį buvo leidžiama 80 pavadinimų periodinių leidinių.

Iš visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias, čia dar naiviai tikėta Vakarais, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija įvykdys Atlanto Chartijos pažadus grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.

„Partizanai, kurdami savo būrius, ruošėsi tam masiniam sukilimui, kai įsikiš Vakarų valstybės, ir jiems taip pavyks atkurti Lietuvos suverenitetą“, - BNS sakė to paties centro ekspertė Edita Jankauskienė.

Antrame etape 1946-1948 metais kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų partizanai sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos. Partizanams pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos. 1949 metų vasario 16-ąją partizanai paskelbė deklaraciją, kurioje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos demokratiniai valdymo principai.

Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė, prie jų įkurti naikintojų batalionai, lietuvių vadinti stribais. Represinės struktūros į Sibirą trėmė partizanų šeimas, pusnuogius žuvusių partizanų kūnus išmedavo centrinėse miestelių aikštėse.

Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953-iųjų pavasarį.

Įkvepia ir menininkus, ir karius

„Laisvės kovotojai savo drąsa, pasiaukojimu ir gyvybėmis įrodė, kad 1940 metų vasarą Lietuva į SSRS įjungta prieš tautos valią, ir atpirko Lietuvos Vyriausybės ir kariuomenės neveiklumą“, - rašoma 2012 metais išleistoje glaustoje „Lietuvos istorijoje“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imtasi įamžinti partizaninių kovų dalyvių atminimą. Nuo 1995 metų pastatyti aštuoni paminklai partizanų apygardoms įamžinti, per 300 atminimo ženklų. Vilniuje įsikūrusi Karo akademija ir gimnazija Raseiniuose pavadintos partizanų vado generolo Jono Žemaičio vardu, partizanų Juozo Lukšos - Daumanto ir Adolfo Ramanausko - Vanago vardais pavadintos gimnazijos Garliavoje ir Alytuje.

Buvęs partizanas Albinas Kentra įkūrė Miško brolių draugiją ir Vilniuje, Labdarių gatvėje, įsteigė archyvą, siekdamas vietą paversti informacijos sklaidos centru.

Muzikos grupė „Skylė” 2010 metais išleido teminį albumą „Broliai”, skirtą laisvės kovų dalyviams atminti. „Tai yra tvirtybės ir vertybinės laikysenos pavyzdys, ateinantis ne nuo „pelėsiais ir kerpėm apaugusių” pilių laikų, o nutolęs vos per porą kartų”, - BNS sakė grupės lyderis Rokas Radzevičius.

Be gausių atsiminimų, partizaninio karo tema sutinkama ir grožinėje literatūroje. Prieš kelerius metus knygą „Pogrindis“ išleido angliškai rašantis Kanadoje gyvenantis Antanas Šileika.

D.Juodžio teigimu, tarp jaunimo taip pat stebimas susidomėjimas ginkluota rezistencija: „Vyksta žygiai partizanų keliais, negalime sakyti, kad trūksta žmonių. Žygiuoja ne vyresnioji karta, o jaunoji, nes reikia paeiti nuo 10 iki 20 kilometrų.”

Miško brolių žygdarbiai vaidino svarbų vaidmenį kuriant NATO sąjungininkų puikiai vertinamas Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgas.

„Specialiųjų operacijų pajėgų karių psichologinio pasirengimo pagrindu paėmėme Lietuvos pokario partizanų, žaliukų istoriją, atspindinčią pasirengimą bei nusiteikimą kovoti iki galo, nepasiduoti jokiomis aplinkybėmis“, - interviu žurnalui „Karys“ sakė buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius.

„Mums labai padėjo ir partizanų atsiminimai, ir mūsų specialiųjų operacijų pajėgų vyrų susitikimai su gyvais likusiais „karo po karo“ kovotojais. Tuose jų pokalbiuose susėdus prie laužo, ko gero, ir įvyko esminis vertybių perėmimas, suvokimas, kokia kova iki paskutinio kraujo lašo buvo okupacijos sąlygomis“, - sakė generolas.

Sovietinis šmeižtas neįtikino

Sovietinės valdžios propaganda, tendencingai atrinkdama faktus ir dažnai juos klastodama, rezistencijos dalyvius stengėsi diskredituoti, rodydama juos kaip nacių kolaborantus, sadistinių polinkių banditus arba „nuverstųjų išnaudotojų klasių likučius“.

Istorikų teigimu, šiame kare, kaip ir kiekviename, neišvengta didelių civilių gyventojų aukų, tarp partizanų pasitaikė žydų žudynėse dalyvavusių asmenų, nors ir nedaug.

Dvejus metus dirbusi Lietuvos istorikų komanda 2012 metais paskelbė nustačiusi per tūkstantį lietuvių, kurie dalyvavo žydų holokauste Antrojo pasaulinio karo metais. Šio tyrimo metu nerasta jokių įrodymų, kad prie žydų žudymo būtų prisidėję kurie nors partizanų vadai.

„Partizanų vadų sąraše nėra. Nėra absoliučiai jokių duomenų“, - tuomet BNS sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė.

Jos teigimu, iš sąraše esančių žmonių daug negalėjo dalyvauti partizaniniame pasipriešinime, nes dauguma holokausto vykdytojų buvo nuteisti prasidėjus antrajai sovietų okupacijai.

„Kai kur - Izraelio spaudoje, Vyzentalio centre - sklando kalbos, kad vos ne visi Lietuvos partizanai buvo susiję. Partizanų buvo ne mažiau kaip 50 tūkst., o žudikų apie 2 tūkst.“, - sakė centro vadovė.

1987 metais pasirodiusios monografijos „Partizanų kovos Lietuvoje“ autorius Kęstutis Girnius teigė, kad sovietų valdžia šmeižė visus, kurie priešinosi sovietų valdžiai, tačiau propaganda savo tikslų nepasiekė.

„Partizanai nebūtų išsilaikę, nebūtų išlikę, jei nebūtų turėję labai plačios paramos. Kaimuose partizanai buvo beveik ištisai palaikomi”, - BNS sakė K.Girnius.

Partizanas J.Kadžionis sako, kad ši parama buvo svarbiausias motyvas „išeiti į žūtbūtinę kovą“.

„Tai buvo visaliaudinis pasipriešinimas. Ir paskutinį kąsnį atiduodavo, ir paslaptį, viską pasakydavo partizanui“, - sakė buvęs „miško brolis“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"