Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
ISTORIJA

Lietuviai iš 129-ojo prancūzų pulko: tikri pavojai netikruose mūšių laukuose

 
2017 09 11 13:50
Egidijaus Šliaužio "Facebook" paskyros nuotrauka

1815 metais lietuvių ir lenkų ulonai kovėsi už Napoleoną Bonapartą Vaterlo mūšyje, o ar žinote kada lietuviai dalyvavo šiose kautynėse pastarąjį kartą? 2015 metais. Jums nepasigirdo, karybos rekonstruktoriai vėl ir vėl kelią Didžiosios armijos vėliavas mūšių laukuose visoje Europoje.

Apie šį visame pasaulyje itin populiarų pomėgį LŽ kalbėjosi su lietuviu Napoleono epochos karybos rekonstruktoriumi Ignu Babušiu.

– Prisistatykite: jūsų laipsnis ir dalinys?

– Napoleono Didžiosios armijos 129-ojo prancūzų linijinio pėstininkų pulko 1-ojo bataliono, 1-ios kuopos seržantas.

– Kodėl pasirinkote prancūzišką pulką? Jis kuo nors pasižymėjo?

– Oficialiai šis pulkas buvo prancūziškas, tačiau iš tiesų jį daugiausiai sudarė vokiečiai iš Vestfalijos ir Viurtenbergo. Pulkas buvo suformuotas 1811 metais, prieš antrąją Lenkijos kampaniją, o 1812 metais, pakeliui į Maskvą, jis pasipildė ir 500 lietuvių kareivių.

O pasižymėjo šis pulkas tuo, kad buvo laikomas vienu blogiausių visoje prancūzų kariuomenėje. Laiške imperatoriui maršalas Nėjus skundėsi, kad „tokios formacijos, kaip 129-asis pulkas kenkia visos kariuomenės moralei“. Nusprendėme pratęsti jo „šlovingas“ tradicijas (juokiasi).

– Lietuvoje yra ne vienas karybos rekonstrukcijos klubas, užsiimantis baltų karyba, husarų rekonstrukcija, bet jūs pasirinkote Napoleono kariuomenę. Žavi šis istorijos laikotarpis?

– Galima sakyti, kad tai lėmė bendraeuropinės tendencijos. Kai susikūrė klubas, Europoje labiausiai buvo paplitusi, kaip tik Napoleono epochos rekonstrukcija, atsiradusi praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje. Napoleonistikos klubai steigėsi visoje Europoje ir net Sovietų Sąjungoje. Lietuvoje pirmasis klubas oficialiai įkurtas 1997 metais, nors iš tiesų rekonstruktoriai veikė ir anksčiau. Tais metais buvo pasiūtos pirmosios Tado Kosciuškos sukilėlių uniformos, o netrukus – ir Napoleonmečio uniformos.

Visi rekonstruktoriai renkasi laikotarpius, siekdami konkrečių tikslų. Tarkime, viduramžių karybos rekonstruotojai nori kontaktinės kovos, užsiima eksperimentine archeologija, mėgina patys pasigaminti ginklus arba šarvus, o mūsų atveju vienas pagrindinių dalykų yra rekonstrukcijos masiškumas.

Didžiausia rekonstrukcija, kurioje dalyvavo mūsų klubas – Vaterlo mūšis 2015 metais. Ten dalyvavo apie 6 tūkstančius žmonių, įskaitant 300 raitelių ir apie 100 patrankų. Buvo įrengta keletas stovyklų, o prancūzų stovykloje stovėjusią imperatoriaus palapinę 24 valandas per parą saugojo gvardijos grenadieriai, kurie net ragaudavo imperatoriui tiekiamą maistą. Tuo metu britų ir jų sąjungininkų karininkai, kaip ir 1815 metais, mūšio išvakarėse dalyvavo Wellingtono pokylyje Briuselyje, kur grojo dūdmaišiai ir šoko škotų pėstininkai.

– Tuo metu, kol britai šoko pokylyje, jūs sėdėjote plynam lauke?

– Taip, viskas vyko taip pat, kaip ir prieš 200 metų. Tik lietus taip nemerkė.

– Kiek kareivių jūsų pulke?

– Iš viso turime apie 20 narių, iš kurių gal 12 aktyviau užsiima rekonstrukcija. Tačiau mes užsiimam ne tik Napoleono epochos, bet ir Tado Kosciuškos sukilimo rekonstrukcija, tai iš viso yra apie 50 žmonių. Apie 2003 – 2004 metus buvo juntamas susidomėjimo rekonstrukcija pakilimas ir ne tik mūsų, bet ir kituose klubuose būta daugiau žmonių. Vėliau susidomėjimas Lietuvoje staigiai atslūgo. Nors ir kūrėsi nauji klubai, narių skaičius juose mažėjo ir kai kurių klubų nebelikai visai.

Napoleono Didžiosios armijos 129-ojo prancūzų pėstininkų pulko 1-ojo bataliono, 1-ios kuopos seržantas Ignas Babušis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka
Napoleono Didžiosios armijos 129-ojo prancūzų pėstininkų pulko 1-ojo bataliono, 1-ios kuopos seržantas Ignas Babušis/Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

– Atrodė, kad pastaraisiais metais Lietuvoje kaip tik augo susidomėjimas istorija, kodėl gi mažėjo rekonstruktorių?

– Būkime „biedni, bet teisingi“: viena iš pagrindinių priežasčių – emigracija. Kai kurie labai aktyvūs mūsų klubo rekonstruktoriai išvyko gyventi į užsienį. Kai kurie ir ten toliau tęsia šią veiklą. O kiti tiesiog susidomėjo kitokia veikla, pavyzdžiui, šratasvydžiu.

– Minėjote masiškumą. Artimai bendraujate su kolegomis iš kitų šalių?

– Esame Centrinės Europos Napoleonistikos draugijos nariai ir priklausome Varšuvos kunigaikštystės divizijai, turinčiai apie 300 pėstininkų ir dalyvaudami didesnėse mūšių rekostrukcijose paprastai žygiuojame su šia divizija.

Pasitaiko labai didelių klubų. Pavyzdžiui 8-is linijinis pėstininkų pulkas, vienijantis apie 200 entuziastų nuo Australijos iki Rusijos.

Mūsų klubas pasirinko prancūzų pulką, tačiau Lietuvoje yra ir kitų klubų, rekonstruojančių kitų šalių kariuomenes. Klaipėdoje žmonės rekonstruoja Prūsijos princo Albrechto karališkuosius dragūnus – iš Mažosios Lietuvos lietuvių formuotą pulką. Taip pat yra vienas žmogus, rekonstruojantis įžymųjį Rusijos Lietuviškąjį leibgvardijos pulką.

O štai Lietuvos totoriai yra pasisiuvę kelias totorių eskadrono uniformas. Per istorinę rekonstrukciją jie konsoliduoja bendruomenę ir telkia totorių jaunimą.

– Surinkti informaciją apie Napoleono pulkų uniformas neturėtų būti labai sudėtinga, palyginti su pavyzdžiui senovės baltų karyba, kurią rekonstruojant tenka remtis archeologiniais radiniais.

– Anaiptol, informaciją tenka rinkti nuolat. Kiekvienais atrandame kažką naujo, taisome uniformas. Pavyzdžiui, 1812 metais įsigaliojus vadinamajam Bardeno reglamentui, keitėsi mūsų rekonstruojamo pulko uniforma. Tačiau mes ilgą laiką nežinojome, ar mūsų pulkas į Rusija žygiavo jau su naujomis uniformomis, ar gavo jas vėliau. Tiksliai mums pavyko išsiaiškinti tik tai, kaip atrodė mūsų pulko munduro sagos. Kai kuriuos duomenis lyginome pagal kitą, tose pačiose vietose formuotą 127-ajį linijinį pėstininkų pulką.

– Kaip siuvatės uniformas?

– Kreipiamės į siuvėjus. Sunkiausia dalis – rasti autentišką, laikotarpį atitinkantį audeklą. Šimtaprocentinę vilną gauti nesunku, tačiau visai kita problema – kad ji būtų išausta taip pat, kaip ir Napoleono laikais. Autentiška turi būti ne tik audinio spalva, bet ir jo struktūra, storis ir kt.

Pirmąsias uniformas siuvomės tiesiog „iš paveikslėlio“, tačiau jos nebuvo nei praktiškos, nei autentiškos. Dabar mūsų unfiormos, galima sakyti, 90 procentų autentiškos. Pavyzdžiui, dalis kišenių, dėl audeklo stygiaus, vis dar tik imitacija.

Batsiuvį turim savą – klube yra vienas jaunas auksarankis iš Kauno, užsiimantis nuo XIX amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo laikų odinių batų gamyba.

– Su siuvėjais lyg ir viskas aišku – išaiškini jam, kaip reikia uniformą pasiūti ir turi. O kaip su sagomis, kokardomis, kitais metaliniais elementais?

– Visiškai tas pats. Ieškome liejyklų, štampuotojų. Pavyzdžiui mūsų sagų formos lietos nuo originalo. Sudėtingiau apsirūpinti tokiai dalykais, kaip žygio kuprinės ir šovininės. Bet ir jas jau daromės.

Nesigaminame tik ginklų. Juos perkamės oficialiai, pagal visus reikalavimus. Esame ginkluoti C kategorijos senovinių ginklų kopijomis. Dažniausiai juos vežamės iš Lenkijos ir Kanados, kartais – iš Vokietijos.

– Kiek užtrunka laiko, kol žmogus susirenka visą reikalingą ekipiruotę ir kiek tai kainuoja?

– Turbūt apie du metus, nors procesas niekada nesustoja, vis kažką atsinaujini. Paprastai pradedi nuo uniformos, tada renkiesi smulkų inventorių, po to – bendrąjį inventorių ir taip toliau. Pavyzdžiui, turime katilą, bet išsiaiškiname, kad jis neautentiškas. Vadinasi, ieškome, kas pagamins tokį, kokio mums reikia. Daiktai susidėvi. Galiu pasakyti, kad pirmiausiai „išeina“ kelnės, tada marškiniai ir kiti rūbai. Penkis – šešis kartus sudalyvauji žygiuose, kuriuose žygiuoji pilnai uniformuotas prie dvidešimt kelių laipsnių karščio ir medvilnė tiesiog persisunkia prakaitu.

O kaina – nemaža. Uniformos komplektas, plius šaudanti muškieta kainuos apie 2 tūkstančius eurų. Jei kelnės ir marškiniai palyginti nebrangūs, tai munduro medžiaga ir pasiuvimas kainuoja maždaug 450 – 500 eurų. Tiesa, jei į klubą ateina naujas žmogus, daug ką jam „sumeta“ kiti: kas suadytą mundurą atiduoda, kas kelnes. Visai kaip 1813 metų šauktinis, kuriam užvilkdavo nuo žuvusio kareivio nuvilktą uniformą.

– Kokiuose mūšiuose „kovėtės“?

– Visuose didžiuosiuose mūšiuose: Vaterlo, Austerlice, Ienoje. Kai kurie mūsiškiai dalyvavo Borodino mūšyje, nors į Rusija ir Baltarusija vykstame retai. Pasisekė, kad mums išpuolė tas laikas, kai nuo 2005 metų buvo minimos daugybės mūšių jubiliejinės sukaktys. Pirmasis mano mūšis buvo Austerlicas, dalyvavau 200-ųjų kautynių metinių rekonstrukcijoje.

2006 metais perėjome visą Lenkijos kampaniją. Beje, ji buvo puikiai surengta. Inscenizacijos vyko praktiškai kiekviename kaime, kur tik buvo sustojęs Napoleonas. Šiam projektui buvo skirtas rimtas valstybinis finansavimas ir visame Napoleono maršrute rengtos mūšių rekonstrukcijos, atidengiamos paminklinės lentos, sudarinėjami maršrutai turistams. Lietuvoje 2012 metais viskas vyko atvirkščiai, viskas paminėta epizodiškai. Lenkai gali pasigirti ir tuo, kad už savo pinigus surengė visos Ispanijos kampanijos rekonstrukciją.

Deja, negalime lygintis ne tik su lenkais, bet ir su baltarusiais, kurie turi 2 milžiniškus klubus – 18-ojo lietuvių pėstininkų pulką ir 17-ąjį lietuvių ulonų pulką, kurio rekonstrukcijoje dalyvauja ir keli lietuviai.

– Pašaliniam stebėtojui gali pasirodyti, kad visa jūsų veikla – užsivilkti uniformas ir surengti kokį mūšį. Spėju, kad veiklos yra daug daugiau?

– Matyt, kad apie 80 procentų veiklos sudaro informacijos paieška archyvuose, viešuosiuose šaltiniuose. Ieškome detalių, tikriname surinktą informaciją. Pavyzdžiui, atkuriame ne tik uniformas ir ginklus, bet ir to laikotarpio virtuvę, renkamės tokius pačius produktus ir taip pat juos gaminame. Valgome tą patį ką valgė ir Napoleono kareiviai.

– Tuomet ir vyno turėtumėte nemažai vartoti? Juk prancūzų kareiviui, kiek teko domėtis per dieną priklausė bent ketvirtis litro šio gėrimo?

– Yra ir vyno, ir romo, ir kadaginės (juokiasi). O Lietuvoje, tarp kitko, prancūzų kareiviai gėrė „lietuvišką šampaną“ – raugintą beržų sulą.

– Dėl mūšių atkūrimo viskas aišku, o kokius dar renginius organizuojate?

– Rengiame žygius, mokomąsias stovyklas. Tokie patys renginiai daromi visoje Europoje. Pavyzdžiui, Lenkijoje vis dažniau daromi renginiai, skirti ne visuomenei, o patiems rekonstruktoriams. Varšuvoje prieš Naujuosius metus rengiamas karininkų pokylis, o vienoje pilaitėje netoli Varšuvos tuo pačiu metu vyksta puskarininkių „balius“, kuriame groja to laikmečio muzika, pramogaujama taip pat, kaip ir prieš 200 metų.

O Lietuvoje mūsų renginiai taip pat skirti patiems rekonstruktoriams ir turbūt yra dar uždaresni, nei lenkų. Susitinkame su kitais klubais, dalinamės informacija, užsiimame edukacine veikla – skaiome paskaitas studentams ir moksleiviams. Kartais esame kviečiami filmuotis dokumentiniuose filmuose, kartais – net vaidybiniuose serialuose. Filmavomės ir „Naisių vasaroje“. Filmuojant „Karą ir taiką“ patarinėjau uniformų klausimais.

Palaikome gerus ryšius su prancūzų veteranais, kurie atvažiuoja į Lietuvą. Kartu rengiame rikiuotę prie prancūzų karių kapų sostinės Antakalnio kapinėse.

– Suprantu, kad bene svarbiausias „cinkelis“ jūsų veikloje – įsijausti į Napoleono kareivių gyvenimą. Įsivaizduoju, kad tai pajusti nesudėtinga žygyje, ar stovykloje gyvenant taip pat, kaip ir prancūzų kareiviai prieš 200 metų. Bet kaip gi mūšiuose? Juk netenka baimintis, kad patrankos sviedinys galvą nuraus?

– Klystate, baimintis yra ko. Beje, palyginus su visų kitų laikotarpių rekonstrukcijomis, Napoleono epochos atkūrimas pasižymi didžiausiu sužeidimų ir mirčių skaičiumi.

– Mirčių?!

– Mes operuojame juoduoju paraku užtaisomais ginklais, šaltaisiais ginklais, mūsų rekonstrukcijose – didžiausias kavalerijos kiekis. Pavyzdžiui viduramžių rekonstrukcijoje dažnai pasitaiko galvos ir rankų traumos, o pas mus pasitaiko ir labai tragiškų nutikimų – detonuoja patranka ir nuplėšia pirštus, užtaisoma muškieta iššauna ir iš vamzdžio išlėkęs grūstuvas perduria koją, ulonas nesuspėja ieties pakelti – gerklę perveria „priešui“ ir panašiai. Pats esu pusę veido nuo parako nudegęs, o bičiuliui rankose šovinys sprogo. Neseniai Lenkijoje vienas rekonstruktorius ant durtuvo pasimovė. Net ir „netikros“ muškietos šūvio liepsna į priekį šauna per metrą ir daugiau, o į šonus – iki keliasdešimt centimetrų. Per arti stovėsi – gali ne juokais nudegti.

Kiekvieną sykį, kai stovi rikiuotėje ir matai į tave lekiančius keliasdešimt raitelių, nesi garantuotas, kad jie tikrai sustos. Pasibaidęs arklys gali įsirėžti į rikiuotę ir ne juokais pasispardyti. 2007 metais dalyvavome rekonstrukcijoje, kur 2 dienas gyvenome lauke esant 30 laipsnių karščiui – keletą žmonių išvežė į ligoninę.

– Kiek kartų „žuvote“ mūšyje?

– Neskaičiuoju, bet tikrai teko. Svajojau „žūti“ Vaterlo (juokiasi) ir man pavyko! „Kritau“ jau pirmą rekonstrukcijos dieną. Tai buvo labai įspūdingas mūšio atkūrimas – žygiavau 300 žmonių kolonoje, atakavome britų ginamą La Haye Sainte fermą – specialiai šio mūšio epizodo atkūrimui pastatytą didelį pastatą. Pirmieji puolė pionieriai, kirviais išlaužę vartus, o paskui juos veržėmės ir mes. Beje, kovėmės su garsiuoju 95-uoju šaulių pulku, kurį ten ir „paguldėme“. Juokais klausinėjome jų, „o kur jūsų majoras Šarpas?“ (populiaraus istorinio britų serialo „Šarpo šauliai“ personažas, – aut. past.).

– Atkuriant mūšį visada „šventai“ laikotės istorinės eigos, ar pasitaiko ir improvizacijų?

– Mūšio plano laikomės, prancūzai dar nei sykio Vaterlo nelaimėjo. Tačiau pasitaiko ir nukrypimų: pamatai, kad tave puola kavaleriją, kurios toje vietoje neturėtų būti ir nepaisant plano persirikiuoji į kare formuotę, arba atvirkščiai – matai, kad priešas tau atidengė flangą arba atsuko nugarą – nepraleisi progos atakuoti. Mažesniuose renginiuose improvizacijos daugiau, tačiau istorinė tiesa išlaikoma. Pavyzdžiui, atkuriant vieną didžiausių – Austerlico mūšį, kiekvienais metais rekonstruojamas ne visas mūšis, o vis kitas jo epizodas. Taigi, kiekvienais metais ten susirinkę žiūrovai pamato vis kitą mūšį ir girdi naują naratoriaus pasakojimą.

Tuo metu Daugpilyje taip pat rengiamas mūšio atkartojimas, bet istoriškai tai buvo daugiausiai artilerijos mūšis ir siekiant sukurti spalvingesnį vaizdą žiūrovams, tenka improvizuoti – rengti iš tiesų nevykusias atakas, o paskui kariuomenę, kaip ir anais laikais, sekančios markitantės „prekiauja“ stovyklose. Tai pagyvina palyginti nedidelę rekonstrukciją, kurioje dalyvauja 100 – 150 žmonių. Tuo metu didelėse mūšių rekonstrukcijose žiūrovas mato ne pavienių kareivių veiksmus, o bendrą vaizdą – įvairiomis kryptimis judančias žmonių kolonas. Šiaip jau ir Napoleono laikais į kautynes iš tiesų susirinkdavo nemažai civilių, norinčių jomis pasigėrėti.

– Pats minėjote, kad susidomėjimas rekonstrukcija kritęs, tačiau renginius darote uždarus. Kodėl nemėginate daugiau parodyti visuomenei? Gal ir besidominčių daugiau atsirastų?

– Norint padaryti atvirą renginį visuomenei, reikia finansavimo, leidimų ir visų kitų dalykų. Jau 10 metų Rumšiškėse rengiame rekonstrukciją, kurioje atkuriamas Napoleono kariuomenės atsitraukimas iš Lietuvos. Renginys skirtas plačiai auditorijai, bet finansuojame jį vien savomis lėšomis. Ne sykį bandėme rašyti projektus finansavimui gauti, tačiau nei karto nepavyko. Deja, toks Lietuvoje požiūris į istorinės atminties išsaugojimą. Tarkime, Ukmergėje rengiamos Deltuvos ir Pabaisko mūšių rekonstrukcijos, kurioms skiriamos nedidelės lėšos. Bet tų lėšų taip mažai, kad vienais metais daroma vieno mūšio rekonstrukcija, o kitais – kito. O juk tokie renginiai aiškiai naudingi ir ekonomine prasme. Į Deltuvą suvažiuoja žiūrovai, kurie vietos parduotuvei per kelias dienas turbūt metinę apyvartą užtikrina. Suvažiuoja ir prekeiviai, taip pat turintys progą užsidirbti tokių renginių metu.

Kartais net susiduriame su atviru priešiškumu: pasirodo antraštės iš serijos „Deltuvoje tratina mokesčių mokėtojų pinigus“, „Lietuvoje atkuria svetimų kariuomenių kautynes“, „Atkuriama svetima istorija“ arba tiesiog „Baisus lėbavimas ir bakchanalija“. Nepatenkintųjų matyt visada atsiras.

– Įtikinote mane, kad rekonstrukcija – „kietas“ užsiėmimas. Prisipažinkite, kas jame „kiečiausia“: gera kompanija; gali uniformuotas puikuotis prieš moteris; gauni pašaudyti iš muškietos, ar dar kas nors?

– (Juokiasi) Kiekvienam savo. Žmonės ateina į rekonstrukciją dėl įvairiausių dalykų nuo domėjimosi istorija iki galimybės pamatyti svečias šalis ir susipažinti su įdomiais žmonėmis. Na, žinoma, „moterys ir vynas“ savo šarmo duoda! Vieniems patinka ginklai, kitiems – atmosfera. Atsikeli pažiūrėti, kaip saulė teka ir matai, kad kavaleristai jau savo žirgais rūpinasi – nerealus vaizdas.

Anksčiau maniau, kad rekonstrukcija – užsiėmimas kiekvienam, tačiau kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai gana elitistinis, didelio pasišventimo reikalaujanti veikla. Būna ir taip, kad žmonės pas mus užsiimantys rekonstrukcija gauna neįkainojamą patirtį. Keletą metų su mumis buvo jaunuoliai kauniečiai – pakeliavo po pasaulį, pamatė, kaip žmonės svetur gyvena. Gal klubo dėka ir klystkeliais nepasuko. Tokių pavyzdžių pasitaiko ir daugiau: Lenkijoje esančią Plocko tvirtovę administruoja vienas rekonstruktorių klubas. Tai jie toje tvirtovėje rado jos tuneliuose gyvenusį jauną benamį, priėmė jį į savo būrį ir dabar jis normaliai susitvarkė gyvenimą, kartu su kitais rekonstruktoriais taip pat po pasaulį važinėja.

– Šeiminykščiai užsikrečia aistra rekonstrukcijai?

– Vieną mūsų klubo narį kelionėse lydi markitante apsirėdžiusi žmona ir dvi dukrytės. Lenkijoje žinau tėvą ir sūnų, kartu dalyvaujančius rekonstrukcijoje. Kaip matot, kartais ši aistra persiduoda per kartas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"