TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuvis virš Lamanšo

2010 07 23 0:00
R.Marcinkus su parašiutu pasiruošęs skrydžiui.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Vakar sukako 103 metai, kai gimė Romualdas Marcinkus - vienintelis žinomas lietuvis pilotas, Antrojo pasaulinio karo metais kovojęs dviejų antihitlerinės koalicijos valstybių - Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos - karinėse oro pajėgose. Ta proga prisiminkime kai kuriuos šios nepaprastos asmenybės gyvenimo epizodus, iki šių dienų palikusius daugybę versijų ir spėlionių.

Vargu ar daug priskaičiuosime lietuvių, kurių gyvenimo epizodai tapo amerikietiškų Holivudo filmų scenarijų pagrindu. Vienas žinomiausių pavyzdžių - filmas "Raudonojo spalio" medžioklė", pasakojantis apie lietuvį kapitoną, kuris šaltojo karo metais sugebėjo drauge su visa įgula ištrūkti anapus geležinės užtvaros. Ši kino istorija, be abejo, turėjo nedaug ką bendra su tikrove, nors kapitono Ramus prototipas buvo žemaitis iš Telšių Jonas Pleškys (garsios teatro ir kino aktorės Eugenijos Pleškytės brolis), sėkmingai nuplukdęs sovietinį laivą į Švediją. Lygiai taip pat, kaip ir kitas, dar 7-ąjį XX amžiaus dešimtmetį sukurtas filmas "Didysis pabėgimas", pasakojantis apie tai, kaip grupė britų karo lakūnų ištrūko iš Lenkijos miškuose įrengtos karo belaisvių stovyklos. Šioje kino juostoje nerasime lietuviškos pavardės, tačiau įvykiuose, kurių pagrindu sukurtas filmo scenarijus, iš tiesų dalyvavo lietuvis - Prancūzijos, o vėliau ir Didžiosios Britanijos karinių oro pajėgų pilotas R.Marcinkus.

Lemtingi susitikimai

Šio paprasto provincijos vaikino kelias į padanges buvo nelengvas - kupinas ir svaiginamų pakilimų, ir neviltį varančių nuosmukių. R.Marcinkus gimė 1907 metų liepos 22 dieną Jurbarke, policininko Prano Marcinkaus ir Honoratos Kroazės-Marcinkienės šeimoje. Trečiojo dešimtmečio pradžioje Romualdas persikėlė į Kauną. Čia baigė vokiškos aukštesniosios realinės mokyklos šešias klases.

1926 metais R.Marcinkus įstojo į Karo mokyklos parengiamąjį skyrių ir tapo kariūnu. Atrodė, būsimam karininkui atsiveria puikios karjeros galimybės. Jis buvo tvirtas, sportiškas, apsiskaitęs, gerai mokėjo vokiečių kalbą. Tačiau panaudoti savo puikaus potencialo būsimasis karo lakūnas arba neskubėjo, arba nemokėjo.

Gyvenimas Karo mokykloje, kalant statutą ir mokantis rikiuotės, buvo nuobodus ir visai nepanašus į svajonę. Nuolat stigo pinigų - ne tik šauniems būsimų karininkų pasilinksminimams, bet ir būtiniausiems dalykams. O čia dar užgriuvo papildomų rūpesčių: staiga mirė tėvas ir

motina bei septynmetė sesuo liko be nieko. Nuo visiško skurdo jos gelbėjosi nuomodamos dalį namo, finansiškai našlę su dukra šiek tiek rėmė giminaičiai. Deja, Romualdas nei motinai, nei seseriai niekuo padėti negalėjo, nes pats vos sudūrė galą su galu.

Kitas R.Marcinkaus vietoje gal būtų kantriai, žingsnis po žingsnio varęs savo vagą ir laukęs geresnių laikų. Tačiau mūsų herojui tai netiko. Nepritekliai žemino ir žeidė, gyvenimo pilkuma varė į neviltį. Ateities perspektyvos taip pat neatrodė rožinės: net ir baigęs karo mokyklą jaunas leitenantas, paskirtas į mokomąją pėstininkų kuopą, vargu ar džiaugėsi galimybe metų metais muštruoti jaunus kareivėlius. R.Marcinkus trokšte troško kovos, azarto, pergalių. Ir netikėtai atrado visa tai - tik ne tarnyboje, o futbolo

aikštėje. Dar mokydamasis Karo mokykloje būsimasis lakūnas įstojo į Lietuvos Fizinio Lavinimo Sąjungą (LFLS) ir tų pačių metų liepą debiutavo Rygoje vykusiose Lietuvos ir Latvijos komandų varžybose. Debiutas buvo sėkmingas: nors latviai tąsyk laimėjo rezultatu 6:3, naujokas R.Marcinkus savo ekipai pelnė įvartį. Tai galėjo būti lemtinga akimirka - galimas dalykas, kad būtent futbolas tiesiogine šio žodžio prasme vėliau padėjo jaunam leitenantui pakilti į padanges. Ir jau tikra tiesa, jog būtent futbolas privertė jį skaudžiai nusileisti ant žemės.

Tuo metu Kaune net buvo juokaujama, kad norėdamas tapti lakūnu pirmiausia turi pabūti futbolininku. Ir iš tikrųjų kamuolį po aikštę gainiojo daug žymių to meto aviatorių, tokių kaip Antanas Gustaitis ar Jonas Pyragius, o ką jau kalbėti apie tai, jog viena pirmųjų LFLS futbolo žvaigždžių buvo legendinis Steponas Darius. Tad pažintis su futbolą žaidžiančiais aviatoriais galėjo paskatinti jauną pėstininkų karininką siekti ne tik sporto, bet ir dangaus aukštumų. Juo labiau kad karo piloto profesija visiškai atitiko R.Marcinkaus troškimus ir ambicijas: tuomet lakūnus visi gerbė, jais žavėjosi, be to, jiems buvo mokami tikrai geri atlyginimai.

Tarp stadiono ir aerodromo

Ar turėjo futbolininko karjera įtakos R.Marcinkaus keliui į padangę, ar ne, vis dėlto verta atkreipti dėmesį į įdomų sutapimą: tais pačiais 1930-aisiais, kai Lietuvos futbolo rinktinė, kurioje žaidė ir saugas R.Marcinkus, pirmą kartą iškovojo Pabaltijo taurę, 5-ojo pėstininkų būrio karininkas R.Marcinkus buvo komandiruotas į Vytauto Didžiojo kursų Aviacijos skyrių, o kitų metų pabaigoje galutinai perkeltas į karo aviaciją. 1932 metų gegužės 14 dieną kursą baigusiam karininkui suteiktas II eilės karo lakūno vardas ir jis iš karto paskirtas į 2-ąją eskadrilę

Iš karto paminėsime, kad padangėje R.Marcinkui sekėsi ne taip gerai kaip futbolo aikštėje. Pirmasis jo savarankiškas skrydis mokomuoju lėktuvu baigėsi ne aerodrome, o burokų darže. Ne itin sėkmingas buvo ir kitas bandymas nutupdyti Pirmojo pasaulinio karo laikų mašiną. Galiausiai kursą baigusį būsimąjį padangių kovotoją vadovybė paskyrė ne pilotu, bet oro žvalgu. Nors oro žvalgai taip pat turėjo teisę savarankiškai pilotuoti lėktuvą, o jų misija buvo net atsakingesnė už lakūno, jauniems aviatoriams žvalgo vaidmuo neatrodė toks šaunus - sėdėti pilotui už nugaros ir dažniausiai atlikti šturmano funkcijas.

Netrukus R.Marcinkaus laukė nauja patirtis. Jaunas lakūnas, komandiruotas į Mokomąją eskadrilę tobulinti įgūdžių, susidūrė čia su instruktoriumi kapitonu Klemensu Martinkumi - patyrusiu parašiutininku, kuriam karo aviacijoje nė iš tolo nebuvo lygių. Būtent ši pažintis lėmė, kad parašiutizmu užsikrėtė ir jaunasis lakūnas. Netrukus jis ne tik garsėjo kaip parodomųjų šuolių meistras, bet ir ėmė mokyti jaunus parašiutininkus. 1933 metais prasidėjo R.Marcinkaus kelias į išsvajotą tikrąją laimę: kovo mėnesį lakūnui buvo suteiktas leitenanto laipsnis, o tų pačių metų vasarą jis vedė gero savo bičiulio, LFLS futbolo komandos puolėjo Antano Lingio seserį Aleksandrą Lingytę, tuo metu žaidusią Lietuvos moterų krepšinio rinktinėje.

1934-aisiais R.Marcinkaus karjera, atrodė, tuoj šaus į svaiginamas aukštumas. Jam buvo suteiktas I eilės karo lakūno vardas, o netrukus aviatorius paskirtas tarnauti oro žvalgu ką tik atkurtoje Aviacijos mokykloje. Tačiau tai dar ne viskas - gana greitai likimas R.Marcinkui pamėtėjo dar vieną galimybę, apie kurią jis nė nesvajojo. Vasarą lakūnas visiškai netikėtai pateko į legendinę A.Gustaičio eskadrilę, kuriai buvo skirta ypatinga misija - lietuviškais lėktuvais ANBO IV apskristi aplink Europą ir, įveikus 9 tūkst. kilometrų, aplankyti 16 Europos sostinių bei kitų didžiųjų miestų. Be abejo, jauno ir ne itin patyrusio piloto į tokią eskadrilę iš pradžių niekas nė neketino kviesti, lėktuvų įgulos jau buvo suformuotos. Tačiau viena birželio naktis viską apvertė aukštyn kojomis.

Įspūdingo aviatorių žygio vos nesužlugdė aukštų aviacijos karininkų mėginimas dalyvauti valstybės perversme, kurį organizavo Antano Smetonos nušalinto ir į Zarasus ištremto buvusio premjero Augustino Voldemaro šalininkai. 1934 metų gegužės 7-osios naktį perversmininkai užėmė Vyriausiąjį štabą, tuščius Vyriausybės rūmus, pastatė sankryžose ir ant tiltų šarvuočius, apsupo prezidentūrą. Tuo metu, kai sąmokslo dalyviams vadovaujantis Kariuomenės štabo viršininkas Petras Kubiliūnas nuvyko pas prezidentą ir mėgino įtikinti jį grąžinti A.Voldemarą į kabineto vadovo pareigas, ištremtasis ekspremjeras lėktuvu jau buvo skraidinamas iš Zarasų į Kauną. Ir skraidino jį ne kas kitas, o vienas planuojamos ekspedicijos narių - 6-osios eskadrilės vadas majoras Jeronimas Garolis. Vėliau paaiškėjo, kad su pučistais buvo susidėjęs ir skrydžio aplink Europą maršruto kūrėjas kapitonas Vladas Morkus. Perversmui nepavykus abu aviacijos karininkai atsidūrė Kauno VI forte.

Ką daryti? Be dviejų patyrusių pilotų skrydžio tikrai nepavyks organizuoti, o iki jo pradžios lieka kiek daugiau negu dvi savaitės. Apie nepaprastą aviatorių žygį paskelbta iš anksto, jo maršrutai jau suderinti su visomis valstybėmis, per kurių teritorijas turėjo driektis eskadrilės trasa. Atšaukus šį nepaprastą renginį ne tik aviacijos vadas A.Gustaitis, bet ir pati Lietuvos valstybė apsijuoks prieš visą Europą! Štai čia netikėtai išmuša R.Marcinkaus valanda: ant "atsarginių suolelio" sėdėjęs lakūnas pakviečiamas užimti eskadrilėje J.Garolio vietą ir būti kapitono Jono Liorento pilotuojamo lėktuvo oro žvalgu.

Tai buvo labai atsakingas darbas. R.Marcinkui vėjo siaubiamoje ir lietaus skalaujamoje kabinoje teko nuolat stebėti daugiau kaip šimtą žemėlapių lapų, lyginti juos su vietovėmis, slenkančiomis po sparnais, ir rūpintis, kad nebūtų nukrypta nei nuo kurso, nei nuo grafiko. Žygis išties pavyko. Trijų ANBO IV eskadrilė, pakilusi iš Kauno birželio 25-osios rytą, įveikė daugiau kaip 9 tūkst. kilometrų, buvo šiltai ir net iškilmingai sutikta šešiolikoje Europos miestų, o liepos 19 dieną minutės tikslumu vėl nutūpė Aleksote. Suprantama, lakūnus Lietuva sutiko kaip didvyrius. Drauge su kitais R.Marcinkus už nepriekaištingai įvykdytą užduotį buvo apdovanotas Krašto apsaugos ministro padėka ir 5 laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu "Už nuopelnus Lietuvos valstybei". Jo mundurą papuošė ir aplankytų šalių - Čekoslovakijos, Italijos, Prancūzijos - apdovanojimai. Regis, dabar turėjo prasidėti naujas R.Marcinkaus karjeros etapas. Iš pirmo žvilgsnio taip ir galėjo atrodyti, tačiau likimas lakūnui jau ruošė naujų išbandymų. Kaip esame užsiminę, koją jo karjerai netrukus pakiš aistra futbolui.

Pakilimai ir nuosmukiai

Po sėkmingo skrydžio aplink Europą R.Marcinkus 1934 metų rugpjūčio 29 dieną paskiriamas Aviacijos sporto ir Fizinio lavinimo skyriaus vadovu. Į šį darbą lakūnas pasineria visa galva. Nepraeis nė metai, kai A.Gustaitis pareikš jam padėką už Pabaltijo turnyro taurę, kurią antrą kartą iškovos Lietuvos futbolo rinktinė.

Tačiau yra ir kita medalio pusė: 1936 metais R.Marcinkui tenka pereiti atestaciją. Po jos lakūno tarnybos lape atsiranda nieko gera nežadantis įrašas, liudijantis, kad tuomet jau Aviacijos mokyklos adjutanto pareigas ėjęs R.Marcinkus sportui skiria gerokai daugiau dėmesio nei savo tiesioginiam darbui. "Karišką literatūrą sekti galėtų, nes moka keletą svetimų kalbų. Žinių nedaug teturi. Iki šiol nesimatė, kad mėgintų taikyti patirtas žinias tarnyboje. Įdomaujasi daugiau sportu", - taip lakūno polinkius ir gebėjimus įvertina jo vadai.

Tiesa, tai nesutrukdo aviacijos karininkui suteikti kapitono laipsnio, tačiau vis didesnę grėsmę jo karjerai ima kelti prastėjanti sveikata. Ir dėl to, atrodo, kaltas sunkiai pakeliamas fizinis krūvis - tik visai ne lėktuvo kabinoje, o futbolo aikštėje. Šiaip ar taip, net keturis 1936 metų mėnesius R.Marcinkus voliojasi ligoninėse ir gydosi namie. O tai nieko gero nežada. Atestacijos lape atsiradęs įrašas, jog pilotas - "nors didelis sporto mėgėjas, bet kad būtų patvarus, negalima pasakyti", visai rimtai gali reikšti greitą karjeros pabaigą.

Sportas ar aviacija? Regis, ši dilema išsisprendžia savaime. Tame pačiame Rygos stadione, kuriame R.Marcinkus kadaise pelnė pirmą įvartį, jį ištinka nelaimė - 1938 metų gegužės 17 dieną karo lakūnas išnešamas iš aikštės neštuvais. Diagnozė negailestinga - sunki dešiniojo kelio trauma. Tiek futbolininkui, liek lakūnui tai gali reikšti tik atsisveikinimą su savo svajonėmis. Tačiau nei aviatoriai, nei futbolininkai nepalieka R.Marcinkaus vieno su savo nelaime: 1938 metais jo tarnybos lape atsiranda įrašas, liudijantis, kad beveik penkis mėnesius aviacijos karininkas sirgo ir gulėjo karo ligoninėje, o paskui išvyko gydytis į Vokietiją. Regis, sunki trauma neleidžia R.Marcinkui įvykdyti ir numatytų skraidymo normų: pirmąjį tų nelemtų metų pusmetį tarnybos lape jis įvardijamas ne kaip "atlikęs", o kaip "atlikinėjęs" reikiamus normatyvus. Vis dėlto 1939 metų rugpjūčio 7 dieną R.Marcinkus apdovanojamas Lietuvos aviacijos garbės ženklu "Plieno Sparnai". Tačiau paskatinimą lydi ir nuobauda - 5 paros namų arešto už netinkamą internuoto vokiečių karininko saugojimą ir priežiūrą. Matyt, šis vadovybės žingsnis galutinai nulemia lakūno apsisprendimą. Tais pačiais metais kapitonas R.Marcinkus išleidžiamas į atsargą pačiam prašant.

Kodėl R.Marcinkus netikėtai savo noru atsisakė aviacijos karininko karjeros, ligi šiol tebėra paslaptis. Apie tą laikotarpį iki šių dienų sklando įvairios versijos. Moterys? Alkoholis? Preferansas? Apie tai ne kartą svarstyta, tačiau tikro ir vienintelio atsakymo į šį klausimą nėra.

Šiaip ar taip, 1939 metais R.Marcinkus paslaptingai dingsta iš savo nuomojamo buto Kaune. Visa tai įvyksta, kai kiti lakūnai atlieka simbolinį skrydį virš tų metų rudenį atgauto Vilniaus. Tais pačiais metais hitlerinė Vokietija ir SSRS, vykdydamos Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus, iš dviejų pusių įsiveržia į Lenkiją. Kiek vėliau sovietai mėgina jėga okupuoti ir Hitlerio jiems "padovanotą" Suomiją.

Didysis pabėgimas

Taigi R.Marcinkus netikėtai prapuola iš Kauno. Tais sąmyšio laikais niekas karininko ir neieško. Tik gerokai vėliau ima sklandyti niekieno nepatvirtintos ir nepaneigtos versijos. Ar Lietuvos lakūnas išties mėgino stoti į sovietų agresijai besipriešinančią Suomijos kariuomenę? Nors suomių pusėje tikrai buvo vienas kitas lietuvis, ši istorija atrodo sunkiai tikėtina. Mat lietuviams, kaip ir kitų neutralitetą paskelbusių Baltijos valstybių piliečiams, kelias į Suomiją praktiškai buvo užgintas.

Šiaip ar taip, R.Marcinkus per didelius vargus pasiekia Švediją, o paskui atsiduria Paryžiuje. Sovietams dar nespėjus okupuoti Lietuvos, 1940 metų gegužės 25 dieną, Prancūzijos prezidentas pasirašo dekretą, kuriuo lietuvis priimamas į šios šalies kariuomenės pėstininkų dalinį, o vėliau pervedamas į karo aviaciją. Deja, kovoti už Prancūzijos dangų R.Marcinkui netenka. Po pirmųjų savarankiškų skrydžių, hitlerininkams okupavus Prancūziją, lietuvių pilotui su kitais svetimų kraštų kariais tenka trauktis į Alžyrą.

1940 metų rugpjūčio 12 dieną R.Marcinkus demobilizuojasi iš faktiškai likviduotos Prancūzijos kariuomenės. Tačiau narsusis lietuvis nutaria tęsti savo karą ir stoti savanoriu į britų aviaciją. Iš Alžyro jis patraukia į Maroką, iš ten - į Tanžerą ir Gibraltarą, o galiausiai pasiekia ir ūkanotąjį Londoną. Po daugiau kaip mėnesio, 1940 metų gruodžio 24 dieną, R.Marcinkus priimamas į Karališkąsias oro pajėgas. Jam suteikiamas jaunesniojo leitenanto laipsnis.

1941-ųjų gegužės 1 dieną lietuvis, sėkmingai baigęs mokymus, pradeda tarnybą garsiojoje Pirmojoje eskadrilėje. Čia R.Marcinkui pavedamos ypatingos misijos - naktiniai reidai virš Lamanšo. Su iškeltomis užduotimis pilotas susidoroja puikiai. Tai liudija faktas, kad jau metų pabaigoje jam suteikiamas vyresniojo leitenanto laipsnis.

Tačiau vienas oro mūšis R.Marcinkui baigėsi nesėkmingai. 1942 metų vasario 12-ąją lietuvis pakilo į savo paskutinį skrydį. Vokiečiams vykdant didelio masto operaciją "Cerberis" jo lėktuvas buvo pašautas virš Lamanšo sąsiaurio. Pilotui pavyko iššokti iš orlaivio, bet jis pateko į priešo rankas ir atsidūrė vokiečių karinių oro pajėgų filtracijos punkte, o vėliau buvo perkeltas į nuolatinę karo belaisvių stovyklą. Tačiau ir čia lietuvis karininkas nenuleido rankų. Jis greitai įsitraukė į slaptą belaisvių organizaciją, ėjo kalbos patarėjo pareigas, vėliau klastojo dokumentus, kol tapo patarėju žvalgybos klausimais. Būdamas puikus analitikas R.Marcinkus iš menkiausių informacijos fragmentų susidarydavo įspūdį apie tai, kas vyksta iš tiesų.

Niekas negali pasakyti, ar be R.Marcinkaus dalyvavimo būtų atsiradęs ir garsusis Didžiojo pabėgimo planas, kuriam galutinai buvo pasirengta iki 1944 metų kovo. Bėgliai turėjo viską, ko reikėjo: civilius drabužius, asmens dokumentus ir net užtektinai pinigų. O svarbiausia - po žeme buvo iškasti trys ilgi tuneliai.

Ir štai 1944 metų kovo 26-osios naktį belaisvių stovykloje nuaidėjo aliarmo sirenos: po vakarinio patikrinimo paaiškėjo, kad be žinios dingo 76 karininkai. Tarp jų pasigesta ir R.Marcinkaus. Deja, nepraėjus nė parai tiek lietuvis, tiek dauguma kitų bėglių sučiupti vienoje geležinkelio stotyje. Paties Adolfo Hitlerio įsakymu 50 pabėgėlių buvo pasmerkti mirti. Kovo 29 dieną drauge su jais sušaudytas ir R.Marcinkus. Šiandien urna su jo palaikais ilsisi britų karių kapinėse Lenkijos Poznanės mieste.

Apie šią neįtikimą pabėgimo istoriją XX amžiaus septintąjį dešimtmetį Holivude buvo sukurtas vaidybinis filmas, turėjęs didelį pasisekimą. Gaila, bet apie lietuvį pilotą šioje kino juostoje net neužsimenama. Tačiau tikroji R.Marcinkaus istorija neliko pamiršta. Kasmet, pagerbdami lietuvio atminimą, jo kapą lanko tiek Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų veteranai, tiek jauni šios šalies lakūnai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"