TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuviška korta Kremliaus kaladėje

2015 01 30 6:00
Antrojo pasaulinio karo metais sugriauta Klaipėda. 1946 m. Fotografas Eugenijus Šiško. LCVA nuotrauka

Prieš 70 metų, 1945-ųjų sausio 28 dieną, Raudonoji armija užėmė Klaipėdą, o dar po dviejų dienų - Nidą bei kitas Kuršių nerijos gyvenvietes ir taip užbaigė mūsų šalies reokupaciją. Pirmą kartą istorijoje Klaipėda ir Vilnius atsidūrė vienoje valstybėje - butaforinėje Sovietų Lietuvoje.

Į Klaipėdą įžengę Raudonosios armijos daliniai rado ją apgriautą ir ištuštėjusią. Paskutiniai vokiečių kariai miestą paliko apie trečią valandą ryto, jame visiškai neliko ir moterų bei vaikų. Sudeginti sandėliai, išsprogdinti uosto kranai, griuvėsiais virtę Liepojos ir Biržos gatvės bei Vitės priemiestis, vis dar sproginėjančios vokiečių paliktos uždelsto veikimo minos ir nesiliaujanti Kuršių nerijoje įsitvirtinusios vermachto artilerijos ugnis - toks buvo paskutinio sovietų kariuomenės užimto Lietuvos miesto vaizdas.

Kremliaus diktatoriaus Josifo Stalino valia ir jo Vakarų sąjungininkų pritarimu uostamiestis buvo priskirtas sovietų okupuotai Lietuvai. Kas padiktavo tokį Maskvos sprendimą? Kodėl Klaipėdos krašto, kurį iki karo buvo prisijungusi Vokietija, neištiko kitos Mažosios Lietuvos dalies ir Karaliaučiaus krašto likimas? Atsakymai į šiuos klausimus - ne karo veiksmų teatro scenoje, o jos užkulisiuose.

Slaptųjų protokolų likimas

Projektuoti pokarinės Europos sienas J. Stalinas pradėjo dar 1941-ųjų pabaigoje, kai įnirtingas Raudonosios armijos pasipriešinimas, vermachto vadovybės klaidos ir prasidėjusi žiema įklampino vokiečių kariuomenę prie Maskvos, paversdama niekais Adolfo Hitlerio "žaibiško karo" planus. Kad Kremliaus diktatorius jau tuomet nujautė būsimą Vokietijos pralaimėjimą, galima spręsti iš to meto SSRS užsienio reikalų liaudies komisariato dokumentų, kuriuose atsispindi Maskvos rengimasis pasirašyti karinės ir politinės sąjungos sutartį su Didžiąja Britanija.

Iš šių dokumentų matyti, kad Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, J.Stalino planai nežadėjo jokių permainų - vienintelis Kremliaus tikslas buvo susigrąžinti visas 1940 metais užgrobtas ir aneksuotas valstybes į savo orbitą. Pripažinti ikikarines SSRS vakarines sienas - toks principinis J. Stalino reikalavimas Vakarų sąjungininkams nepasikeitė iki pat vėlyvo 1942-ųjų pavasario. Jį galima rasti ir 1941 metų gruodį sovietų parengtame minėtos SSRS ir Didžiosios Britanijos sutarties slaptojo protokolo projekte. Šio dokumento 14 punktas kalba apie tai, kad Lietuva, Latvija ir Estija įeis į Sovietų Sąjungos sudėtį ir su tokiomis sienomis, kokios buvo 1941 metų birželio 22 dieną.

Šiaip jau Klaipėdos kraštas visiškai nebūtinai turėjo būti priskirtas atkuriamai Lietuvos SSR, mat iki karo pradžios ši teritorija priklausė Reichui, kurio ateitis buvo nubrėžta kitoje slaptojo protokolo dalyje. Čia numatoma padalyti Vokietiją į keletą savarankiškų valstybių. Viena iš jų - Prūsija - turinti būti atskirta nuo Rytprūsių, kurie savo ruožtu taip pat būsią padalyti į dvi dalis, kurių viena atiteksianti Lenkijai. O šalia Lietuvos esanti Rytprūsių teritorija (dabar žinoma kaip Karaliaučiaus sritis) dvidešimčiai metų turinti būti perduota Sovietų Sąjungai kaip garantija, jog Vokietija atlygins sovietams karo metu padarytus nuostolius.

Civiliai Rytprūsių gyventojai drauge su Vokietijos kariuomene traukiasi į Vakarus. 1944 m. ruduo. / liveinternet.ru nuotrauka

Reikia prisiminti, kad minėti protokolai atsirado praėjus vos trims mėnesiams nuo to laiko, kai Sovietų Sąjunga prisijungė prie JAV prezidento Franklino Roosevelto ir Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio pasirašytos Atlanto chartijos, be kita ko, numačiusios atkurti visų iki karo egzistavusių suverenių šalių (suprask - ir Baltijos kraštų) valstybingumą. Deja, šis svarbus dokumentas, pokario metais tapęs laisvės švyturiu tūkstančiams miškuose prieš sovietus kovojusių Lietuvos vyrų, nuo pat jo pasirašymo buvo traktuojamas gana laisvai. Tai matyti kad ir iš 1942 metų kovo 12-ąja datuotos SSRS pasiuntinio Vašingtone Maksimo Litvinovo telegramos užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui, kurioje sovietų diplomatijos vadovas informuojamas apie pasiuntinio pokalbį su F. Rooseveltu.

Pasak M. Litvinovo, JAV prezidentas iš esmės neprieštaraujantis Kremliaus pageidavimams dėl vakarinių SSRS sienų, tačiau planuojamas juos įtvirtinančių slaptų protokolų pasirašymas keliąs jam tam tikrų nuogąstavimų. Viešoji JAV nuomonė tam nesanti parengta, tad Baltijos šalių klausimas gali sukelti nepageidautinų diskusijų, kuriose prezidentui bus priminta apie šių šalių apsisprendimo teisę. Vis dėlto Baltųjų rūmų šeimininkas diskretiškai pridūręs, kad neprieštarautų tokiam Maskvos ir Londono susitarimui, jei tik šis liktų slaptas nuo jo paties. Kitaip sakant, Amerikos prezidentas leido suprasti, kad tam tikromis aplinkybėmis jis esąs pasirengęs "nežinoti" apie tikruosius J. Stalino kėslus.

Vis dėlto veltis į tokį abejotiną žaidimą F. Rooseveltui neteko: po poros mėnesių J. Stalinas netikėtai pakeitė žaidimo taisykles. Maskvoje parengti du slaptojo protokolo variantai tyliai atgulė į Užsienio reikalų liaudies komisariato archyvą, o gegužės 26 dieną pasirašytoje SSRS ir Didžiosios Britanijos sutartyje neliko nė užuominos apie vakarinių SSRS sienų pripažinimą.

J. Stalinas atsitraukia ir laimi

Kas privertė užsispyrusį sovietų lyderį pakeisti ankstesnę poziciją? Ir ar atsisakymas įtvirtinti vakarines SSRS sienas tarptautine sutartimi iš tikrųjų buvo Kremliaus nuolaida Vakarams? Atidžiau pažvelgus į sutarties tekstą darosi aišku, kad padėdama parašą po sutartimi Sovietų Sąjunga nieko nepralošė. Maža to, Kremlius gavo daug didesnę laisvę tvarkytis nemažoje Europos dalyje taip, kaip jam patinka.

Sutartyje, turėjusioje galioti iki 1962 metų, abi šalys įsipareigojo teikti viena kitai karinę ir kitokią pagalbą, nesudaryti separatinės taikos su Vokietija ir nesudarinėti jokių sąjungų bei koalicijų prieš kitą sutarties šalį. "Dabar mes draugai dvidešimčiai metų", - po sutarties pasirašymo pareiškė W. Churchillis.

Ką ši draugystė reiškė iš tikrųjų, pirmieji pajuto Londone rezidavę Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių diplomatai. Rugpjūčio 6 dieną jie oficialiai sužinojo esą perkelti į vadinamąjį "sąrašą asmenų, kurie daugiau nebeįeina į diplomatinį sąrašą, bet vis dar pripažįstami Didžiosios Britanijos vyriausybės kaip asmenys, turintys tam tikrą diplomatinį statusą be nurodymo, kuriai šaliai jie atstovauja“. Tiesa, britai ir toliau nepripažino Baltijos valstybių aneksijos, o jos atstovams tvirtino, kad jų pasiuntiniai turintys "tęsti savo darbą, lyg nieko nebūtų įvykę". Vis dėlto toks Londono žingsnis rodė, kad santykiai su Maskva jam yra nepalyginti svarbesni nei J. Stalino išprievartautų trijų mažų valstybių likimas. „Anglija dabar turi didesnių gynybinių problemų, kurios visa kita nustumia į antrą eilę", - taip britų sprendimą tuomet įvertino Lietuvos pasiuntinys Londone Kazys Balutis.

Tačiau Baltijos šalių atstovų bėdos dar buvo niekis, palyginti su tuo, kaip sovietų ir britų sutarties pasekmes pajuto Londone reziduojanti egzilinė Lenkijos vyriausybė, turinti savų planų dėl būsimos savo valstybės sienos ir net galimos federacijos su Lietuva. Dar 1941-ųjų pabaigoje J. Stalinas tikino vokiečių okupuotos šalies vyriausybės vadovą Wladyslawą Sikorskį, jog Lenkijos rytinių sienų klausimą pavyks išspręsti nesunkiai, o Rytprūsiai bus perduoti Varšuvos kontrolei. Iki Teherano konferencijos tokią Kremliaus poziciją vienam F. Roosevelto patarėjui patvirtino ir sovietų pasiuntinys M. Litvinovas, tad JAV prezidentas taip pat manė, kad nerašytas susitarimas dėl Lenkijos rytinių sienų jau pasiektas. Niekas tuomet nė nenumanė, kad pasirašęs sutartį su britais J. Stalinas imsis formuoti kitą - komunistinę ir prosovietinę Lenkijos valdžią, turinčią pasitenkinti jau ne visais Rytprūsiais, o tik jų dalimi. Labai greitai egzilinė Lenkijos vyriausybė Kremliaus diktatoriui tapo nereikalinga ir Maskva nutraukė su ja diplomatinius santykius. Tuo metu tikėtis rimtos Londono paramos W. Sikorskis jau nebegalėjo, mat po 1942-ųjų sutarties Didžioji Britanija nebegalėjo pritarti Lenkijos planams, kurie prieštarauja SSRS užmačioms.

„Didysis trejetas“ – Josifas Stalinas, Franklinas Rooseveltas ir Winstonas Churchillis Teherano konferencijoje. 1943 m. gruodžio 1 d. / Wikimedia Commons nuotrauka

Sutartis su Londonu tiek sustiprino J. Stalino pozicijas, kad 1943 metų lapkričio 28 - gruodžio 1 dienomis surengtoje Teherano konferencijoje sovietų diktatorius net nebematė reikalo kelti nei Baltijos šalių, nei Lenkijos klausimo. Maža to, konferencijos dalyviams jis netikėtai pareiškė, kad Sovietų Sąjunga pageidautų po karo gauti du neužšąlančius uostus - Klaipėdą ir Karaliaučių.

Šis pareiškimas sudavė milžinišką smūgį Lenkijos egzilinės vyriausybės planams. Kas jau kas, o Karaliaučius iki tol buvo suvokiamas kaip būsimos Lenkijos valstybės dalis. Ir nors britų užsienio reikalų ministras Anthony Edenas ragino W. Churchillį padaryti viską, kad Karaliaučius būtų išsaugotas Lenkijai, nei britų premjeras, nei JAV prezidentas Maskvos apetitams nepaprieštaravo. Kaip praėjusių metų rugsėjį vykusioje tarptautinėje konferencijoje „1944 metai Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse: okupacijoms besikeičiant" teigė istorikas Česlovas Laurinavičius, visose tuometinėse Vakarų derybose su sovietais vyravo nuostata, kad Kremlius reikalauja tik to, kas kadaise priklausė Rusijos imperijai, arba to, į ką ši imperija turėjo labai realių pretenzijų. "Ir kaip tik dėl to nei JAV, nei britų diplomatija nematė didelio reikalo tokiam reikalavimui prieštarauti. Dar daugiau - kuriant strateginius planus buvo manoma, kad šios sienos - tai viskas, ko siekia J. Stalinas", - sakė istorikas.

Kremliaus šeimininko „dovana“

Kita vertus, būtent po Teherano konferencijos J. Stalinas ištraukė iš rankovės lietuvišką kortą, iki šiol figūravusią tik konfidencialiuose diplomatiniuose dokumentuose. Viename iš jų M. Litvinovas rašė, jog kalbant apie Rytprūsius reikėtų pasinaudoti lietuvišku veiksniu ir reikalauti prijungti dalį šios teritorijos prie Lietuvos. Labai greitai lietuviška nata sovietinės politikos ir propagandos chore ims skambėti vis garsiau ir garsiau. O solinės partijos šiame chore bus patikėtos Rusijoje įsitaisiusiems Sovietų Lietuvos veikėjams, tokiems kaip LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis.

Pirmieji tokios propagandos daigeliai pasirodė 1942 metų vasarą, vos pasirašius SSRS ir Didžiosios Britanijos sutartį. Sovietmečiu išleistoje knygoje "Dviejuose pasauliuose" J. Paleckis prisimena, kaip, lankydamas Kuibyševe (dabar - Samara) savo šeimą, gavo telegramą, pranešančią apie birželio 18 dieną paskirtą SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesiją. Suprantama, kad sesijoje, turėjusioje ratifikuoti šią sutartį, buvo numatytos ir "diskusijos", per kurias turėjo kalbėti vokiečių okupuotų vakarinių SSRS respublikų ir sričių atstovai. „Tarybų Lietuvos deputatai pavedė man kalbėti jų vardu, - rašo J. Paleckis. - Savo kalboje prisiminiau apie lietuvių tautos kovą prieš amžinąjį lietuvių tautos priešą - vokiškuosius grobikus, reiškiau viltį, kad ruošiantis atidaryti 1942 metais antrąjį frontą nebus delsiama ir tai padės pasiekti artimiausiu laiku pergalę prieš hitlerininkus, išvaduoti pavergtąsias tautas, tarp jų ir lietuvių tautą.“

Netrukus tokį toną pasigavo ir vienas žymiausių sovietinių propagandininkų Ilja Erenburgas, kurio rašiniuose "Pravdoje" bei "Krasnaja Zvezda" galima rasti tokių minčių: „Lietuvoje gyveno trys milijonai žmonių. Bet argi aritmetika išmatuosi širdį? Lietuviai myli savo kraštą, žaliąją girių tylą, myli gėles ir sniego pusnis, plačiąsias upes ir upokšnius. Lietuva nuo amžių kariavo su žiauriais ir nuožmiais kryžiuočiais. Kovose prieš riterius kryžiuočius Lietuva įgijo valią, sielą, istoriją.“ J. Paleckio retorikoje jau tuomet pasigirdusios gaidelės drauge su oficialiojo Kremliaus propagandininko postringavimais apie istoriją leidžia įžvelgti dviejų naujos Kremliaus propagandos krypčių užuomazgas. Vienoje, skirtoje nacių okupuotai Lietuvai, tauta raginama būti vieninga ir nedelsiant kilti į kovą su hitlerininkais, kitoje, skirtoje likusiai SSRS daliai, mėginama parodyti, kad lietuviai jau dabar aktyviai kovoja su vokiškaisiais okupantais.

Raudonosios armijos kariai mūšiuose dėl Klaipėdos. 1944 m. ruduo. / LCVA nuotrauka

Tiesa, iki pat 1944-ųjų šioje propagandoje skambėjo ne Klaipėdos, o Vilniaus tema. Tai leidžia manyti, kad iki Teherano konferencijos J. Stalinas nebuvo galutinai apsisprendęs, kam reikėtų priskirti uostamiestį ir Klaipėdos kraštą. Vis dėlto 1944-ųjų pavasarį SSRS užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas, išsikvietęs sovietinės LSSR vadovus, pasiūlė pasvarstyti, kokias Rytprūsių dalis šie norėtų prijungti prie atkuriamos sovietinės respublikos.

Spręsti šį uždavinį ėmėsi speciali komisija, kurią sudarė rašytojas Antanas Venclova, kraštotyrininkas Povilas Pakarklis, istorikas Juozas Žiugžda, LSSR vyriausybės nuolatinis atstovas prie SSRS liaudies komisarų tarybos Juozas Vaišnoras ir dar keli Maskvoje rezidavę sovietinės Lietuvos veikėjai. Leningrado kalbininko Boriso Larino parengta komisija pateikė LSSR vyriausybei pasiūlymą prijungti prie Lietuvos maždaug 60 kilometrų į šiaurės rytus nuo Karaliaučiaus esančią teritoriją su Tilže, Ragaine, Įsrutimi, Gumbine ir Tolminkiemiu, kur dar gyveno lietuviai ir lietuvininkai. Aprobavusi šiuos pasiūlymus, LSSR vadovybė įteikė juos V. Molotovui. Tačiau tuo viskas ir baigėsi: J. Stalinas apie V. Molotovo perduotus siūlymus niekur niekuomet neužsiminė. Kita vertus, Lietuvos komunistai tokios J. Stalino "dovanos" nelabai ir norėjo. "Per daug lįsti į suvokietintas žemes, žinoma, neverta - bus tik vargo daugiau ir pykčio su kaimynais vokiečiais", - tokį įrašą galima rasti sovietinės Lietuvos veikėjo Romo Šarmaičio dienoraštyje. Šiaip ar taip, nuo to laiko buvo kalbama tik apie pačią Klaipėdą ir aplinkinius rajonus.

1944-ųjų balandį LSSR komunistų partijos oficioze "Tiesoje" pasirodė didelis Klaipėdai skirtas straipsnis, kurį pasirašė pats J. Paleckis. Straipsnyje kalbama apie miesto istoriją, pabrėžiamas Klaipėdos krašto lietuviškumas, primenama, kaip per 1923 metų sukilimą lietuviai atsiėmė savo uostamiestį iš jį valdžiusių Antantės paskirtų prancūzų ir kaip vėliau, 1939-aisiais, Klaipėdą ir jos kraštą vėl užgrobė hitlerininkai. Straipsnis baigiamas mintimi, jog lietuvių tautos interesai turi būti apginti, o teisėtos Lietuvos sienos - atstatytos. Suprantama, kad tokie teiginiai negalėjo būti J. Paleckio saviveikla - jų pasirodymas “Tiesoje" reiškė, jog Klaipėdos klausimas galutinai išspręstas.

„Tautiška giesmė“ iš okupantų ruporų

Tuo metu Raudonoji armija dar tik artėjo prie Lietuvos. Šalies šiaurės rytų sieną generolo Ivano Bagramiano vadovaujamo I Pabaltijo fronto daliniai peržengė 1944 metų liepos 4 dieną ir po kelių dienų užėmė Švenčionis ir Uteną. Tuo pat metu, liepos 7-ąją, generolo Ivano Černiachovskio III Baltarusijos fronto pajėgos užėmė Nemenčinę ir Naująją Vilnią, visiškai priartėdamos prie Lietuvos sostinės.

Kaip tik tuo metu Lietuvai skirtos propagandos tonas ir retorika ėmė neatpažįstamai keistis. Įprastą "Tiesos" šūkį "Visų šalių proletarai, vienykitės!" pakeitė šūkis "Visi į kovą su hitlerininkais!“. Iš straipsnių ir Lietuvai transliuojamų radijo laidų dingo tokios sąvokos kaip "lietuvių liaudis", nekalbant jau apie užuominas į klaisų kovą ar proletariatą. Užtat visur garsiai skambėjo tokios frazės kaip "lietuvių tauta", "tautos interesai" ir net "Lietuvos nepriklausomybė". Maža to, liepos mėnesį, vykstant mūšiams dėl Vilniaus, per Maskvoje įkurdintą sovietinės Lietuvos radiją skambėjo ne "Internacionalas", o V. Kudirkos "Tautiška giesmė". Visa tai turėjo sudaryti įspūdį, kad šį kartą į Lietuvą sugrįžta kitokie bolševikai, tad Raudonąją armiją reikėtų pasitikti jei ne su entuziazmu, tai bent jau neutraliai. Tačiau sovietinių okupantų propaganda ir jų peršama Lietuvos valstybingumo butaforija lietuvių nesužavėjo - jau tą pačią vasarą miškuose ėmė organizuotis pirmieji ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo židiniai.

Daugiausia tokių židinių formavosi sovietų dar neužimtoje Žemaitijoje, kur buvo susitelkę tūkstančiai gerai parengtų ir neblogai ginkluotų Lietuvos laisvės armijos (LLA) kovotojų. Tiesa, nelygios jėgos LLA kovotojams neleido stoti į atvirus mūšius su Raudonosios armijos divizijomis, spalio pradžioje pradėjusiomis puolimą Klaipėdos kryptimi. Spalio 11-ąją I Pabaltijo fronto daliniai po šešias dienas trukusių mūšių pasiekė Kuršą ir taip išstūmė vokiečius iš Žemaitijos, o III Baltarusijos fronto 39-oji armija užėmė Tauragę. Būtent tą dieną Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus sulaukė J. Stalino skambučio.

J. Paleckis prisiminimų knygoje "Dviejuose pasauliuose" Lietuvos komunistų vadovo ir jo šeimininko pokalbį prisimena taip:

„Spalio 10 dienos vakare A. Sniečkui iš Kremliaus paskambino J. Stalinas.

- Kaip lietuvių kalba vadinamas Memelis? - paklausė jis.

- Tai Klaipėdos miestas, - atsakė Sniečkus.

- Taigi, ruoškitės iškelti Klaipėdoje Lietuvos vėliavą ir priimkit mano sveikinimą, - pranešė Stalinas. (...) Šiuos Stalino žodžius apie Lietuvos vėliavą galima buvo suprasti simboliškai. Tai reiškė, kad Klaipėda ir Klaipėdos sritis vėl grįš į Lietuvos sudėtį.“

LSSR AT pirmininkas Justas Paleckis, LKP CK I sekretorius Antanas Sniečkus, divizijos vadas Vladas Karvelis, divizijos vado pavaduotojas Jonas Macijauskas pas 16-osios lietuviškosios divizijos, dalyvavusios mūšiuose dėl Klaipėdos, karius. Balachna, Rusija, 1943 m. kovo mėn. / LCVA nuotrauka

Išgirdęs tokią žinią, A. Sniečkus tuoj pat sušaukė LKP CK biuro posėdį, kuriame nutarta skubiai pasiūti sovietinės Lietuvos vėliavą (tuomet tai buvo raudonas audeklas su pjautuvu ir kūjų bei užrašu "Lietuvos TSR") ir įduoti ją būsimam Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Viktorui Bergui. Tą pačią dieną V. Bergas išvyko į pafrontę, mat buvo tikimasi, jog uostamiestis bus užimtas po kelių dienų. Tačiau nutiko kitaip.

Nepamirštos pretenzijos

Tvirtove paverstos Klaipėdos įgula, net ir atkirsta nuo pagrindinių vermachto pajėgų, sugebėjo išsilaikyti mieste net 155 dienas. Maža to, 1945 metų sausio 10-ąją Klaipėdą gynę vokiečių daliniai pamėgino pereiti į kontrpuolimą ir susijungti su Kuršo grupuote. Puolimui nepavykus, sausio 21 dieną pasirengta miesto evakuacijai. Dar po penkių dienų Raudonosios armijos I Pabaltijo fronto daliniai pradėjo generalinį miesto puolimą. Po dvi dienas trukusių įnirtingų mūšių miesto prieigose ir uosto ruože, sausio 28-osios paryčiais iš Klaipėdos pasitraukė paskutiniai vermachto 28-ojo pėstininkų ir 40-ojo tankų korpuso kariai. Kovose dėl Klaipėdos praradusi 24 tūkst. kovotojų, Raudonoji armija įžengė į smarkiai suniokotą ir ištuštėjusį miestą.

Dar po dviejų dienų, raudonarmiečiams išstūmus vokiečius iš Nidos, Lietuvos reokupacija buvo baigta. Pusę metų trukusios kovos Lietuvoje J. Stalinui kainavo šimtą tūkstančių raudonarmiečių gyvybių. Tarp jų buvo ir keli tūkstančiai į svetimo karo mėsmalę įmestų lietuvių, nespėjusių ar negalėjusių pasitraukti į miškus ir taip išsigelbėti nuo prievartinės mobilizacijos.

"Išvadavus Klaipėdą, pirmą kartą po 700 metų buvo suvienytos lietuvių žemės su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda. Šis sujungimas įvyko Tarybų Lietuvoje su broliška tarybinių tautų pagalba“ - prisiminimuose džiūgavo J. Paleckis. Be abejo, Kremliaus statytinis neužsiminė, kad tokia J. Stalino "dovana" įtvirtino Klaipėdos krašto priklausomybę Sovietų Sąjungai, ko nepasakysi apie Karaliaučiaus kraštą, laikinai, iki taip ir neįvykusios taikos konferencijos, perduotą administruoti sovietams. Kita vertus, tokia įvykių eiga išgelbėjo Klaipėdą ir jos krašto gyventojus nuo siaubingo kitos Mažosios Lietuvos dalies ir Karaliaučiaus krašto likimo. Šią žemę sovietai vienareikšmiškai laikė Vokietijos teritorija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

„Žudykite, žudykite, juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi - ir gyvieji, ir negyvi... Žudykite šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai“ , - klykė vienas to meto atsišaukimas, netrukus radęs atgarsį ir oficialiose Raudonosios armijos vadovybės direktyvose. Ir tikrai - Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose nebuvo nė vienos gyvenvietės, kurioje sovietai nebūtų masiškai žudę, kankinę ir prievartavę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Ką jau kalbėti apie 1945 metų balandžio 9 dieną kapituliavusį Karaliaučių, kurį sovietų karinė vadovybė 6 dienoms atidavė savo kareivių ir karininkų savivalei.

Šiuo atžvilgiu Lietuva, be abejo, išlošė. Tačiau labiausiai visoje šioje istorijoje išlošė J. Stalinas, tiek Teherane, tiek vėliau Potsdame iš savo sąjungininkų išplėšęs du neužšąlančius Baltijos uostus. O tai, kad vienas jų buvo priskirtas Lietuvai, liudija, jog apdairus diktatorius nenorėjo viso grobio susikrauti į vieną krepšį. Šiaip ar taip, Karaliaučiaus krašto likimas ilgą laiką taip ir liko neapibrėžtas, ir niekas negalėjo pasakyti, ar jo kada nors neteks sugrąžinti Vokietijai. Tuo metu sovietinei Lietuvai priskirta Klaipėda atrodė kaip nepalyginamai saugesnė "investicija".

Maža to, šios istorijos atgarsiai gyvi ir šiandien, mat esant bet kokiai dingsčiai sovietinė, o vėliau rusiška propaganda ir įtakingi politikai nepraleido ir nepraleidžia progos priminti apie geradarį J. Staliną, grąžinusį mums mūsų sostinę ir mūsų uostą, kuriuos, reikalui esant, galima ir atsiimti. Tokias natas iš įvairių tribūnų girdėjome 1990-aisiais, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Nenutyla jos ir šiandien, kai Vladimiro Putino Rusija mėgina kurti tik jai vienai suprantamą "rusų pasaulį", smurtu grobdama vis naujas kaimynų žemes.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"