TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuviška politinė mintis – nuo S. Daukanto iki Sąjūdžio

2015 12 21 14:00
Dr. J. Dementavičius.  Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Kodėl lietuviai apie politiką galvoja taip, kaip galvoja? Bandymas atsakyti į šį klausimą – dr. Justino Dementavičiaus monografijoje „Tarp ūkininko ir piliečio: modernėjančios Lietuvos politinės minties istorija“.

Pažintis su knyga prasideda nuo pavadinimo. Po to – pirmasis viršelis, kurį puošia Šarūno Saukos paveikslas Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Pasak knygos autoriaus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriaus, jame pavaizduoti intelektualai jį įkvėpė savo mintimis apie politiką.

Žvilgsnis į kitą pusę – ketvirtą knygos viršelį, kuriame rašoma, kad monografija nagrinėjama modernios politinės minties raida nuo XIX a. iki XX a. pabaigos, analizuojamos nuostatos, kuriomis remiantis buvo kuriama mūsų valstybė.

Gruodžio viduryje vyko šios knygos, kurią, persakant autoriaus žodžius, parašyti gali ryžtis tik labai jaunas akademikas ar garbus profesorius, pristatymas. Renginys vyko Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje. XX a. pradžioje J. Šlapelis sudarė ir išleido „Savų ir nesuprantamų žodžių žodynėlį“, kuris, kaip pasakojo J. Dementavičius, yra tipiškas lietuvių tapimo piliečiais eigos pavyzdys. Ji nebuvo paprasta, teigia mokslininkas, mat reikėjo išmokti kalbėti ir mąstyti politiškai. Jei Šlapelis savo žodyne aiškino ir politinius žodžius, vadinasi, lietuviai tokių sąvokų neturėjo, jas reikėjo sukurti ir perimti.

Tačiau mokymosi politiškai kalbėti pradžia – Simono Daukanto istorijose. Jis bene pirmasis ėmėsi kryptingai kurti lietuviškas politines sąvokas. Sekdamas savo laiko Europos teoretikais – Johannu Gottfriedu Herderiu, Adamu Smithu, Giambattista Vico, jis plėtojo savotišką politinės bendruomenės sampratą, formavo politinį pasaulėvaizdį. Taigi su S. Daukantu Lietuvoje pradėjo vystytis moderni politinė mintis, kur ūkininkas suvoktas kaip svarbiausias politinis subjektas. Šiandien politikos centre – pilietis. Iš čia ir knygos pavadinimas.

Daugiau nei veiksmai

„Man rūpėjo parodyti prasmes, kurios buvo kuriamos, naudojamos, kalbant apie politiką. [...] Daug dėmesio skiriame įvykiams, veiksmams, retai už jų matome mąstančius ir prasmes kuriančius žmones“, – monografijos pristatymo metu kalbėjo autorius. Viena iš jo intencijų rašant buvo suprasminti istoriją ir politiką.

Renginyje dalyvavęs Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys pripažino, kad politinė mintis negali būti rekonstruojama remiantis vien politiniu veiksmu. Jis pasakojo supratęs, kad politinės minties istorija buvo neparašyta, mat istorikų išnagrinėti tautinio atgimimo veiksmai bei jų prielaidos formavosi jau tam tikro mąstymo aplinkoje. „Paaiškėjo, kad tik dabar pradedame XIX-XX a. politinės minties rekonstrukciją bei aiškinimąsi. [...] Ši knyga inspiruoja tolesnį darbą“, – teigė jis.

Kita vertus, lietuviškoji politinė mintis neturėtų būti prilyginta politinei filosofijai. Monografijoje teigiama, kad lietuviai pirmiau ideologai ir praktikai nei filosofai, retai kada siekę sukurti išbaigtas politinio galvojimo sistemas, dažniau – pagrįsti savo ideologinius įsitikinimus. Jų politinį mąstymą autorius užčiuopia partinėse programose, korespondencijoje, politinėje publicistikoje.

Ekonomistinis galvojimas senesnis už sovietmetį

J. Dementavičiui savo pirmąja monografija rūpėjo dekonstruoti ir kai kuriuos vyraujančius mitus. Pavyzdžiui, kad Lietuvos politinė mintis yra „parapiška“. „Viena vertus, nuolatos gyvename dabartimi, užmirštame lyginti ją su istorija, tad netenkame įdomių įžvalgų. Kita vertus, kalbame, kad Lietuvos politinis galvojimas yra vien tik lietuviškas. Bandžiau parodyti lietuvius kaip europiečius. Net tais atvejais, kai jie pristatomi kaip tautininkai, barbarai, atsilikę, jie vis tiek europiečiai, nes ne tik atkartoja tai, kas vyksta Vakarų Europoje, bet ir remiasi Vakarų Europos intelektualais“, – aiškina jis.

Šiandienėje Lietuvoje dažnai linkstama mąsčiusius politiškai ir veikusius politikoje skirstyti į „blogiečius“ ir „geriečius“ arba redukuoti politinio mąstymo įtampas į tokias dichotomijas kaip tautiška-antitautiška, kairė-dešinė, katalikiška-pasaulietiška. Štai ką sako knygos autorius, pagrįsdamas mintį, kad lietuvių politinis galvojimas yra įvairiopas: „Lengva nueiti į manichėjiškus pasakojimus – vieni kuria valstybę ar demokratiją, o kiti ne – ir taip suskirstyti visą Lietuvos istoriją. Mano galva, kiekvienas veikęs istoriją kažką kūrė. Bet ta kūryba reiškėsi skirtingai. Tas pats asmuo galėjo būti ir valstybiškas, savaip demokratiškas, ir net pasisakyti už autoritarizmą tuo pačiu metu“.

Dar vienas J. Dementavičiaus griaunamas mitas – dabartinio požiūrio į politiką per ekonomikos prizmę aiškinimas kaip sovietinio relikto: „Modernus ekonomistinis galvojimas prasideda kur kas seniau. Jau S. Daukanto idėjose galima rasti reminiscencijų į ekonomistiškai pateikiamas politines koncepcijas. Jos vienaip ar kitaip perduodamos vėlesniems intelektualams, kurie plėtoja tai, kas buvo lietuvių kairioji ideologija. Vėliau ji koegzistuoja kartu su sovietine ideologija. Tai, kad esame linkę mąstyti ekonomistiškai, yra natūralu. Galima būti ne sovietiniu, kritikuoti sovietmetį ir tuo pat metu išlikti labai giliai ekonomistiniu žmogumi“.

Kuriant tradiciją

Kiekviena karta Vakaruose iš naujo perskaito Platoną, Makiavelį, Hobsą, tad mes turėtume nenustoti vis iš naujo skaityti S. Daukantą, renginio metu kalbėjo profesorius Alvydas Jokubaitis. O docentė Inga Vinogradnaitė J. Dementavičiaus darbą apibūdino kaip monografijų, kurių neparašė Daukantas, Šliūpas ir kiti, apmatų rašymą.

„Rašyti apie tai, ką mąstė praeities autoriai iš esmės reiškia kurti politinės minties tradiciją. Ne ją atrasti, o kurti. [...] Tradicijos turime tiek, kiek aktyviai norime jos turėti, kiek ją skaitome kaip turinčią ką pasakyti, atsakančią į mums svarbius klausimus, o ne kaip egzotiškus, keistuolių parašytus tekstus“, – kalbėjo I. Vinogradnaitė. Mokslininkė įsitikinusi, kad mūsų santykis su tradicija neturėtų būti nei pernelyg garbinantis, manant, kad į visus mums rūpimus klausimus ten atsakoma, nei pernelyg nuvertinantis, kai nesitiki jokių atsakymų.

Prof. A. Jokubaitis, dr. J. Dementavičius, doc. I. Vinogradnaitė.

Pasak jos, monografijoje užmegztas pokalbis su tradicija, parodant, kad praeityje keltas klausimas, kurį keliame ir šiandien – kam tarnauja politika? Ar tik ūkiškam, ekonomiškam žmogui? O gal visgi galima pajungti politiką dvasiniams tikslams, gal tai daugiau nei ūkio tvarkymas? Vien dėl šio klausimo, kaip teigia I. Vinogradnaitė, verta kalbėtis su tradicija, ir grįžti, pavyzdžiui, prie pirmeivių, tarpukario autorių.

Ne garbinti, o įsiklausyti

Politinis mąstymas – ne vien diskusija apie tautą ar nepriklausomybę, bet ir apie laisvę, demokratiją, autoritarizmą, žmogaus bei piliečio sampratas. Esama bent keturių tokio mąstymo tradicijų. Monografijos įvade autorius prisipažįsta, kad „skaityti katalikiškosios politinės minties mintytojai bendrame kontekste kaip teoretikai pasirodė išties didingi; legalistinė (ar jei norima, liberali) tradicija pasirodė sausoka ir, deja, dėl gana suprantamų priežasčių neišbaigta; tautininkiška ir kairioji – perdėm doktriniškos“. Priskirkime tradicijoms po kelis vardus: katalikai – Stasys Šalkauskis, Vaižgantas, Antanas Maceina, Stasys Yla, tautininkai – Antanas Smetona, Izidorius Tamošaitis, Vladas Juodeika, Juozas Tomkus, liberalai – Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Jonas Vileišis, Mykolas Romeris, kairieji – Zigmas Aleksa-Angarietis, Albinas Lozuraitis, Justinas Karosas.

Pasak knygos autoriaus, šiuo metu pagarbą šiuolaikinę Lietuvą kūrusiems žmonėms pakeitė garbinimas, ne atskleidžiantis jų idėjas, o apgaubiantis migla. Pavyzdys – prieš keletą metų kilę ginčus dėl Jono Basanavičiaus politinių projektų, išėjus dr. Nerijos Putinaitės knygai „Šiaurės Atėnų tremtiniai“. Nesvarstytos jo idėjos apie Lietuvos savivoką, o pulta į atlapus dėl teiginių apie tautos patriarcho asmenybę ar jo vaidmenį Lietuvos kūrime. Tai, kaip teigia J. Dementavičius, rodo, kad į lietuviškas politines idėjas vis dar žiūrima atsainiai, nors asmenys keliami aukštai ant pjedestalo. Tiesa, egzistuoja ir kitas kraštutinumas – kai kurie lietuvių mąstytojai apskritai atmetami dėl ideologinių priežasčių, juos tiesiog įvardijant „fašistais, komunistais ar liberalais“.

„Politinė mintis yra mirusi, kai ji tik kaip užkeikimus kartoja autoritetų išsakytas idėjas“, – sako mokslininkas. Pasak jo, gyva tradicija yra apmąstoma. Dar daugiau – norint sukurti kažką naujo, būtina žinoti konkrečius mąstytojus, įsiklausyti į jų idėjas, išsiaiškinti ryšį su politiniais procesais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"