TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Lietuviško kaimo sutemos

2009 05 22 0:00
Raudonoji gurguolė. Kolektyvinis priverstinis žemės ūkio produktų pristatymas valstybei. 1947 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

1947 metų gegužės 21 dieną Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas (CK) priėmė slaptą nutarimą, kurio pasekmes jaučiame iki šiol.

Praėjus trejiems metams po karo, okupantai pagaliau ryžosi sugriauti dešimtmečiais nusistovėjusį lietuvių gyvenimo būdą bei šalies ekonominę sanklodą ir suvaryti kaimą į sovietų pavyzdžiu sukurtus kolūkius. Kad šis planas būtų įgyvendintas, Kremliui ir jo statytiniams teko griebtis ne tik ekonominio spaudimo ir kaimo žmonių bauginimo, bet ir žiaurių represijų. Tad neatsitiktinai lygiai po metų, 1948-ųjų gegužės 22 dieną, sovietai pradėjo didžiausią pokario metais trėmimų operaciją "Vesna".

Galimas dalykas, kad prievartinis kolūkių steigimas būtų prasidėjęs bent porą metų anksčiau, jei ne pirmieji masiniai prieškariniai trėmimai ir rekrūtų gaudymas į sovietų kariuomenę 1944-aisiais, sukėlęs iš pradžių spontanišką, o vėliau ir gerai organizuotą ginkluotą pasipriešinimą sugrįžusiems sovietų okupantams. Matyt, nenorėdama pilti žibalo į besiplieskiančią partizaninio karo ugnį, sovietinė vadovybė nutarė kiek palūkėti ir per tą laiką susikurti sau atramą Lietuvos kaime, ligi šiol akivaizdžiai rėmusiame nepriklausomybės gynėjus. Tam turėjo padėti dar 1940 metais sovietų valdžios pradėta žemės reforma, kuria tikėtasi supriešinti ir sukiršinti kaimo žmones. Tačiau toks planas lauktų rezultatų nedavė.

Kolūkis - baisiau už tremtį

Vos prasiritus frontui, 1944 metais LSSR Aukščiausioji Taryba priima įstatymą "Dėl vokiečių okupacijos padarinių Lietuvos TSR likvidavimo". Formalus šio įstatymo tikslas - tęsti 1940 metais pradėtą žemės reformą, tačiau iš tiesų tai buvo žemės nusavinimas, kur kas didesnis nei pirmaisiais okupacijos metais. Iš viso iki 1948 metų rudens valstybė "priglobė" 1,6 mln. ha žemės - pustrečio karto daugiau nei 1940-aisiais. Valstybės žinion perėjo ne tik be šeimininkų likę, bet ir iš ūkininkų atimti plotai. Vadinamiesiems buožėms tuo metu buvo palikta po 25-30 ha, o "aktyviems hitlerinių okupantų talkininkams" - vos po 5 ha žemės. Nusavinta žemė turėjo atitekti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, tačiau, didelei sovietų valdžios nuostabai, jos nelabai kas norėjo - apie 400 ha žemės taip ir liko neišskirstyta.

Tam buvo mažiausiai dvi priežastys: visų pirma didelio entuziazmo nekėlė kalbos apie tai, kad netrukus visi, šiaip ar taip, bus suvaryti į kolūkius. Be to, imti buvusią kaimynų - partizanų ar tremtinių žemę dažnai buvo tolygu mirties nuosprendžiui - kaimo vietoves kontroliuojantys rezistentai tokių dalykų paprastai neatleisdavo. Tad dalis iš nužudytų, nukenktų ar ištremtų žmonių atimtos žemės buvo kone įbrukta miestelių stribams ir sovietinių įstaigų tarnautojams, kurie jos dirbti neturėjo jokio noro. Taip kadaise gražūs ir tvarkingi laukai pamažu ėmė virsti usnynais ir dirvonais.

Galiausiai, kiek apsilpus ginkluotam pasipriešinimui, Maskva nutarė daugiau nebedelsti ir imtis įgyvendinti savo planus. 1947 metų gegužės 21 dieną VKP(b) CK priėmė slaptą nutarimą "Dėl kolūkių steigimo Baltijos respublikose". Kuo greičiau suvaryti kaimo žmones į kolūkius - toks buvo svarbiausias uždavinys, kurį Kremliaus lyderiai iškėlė vietos valdžiai. Įdomu pastebėti, kad net sovietinės Lietuvos vadovybė, ligi šiol klusniai vykdžiusi visus okupantų nurodymus, iš pradžių mėgino tokiems Maskvos planams pasipriešinti. Lietuvos kompartijos vadovas Antanas Sniečkus puikiai suprato, kad perkeltas į Lietuvą rusiškas modelis čia ne tik neveiks, bet ir galutinai sužlugdys ir taip sparčiai smunkantį respublikos žemės ūkį. Jis negalėjo nežinoti ir to, kad, skirtingai nei Rusijoje, vienkiemiuose gyvenantys Lietuvos valstiečiai taip paprastai nepraras nei savininko jausmo, nei įsišaknijusio lietuviško individualizmo, juolab kad visi jie puikiai žinojo apie gyvenimą sovietų kolūkiuose.

"Draugas Sniečkau, jūs galite ginčytis su žmona. CK nutarimai ne svarstomi, o vykdomi." Tai buvo vienintelis SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo atsakymas į nedrąsius Lietuvos komunistų lyderio mėginimus įtikinti Maskvą neforsuoti kolektyvizacijos Lietuvoje. Nebeliko nieko kita, kaip tik paklusti: Lietuvos Ministrų Taryba priversta priimti nutarimą "Dėl kolektyvinių ūkių organizavimo respublikoje".

Tačiau kaip šį nutarimą įgyvendinti, jei savanoriškai atsisakyti nors ir nedidelio savo turto ir sumesti jį į bendrą katilą niekas nesiveržia? Tai liudija ir faktas, kad pirmaisiais kolektyvizacijos metais valdžiai šiaip taip pavyko suorganizuoti vos 20 kolūkių. Tokia padėtis Maskvos aiškiai netenkino, tad sovietų Lietuvos valdžia, mėgindama "paprotinti" kaimo žmonės, nuo įtikinėjimų ir agitacijos perėjo prie ekonominio spaudimo. Dėl to ypač kentėjo labiau prakutusieji. Jau 1947 metų rudenį pradedami sudarinėti vadinamieji buožių sąrašai. Į juos LKP CK nutarimu pateko visi ūkininkai, naudojantys samdomąjį darbą, turintys kuliamąją, traktorių ar kitą žemės ūkio mašiną, malūną, lentpjūvę, nuomojantys kaimynams gyvulius, skolinantys sėklai grūdus ar kokius nors padargus. "Buožes" visų pirma užgriuvo sunki finansinė našta: jiems buvo įvesti ir nuolat augo progresiniai mokesčiai už naudojimąsi žeme, buvo didinamos ir vadinamosios pyliavos - produkcija, kurią neatlygintinai reikėjo atiduoti valstybei. Kitas valstiečių smaugimo įrankis buvo produkcijos supirkimo kainos - po 1947 metais įvykdytos pinigų reformos jos krito nuo 4 iki 10 kartų, o mokesčiai iki 1950 metų padidėjo net 5 kartus.

Tokių mokesčių našta tapo nepakeliama ne tik "buožėms", bet ir kitiems ūkininkams, kuriuos sovietų valdžia buvo priskyrusi prie vadinamųjų darbo valstiečių. 1949 metais pastarieji įstengė sumokėti vos pusę nustatyto žemės mokesčio. Prasiskolinusiųjų ūkiai būdavo nedelsiant aprašomi, o jų šeimininkams tekdavo atsisveikinti su gyvuliais, grūdais, kitu užvargtu turtu, kai kurie iš jų net atsidurdavo kalėjime. Ypač negailestingai buvo elgiamasi su "buožėmis": įstatymas leido atimti iš jų viską, išskyrus namą, vieną gyvulį ar įrankį ir asmeninius daiktus. Nors formaliai ūkininkui buvo privaloma palikti išgyventi būtiną minimumą: sėklas, plūgą, akėčias, arklį, karvę ir kiaulę, o iš asmeninių daiktų - kostiumą, paltą, kepurę, vieną porą batų ir kailinius, šių reikalavimų paprastai niekas nevykdė. "Buožėms įstatymai negalioja" - dažnai kartodavo vietos valdžios aktyvistai, palikdami ūkininką pliką ir basą.

"Likviduoti kaip klasę"

Kitas būdas paskatinti kolūkinį entuziazmą buvo šantažas ir bauginimai. "Gyventojams taip ir paaiškinkite, kad jeigu kas nevykdys valsčiaus vykdomojo komiteto nurodymų arba nepanorės stoti į kolūkį, tai tuos valstiečius iškelsime į Sibirą", - instruktuodamas apylinkių pirmininkus nurodė Šakių apskrities Barzdų valsčiaus vykdomojo komiteto vadovas Juozas Vaičiūnas. Kad tokie grasinimai skambėjo ne tik minėtame valsčiuje, liudija ir laiškas A.Sniečkui, kurį 1949 metų sausio 27 dieną pasirašė grupė Kėdainių apskrities Šėtos valsčiaus Stašaičių kaimo gyventojų. Laiške skundžiamasi, kad valsčiaus aktyvistai privertė juos pasirašyti pareiškimus dėl kolūkio organizavimo, priešingu atveju grasindami pasodinti į kalėjimą ar išvežti į Sibirą. Atsakymai į panašius nusiskundimus, pasak sparnuotos frazės, ateidavo apsiavę kerziniais batais. Tačiau, prieš imantis plataus masto represijų, pagal visas sovietų politinio teatro taisykles reikėjo organizuoti "darbo žmonių reikalavimus" imtis priemonių prieš šviesaus rytojaus priešininkus.

Pirmuoju ženklu, jog virš Lietuvos kaimo vėl tvenkiasi debesys, tapo 1948 metų gruodžio 21-23 dienomis Vilniuje valdžios sušauktas pirmasis Sovietų Lietuvos kolūkiečių suvažiavimas. Jame kai kurie specialiai parinkti kolūkių vadovai ragino imtis "griežtesnių priemonių kovai su buožėmis ir buržuaziniais nacionalistais", o vieno Šakių apskrities Sintautų valsčiaus kolūkio pirmininkas netgi paragino "parašyti laišką draugui Stalinui, kad visi buožės būtų likviduoti kaip klasė".

Ruoštis "likvidavimui" pradėta maždaug po keturių mėnesių. Balandžio 3 dieną Maskvoje patvirtinama SSRS MGB vyriausiosios transporto valdybos viršininko pulkininko Michailo Benesono parengta kraupi aritmetika. Skaičiavimuose nurodoma, kad būsimiems trėmimams iš Lietuvos teritorijos prireiksią 1500 vagonų, kurių kiekviename turi tilpti po 24 žmones, vadinasi, pasirengta išvežti 36 tūkst. žmonių. Gegužės 18 dieną LSSR Ministrų Taryba ir LKP CK priėmė visiškai slaptą nutarimą Nr. 60 "Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu" ir dvylikos punktų instrukciją trėmimų vykdytojams. Pirmą kartą į tremtinių sąrašus formaliai traukiami ne tik rezistentai, jų rėmėjai ar šeimų nariai, bet ir į kolūkius stoti nepanorėję paprasti kaimo ūkininkai. Maždaug po mėnesio prasidėjo įvykiai, kurie įėjo į istoriją kaip didžiausia pokario trėmimų operacija "Vesna".

"Gegužės 22 dieną, apie 4 valandą ryto išgirdau beldžiantis į duris. Kaimynas Jonas Vaiginas prašė, kad atidaryčiau duris - jis turįs man kažką svarbaus pranešti. Pravėriau duris ir apstulbau iš išgąsčio. Už jo nugaros stovėjo visas būrys ginkluotų kareivių, koks trisdešimt. Kieme - paruoštas kulkosvaidis. Būrio karininkas, pastūmęs mane į šalį, įsiveržė vidun ir pareikalavo mano paso ir pieno pristatymo kortelės. Pažiūrėjęs į tuos popierius, išsitraukė iš kišenės raštą ir monotonišku balsu perskaitė, kad vyriausybė yra nutarusi ištremti mane iš Lietuvos į kitą sovietinę valstybę už kenkimą Sovietų Sąjungai. Paklausus, kuo aš galėjau pakenkti, atsakė, jog į tai bus atsakyta vėliau." Taip 1948 metų didžiuosius trėmimus prisimena Biržų apskrities Suosto kaimo valstietė Barbora Armonienė.

Apie tai, kiek žmonių buvo ištremta per liūdnai pagarsėjusią operaciją "Vesna", būta įvairių versijų. Išeivijos istorikai yra minėję įvairius skaičius - nuo 40 iki 105 tūkstančių. Vis dėlto šiandien remiantis archyviniais šaltiniais galima tvirtinti, kad į tremtinų žmonių sąrašus buvo įtraukta 56 718 asmenų. Trėmimų organizatorių pranešime Maskvai ir SSRS MGB 2-osios valdybos ataskaitoje teigiama, kad gegužės 22-23 dienomis į Buriatijos-Mongolijos ASSR buvo išvežtos 11 345 šeimos, arba 39 766 žmonės.

Atrodo, kad toks didelis trėmimo operacijos mastas leido sovietinės Lietuvos valdžiai bent iš dalies pasiekti savo tikslų ir "įtikinti" dalį ūkininkų nebesipriešinti kolektyvizacijai. Iš karto po šių trėmimų valsčiuose ir apylinkėse buvo rengiami valstiečių susirinkimai, kuriuose aiškinta, kodėl vežami "buožės", ir agituojama stoti į kolūkius. 1948 metų birželį A.Sniečkus pranešime VKP(b) CK sekretoriui Andrejui Ždanovui jau rašo: "Po operacijos respublikoje dar labiau padidėjo darbo žmonių gamybinis ir politinis aktyvumas. Valstiečiai pradėjo aktyviau dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime, aktyviau ir drąsiau kalbėti susirinkimuose ir reikšti savo nuomonę, stoja į žemės ūkio kooperatyvus, teikia pareiškimus, kuriuose prašo steigti kolūkius." Tai, kad nauja trėmimų banga įbaugino žmones ir privertė juos paklusti primetamai tvarkai, liudija ir skaičiai. 1948 metų balandžio 1 dieną Lietuvoje buvo vos 75, o liepos pirmąją, iš karto po trėmimų, - jau 227 kolūkiai. Kolūkiečių per tris mėnesius padaugėjo 3,4 karto. Kad trėmimai bei represijos tuo metu buvo vienintelis "argumentas", skatinęs kolūkių kūrimąsi, liudija ir faktas, jog panaši situacija pasikartojo ir po 1949 metų kovą įvykdytos antrosios trėmimų operacijos "Priboj". Tuomet per trumpą laiką kolūkių skaičius išaugo nuo 1130 iki 3079.

Šiaip ar taip, 1951 metų sausio pradžioje į 4471 kolūkį buvo suvaryta daugiau nei 89 proc. visų ūkių. Matyt, norėdama kuo greičiau užbaigti prievartinę kolektyvizaciją, valdžia ėmėsi dar vienos represijų bangos: 1951 metų rudenį buvo surengta trečioji didelė pokario trėmimų operacija "Osen". Šį kartą ji buvo nukreipta vien prieš kolektyvizacijos vajui nepasidavusius ūkininkus. Dabar tremiamųjų sąrašus sudarinėjo nebe MGB padaliniai, o vietinė administracija ir partijos komitetai. "Savieji" buvo negailestingi - 4215 šeimų, arba 14 950 žmonių, atsidūrė "buožių" gretose, nors pusė jų jau buvo spėję įstoti į kolūkius. Visiškai netikusiems į "buožes" buvo priklijuotos "buožių pakalikų" etiketės. Spalio 2-3 dienomis paskutiniam dideliam trėmimui vykdyti buvo mobilizuotos milžiniškos pajėgos: daugiau nei 15 tūkst. MGB darbuotojų, kareivių, karininkų, stribų bei 8 tūkst. sovietinių ir partinių aktyvistų. Tuomet į Krasnojarsko kraštą buvo išvežta 16 150 žmonių - daugiau, negu planuota.

Nugalėjusio socializmo baudžiava

Išvežusi paskutinius kolūkių "skeptikus", sovietinės Lietuvos valdžia galėjo teigti, kad kolektyvizacija respublikoje pagaliau baigta. 1951 metų gruodžio 26 dieną įvykusi LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesija konstatavo, kad "Lietuvoje visose ūkio srityse nedalomai viešpatauja socializmas", o pakeistuose konstitucijos 4-10 straipsniuose buvo pažymėta, kad respublikoje neliko privačios gamybos priemonių nuosavybės.

Dabar nebeliko jokių kliūčių įtvirtinti kolūkinę baudžiavą: formaliai savanoriškas susivienijimas į visuomeninį ūkį iš tikrųjų buvo spąstai, iš kurių ištrūkti buvo labai sunku, o dažniausiai - neįmanoma. Iki pat 1975 metų, kol buvo priimtas Pasų įstatymas, kolūkietis net negalėjo laisvai disponuoti savo asmens dokumentais, o iki 1969-ųjų - išstoti iš kolūkio, negavęs visuotinio jo narių susirinkimo pritarimo. Atsižvelgiant į sovietinės "demokratijos" ypatumus tai reiškė, kad kaimiečių likimas faktiškai atsidūrė kolūkių pirmininkų rankose. Pačius pirmininkus formaliai taip pat "rinkdavo" visuotinis kolūkiečių susirinkimas, tačiau iš tiesų jie buvo iš rajonų atvežti partijos statytiniai, už kurių kandidatūras įbauginti ir beteisiai kolūkiečiai visuomet klusniai pakeldavo rankas.

Pusiau baudžiavinius santykius įtvirtino ir visiems privalomas atidirbti darbadienių skaičius, už kurį buvo mokamas tik simbolinis atlyginimas. Vyrai kasmet turėdavo atidirbti kolūkyje po 150, moterys - po 100 dienų. Tuo metu, vis labiau smunkant gamybai, atlyginimas už tokį darbą vis labiau mažėjo. 1948 metais už darbadienį vidutiniškai buvo mokama po 5,6 kilogramo grūdų ir po 16 kapeikų, o 1953 metais - jau vos po 1,1 kilogramo grūdų ir tik po 6 kapeikas.

Nuo bado ir visiško skurdo kaimo žmones gelbėjo nedidelis pagalbinis 6 arų sklypas: iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos kolūkiečiai iš jo gaudavo maždaug tris ketvirtadalius visų pajamų. Vėliau vadinamasis pagalbinis ūkis maitins ne tik kaimą, bet ir miestą. Ir ne vien Lietuvos, bet ir kaimynų.

Tuo tarpu visuomeninis ūkis nesulaikomai smuko. 80 proc. tuometinių kolūkių pirmininkų buvo baigę vos tris pradžios mokyklos klases ir neturėjo jokio supratimo apie kokias nors žemės ūkio technologijas. Paprasti kolūkiečiai, matydami, kad bendras turtas, šiaip ar taip, žūva, tempė į savo ūkius viską, kas pakliūdavo, nors bausmės už tai buvo numatytos drastiškos: už kelis kilogramus nugvelbtų kolūkio grūdų galėjai sėsti į kalėjimą 5-7 metams. Be to, nepaisant visų apribojimų, prasidėjo ir masinis bėgimas į miestus - nuo 1948 iki 1963 metų iš 1,7 mln. dirbančių žemės ūkyje žmonių beliko vos milijonas. Nors įmonių vadovai ir buvo raginami nepriimti į darbą savavališkai iš kolūkių pasitraukusių kaimiečių, šio reikalavimo, matyt, nelabai kas paisė: miestuose darbo jėgos taip pat nebuvo per daug.

Kad kadaise klestėjęs Lietuvos žemės ūkis nesulaikomai artėja prie katastrofos, suprato ir aukščiausi jos vadovai. 1953-1954 metais iš hektaro buvo prikuliama vos 3-4 centneriai grūdų ir prikasama tik po 40-50 centnerių bulvių. Kolūkiuose nebuvo trąšų, o gyvuliai žiemą būdavo šeriami šiaudais, tad nemaža jų dalis tiesiog nesulaukdavo pavasario. Lietuvos vadovybė ėmėsi karštligiškai ieškoti išeities: perpus sumažino mokesčius ir privalomojo produkcijos pristatymo normas, leido kolūkiams patiems nusistatyti pasėlių plotus ar laikomų gyvulių skaičių. Tačiau tai nepadėjo: žemės ūkis vis labiau atsiliko nuo prieškarinio, nesulaikomai risdamasis į didžiausią XX amžiaus Lietuvos istorijoje duobę. Ryškiausias tokio smukimo simbolis buvo tuščios parduotuvių lentynos ir prie maisto produktų nusidriekusios didžiulės eilės.

Blogėjanti padėtis Lietuvoje neliko ir be Maskvos dėmesio. 1955 metų gruodžio 1 dieną SSKP CK ir SSRS Ministrų Taryba nutarė imtis priemonių "Lietuvos TSR žemės ūkiui pakelti". Sprendimas buvo grynai sovietinis - silpniausiems kolūkiams buvo tiesiog nurašytos skolos. Tai buvo aiškus signalas, kad ieškoti išeities iš sunkumų kolūkiams nebūtina - anksčiau ar vėliau viskuo pasirūpins valdžia. Kita vertus, buvo padaryta ir protingų sprendimų: tais pačiais metais iš centralizuotų Mašinų ir traktorių stočių į kolūkius perkelti agronomai ir zootechnikai, į kaimą paskirta 1,3 tūkst. specialistų, dalis iš jų pakeitė kolūkių pirmininkų kėdėse sėdėjusius mažaraščius.

Pakelti žemės ūkį ėmėsi ir seną stalinietį Mečį Gedvilą Ministrų Tarybos pirmininko poste pakeitęs Motiejus Šumauskas, siūlydamas naujoves, kurios daugeliui senų partokratų galėjo atrodyti kaip erezija. Matydamas, kad iki trijų ketvirtadalių mėsos ir pieno pagaminama pagalbiniuose ūkiuose, jis 1957 metais pasiūlė skirti kolūkiečiams net iki 2 ha žemės. "Reikia nustatyti derlingumo ribą, o kas virš jos, tegul gauna kolūkietis", - pareiškė M. Gedvilas LKP CK biuro posėdyje.

Šiaip ar taip, apie 1961 metus reikalai Lietuvos žemės ūkyje pagerėjo: tuo metu grūdų derlingumas jau pasiekė prieškarinį lygį, o nuo 1965 metų Lietuva pagal visus rodiklius ėmė pirmauti Sovietų Sąjungoje. Suprantama, taip atsitiko ne dėl "nugalėjusio socializmo", o nepaisant jo. Mat 1961 metais priimtoje SSKP programoje buvo garsiai pareikšta, kad "kolūkis - valstietijos komunizmo mokykla". Remiantis šia idėja, žemės ūkis turėjo kuo greičiau būti visiškai suvalstybintas. Vos išaugus gamybai, 1962 metais pradėtas pagalbiniuose ūkiuose laikomų galvijų suvisuomeninimo vajus, svarstyta net galimybė apskritai panaikinti pagalbinius sklypus. Rusijoje ir Ukrainoje šių idėjų įgyvendinimas visiškai sužlugdė žemės ūkį. Lietuvos valdžia, nenorėdama prarasti pastarųjų metų laimėjimų, tokiems planams tyliai priešinosi. Tad nenuostabu, kad Lietuva kitų sąjunginių respublikų akyse ilgą laiką išliko savotiška sovietinio gyvenimo vitrina, jau vėliau, atgautosios nepriklausomybės laikais pagimdžiusia mitus apie prarastą kolūkinio gyvenimo rojų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"